Prancūzija: Kemperiu į Provansą arba ,,Provanso pyragas” I dalis

Ingridientai:

Saulė,
mėlynas dangus,
viduramžių architektūra,
vynuogynai,
cikadų choras,
prancūziška virtuvė,
rožinis vynas,
jūra,
kalnai,
levandų laukai,
trešnių ir abrikosų sodai,
prancūziška akordeono muzika…

plius

6000 km per 9 paras;
kelionei iki Provanso ir atgal kemperyje be kondicionieriaus praleistos beprasmės 4 dienos, važiuojant tik 100km/h greičiu;
,,užsikaprizinanti” navigacija;
karštis nuo 35 iki 41C;
per didelis tempas;
per dideli norai;
per mažai laiko tiems norams įgyvendinti;
pastovūs draudimai kemperiams įvažiuoti, sustoti, nakvoti;
važiuojant krentantys daiktai, atsidarinėjančios spintelės,
nesaugios naktys,
komforto trūkumas…

viską sumaišome ir ragaujame…

Skanu, įdomu, nauja…

Norėtumei dar?

NE

… ir kitiems nesiūlau, bet šiek tiek patobulinus receptą būtų visai neblogai 🙂

Nes Provansu reikia mėgautis lėtai. Todėl atostogomis to nepavadinčiau, greičiau intensyvia ekskursija, o tam geriausiai tinka ne vidurvasaris, bet tada nežydės levandos. Taip, kad gavosi kaip gavosi – oro neužsakysi, atostogų neprailginsi ir levandų rudenį nepražydinsi…

Ir beveik žinojau kad taip bus. Karštis sugadino viską. Sugadino taip, kad Provansas liko garbingoje paskutinėje vietoje iš mūsų matytos Prancūzijos – po Normandijos, Luaros slėnio ir Elzaso. Žinojau ir tai, kad nespėsim daug ko, nes penkios dienos Provansui juokingai mažai. Būčiau su malonumu programą apkarpius, bet bendrakeleiviai pasitaikė dar labiau žingeidūs už mane, be to, jei jau 4 dienas reikia prarasti tam, kad pasiektum tikslą, tai ir tą prizą už kančias norisi atsiimti su kaupu 🙂
Jei dar tas kemperis nekainuotų, tada gal ir galima būtų taip kankintis, bet suskaičiavus viską, ne kažką ir sutaupėm: kuras kainavo 900 eur., keliai – apie 300 eur, kemperio nuoma – 600 eur. Aišku dalinosi viskas per pusę dviems šeimoms, bet vis tiek mums pasirodė nepigu.
Nors ne taupumo sumetimais mes pasirinkome tokį keliavimo būdą, tai buvo vyrų svajonė, tačiau po šios kelionės nutarėme, jog tuos ,,marškinėlius” mes jau išaugome ir daugiau tokių klaidų nebedarysime. Juk vien per tas kemperyje praleistas 4 dienas galima puikiausią kelionę susiorganizuoti, o čia tik prasėdi mašinoje, kurioje supa kaip laive, judam vos ne vėžlio greičiu, o dar tuo Vokietijos 9 autobanu krato taip, lyg geležinkeliu važiuotum. Ir kaip nebūtų keista, bet Vokietijos keliai buvo patys prasčiausi ir aištelės labiausiai apskurusios, tualetai apšnerkšti – užsižaidė vokiečiai begelbėdami graikus ir europos sąjungą, pamiršo save. Dauguma šalių už ES pinigus susitvarkė kelius, o pagrindiniai tų pinigų uždirbėjai sustingo 1990-uosiuose ir dabar atrodo nekaip.
Ir bene labiausiai erzinantis dalykas buvo tai, kad tik priekyje sėdintis vairuotojas ir keleivis mato kelią, kiti 2 sėdi gale salono, prie stalo, per šoninius plastmasinius langus nieko nesimato, o vairuotojų kabina yra žemesniame lygyje, todėl priekinio lango taip pat nematai. Gal kai važiuoji su vaikais, kuriems sunku nusėdėti vietoje, tai labai patogu, nes jie gali vaikščioti, žaisti prie stalo žaidimus, pamiegoti lovoje, bet mes važiavome keliauti, pamatyti, o šita galimybė buvo labai ribota. Ir nors kemperiu esame keliavę ne kartą, tačiau kai turi su kuo lyginti, tai tiesiog padarai tam tikras išvadas – tokiai tolimai kelionei ir dar per karščius, labiau būtų tikęs lėktuvas + nuomotas automobilis.

O dabar apie gražius dalykus ir apie viską iš pradžių, nes jau po savaitės, pailsėjus, pažiūrėjus nuotraukas supratome, kad daug gražaus pamatėme, viskas patiko, bet tas karštis ir nuovargis neleido kelionės metu tuo deramai džiaugtis.

Iš tikrųjų, tai viskam mes turėjome beveik10 dienų, bet kemperio paėmimas ir grąžinimas užima labai daug laiko. Vien tam, kad aprodyti kaip veikia visa įranga mes užtrukome ape 2 valandas, tada kol susikrovėme visą mantą, kol pasiėmėm bendrakeleivus, iš Vilniaus išvažiavome tik apie 18 h, nors mašiną nuomojomės nuo 14h. Kadangi nutarėme, jog naktimis nevažiuosime, kad dieną nebūtumėm pavargę, tai už Varšuvos apie 2 h jau stojame miegoti.
Kitos dienos visai vakare, atkratyti Vokiečių kelių, laimingi, kad galime pagaliau prasimankštinti, išlipame pirmame suplanuotame miestelyje Vokietijoje – Rothenburg ob der Tauber.

Seniai aš jį buvau nužiūrėjusi, planavau kada nors prieš Kalėdas čia apsilankyti ir nors jau visai sutemę, bet miestelio grožis tamsoje tik dar paslaptingesnis.

Senamiestį juosia viduramžių siena su keliais įspūdingais vartais, per langą paspoksojome į uždarytą kalėdinių žaislų ir dekoracijų muziejų – įdomu būtų buvę pamatyti. O jau vitrinų grožis, tai nė Kalėdų nereikia. Labai patiko.

Pasivaikštome gerą valandą ir važiuojame toliau. Vėliau juokavome, kad kokios čia atostogos – iki 1h važiuojam, 2h gulam, 8h keliamės – tai sunkus darbas. Man tai kas, aš dar turėsiu pusantro mėn. atostogų, o kai kam grįžus iškart į darbą.
Kadangi apsigyventi kempinge įmanoma tik atvykus į jį apie 17 val., o tokio laiko švaistymo mes negalėjome sau leisti, be to turėjome su savimi visą įrangą, tai visos nakvynės buvo degalinėse. Todėl išskyrus tris įsimintiniausias – tiek gerąja, tiek blogąja prasme, visos kitos susiliejo į bendrą visumą – tiesiog nusikalę stodavom kolonėlėj ir krisdavom gulti.
Atsikėlę kažkur netoli Strasbūro važiuojame į Obernai – simpatišką Elzaso miestelį, nes po kalėdinio pasibuvimo ten, norime tuo grožiu vėl pasidžiaugti.

Kalėdines dekoracijas dabar pakeitė gėlių girliandos, bet šių spalvingų miestelių pastatams jokių dekoracijų nereikia.

Labai gražu, karštis nors ir virš 30C, bet dar pakenčiamas, pasivaikščioję užsukam į kavinukę išgerti kavos ir suvalgyti po gabalą nuostabaus skonio tuno pyrago.

Pakeliui stabtelime minutėlei Rouffach kaimelyje, pamatę ant simpatiško senamiesčio stogų perinčius gandrus.

Sekantis sustojimas prie Ronchampo Notre Dame du Haut koplyčios. Tai daugiau ne pastatas, o betono skulptūra, baigta statyti 1955 m. kurioje nėra dirbtinio apšvietimo, o jos viduje šviesa, forma ir erdvė sukuria darnią vienovę. Įdomu, nematyta, bet sakyčiau, kad nuotraukose atrodo įspūdingiau negu gyvai.

Nors keičiantis saulės padėčiai, viduje keičiasi apšvietimo spalvos bei forma ir vaizdas viduje gan paslaptingas, tačiau nėra kažkokios teigiamos energijos, auros, būdingos bažnyčioms, gal todėl nesinorėjo ten ilgiau užsibūti ir didelio įspūdžio nepaliko. Vakaras prabėga naikinant kilometražą ir artėjant prie Provanso. Tuo metu supratome, kad mūsų navigacija turi ,,rimtų problemų” ir ja 100% pasitikėti negalima. Šiek tiek paklaidžiojam, lyg to važiavimo ir taip mažai būtų ir apie 1 val stojam kažkur nakvynei.

Kitą rytą pakeliui pamatę kažkokios liguistos fantazijos savininko sodybą sustojam, kad įsitikinti, jog iš tikrųjų mūsų regėjimas neapgavo ir kažkam tai atrodo gražu. Net pakelės akmenys nudažyti dažais. Kažkoks košmaras.

Toliau apžiūrime dar vieno keistuolio meno kūrinį – paštininko Ševalio Ideal Palais.
Visai patiko – buvome pasiėmę audiogidą, tai visokių dalykų ten paaiškina, ko plika akimi toje marmalynėje nesimato – kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau vis kažko pamatai.

Gal ten didelės meninės vertės ir nėra, bet kai pagalvoji, kad paprastas paštininkas, neturintis jokio statybinio išsilavinimo, greičiausiai net nebuvęs toliau savo kaimo apylinkių, taip įgyvendino savo fantazijas ir niekas negriūna, gali visur laipioti, tai sakyčiau vertas aplankymo ir tų 6 eur. už bilietą.

Užeiname į parduotuvę ir prisipirkę prancūziškų skanėstų, bei išsukę iš brangiausių Europoje autostradų stojame užkąsti – paštetas, pomidorai, bagetė ir vanduo, daug vandens – turbūt gyvenime negėriau tiek vandens kaip šią savaitę 🙂

Čia pirmą kartą išgirstame tokio garsumo cikadų chorą, kad atrodo sunku susikalbėti. Šiaip taip vieną atrandame, kad parodyti draugams kaip ji atrodo, nes kažkodėl visi mano, jog ji panaši į žiogą ar svirplį. Tikiuosi matote ją? 🙂

Vėliau ji pastoviai mus lydės, nes tai pagrindinis Provanso suvenyras.

Vaizdai aplink nuostabūs – čia prasideda Ardeche upės slėnis, kurio kraštovaizdis daugiau primena Amerikos pietvakarius, nei įsivaizduojamus žalius Prancūzijos laukus.Uolėtas kraštovaizdis atsikartoja ir po žeme, nes visas kraštas pilnas stalagtitų urvų. Gražiausi vaizdai matyti nuo D290 kelio, kuris tęsiasi 32 km ir yra su daugybe apžvalgos aikštelių, o gražiausias vaizdas – Pont dArc uola, kurios mes, deja, dėl tuo metu ,,nugrybavusios” navigacijos, nepamatėme. Kiek pasiraitę serpantinais stojame Labeaume miestelyje, bet iki pačio grožio ant upės kranto privažiavimas įmanomas tik su lengvosioms mašinoms, o eiti pėsčiomis gal nuo kalno ir įmanoma, bet atgal tokiam karštyje nesiryžtame.

O išvydę upę visi svajoja tik apie maudynes, todėl pasitaikius pirmai progai stojame ir atgauname jėgas.

Pakeliui dar stabtelime pasigrožėti vaizdais,

kol mūsų technika nuveda į sekantį tikslą visai kitu, mūsų žemėlapy net nepažymėtu, visai neišvaizdžiu keliu ir planuoto grožio mes nepamatome. Aš tuo negaliu patikėti, nes dar niekada taip apmaudžiai nebuvau paklydusi. Ženklų nėra, atgal nevažiuosi, belieka tikėtis, kad bent rasime norimą miestelį. Tačiau už visus šią dieną patirtus vargus ir nesėkmes mes apdovanojami nuostabiausiu kelionės vakaru, kuris išliko visiems kaip gražiausias prisiminimas.
Miestelis vadinasi Aigueze, įvažiavimas į jį tik gyventojams ir aptarnaujančiam transportui, todėl mašiną paliekame gražioje aikštelėje po aukštais persikų medžiais, kuriame stovi dar pora kemperių ir kelios lengvosios mašinos. Iki mažyčio miestelio reikia paeiti keliu palei vynuogynus, o ten atsiduri lyg tarp provansiško spektaklio dekoracijų.

Labai jaukus, gražus, su paslaptinga bažnytėle ir mistiškomis uolų apgaubtomis kapinaitėmis. Įėjus į bažnyčią, tyliai užgrojo keista, visai ne sakralinė muzika – pabūnam šiek tiek toje ramybėje. Tada pasivaikštome siauromis gatvelėmis, pasigrožime atsiveriančia panorama į upę ir sėdame kavinėje.
Ir nors kemperyje turėjome šiam vakarui nusipirkę krevečių su Ardeche rožiniu vynu, tačiau neatsispiriame pagundai – užsisakome gėrimų, sūrių rinkinį ir sėdim, kol beveik sutemsta.

Pagaliau pakvipo tikrom atostogom 🙂 Beje, Provanso krašto vynas – rožinis, jį ir stengėmės kelionės metu ragauti, nors namie tokio net minties nekyla pirkti. Sūrius atnešė su salotomis, apšlakstytus balzaminiu acto kremu, šalia aviečių padažas – viskas taip skanu, kad supratome, jog kiek bekainuotų, bet tą garsiąją prancūzų virtuvę teks paragauti ne kartą.
Grįžtant į kemperį taip gražiai ta persikų giraitė atrodo, kad nusprendžiame likti čia nakvoti. Pasistatom stalą su vaizdu į vynuogynų fone, žibintų šviesoje skęstantį miestelį, užsidegam žvakę ir mėgaujamės keptomis krevetėmis, užgerdami rose vynu. Štai tokie turėtų būti vakarai Provanse.

II dalis