Prancūzija: Žydroji pakrantė vasarį

Kokia bebūtų graži žiema Lietuvoj, sakykit ką norit, bet ji yra per ilga. Ir nors vasario mėnesį vis dažniau džiugina saulutė, tačiau dažnai dar ir kovas – pas mus žiema. Aš pati žiemą pradėjau mylėti tik pradėjus slidinėti – tik tada pamačiau koks tai grožis ir malonumas, bei pirmas iškritęs sniegas sukeldavo geras emocijas. Aišku, vaikystėje taip pat laukdavom rogučių, pačiūžų, slidžių bei senių – besmegenių sezono. O suaugusiems tuos džiaugsmus užgožia tamsa, neužsivedantys, apledėjusiais langais automobiliai, šildymo kainos, slidūs šaligatviai, nepravažiuojami keliai ir kamščiai gatvėse, nes kelininkus vėl žiema, kaip ir kasmet, užklupo netikėtai.
Todėl šių metų sausiui, kuris pastoviai buvo apsiniaukęs, apkyrėjus, nutariame kelioms dienoms kur nors ištrūkt ir pasisemti saulės bei spalvų. Nors atrodo kur čia vasarį tą rasi, bet daug kur tokiu metu jau šiltas pavasaris, todėl Romoj, Maltoj, Barselonoj, Graikijos salose vasario vidurys jau džiugina 18 – 20 C temperatūra, tik ne visur žiemą yra tiesioginiai skrydžiai. Todėl mes šį kartą pasirenkame Nicą, nes ji vasarį ypač spalvinga, dėl šiame regione vykstančių festivalių – Nicos gėlių, Mimozų, Mentono citrinų. Į pastarąjį aš jau seniai norėjau, o dar wizzair skrydžių datos sutapo su vasario 16 išeiginėmis, tai galutinai padėjo apsispręsti. Tiesa, skrydžių kainos tomis dienomis labai sukilo, gal dėl Makaliaus viliojančių pasiūlymų, todėl datą teko vėliau pakoreguoti, bet planuojant iš anksto – tai tikrai geras pasirinkimas – šias trumputes šventes perkelti piečiau.

Kadangi šis regionas labai lankomas, todėl, ypač vasarą, keliai Monako ar Kanų kryptimi tampa vienu dideliu kamščiu. Citrinų festivalio metu organizatoriai taip pat rekomenduoja svečiams rinktis viešąjį transportą, kuo mes šį kartą ir pasinaudojam, o rasti gražūs šešiaviečiai apartamentai Nicos cente, įtakojo mūsų moteriškos kompanijos skaičių.
Lėktuve dauguma skrenda į Nicą to paties, kaip ir mes, todėl autobuse tarp terminalų, užsimezga pokalbiai, dalinamės informacija, kaip geriau pasiekti centrą, kur kokie festivaliai vyks. Nors į miestą nuo oro uosto veža 98 autobusas už 6 eurus, paėjėjus šiek tiek toliau, yra viešojo transporto stotelė, kur ta pati kelionė jums kainuos 1,5 euro, jei pirksite pas vairuotoją ir 1 eur., jei įsigysite 10 bilietų iš anksto. Kur juos galima įsigyti nesidomėjau, nes mes nepirkome, o ir nepasirodė mums ši transporto priemonė labai patikima, kad prisipirkti į priekį bilietų – tvarkaraščiai nėra tikslūs, o ir autobusai ne visada atvažiuoja, todėl kartais, vietoj planuoto važiavimo autobusu, gali tekti eiti į traukinį. Beje, Nica neturi centralizuotos autobusų stoties, todėl priemiestiniai autobusai išvyksta iš įvairiausių miesto stotelių. Smulkiau pastudijuoti galite čia…
Taigi, nesulaukėme mes savo autobuso prie oro uosto, sekantis už pusvalandžio ir jau paskutinis, todėl visas būrys iš stotelės grįžome į 98 ir vėlai vakare apsigyvename simpatiškuose Rue Barla Nice apartamentuose.
Nors mano kelionės visada būna kruopščiai suplanuotos, tačiau lėktuve sutikta draugės pažįstama mūsų viešnagę stipriai pakoregavo ir ji pasisuko netikėta, bet visai įdomia linkme.
Ryte pusryčiaujame, stebime prieš langus esančioje pradinėje mokykloje, lauke ant žemės susėdusius mokinius su mokytoju – taip vyksta pamoka

ir einame į supermarketą nusipirkti maisto. Oras visas dienas buvo toks, kaip dažnai pas mus balandžio gale – ant saulės apie 20C, pavėsy vėsiau, vakare atšąla, o dieną užuovėjoje, net pasideginti galima. Matėme ir kelis drąsuolius besimaudančius.
Grįžę trumpam prisėdame išgerti kavos su migdoliniais rageliais, pakeliame po taurę savo mylimo rožinio D’Anjou vyno, (kuris, beje, čia kainuoja 3 kartus pigiau) už atostogų pradžią

Tada einame link Nice-Riquier stoties – šiandien vyksime į Mentoną.
Keliaujame traukinuku, kuris vingiuoja jūros pakrante tolyn į Italiją. Šiaip žinojau, kad bilietus būtinai reikia pažymėti, tačiau prisimenu tai jau traukinyje, o dar draugė ramina, kad gal juos reikia žymėti tik kai perki automate, nes tarpinėse mažose stotelėse kasų nėra, o mes juos įsigijome pas kasininką, kuris nieko nesakė…Nors važiuoju neramiai, tačiau mums baigėsi viskas laimingai, ne taip, kaip vėliau netikėtai sutiktiems kartu į priekį skridusiems pakeleiviams – jie, važiavę tokiais pačiais nepažymėtais bilietais, susimokėjo po 20 eur. baudą. Nors ant bilieto yra data ir maršrutas, dėl ko beveik neįmanoma juo pasinaudoti antrą kartą, bet pasirodo, ten prancūziškai parašyta, kad jį reikia pažymėti, o darbuotojas parduodantis bilietą anglakalbiams turistams nesiteikia to pasakyti – savotiškas mokestis nemokantiems vietinės kalbos.
Tik išlipę Mentone iš karto patenkame į alėją, kurioje demonstruojamos didžiulės iš citrusinių vaisių sukurtos skulptūros. Kažkaip nesitikėjau, kad jos bus aptvertos aukšta tvora ir įkainotos 10 eur. bilietu, bet jei jau to čia atvažiavome, tai einame vidun. Ir … pirmas įspūdis – kažkoks kičas ir beskonybė. Dar tema, kaip supratome susijusi su miuziklu ar panašiai, kur spalvos bei puošmenos ,,liejasi laisvai“… Pasivaikščiojom, pafotografavom, norėjom spalvų – gavom su kaupu, kartais net nederančių tarpusavyje.

Na, pamatėm, ko nebuvom matę, įvertinom žmonių įdėtą triūsą, bet dar kartą neičiau, nebent su mažais vaikais.
O pats Mentonas labai patiko – didelis paplūdimys, kuriame prasėdime gerą pusvalandį, graži krantinė, spalvoti namai, siauros senamiesčio gatvelės, vingiuojančios aukštyn link dviejų bažnyčių ir senos kapinaitės kalno viršūnėje.

Neskaniai užkandame marokiečių restorane, į kurį kažkaip užsukom, pamatę meniu reklamuojamas Nicos salotas, kurios buvo neblogos, bet gi paėmėm dar kuskuso su avienos tadžinu, kad jau čia pakliuvom. Nesuprantu, kaip galima taip prastai pagaminti primityviausią troškinį?
Einame į stotelę, kur 100-asis autobusas turėtų mus parvežti į Nicą, tačiau kabo skelbimas, iš kurio, vertėjo pagalba, suprantame, jog jis dėl citrinų parado šiomis dienomis nekursuoja, todėl pėdiname vėl į traukinį ir važiuojame namo, kur pasigaminame dar ryte nupirktų moliuskų su grietinėle.
Sekančią dieną vykstame į nuostabų viduramžių miestelį Eze, o iš ten į Monaką. Į juos galima patekti tiek traukinuku tiek 100 autobusu, bet šie maršrutai driekiasi palei jūrą ir stotelės yra taip vadinamame apatiniame Eze, o pats grožis – aukštai ant kalno ir jis vadinasi Eze Village. Šio miestelio turizmo centras skelbiasi, kad tai yra lankomiausia vieta Prancūzijoje po Paryžiaus ir nors jis tikrai labai to vertas, tačiau yra toks mažytis, kad sunkiai suvokiama, jog tokie kiekiai turistų galėtų ten tilpti, net jei juos padalintum visoms 365 metų dienoms.
Taigi, jei turite laiko ir mėgstate pėsčiųjų žygius, tai iš apačios yra kalnų takas vedantis į viršutinį miestelį, o kitus aukštyn iš Nicos nuveš 112 autobusas, kuris stojo stotelėje po mūsų langais Barla gatvėje, todėl pasilaipiojimas iškart atpuolė. Nors turėjau atsispausdinus visų reikalingų autobusų tvarkaraščius, tačiau mano jau minėtoje HERE navigacijoje telefone, prisiartinus norimą autobusų stotelę gali sužinoti visą informaciją, kuo ir pasinaudojame.
Kelias į Eze toks įspūdingas atsiveriančiais vaizdais, kad vien dėl to verta juo važiuoti. Išlipę pasiimame TIC žemėlapį, nors viską rasite ir be jo, ir kopiame aukštyn link pilies į egzotiškąjį sodą, kuris mums labai patiko.
Be įspūdingų kaktusų ir nematytų agavų rūšių, sodas papuoštas skoningomis skulptūromis, pavadintomis deivių vardais, įrėmintomis nepakartojamos panoramos jūros fone, svaiginančiame aukštyje. Nuostabus sodas, kuriame, net ir vasarį, netrūko žiedų.

Ne mažiau įspūdingas ir miestelio gatvelių, tiksliau šaligatvių labirintas, kur daugiau meno dirbinių bei paveikslų galerijų, nei suvenyrų parduotuvėlių.

Susiruošus vykti toliau į Monaką, sulaukiame minėtos pažįstamos skambučio ir pasiūlymo palaukti, kol atvyks mūsų paimti, nes jie irgi važiuos į Monaką. Bet juk mūsų šešios, – sakom, – nieko, sutilpsim.
Ir tada mes kaip musės įkritome – tik ne į barščius, o į grietinėlę 🙂
Pirmiausiai nusiveža mus į vilą ir vaišina šampanu, kava bei įspūdinga panorama.

Tada, kaip ir priklauso tokios vietos šeimininkas važiuoja į Monte Karlo – ko? Aišku, lošti. Pakeliui žmonos prašymu užsukame į Fragonard parfumerijos parduotuvę kvapnių lauktuvių,

o tada jau tiesiai į Monaką.
Išlipame prie centrinio kazino įėjimo, vairuotojas numeta raktelius parkavimo darbuotojams ir dingsta. Žmona tuo metu mus pavedžioja po miestą. Gaila, kažkada mus sužavėjęs Japoniškas sodas dirba tik iki 17 val. ir jau uždarytas. Sutemus miestas ypač gražiai apšviestas.

Sulaukiame išlošusiojo ir gauname nemokamą ekskursiją po šią visos Europos, ir ne tik, lošėjų šventovę – nuostabiai puošnios salės, prabangūs šviestuvai ir … paprasti žaidėjai. Kai kažkada, prieš 20 metų buvau Monake, tai prie kazino durų atvažiuodavo limuzinai su turtingais frakuotais vyrais, kuriems įsikibę į parankes žingsniuodavo puošnios jaunos palydovės. Dabar gi, nors buvo penktadienio vakaras, bet kazino salės buvo pustuštės, o žaidėjai ne pasipuošę, o tik turtingi. Vertybės ir tradicijos keičiasi – juk kažkada ir į operą moterys ateidavo ilgomis sukniomis ir žiemą persiaudavo bateliais, o dabar eina su džinsais.
Kol mūsų ,,vadas” tariasi dėl kažkokio būsimo turnyro – mus kazino vaišina gėrimais atviroje terasoje su vaizdu į jūrą ir naktinį miestą. Tada einame vakarieniauti, tik dar turime susitikti su kažkokiu vaikinu. Prie įėjimo stovi gražuolis Lamborghini, prie kurios, kaip ir tradiciškai Monte Karle, pozuoja turistai. Kažkuri pamato, jog mašinos numeriai lietuviški – pasirodo jos šeimininko mes ir laukėme.

Pietaujame visi azijiečių restorane Buda. Ragaujame degustacinį meniu – labai skanu, labai daug ir labai brangu – bet ne mums, nes kai kam sėkminga diena 🙂

Štai taip neplanuotai pamatėme Monaką kitu rakursu, ko pačios niekada nebūtumėm patyrę, pabendravom su linksmais ir įdomiais žmonėmis.

Šeštadienis išaušta ypač saulėtas bei šiltas ir mes nutariame jį praleisti Nicoje. Pradžiai lipame į pilies kalną, kuriame pilies išlikę tik griuvėsiai, o pati teritorija paversta didžiuliu parku su pasivaikščiojimo takais, aikštelėmis, kriokliu ir terasomis į jūrą ir miestą.

Kalno viršuje yra senos žydų, katalikų ir protestantų kapinės, bet mes užlipome ne iš tos pusės, tai įėjimo neradome, o kai išgirdome krioklio šniokštimą, tai ir nebeieškojome.

Tada ilgai braidome žaviomis senamiesčio gatvelėmis,

išgeriame kavos ir judame link gražiosios Massena aikštės, kuri aptverta tvora dėl ten vykstančio gėlių parado. Per viršų šiek tiek užmatome merginas su plunksnomis, kaip Cicino šokėjas, didžiulius aštuonkojų formos balionus ir daugybę aplink tvorą stovinčių ginkluotų kareivių, kurie turėtų apsaugoti nuo teroristinių išpuolių. Na, su sunkvežimiu gal ir neįvažiuosi, o nuo savižudžių sprogdintojų niekas neapsaugos. Bet ne dėl to mes atsisakome patekti ten – net nežinome ar norime – prie bilietų kasų driekiasi ilgos eilės, o ir toje suspaustoje erdvėje stebėti lėtai slenkantį paradą nutariame geriau iškeisti į pasibuvimą pajūryje, nes vasario gale sėdėti ant kranto ir grožėtis nepakartojama jūros spalva, ne mažesnis malonumas, nei stebėti plunksnom ar gėlėm pasidabinusias šokėjas.

Pasipliažinę dar prasieiname Anglų promenada ir sukame link stoties, kur stovi Rusų katedra, bet ji atidaryta tik iki 17 val., todėl mes vėl 15 min pavėluojame ir pasigrožime ja tik per tvorą.

Sekmadienį iki 12 val. turime priduoti apartamentus, o skrydis tik vėlai vakare, todėl problema – kur dėti tašes? Važiuoti į oro uosto saugojimo kameras ir vėl grįžti į miestą nėra prasmės, todėl buvau suplanavus aplankyti netoli esantį Vence arba Saint Paul Vence miestelius, juolab, kad ir autobusas nuo oro uosto ten važiuoja.
Tačiau tada Budos restorane neatsargiai paklausiau gal jie žino, ar Nicos geležinkelio stoty yra daiktų saugojimo kameros. Rūpestingi draugai iš karto pasišovė mus globoti – jie atvažiuos paimti mūsų daiktų, o vakare nuveš mus į oro uostą. Na ne, mes gi ne maži vaikai, kaip nors susitvarkysim, bet diskusijos baigiasi tuo, kad tą dieną praleisime kartu ir važiuosime į kokį nors gražų miestelį, nes pasirodo pas juos sekmadieniais visi, kas tuo metu yra namuose, sėda į mašiną ir keliauja po apylinkes. Nors jie jau buvę Saint Paul Vence, bet su malonumu nuvažiuos ten dar, tačiau aš pasiūlau įspūdingesnį variantą, kurį buvau atmetus, dėl nepatogaus susisiekimo, neturint mašinos – Dolceaqua. Šis jau yra Italijoje, bet jame nebuvo niekas ir jis paliko gal didžiausią įspūdį šioje kelionėje.
Kol visi susiruošia, vaikštome vilos sodo terasomis, ragaujame nuo medžio mandarinus, pasiskaldome migdolų, kurie dar kabo ant žydėti jau pradedančių medžių.

Tada – mūsų iš viso 10 keleivių – sulipame į kemperį, kurio gale aplink stalą telpa 7 žmonės ir riedame Italijos link. Kelias netolimas, bet serpantinais vingiuojame apie valandą – pakeliui vaišinamės prancūziškais sūriais, paštetais, vynu. Kai iš po eilinio posūkio išnyra Dolceaqua su pilimi ant kalno ir senu gražuoliu tiltu per upę – žinome, kad mums čia patiks.

Miestelio apačioje šurmuliuoja turgelis, vyninės kviečia degustuoti jų produkciją, labai puošni bažnyčia,

bet kai įlendame į tuos tamsius gatvelių labirintus, tai nebe supranti į kokius spąstus patekai ir kaip iš jų ištrūkti.

Pačiame viršuje yra pilis, kuri įdomi tik atsiveriančiais vaizdais. Beje, čia ypač daug žydinčių mimozų, kurios kompensuoja žalumos trūkumą ir apylinkių panoramą nudažo ryškiais geltonais akcentais.

Vis sukame ratus – niekaip negalime atsigrožėti ir ištrūkti iš Dolceaqua gniaužtų.

Pagaliau visi susirenkame ir tada prasideda improvizacija – tipo sužinojau, kad čia už 4 km yra du gražūs miesteliai. Tie 4 km pavirsta į 14, miestelis vadinasi Pigna tikrai gražus ir jei ne prieš tai lankytas Dolceaqua, tai būtų dar gražesnis.

Įspūdingas ir iš jo atsiveriantis vaizdas į Castelvittorio.

Išgeriame autentiškoje kavinukėje kas alaus, kas kavos ir jau tikrai laikas į oro uostą. Bet musų bendrakeleiviai užsikabina, pradeda mus užvežinėti į lankytas gražias vietas – tai ypatingai didelį fikusą parodyti, tai gražią Chiesa Sant’ Ampelio bažnytėlę ant jūros kranto, o dar stabtelime prie Bordighera senamiesčio vartų, iš kus sklinda muzika, bei vyksta kažkokie renginiai…

Bet mes jau tikrai vėluojam!!! Nieko, sako, parskraidinsiu jus ryt su Lufhansa 🙂 Kažko nesinervinu – ryt man į darbą nereikia, su Lufhansa neskridau…ir matyt įtraukė jau tie nuotykiai…linksma. Tačiau likus valandai iki skrydžio mes pasiekiame oro uostą ir beveik bėgte, bet spėjame. Smagu.

Grįžus panaršiau aš dar apylinkes, tai tokių gražuolių kaip Dolceaqua ten ne vienas, taip, kad ar nereiks kada grįžti, tik jau su mašina pasivažinėti po juos, beje, ten ir paslidinėti galima netoliese Limone Piemonte ir šiaip gera kryptis, nebrangūs skrydžiai, gražūs vaizdai, nuostabus oras – net sausį saulė per parą šviečia 5 val. – kažin ar pas mus per visą mėnesį tiek būna? Taip, kad tiems, kuriuos kamuoja žiemos depresija turėtų ten patikti.