Kemperiu prie Ligūrijos jūros (Italija, Prancūzija)

Šįmet atostogų grafiko kreivė išlinko ties rugpjūčio mėnesiu, todėl sąlyginai vėlyvų atostogų laukimas prailgo (pernai atostogavau liepą). Vis dėl to Luko ir Noreikos duetas laiko atžvilgiu pasirodė teisus, tad rugpjūčio 10 d. susikrovę į 4-vietį kemperį mantą pajudėjom pietų link. Mūsų tikslas – vakarinės Italijos pakrantės regionas – Cinque Terre, pakeliui aplankant Vieną ir Veneciją
Pirmas ilgesnis sustojimas įvyko Bialystoko mieste – sumojome, kad maisto prekės Lenkijoje pigesnės, tad didžiąją dalį produktų įsigijome ten. Už Bialystoko degalinėje dar atsitiktinai kelias suvedė su pažįstamu tolimųjų reisų vairuotoju, iš kurio nusipirkome kuro už furistų taikomas kainas.
Naktį pasitikome Lenkijoje, kur vengdami pervargimo stabtelėjome pamiegoti. Paryčiais keliavome toliau ir švintant įvažiavome į Čekiją, kur pirmoje pasitaikusioje degalinėje nusipirkome kelio vinjetę (310 Čekijos kronų 10 dienų).
Po kelių valandų pasiekėme Austriją, kur prieš įvažiuojant taip pat nusipirkome kelio vinjetę (7 EU 10 dienų). Popiet pasiekėme Vieną, kur porą valandų pasivaikščiojome be ryškesnių įspūdžių (kemperį pavyko „numesti” prie kažkokio universiteto neatlygintinai).
Už Graco buvome sustoję SHELL degalinėje, kur nemaža automobilių, autobusų stovėjimo aikštelė. Toje aikštelėje yra improvizuota išvietė (aptverta, kad nebūtų galima prieti arčiau), kurioje nuo įtaisyto judesio daviklio atsidaro durys ir pasirodo ant „reikalų” skylės sėdintis vyriokas-manekenas, apsirėdęs austriškų kalnų gyventojo drabužiais. Tas vyriokas atsidarius durims pradeda austriškai ar vokiškai burnotis, o baigęs burnotis spjauna riebų seilių (vandens) gniutulą per duris ir aptvarėlį. Reikia manyti, kad nieko nenutuokiantys turistai ne kartą patyrė tokį „pažeminimą”. Mums pasisekė – stovėjome ne tiesiai prieš lėlę, o šonuose, todėl likome „nenuskriausti”. Derėtų paminėti, kad austras ne kiekvieną kartą pasiburnojęs apspjaudo, o pagal kažkokią neaiškią sistemą: kai kada du kartus iš eilės, kai kada tik po kokio ketvirto ar penkto durų atsidarimo.
Toje aikštelėje be unikalaus tualeto yra suvenyrų ir įvairių pyragaičių parduotuvė, kur nusipirkę įvairių rūšių štrudelių patraukėm toliau.
Vakarėjant dešinėje kelio pusėje išvydome pilies griuvėsius ant kalno. Paaiškėjo, kad tai Schlossberg pilis Griffeno kaime. Kalno papėdėje radom vietos pastatyti kemperį. Tada pėsčiomis lipome į kalną, pasidarėme ekskursiją po pilį. Pilies viršūnėje radome kavinę-restoraną, kuriame nustebino pilnos alaus statinės, stovinčios lauke be jokios apsaugos (buvusių soclagerio šalių gyventojai tikrai nepraleistų progos). O šiaip labai romantiškai pavakorojome kalne-pilyje, stebėdami naktinį Griffeną ir jo apylinkes iš paukščio skrydžio.
Ryte patraukėme toliau savo tikslo link. Įvažiavę į Italiją stabtelėjome degalinėje, kur nusimaudėme po dušu (operatorius raktą išdavė paliekant pasą) ir nusipirkome iš baltarusio dar 80 litrų kuro po eurą.
Iki pietų pasiekėme Veneciją. Iš pradžių sukome ratus aplink autobusų stotį ir uostą ieškodami, kur numesti kemperį. Visur buvo mokama, ir tik lengvoms mašinoms. Galų gale draugelis įžūliai pastatė kemperį į tokį kampą, kur nors draudžiamų ženklų nebuvo, bet abejotina, ar ten buvo leistina stovėti.
Pastatę kemperį išėjome tyrinėti Venecijos: paplaukiojome gondola už 20 Eu žmogui (nieko ypatingo, bet bent jau galima pasigirti, kad esame tai patyrę), prisipirkome įžymiųjų kaukių ir kitų niekučių, papietavome, prisifotkinome, uoste iš arti apžiūrėjome DIDŽIULIUS kruizinius laivus (a la apvirtusi Concordia) ir patraukėme į Italijos vakarus.
Kadangi nesiginčijome su navigacija, važiuoti teko mokamais keliais – kai kurios atkarpos kainavo net apie 20 Eu. Pavakare pasiekėme pirmą pajūrio miestą – La Spezia – Cinque Terre administracinį centrą. Tada ištroškę jūros vaizdų nebesivadovavome navigacija ir pradėjome važiuoti pagal numanymą. Čia prasidėjo linksmybės – pradėjome važiuoti labai vingiuotu ir stačiu keliu į kalną. Pakilus į viršų kelias išsilygino ir paplatėjo. Pravažiavus dar dešimtį km aptikome apžvalgos aikštelę. Kadangi jau temo nusprendėme joje ir apsistoti. Apžvalgos aikštelė vaizdą skleidė į apačioje esantį kaimelį Riomaggiore, skalaujamą Ligūrijos jūros. Tik išlipus iš kemperio išgirdome iš kaimelio sklindantį varpų gaudesį. Pamanėm, jog sekmadienis ir mieli-ponai-parapijonys esą kviečiami į mišias.
Gal skaitytojas pasmerks, bet savo „mišias” mes pradėjome pažeidinėdami įstatymus: apžvalgos aikštelėje pasistatėme stalą, užsikūrėme šašlykinę, atsidarėme alaus ir šauniai leidom laiką lydėdami akimis raudonai skęstančią saulę ir pravažiuojančias pavienias mašinas. Beje, viena iš mašinų stabtelėjo, išlipo porelė ir mergina paklausė (angliškai) apie kur nors netoliese esantį kempingą ar nakvynę. Iš kompanijos vienintelis kalbu (ir klausau) angliškai, tad paaiškinau, kad nėra geresnės vietos apsistoti kaip ši aikštelė. Mergina ironiškai išreiškė abejonių dėl mūsų veiksmų teisėtumo (mes gi tipiški lietuviai), pasijuokėm, ir jie nuvažiavo toliau.
Netrukus išgirdome vėl varpų gaudesį. Po kelių valandų susivokėme, jog šie varpai skambina kas valandą – priežastis liko neaiški (vėliau kelionės metu ne kartą ne viename Italijos mieste skirtingu laiku girdėjome periodišką varpų gaudesį).
Pabaigę puotaut sukritome miegot – taip paprastai greičiau ateina rytas:-)
Ryte patraukėme siaurais serpantinais pakrantės linija. Į Riomaggiore kaimelį nebeužsukome, nes būtų tekę keliauti šiek tiek atgal (dar nežinojome, kad už valandos kitos teks keliauti atgal net iki La Spezia), be to jame iš apžvalgos aikštelės nesimatė paplūdimio. Vėliau jau grįžęs į Lietuvą sužinojau, kad šiame kaimelyje yra kažkoks įsimylėjėlių takas or something – vietos įžymi vieta, pritraukianti turistus, bet jau buvo post factum.
Taigi, traukiame mes pajūrio linijos siauručiu keliu, o kraujyje – adrenalino potvyniai ir atoslūgiai, pasireiškiantys giliais atodūsiais, mykimais, stenėjimu, pukšėjimu ir nervingu kikenimu. Baimės sukėlė siauras kelias, kurio kairiajame krašte (kai grįžinėjome – dešiniajame) staigi praraja, už kurios „aukštas, bet manytina spartus kelias pas protėvius”. Įsivaizduodamas kaip verčiasi kemperis žemyn į taip išsiilgtos jūros glėbį prisiminiau paauglystėje skaitytą knygą (nepamenu, kokią, gal apie Spartaką). Joje buvo išreikštas papuolusio į štormą laivo triume gabenamų vergų „breakdance’ą” su malamais puodelyje kauliukais, kuriuos azartiškas žaidėjas maldamas stengiasi išmesti maksimumą – du šešiatukus.
Netrukus privažiavome Manarolos kaimą. Jame irgi nebuvo paplūdimio. Patraukėme toliau, o kelias, rodos, vis siaurėjo. Patekome į padėtį, kai teko prasilenkti. Tai kokias dešimt gerų minučių užtruko ši „linksmybė”. Finale atsirėmėme į kelio darbų ženklą, už kurio toliau važiuot buvo nebegalima. Teko apsisukti ir grįžti.. net iki La Spezia, nes alternatyvaus kelio nebuvo (dėl šios priežasties neaplankėme Vernazza kaimelio, kuriame, kaip paskui sužinojome, jau būtume radę pirmą puikų paplūdimį).
Taigi, aplinkybės taip susiklostė, kad pirmas superinis paplūdimys buvo rastas kaimelyje Monterosso Al Mare. Šis kaimelis tarsi pasislėpęs už kalno pačioj apačioj, tačiau grožis viršijo lūkesčius. Nepavedė ir oras, ir vandens šiluma, ir apskritai viskas buvo gerai. Na bet tai tik emocinis fonas, o skaitytojui daug svarbiau žinoti praktinius dalykus. Taigi, Monterossoje nėra kempingo. Tik parkingas. 20 Eu parai. Nors kemperių buvo nemažai (ne tik iš Italijos, bet ir iš Prancūzijos, Belgijos ir kt.), tačiau tai kėlė tam tikrų nepatogumų: vanduo, elektra, tualetas ir t.t.). Paplūdimys Monterosoje (kaip, beje, visur Italijoje) yra padalintas į mokamą ir nemokamą zoną. Mokamoje zonoje kainuoja gultas, skėtis ir kt. Mokamoje zonoje formaliai negalima naudotis dušu, tualetu, jei nesi mokamos zonos klientas. Monterosoje nebuvo griežtai žiūrima į neklientus, ketinančius nusimaudyti po dušu, ten net nebuvo keliama keblumų užeiti į pačią mokamą zoną, praeiti pro ją tranzitu.
Pažymėtina, kad Ligūrijos jūra yra ŽIAURIAI sūri (lyginu su Adrijos), todėl po kiekvieno maudymosi norisi nusimaudyti po dušu. Taigi, prakabėjome Monterosoje visą dieną, gavome pirmąją išsvajotos saulės dozę. Smagino po paplūdimį vaikščiojančios pusamžės azijatės siūlydamos „Masage, masage” (tariasi taip kaip parašiau, todėl ir linksmino). Apskritai, Italijos paplūdimiuose skirtingai negu „Karšti čeburekai, šaltas alus!” dominavo prekeiviai siūlydami tai kokosus, tai bižuteriją, tai saulės akinius, tai…. pūkines žiemines striukes! Reik manyt, kad mažai kam atsirado noro per tokį karštį matuotis „pūchavikus”.
Vakare nuėjom pasivaikščioti į miestelio gilumą – kaip tik atsidarinėjo visos užeigos. Buvo galima rasti akcijinių kompleksiukų, kaip antai Margarita su Cola – kainos ne kažin kiek skyrėsi nuo LT. Užtikome tokį stendą su nuotraukomis, kur buvo nurodyta, kad 2011 m. spalio 25 d. Monterosso kaimelis patyrė potvynį. Įvedę datą ir pavadinimą intere galite rasti to potvynio vaizdų. Pirma tikro poilsio diena labiausiai išsekino „silpnąją” lytį, todėl mes su draugeliu nesileisdami su mūsų antrosiomis pusėmis į diskusijas po vakarienės jau pūtėme į ūsą, kad nė su armotomis mūsų nebūtų prižadinę. O mūsų pažibos prasisuko nakčia po apylinkes: papuolė be bilietų į kino seansą „Spiderman3”, bet neužsibuvo, kadangi kalbama (matyt, ir tylima) buvo itališkai.
Kitą rytą pabudę nusprendėm pasinaudoti dušais mokamoje zonoje ir susitvarkę patraukėm ieškoti kito nuopolio taško. Pakeliui pravažiavom Levanto, Bonassola ir Framura, kurie daugiau mažiau nesudomino. O štai Deiva Marinoje suradom pirmą padorų kempingą, prie pat jūros. Ten nusprendėm apsistoti gal net dviem parom (po 52 Eu už parą). Viską kaip priklauso kempingui jame radome, tik karštas vanduo dušuose bėgo labai trumpai ir tik įmetus 50 eurocentų monetą, tad ėjome maudytis poromis taupumo sumetimais.
Paplūdimio ruožas, aplinka nebuvo tokie įspūdingi kaip Monterosoje, bet patiko tai, kad galėjome daug sykių eiti prie jūros ir atgal – atstumas išties niekingas. Įsikūrę su draugeliu patraukėme apžiūrėti miestelio, o mūsų ponioms, kaip žinia, nebuvo nieko svarbiau už saulės dozes (soliaromanės!:D), tad jos subinytėmis šlifavo iki galo nenušlifuotus Ligūrijos akmenis. Dera pastebėti, kad Deivoje paplūdimys akmenuotas (nemokama zona).
Na, o mes radome parduotuvių su vietiniu alumi, kurio skonis nors nieko gero, bet šių eilučių autoriui išgėrus 5 ar 6 butelius maža nepasirodė (kitą dieną visą kaltę suverčiau saulei, karščiui ir savo poniai:D). Vakare sutemus buvome paplūdimyje, kur rinkosi daug jaunimo grupelėmis (gal kokios jaunimo dienos?), sėdėjo brazdindami gitaromis, gurkšnodami vyniukštį, nereikšdami agresijos. Taip ir baigėsi pirma diena Deivoje.
Antrą dieną prasidėjo karštai ir pagiringai. Su bičiuliu nusprendėm nebesialinti saulėje, tad nusipirkom skėtį (12 Eu). Beje, prie įėjimo į kempingą išdžiūvusios upės vagoj ganėsi… strutis. Pro šalį ėjantysis anglakalbiškai išreiškė nuostabą pasakęs, kad tik jo šalyje toks vaizdas įprastas. Paklausiau, iš kur jis. Atsakė, iš Australijos, atostogauja. Tada atėjo eilė nusistebėti man, nejaugi Australijoje nėra savo paplūdimių ir gero oro. Atšovė, kad dabar Australijoje – žiema. Taigi…:-)
Tądien su draugeliu daug nardėm, tyrinėjome akimis dugną, povandeninį pasaulį. Lengvai myžtelėjau netikėtai atsitrenkęs akvalango stiklu į medūzą. Gerai, kad ir taip sūru buvo. Draugelis sugalvojo pramogą – atsistoji ant negiliai esančios uolos ir bandai kovoti su bangų muša, kad nenumestų nuo akmens. Iš pradžių buvo įdomu, vėliau pabodo. Mūsų ponios prie tų uolų, kur mes galinėjomės, surengė foto sesiją, bet greit baigė po to, kai manąją viena „nedickė” bangelė taip stumtelėjo, kad pora savaičių skundėsi minkštosios nutarkavimu. Beje, ją kaip kokį padauginusį alubary pijoką dar teko vesti atgal nuo uolų į pakrantę – nebepriveikė bangolaužio, tiksliai smogiančio per blauzdas, ir nebegalėjo atsimerkt nuo mano grožio, tpfuuu t.y. nuo sūraus vandens akyse:-)
Išvakarėse vaikščiodamas po miestelį paregėjau pėsčiojo turisto ženkliuką, Moneglia kaimelio pavadinimą ir atstumą „5 km”. Tad šiandien nusprendžiau „prasivaikščioti” iki to kaimelio. Kadangi sistemingai bėgioju krosą nemaniau, kad tie dešimt kilometrų (pirmyn ir atgal) bus kažkokie ypatingi. Be to, draugams paaiškinau, kad ne tik nenutolsiu nuo įprasto sporto ritmo, bet ir ištirsiu tą kaimelį, jog žinotume, ar verta užvažiuoti į jį rytoj.
Taigi, įšokau į savo bėgimo batelius, užsimaukšlinau baltą kepurę, susišlapinau maikę, kad kuo ilgiau vėsintų kūną, įsikišau ipodo ausines ir įšokau į trasą. Nevarginsiu skaitytojo savo išgyvenimais vojažo metu. Pasakysiu trumpai: ten tas pėsčiųjų takas visą laiką eina aukštyn iki kalno keteros arba žemyn nuo kalno viršūnės. Nors laikau savo fizinį pasirengimą patenkinamu, bet kylant aukštyn atrodė, kad plaučiai netrukus bus išspjauti. Tekdavo po keletą minučių sėstis ant kokio kelmelio ir atgavinėti kvapą. Takas veda per kalną, kuris apaugęs mišku. Mintys apie gyvates neapleido keliaujant miško atkarpa. Pamačiau skelbimus, kad kalnuose vyksta lokių medžioklė (lapkričio-sausio mėn.), tačiau tai jaukumo nepridėjo. Džiaugiausi, kad manoji nesutiko su manimi keliauti, nes būtume užtrukę daugiau negu dvi su puse valandos. Žodžiu, nesportiškiems žmonėms rekomenduoju tuo taku keliauti neskubant, pradėti nuo ryto, pasiimti daug gerti, užkasti (aš, dėl paiko išdidumo ir pasitikėjimo savimi, nepasiėmiau, todėl grįžęs visą likusį vakarą siurbiau mineralinį atstatinėdamas dehidratacijos padarinius). Kas toje kelionėje buvo gera? Be jokios abejonės vaizdai. Iš aukšto kalno stebėti jūrą, Deivą, Moneglią, gamtą ir kt. nepakartojama. Pagal galimybes sodinau savo graužtuko 4S bateriją stengdamasis įamžinti tą grožį filmuodamas ir fotografuodamas. Pirmą kartą pritrūko 16 GB atminties. Tai ištrinėjau nereikalingus failus, senas nuotraukas ir pan. užleisdamas vietos kitai medžiagai.
Pats Moneglia neturėjo kempingų (bent akivaizdžių), be to, savo struktūra nebedarė įspūdžio po Monterosos ir Deivos, tiesiog eilinis Cinque Terre kurortinis pajūrio kaimelis. Tad draugams recenzavau, kad į jį nevažiuosim. Keliaujant aukštyn iš Moneglios užtikau bažnyčią su atidarytomis durimis. Kaip tik tądien buvo Žolinė (rugpjūčio 15 d.), bet kadangi buvau labai nusikalęs, nebeužsukau pagarbinti Švč. Mergelės. Perkopus kalną ir besileidžiant gavau manosios susirūpinusį sms, nes pradėjo jaudintis. Nuraminęs, kad esu jau šioje mūsų kalno pusėje, netrukus jau trypiau kempingo slenkstį.
Vakarą vainikavo nepakartojamo grožio fejeverkai (visa mūsų kompanija sutartinai sutiko, kad niekam iš mūsų neteko matyti tokų įspūdingų fejeverkų), kuriuos šaudė kokį pusvalandį. Nesupratom tik intencijos, ar Žolinės proga, ar kažkokios kitos šventės proga padabino nakties dangų.
Rugpjūčio 16 d. ryte dar nuėjom į parduotuvę, nusipirkom šio bei to, o po pusryčių šiltai atsisveikinę ir atsiskaitę su kempingo administracija išvykome tolyn. Važiuodami pakrantės keliu sugalvojom tokį planą – vykstam į artimiausią didmiestį (Genują), apsishopinam ten ir ieškom kur nusėsti jau už Genujos, t.y. vakarų kryptimi, Prancūzijos link. Beje, pažymėsiu, kad visas pakrantės kelias yra nemokamas, todėl ne tik taupumo sumetimais, bet ir jūros vaizdų atžvilgiu, verta važiuoti juo (visai gretimai tik šiek tiek atokiau nuo pakrantės eina ir valstybinis mokamas kelias).
Genujoj prisipirkę makaronų ir kitų monų patraukėme pakrante toliau. Saulei gerokai pervirtus per pusdienį, o mums nuvažiavus nemažą kelio gabalą dešinėje pusėje pamatėme kemperių eilę. Tai buvo miestelio Bergeggi prieigos. Sužinojome, kad galime apsistoti čia tik už 14 eurų parai. Pastatę kemperį nuskubėjome ketindami suspėti dar gauti šios dienos saulės dozės. Per klaidą išsidėstėme mokamame paplūdimyje, pasigirdo čaižus švilpukas ir atbėgo mūsų vyti grėsmingos išvaizdos dėdė. Nesipriešindami palikome mokamą zoną, bet tyčia išpūtę akis erzinome cerberį jausmingai ir įtaigiai aiškindami jam savo teises lietuviškai. Turėjo komiškai atrodyti iš šono italų ir lietuvių kalbos dvikova:-)
Šiaip ta vieta paliko daugiau neigiamų emocijų, nepaisant, kad tolumoje yra graži akmeninė sala. Buvau nusprendęs plaukti į ją (atrodė netoli), bet nuplaukęs pusiaukelį suvokiau, kad ji pernelyg toli. Grįždamas sutikau draugą, kuris kažką įdėmiai tyrinėjo ir rodė man pirštu į dugną. Pasirodo, prie pat dugno mažą aštuonkojį įnirtingai atakavo kažkoks žuveliokas. Labiausiai sužavėti likome, kai aštuonkojis nutūpė ant 3-4 akmenukų pats tapdamas akmenuku. Super maskuotė!
Praalkę grįžome prie kemperio. Pirmą kartą nusimaudėme kemperio duše, kadangi žinojome, kad ryte pasipildysime vandens atsargas – toje aikštelėje į kainą įėjo teisė papildyti kemperį vandeniu ir išleisti nuotekas. Į kiemą išsinešėme stalą kėdes, šašlykinę – ruošiamės vakarieniauti. Netrukus energingai prie mūsų privažiavo arabiškos kilmės vaikinukas su dviračiu. Pradėjo aiškinti, kad neturime teisės ruošti maisto lauke, tik kemperyje, todėl liepė pasikrauti šašlykinę ir stalą (kėdes palikti leido). Pradėjau protestuoti teigdamas, kad nieko čia tokio nėra. Į mano protestus atėjo grasinimai iškiviesti policiją, nufotografuoti pažeidimą ir gauti baudą. Per visą pokalbį iš vaikinuko-arabo nuolat liejosi žodžiai: „No camping, just parking”. Nebesiginčijome, parking tai parking. Maistą baigėme gaminti ant dujinės kemperyje, suvartojome jį ten pat, tik nuotaika šiek tiek pagedo.
Ryte tik atsikėlę nusprendėme negaišti ir važiuoti ieškoti vietos su pilnomis galimybėmis, idant nebegadintume nuotaikos nei sau, nei kitiems.
Realiai visa pakrantė nuo Genujos nepaprastai graži ir kone kiekviena vieta verta dėmesio ir poilsio. Tačiau mūsų padėtį koregavo kempingo būtinybė ir, žinoma, faktas, kad absoliučiai visų vietų neįmanoma aplankyti.
Kitas mūsų poilsio taškas išpuolė miestelyje Diana Marina (sekasi: Deiva Marina, Diana Marina). Kempingas vėl prie pat jūros. Kaina panaši – apie 50 eurų parai. Ši vieta įdomi tuo, kad ilsimasi ant ilgo į jūrą išsikišusio stambių akmenų molo, dalinančio jūrą į įlanką (kairėje) ir atvirą jūrą (dešinėje). Nuo molo taip pat matosi kone visa Dianos miestelio pakrantės linija, nes ji šioje išgaubta. Kone visą dieną lepinomės ant molo tai lįsdami į ramią įlanką, tai į įžūlesnę atvirą jūrą. Įlankoje gylio tik iki kaklo (mano ūgis 182 cm). Joje yra trys aukšti akmeniniai blokai, tarnaujantys tramplinais šuoliams į vandenį. Vienintelis sunkumas – nepatogu į juos įlipti, nes vienas neatsargus judesys gali baigtis odos nubrozdinimu į šiurkštų akmenį. Tad su draugu nušokome nuo jų tik po kartą (žmonos fotografavo nuo molo). Šiaip įlankoje judesys išties nemažas: šokinėjama nuo blokų, plaukiojama įmantriais savaeigiais aparatais, stebėjom kaip sportininkas prisirišęs prie kūno tempia žmones ant guminio čiužinio ir t.t. Bet geriausią poilsį teikė vaizdas nuo molo – kur pasuksi galvą, ten akys atostogauja. Vietiniai išgirdę, kad kalbame nesuprantama kalba, prinešė mums įvairių pusės delno dydžio jūros gėrybių, iš kurių pažinome tik Poną Judžiną Krabą (pinigai, pinigai, pinigai) ir Patriką Jūros Žvaigždę. Gaila, Kempiniuko tarp jų nebuvo:-)
Leidę prisifotografuoti vietiniai išleido tuos padarėlius atgal į įlanką. Ech, ko gero tai buvo įsimintiniausia atostogų diena, nors aprašymas vargu, ar tai atskleidžia. Tiesiog tokia buvo tuomet sielos būsena. Norėdami įamžinti ją ant vieno iš molo akmenų išbraižėme visų vardus ir datą…
Vakare, kai jau temo nuėjome pasižvalgyti po pačią Dianą, papirkioti suvenyrų. Miestelio gatvėse auga medžiai, apkibę žaliais citrusiniais vaisiais. Ko gero, draudžiama juos skinti, bet aš, kai niekas nematė, pašokau ir nuskyniau du. Nuskynus paaiškėjo, kad tai mandarinai, tačiau smalsumas kainavo – mano rankos išsitepė sakais ir pasidarė siaubingai lipnios. Kol nenusiploviau nešiau rankas kuo toliau nuo savęs kaip svetimas:-)
Miestelyje be mandarinų, užtikome bananmedį su vaisiais. Šio vaisių nelietėme, tik pasifotografavome prie medžio. Sutemus Dianoje atsidarė parduotuvės, užeigos, suvenyrų staliukai. Iš daugelio kabakų sklido muzika – žodžiu gyvenimas užvirė. Po pusiaunakčio grįžome į kempingą, bet dar nėjome ilsėtis, o nuėjome ant molo su gitara ir vynu. Nors planavome nusibelsti iki Prancūzijos, atrodė, kad tai paskutinė atostogų diena. Ko gero, tai įtakojo dieną vyravusi sielos būsena. Grįžę prie kemperio radome dar nemiegančias kelias italų šeimas, kurios neištvėrusios išklausinėjo (per angliškai kalbantį sūnų ar sūnėną) apie mūsų tėvynę, kilmę, atostogų maršrutą ir kt.
Rugpjūčio 18 d. daugiausia praleidome kelyje