Italija: Automobiliu link Viduržemio jūros 5 dalis ( Viešbutis vaiduoklis ir „dunkel” alus)

Penkiolikta diena
Šiandien laukia ilgas kelias, o “prisiduoti” InterHome reikia nuo nuo 9,30, todėl ilgai ir nemiegam. Daiktus susipakavom iš vakaro, todėl tik išgeriam kavos ir imam talpinti viską į bagažinę, prireiks gerų 5 reisų, kol viską sutempsim. Kaip ir visada išsikraustant lieka krūvos šiukšlių, kurias mes sąžiningai surūšiavom (plastikas, kartonas, stiklas) ir išnešėm palikti anksčiau nurodytam sandėliuke. Viskas kaip ir tvarkoj, bet stiklui atskiros talpos nebuvo, todėl aš visą maišą pastačiau šalia konteinerio. Einan sekantį kartą su eiline daiktų porcija, mane pasigauna ”langedokas” ir papasakoja, kad stiklo čia palikti nevalia, o reikia nešti kažkur už kelių kvartalų, kur jį galima bus palikti, o gal priduoti, nežinau. Ar aš ginčijuosi? Gerai, pastačiau maišą prie durų išorinėje pusėje, ir toliau nešu daiktus. Grįžus eilinės partijos į butą, kieme pamatau jau visą “langedokų” susirinkimą, na kokie šeši senukai. Visi garsiai kalba ir rodo pirštais į mūsų balkoną. Man pasirodžius klegesys dar padidėja, kažkas bando kalbėti vokiškai, kažkas dar kažkaip. Viskas gerai, sakau, išsivešiu aš tuos butelius (atrodo, kad būčiau užminavęs jų namą, o juos užrakinęs visus) ir, kad būtų įtikinamiau, sekamas atidžių žvilgsnių, įkraunu maišą ant priekinės sėdynės, baigsim pakuotis – permesiu į bagažinę. Na va, incidentas baigtas, galim važiuoti. Atsilabinam su namais, “langedokai” visi kažkur dingo, nulekiam į biurą, atiduodam raktus, “atsišildom” 200 eurų užstatą, kuris tiesiog buvo užšaldytas kortelėje, ir mes jau laisvi. Nežinau, kam tas užstatas buvo reikalingas, jeigu apmokėjimas buvo padarytas avansu, o ką sugadinom ir sulaužėm, vistiek nieks netikrino, žinoma, negadinom nieko, net sutvarkėm viską išvažiuodami.
Išvažiuodami dar užsukam pagirdyti mašiniuko, aš dar nusiperku 1 l “elf” tepaliuko, nors mūsų nelaiminga balutė ir nepadidėjus per paskutines dienas, bet visas litriukas sueina, tik daina. Žmona tuo tarpu surado bendrinį konteinerį, tai sukišo ten visus tuščius butelius, negi namo vešies. Taigi, apie 10.30 paliekam Saint-Cyprien-Plage. Grįžtam tuo pačiu keliu, kaip ir atvažiavom: D81 pro Le Barcares, nusukam į D11 ir į autostradą A9 (E15). Pravažiuojam Narbonne ir nuo Beziers sukam į D612 link Agde. Dar gabaliuką pavažiuosim pajūriais, kol galima, be to nuo Agde iki Sete tęsiasi plonytė smėlio juosta su keliu, norisi pasižiūrėti, kaip tai atrodo. Vėl artėjam prie jūros. Iš visų pusių begalė įvairiausio plauko kempingų, kolkas dar gana tuščių, visur nedidukai atrakcionų parkeliai, kartingų trasos, nemažai parduotuvių. Aišku, kad įvažiavom į poilsio zoną, nors iki jūros dar gabaliukas. Pravažiuojam atsišakojimą į Le Cap-d’Agde, didžiausią Prancūzijoje (o gal ir Europoje) nudistų miestelį, talpinantį 20000 nuogalių. Išvažiuojam į pajūrį. Kelias kokius 20 km eina apie 50 m nuo jūros. Palei visą kelio ilgį stovi lengvosios mašinos ir kemperiai (žmonės čia ir gyvena), o toliau smėlio paplūdimys ir jūra, kitoj kelio pusėj didelis ežeras ar marios. Žmonių kai kur daugiau, kai kur visai tuščia. Privažiavus arčiau Sete miesto, atsiranda didžiulės stovėjimo aikštelės- tuščios ir nemokamos. Sete apvažiuojam pakraščiu, pravažiuojam pro nemažą uostą. Toliau važiuoti pajūriu nebeapsimoka, nors būtų įdomu, turint laiko, gal kada nors, todėl D600 keliu vėl šokam į autostradą A9 (E15). Pravažiuojam Montpellier ir patenkam į kamštį. Keista, šeštadienio vidurdienis, o kamštis važiuojant nuo jūros, į Nimes pusę. Šį kartą bėdos kitos. Lauke +40 C, greitis 0-5 km/h, gręsia užvirimas. Pirmiausiai išjungiu kondicionierių, atidarau langus, kad būtų kuo kvėpuoti, kvėpuoti neatsiranda, bet variklio temperatūros rodyklė truputį atsitraukė, nuo grėsmingos raudonos linijos. Velkamės taip gerą valandą, ir tik atsiradus išsukimui, dingstam iš greitkelio jau pažįstamu keliu pro Lunel link Arles (pro čia ir atvažiavom). Nukirtę kampą, vėl lendam į greitkelį E 80, ir dabar jau ilgam, juo važiuosim beveik iki Genujos. Pro šalį praslenka Salon-de-Provence, Aix-en-Provence, laikomis Nicos krypties. Mašinų nemažai, bet jokių kamsčių nebėra, todėl galim judėti gana greitai. Netoli St. Tropez stojam degalinėj pramankštinti kojų. Nusiperkam po submariną ir dar kažkokios smulkmės, sumokam 25 eurus, nekokia vieta užkandžiauti. Lauke vis dar tas pats +40 C, o cikados čirpia taip garsiai, kad kartais ir susikalbėt sunku darosi. Mano kompanionės sukirto savo submarinus, o aš pasitenkinau mineraliniu (submariną pasilikau vėlesniam laikui, pravertė), kažkaip turiu tokį įprotį ilgoj kelionėj nevalgyti, galima kokią sauja riešutų ar bananą, neatsitraukiant nuo vairo, bet daugiau nevalgau, todėl per daug neužtrukdami važiuojam toliau. Netrukus pasiekiam Kanus (Cannes). Na kaip čia dabar pravažiuosi pro šalį, reikia nors ratą įkišti, bet sutariam , kad nestosim, nes šeštadienio pavakarį ir nelabai būtų kur, ir gaišti nesinori, todėl ramia sąžine leidžiamės nuo kalno, taikom į garsiąją krantinę. Mašinų daug, žmonių irgi, gatvės siauros, nelabai pritaikytos tokiai masei transporto. Pravažiuojam Festivalių rūmus, aplink minios išsipusčiusių žmonių ir ištiesti raudoni kilimai (vyksta reklamos festivalio “Kanų liūtas” baigaimieji renginiai – paskutinė diena), jūroje matosi keletas didžiulių kruizinių laivų, krantine vaikšto žmonės. Miestas kaip miestas, nežinau, ką ten žiūrėti reikia. Vėl pakilom į kalną ir įlindom į greitkelį. Esu girdėję, o gal skaitęs pasakojimų apie labai vaizdingą kelią einantį pakrante nuo Kanų link Italijos. Nevažiavau, negaliu pasakyti, turbųt taip ir yra, bet dar neteko girdėti atsiliepimų apie autostradą nuo Kanų iki Genujos. Pravažiavęs tuo keliu turiu “nusiimti kepurę, prieš jo statytojus. Nemažai važinėjau ir Austrijoj, ir Kroatijoj, bet kad šitaip, visas kelias sudarytas ištisai iš tunelių ir tiltų. Tik išlendi iš uolos ir jau kabai virš tarpeklio, o apačioje į jūrą įteka upės, pakrantėje ant uolų išsimėtę mažiukai miestukai, vaizdai nerealūs ir jie tęsiasi netoli 200 km. Išlindę iš vieno tunelio, užmetam žvilgsnį į apačioj esantį Monaką (kažkodėl galvojau, kad kampą kirto, bet, pasirodo, tik pro šalį pralėkėm), kertam Italijos sieną ir stojam degalinėj pagirdyti mašiniuko. Besirinkdamas kolonėlę, žinoma, sustojau ne savitarnoj, o pas dėdulį, kuris viską padaro neišlipant iš mašinos, bet mano bakas užrakinamas, tai vistiek teko išlipti. Susimokėti irgi reikia čia pat dėduliui, galima grynais, galima kortele, bet kainuoja tai jau 0,006 euro centai/l brangiau, negu savitarnoj, už paslaugas reikia mokėti. Atrodo siena visai šali, bet skirtumas didžiulis. Jeigu Prancūzijoj buvo viskas daug maž ramu ir tvarkinga, tai čia visur triukšmas, pilna žmonių, kurie visi vienu metu kalba ir rūko degalinėj, šiukšlės kelias dienas nevežtos, vienu žodžiu Italija.
Kaip jau rašiau ansčiau, maršrutas atgal nebuvo planuotas, todėl pasižiūrėjęs į žemėlapį, nutariau, kad pakeliui galima aplankyti Veroną. Prieštaraujančių nebuvo, todėl toks planas ir buvo paliktas galioti. Aš, žinoma, būčiau su malonumu užvažiavęs ir į Genują (buvom nuo jos per kokius 30 km), bet tam reikėtų daugiau laiko, o mes važiuojam namo. Be to per ilgą kelionę (prasidėjo 3 savaitė, o mums tai jau labai daug) smegeninė persisotina vaizdais, todėl kažkuo labai susižavėti darosi sunku, na o Verona vistiek pakeliui ir daug mažesnė. Važiavimo į priekį patirtis pasitvirtino (iš vakaro privažiuoji kuo arčiau lankytino objekto, pernakvoji, ryte apsilankai, ir apie pietus važiuoji toliau), todėl nutarėm susirasti nakvynę kuo arčiau Veronos, bet į patį miestą nelįsti.
Privažiavę ta vaizdinga autostrada beveik iki Genujos, ties Crevan sukam į šiaurę E25 (A26) link Alessandria. Vėl gi, labai įspūdingas autostradų išsišakojimas. E25 pasisuka nuo jūros ir tarpekliu kildama į kalną ir vingiuodama veda į Italijos centrą. Nutolus nuo jūros, visiškai pasikeičia ir kraštovaizdis, kalnus pakeičia lygumos, visur dirbamos žemės laukai. Vakarėja, mašinų visiškai nebėra, važiuoti darosi nuobodu. Reikia patekti į Milano kelią, todėl ties Predosa sukam į E62 (A7) link Milano, o po to į E70 (A21) Piacenza kryptimi. Visiškai sutemo, iki Veronos liko apie 100 km, šiandien nuvažiuotas geras gabaliukas, reikėtų pagalvoti ir apie poilsį. Pradedam dairytis kokio miestelio, nes prie autostrados tikrai nebus kur pernakvoti, o ir tokių didelių degalinių su restoranais ir moteliais kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje, čia visiškai nesimato. Tokioje galima pernakvoti ir mašinoj, ne šeštas kartas. Blogiausiu atveju stosim Mantujoj (Mantova), gal kas nors ten bus. Taip besvarstant šalia kelio pastebėjom nuorodą -”Hotel 10 km”. Va, tas ko reikia, juolab , kad tas reklaminis skydas kartojosi kas porą km. Už Cremona parodyta išsukti iš autostrados, ką mes ir padarom. Sustojam už mokėjimo vietos apsižvalgyti, prieš akis nuorodos net į kelis viešbučius, o šiek tiek toliau matosi didelis pastatas visiškai be šviesų, su didelėm raidėm “HOTEL”, iš kurių šviečia tik trys. Koks vaiduoklis, pagalvojam, bet mums pagal rodyklę į kitą pusę. Kur gi ne, pasisukinėję pagal nuorodas geras tris aštuoniukes, išlendam tiesiai prie įvažiavimo į tą vaiduoklį. Na ką darysi, bandom. Pasistatom mašiną dengtoje aikštelėje priešais paradinį įėjimą, be mūsų stovi dar viena. Iš aikštelės prie viešbučio durų veda toks keistas kaip ir tiltelis su stogeliu ir dengtas raudonu kilimu. Prie durų puikuojasi 4 žvaigždutės, užeinam. Visur tuščia. Iš kažkur išlenda apsimiegojusi mergaitė ir atsisėda registratūroje. Pasilabinęs paklausiu, ar turi laisvą trivietį kambarį. Mergaitė ikiša nosį į kompą ir ilgai ten kažko ieško, kol galiausiai suranda, kad turi specialiai mums įpatingą (vos ne jaunavedžių) kambarį (ar matėt kas nors trivietį jaunavedžių kambarį?). Su pusryčiais kainuos 100 eurų. Brangoka, bet jau tingim kur nors važiuoti, todėl “jamam”. Viešbutis kaip viešbutis, kambarys kaip kambarys, bet kažkas ne taip. Kas ne taip, paaiškėjo geriau apžiūrėjus kambarį, o po to ir viešbutį. Žmonių nėra, ir, panašu, kad jau seniai. Koridoriai švarūs, bet matosi, kad seniai nevalyti, nes nereikia, neišsitepa, TV distancinis taip apdulkėjęs, kad skaičiai vos matosi, nors veikia, vonioje muiliukai ne trys padėti, o numestos pora saujų, koks 20, tualetinio popieriaus taip pat, dušas veikia, bet viskas aprūdiję, ir vanduo bėga iš ten, kur jam patinka, ir “belekokios” temperatūros (mes jį praminėm “tuk-tuk’ų dušu “). Pavartėm viešbučio reklaminį bukletą, viska blizga, šviečia, prabangiame restorane vyksta banketas, rie įėjimo prabangūs automobiliai, po tuo pačiu stogeliu, kur mes savo palikom, damos vakarinėm suknelėm, bet… viskas maždaug 80-90-ųjų metų. Viešbutis “tinklinis”, ir, matyt, buvęs pakankamai prabangus kažkada, bet, mano manymu, jį nužudė šalia pastatytas greitkelis. Bet mums koks skirtumas, gavom geras minkštas lovas, pasidalinom mano sutaupytą submariną, keletu butelių sumažinom lauktuvinio alaus kiekį ir miegoti.
Šešiolikta diena
Atsikėlę apsitvarkom ir einam ieškoti žadėtų pusryčių. Praeinam pro mergaitę, bet ji nėnemirkteli. Štai ir didelis prabangus restoranas, uždaryta, kažkokie laiptai žemyn, bilijardinė ar žaidimo atomatai, irgi uždaryta. Grįžtam pas mergaitę ir klausiam, kur mums pavalgyti. O, sako, pavalgyti važiuokit į miestą, čia netoli, nes restoranas nedirba. O kur įskaičiuoti pusryčiai, klausiam. Pusryčiai? Nuveda atgal prie restorano. Ten toks mažas bariukas su kavos aparatu ir keletu staliukų. Padaro po šaukšto didumo kavos puodelį, dukrai duoda 100 g sulčių buteliuką ir iš po baro ištraukia lėkštutę ne pirmos jaunystės kruasanų. Mes, žinoma, ir nesitikėjom gauti švediško stalo, bet čia jau pasirodė juokinga, prisiminus, kaip ta pati mergaitė vakare aiškino apie įskaičiuotus pusryčius. Gal kažkam tai gali pasirodyti kvaila, arba išsidirbinėjimai, bet aš, rinkdamasis viešbučius kelionėse pirmiausiai atkreipiu dėmesį į parkingą ir pusryčius, nes kaip jau minėjau anksčiau, važiuodamas paprastai valgau prieš išvažiuodamas ir atvažiavęs.
Atsisveikinę su savo šešių aukštų viešbučiu, kuriame, turbūt, buvome vieninteliais gyventojais ir, greičiausiai, ne tik tą naktį, bet ir savaitę ar mėnesį, patraukėmė Veronos link. Kadangi visi didesni keliai vedė aplinkui, tai pasirinkom mažesnį, bet tiesiau – SS10, kuris vis keitė pavadinimus – SP17, SR62 ir vis siaurėjo, gerai, kad atsirado nuorodos į Veroną, nes klaidžioti po Italijos kaimus centrinėje šalies dalyje, nesudaro jokio malonumo. Namai nušiurę, peizažas joks.. Tą ~80 km nuvažiavom per 1,5 h.. Verona. Laikydamiesi nuorodų į centrą, padarom tris “garbės ratus” šalia senamiesčio, nes centrą jie, šiuo atveju, supranta kažkaip kitaip, nei mes. Pasukę link Arena parking’o, patenkam į didelę požeminę stovėjimo aikštelę. Dar pakankamai rytas, tad vietos apsistoti randam. Už stovėjimą sumokėjom 5,7 euro (3-4 valandos, tiksliai neatsimenu, nes akičiavo pagal išvažiavimą). Iki senamiesčio koks 0,5 km, ir iškart patenkam į didžiulę aikštę (Piazza Bra), kur stovi eilinis “Garibaldis”(turbūt, kaip Leninas pas mus tarybiniais laikais), ir yra ta pati Arena – romėnų amfiteatras, vienas iš 6 didžiausių išlikusių ir geriausiai išsilaikęs, kuriame iki šiol vyksta renginiai. Oras po truputį šyla ir po truputį daugėja turistų. Neturim nė menkiausios nuovokos, kur reikia eiti (atvažiavom pamatyti įžymiojo “balkono”), todėl neriam į pirmą pasitaikiusią, senoviškai atrodančią gatvelę (kaip vėliau paaiškėjo, tiksliai ten kur reikia). Truputį užkibom už rusų ekskursijos su gidu. Pasiklausyti buvo įdomu, bet jie labai lėtai vilkosi, todėl pamatę, kad einam daugmaž teisinga kryptimi, įsiliejom į vis didesnę pavienių žioplių minią, kuri mus išnešė į turgaus aikštę Piazza delle Erbe, laikoma viena iš vaizdingiausių visoje Italijoje. Romos imperijos laikais ten buvo forumas, o turgus yra ir dabar. Pusę aikštės užima prekiautojai vaisiais, daržovėmis ir visokiais greitais užkandžiais, kitoje pusėje suvenyrai, papuošalai ir kitoks drenažas. Man pavyko neįtikėtinai pigiai nusipirkti porą kareivėlių savo kolekcijai, o astronominėm kainom parduodami Venecijietiško stiklo papuošalai (jis dar kažkokį savo pavadinimą turi, neatsimenu, ir yra, būtinai, raudonas) mūsų visiškai nesužavėjo. Sprendžiant iš turistų kiekio, pagrindinis Veronos traukos objektas yra kažkur netoliese, bet nelabai aišku, kurioje pusėje, todėl einam, kur gražiau. Pakeliui sutikom “Dante” ir galybę įspūdingų rūmų, kiekvieni su savo pavadinamais ir savo istorija. Netyčia suradom “Montekių namą” (jame “gyveno” Romeo). Prisifotografavę daugybę balkonų, galiausia sugrįžom į turgaus aikštę, ir, pasukę kita kryptimi, pagaliau suradom Džiuljetos namą, o jo kieme ir garsųjį balkoną. Toj vietoj pasijauti kaip sausakimšam troleibuse piko metu, skirtumas tik tas, kad visi filmuoja ir fotografuoja. Kiemelyje po balkonu stovi bronzinė Džiuljetą, ir didžioji dauguma ten patekusių turistų fotografuojasi padėję ranką skulptūrai ant dešiniosios krūties, taip ją nublizginę iki spindesio, atrodo pakankamai kvailai. Susimokėjus pinigėlį, galima pasikelti ir į balkoną, kur vėl reikia fotografuotis vaidinant Džiuljetą, bet tai turi padaryti kažkas kitas iš kiemo pusės.
Pasidėję pliusiuką, grįžom į savo garažą, toliau kelias Austrijos link. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad to pusdienio praleisto Veronoj, man visiškai neužteko. Šioje vietoje rašau vienaskaita, kadangi nuomonės apie tai kardinaliai išsiskyrė. Gal kaltas karštis ir žmonių gausa, gal kelionės pabaigos nuovargis ir persisotinimas, bet aš sugrįžčiau keletui ramių dienų pasivaikščioti, ir, žinoma, ne turistinio sezono metu.
Taigi, įsukam į E45 (A22) autostradą einančią link Insburko. Kelias pažįstamas, beveik prieš penkis metus juo grįžom iš kelionės į Romą. Tada buvo vėlus vakaras, dabar sulėtas vidurdienis, todėl galim pasigrožėti pradedančiais artėti, ir nuo vakar vakaro jau spėtais pasiilgti kalnų peizažais Pravažiuojam Trento ir Bolzano. Prieš nosį Brenner’io perėją su 180 m aukščio ir 820 m ilgio tiltu Europa, už kurį susimokam 8 eurus (per 5 metus nepabrango). Apžvalgos aikštelėse nestojam, nors vaizdai verti “grieko”. Pilvuose pradeda atsiliepti itališkų pusryčių viešbutyje gausa. Pravažiuojam Insburką, užsukam “su reikalais” į degalinę. Dukra nusiperka ledų, mes pakentėsim iki kokio kaimietiško kabakėlio, juk važiuojam Zalsburgo link, o ten jau vietos daug maž pažįstamos. Pagal planą prie Worgl turėtume sukti į 178 kelią, kuris mus ir nuves i Zalsburgą, todėl pasidedam į šoną atlasą ir vadovaujamės tik kelio nuorodomis, kurių pakankamai daug, ir visos aiškios. Kur gi ne. Šitas kelia mėgsta su mumis pajuokauti. Prieš 5 metus padarėm apie 500 km lanką, nuvažiavę ne į tą pusę, dabar, važiuodami pagal nuorodas atsidūrėm Vokietijoj, mat iš Insburko į Zalsburgą kelias pagal nuorodas eina per Vokietiją (važiuojant autobanais), o į šalutinį keliuką, kad ir tiesų, niekas nekreipia dėmesio. Šį kartą lankas gavosi nedidelis, be to lyginant laiką ir važiavimo greitį, mes netgi išlošėm, bet bėda ta, kad tam šalutiniam keliuke žadėjom papietauti. Na ką gi, pasiekę autobanų susikirtimą sukam į E52 (8) Zalsburgo link Pravažiavę pro Chiemsee sulaukėm lietaus (labai keistas ir retas reiškinys). Ties Siegasdorf dingstam iš autobano ir 306 keliu patraukiam link Berchtesgaden valgyti šnicelių. Šiemet tikrai neplanavau važiuoti į tuos kraštus, o va kaip gavosi. Dabar bent jau aišku, kad alkani neliksim. Šiuose kraštuose kas antras namas nuomoja kambarius ir apartamentus, o kas penktas dar ir maitina, todėl visgi nutarėm nebevažiuoti tų likusių 30 km, o stoti pirmoj pasitaikiusioj užeigoj, maisto kokybė vistiek visur puiki, o ne miestelyje gal net ir pigiau bus. Kaip tarėm, taip ir padarėm, pavažiavę kokius 11 km visai šalia kelio pamatėm didelį “Gasthofą”. Čia tikrai gausim pavalgyti, nutarėm ir įsukom į aikštelę. Kadangi vis dar truputį lynojo, lauko staliukai neveikė, bet viduje pilnu tempu virė gyvenimas. Restoraną sudarė dvi nemažos salės, artypilnės valgančiųjų. Iškart priėjo mergaitė, tik , kaip ne keista, visiškai nesuprato, ko mes norim. Po minutės priėjo kita, matyt vyresnė pagal pareigas ir puikiai kalbanti angliškai. Kaip mat gavom vietinio “dunkel” alaus, iškepė po nuostabų šnicelį. Pirmas “dunkelis” buvo toks skanus, kad net labai mažas, todėl pasižiūrėjus į laikrodį ir pamačius , kad jau 17.30, kilo mintis, čia ir pernakvoti, o tuo pačiu ir “dunkeliu” pasimėgauti. Sprendimas buvo priimtas, dabar tik reikia informuoti mergaitę, kad mes liekam. Bet pasirodė, kad vietų nėra. Toks didelis namas ir visas užimtas, nesamonė kažkokia, teks ieškoti kažkur netoliese, neturėtų būti sudėtinga. Atėjusi mergaitė dar pasitikslino, kokiam laikui mes norim pasilikti, o sužinojusi, kad tik 1 nakčiai, kažkur nuėjo ir neužilgo grįžo su džiugia žinia, kad kambarys atsirado. Gavom didelį kambarį su balkonu, vonia ir atskiru įėjimu, o ant durų vietoj numerio kabėjo lentelė “Private”. Matyt kažkoks ekstra svečiams arba saviems skirtas kambarys. Pasidėję reikalingiausius daiktus, išėjom pasižvalgyti, kur gi mes čia sustojom. Už poros šimtų metrų stovėjo miesto riboženklis Inzell, dar už poros šimtų išsidėstęs ir pats “žaislinis” miestelis su išpaišytais namais ir paskendęs žalumoje ir gėlėse. Grįžę iš pasivaikščiojimo pamatėm, kodėl nėra vietų. Beveik pilnas restoranas išsipuošusių ir besilinksminančių britų senukų ir senučių nuo 60 iki 80 metų. Senukai siurbčioja veitinės gamybos šnapsą užsigerdami alumi, senutės pasistačiusios vietinio vyno taures, vakarieniauja su klegesiu ir dainomis. Mano merginos pasiėmė po štriudelį (liko ir man, nes pabeįveikė), o aš “dunkelio” ir vietinės gamybos obuolinio šnapso paragavimui.
Septyniolikta diena
Po sočių vokiškų pusryčių susimokėjom už nakvynę, vakarykščius pietus ir vakarienę vienu kartu, atsilabinom su gasthofo šeimininke ir patraukėm Austrijos link.
Šis sustojimas mums kainavo 158 eurus, iš kurių 92 už nakvynę, likę už maistą ir gėrimus. Pasiimant kambarį nereikėjo jokių dokumentų, tik paprašė užpildyti nedidukę anketą, pavalgius irgi nereikėjo mokėti, viską įtraukė į bendrą sąskaitą, net gražu, kaip pasitikima pirmą ir paskutinį kartą matomais žmonėmis.
Inzell’yje užšokom į “Gertranktmarkt” pasipildyti lauktuvinio “dunkelio” atsargų, o po gero pusvalandžio per Bad Reichenhall pasiekėme Zalsburgą, kur pradėjo smarkiai lyti. Mums į miestą nereikėjo, todėl iškart pasukom Vienos kryptimi. Judėjimas gana intensyvus, bet pastebėjau iš užpakalio prisiklijavusią tamsiai mėlyną “Alfa Romeo”, kuri staiga užsidėjo ant stogo švyturėlį, aplenkė mus ir lazdele pamojo sekti iš paskos. Užsukom į artimiausią degalinę. Iš “Alfos” išlipo dviese, vyrukas ir mergina, užsivilko uniforminius švarkus, lietpalčius, ir priėjo, vaikinas prie mano pusės, o mergina prie keleivio durelių. Man atidarius langą, paklausė ar kalbu vokiškai, o išgirdęs neigiamą atsakymą, angliškai pareiškė, kad mes kirtom Austrijos sieną ir jis norėtų pamatyti mūsų ir mašinos dokumentus. Norėjau paklausti ar mes jau nebe Šengene ir, kur jis matė tą sieną, bet nutariau neerzinti, dar nesupras juokų ir bėdos prisišauksim, juolab pirmadienio rytas, todėl tik padaviau dokumentus, kuriuos jis nusinešė į netoliese stovėjusį mikroautobusiuką be skiriamųjų ženklų.. Praėjo geros dešimt minučių, kol mums grąžino dokumentus ir palinkėjo gero kelio, o visą tą laiką policinikė stovėjo lietuje prie mūsų mašinos su labai rimta veido išraiška, turbūt saugojo, kad nepabėgtume.
Toliau greitas važiavimas autobanu, tik ties Linz teko pristabdyti, nes nuo kelio nuvirtusi fūra, ir ją iš ten traukianti sunkioji kelininkų technika sudarė kamštuką. Vidurdienį jau buvome Vienoje. Keista, bet Viena neturi aplinkelio, todėl teko važiuoti per centrą, nors pasukti reikia tik kartą, todėl problemų nesusidaro. Vienos pakrašty pabandėm “pasishopinti”, bet tik laiką sugaišom, o nieko vertingo neradom. Išvažiuojan iš miesto prasilenkėm su dideliu kamščiu, bet, ačiū dievui, šį kartą, jis buvo priešinga kryptimi. Iki Čekijos Mikulov beveik visą laiką kelias remontuojams, gal jau padarys normalų, nes kol kas labai jau siauras tas E461. Apie 17.00 mes jau Čekijoj, Mikulove. Užšokam į gerai pažįstamą Lild’ą, nusipirkti kelioninių užkandžių, šianakt tikrai viešbučio nebebus, šalia esančioje degalinėje nebegaunam benzino, baigėsi. Važiuojam į kitą kelio pusę, benzino prisipilam ,bet vinječių neturi, tenka stoti trečioje degalinėje dar už kelių kilometrų, kol viską susitvarkom. Jau tik išėjus iš Lidl’o pakyla vėjas ir pradeda smarkiai lyti. Išvažiavus iš Mikulovo lietus pavirsta į liūtį. Valytuvai net ir greičiausiu rėžimu nebespėja valyti langų, matomumas praktiškai nulinis, važiuoju pagal priešmane važiuojančios mašinos žibintų šviesas. Jei priešakinis nuvažiuotų į griovį, aš tiesiai iš paskos. Lyja čia, matyt, dažnai, nes prie Mikulovo esančio ežero vanduo stovi beveik kelio lygyje, kokius 3 m pakilęs tikrai.. Taip važiuojam beveik iki Brno. Kartais lietus truputį nuslenką į šoną ir aprimsta, kartais vėl deda pilna jėga. Už Brno lietus baigiasi, bet priekyje labai baisūs ir juodi debesys, nežinia, gausim dar ar ne. Pasisekė, negavom.Čekai jau savo kelius iki sienos susitvarkė, o įvažiavę į Lenkiją, vėl įsiveliam į “objazd” nesamones, gerai, kad neilgam. Pravažiavus Katovicus sutemsta, pakyla vėjas, prasideda lietus, ne toks kaip Čekijoj, bet irgi gėrio neprideda. Nekoks malonumas važiuoti siaurais ir apkrautais Lenkijos keliais naktį, smarkiai lyjant. Varšuvos pusėj pradeda žaibuoti su baisiausiais trenksmais ir pilnai nušvintančiu dangumi. Atrodo, kad artėjam prie fronto linijos, bet iki Varšuvos neištrauksim. Stojam kžkokioj degalinėj apie 170 km iki Varšuvos, truputį numigsiu.
Aštuoniolikta diena
Pabundu truputį pramiegojęs, jau 5.00. Reikia prašokti Varšuvą prieš prasidedant kamščiams. Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Jokių naktinių audrų nė kvapo, kažkur jas nunešė. Likusią Lenkijos dalį kertu sėkmingai be jokių nuotykių. Apie 11,00 įvažiuoju į Lazdijų Statoil (visada grįždami jame sustojame kavos, hot dogų ir “pas nykštukus”). Dar pora valandų ir namai.
Pabaigai.
Kelionė truko be 3 valandų 18 parų, nuvažiuota 7070 km, išlaidos ~14500 lt, iš kurių 5296,18 lt už 16 nakvynių viešbučiuose ir apartamentuose. Kitų išlaidų neskaidžiau, nes daug darbo, o nakvynės visos apmokėtos kortele, todėl lengva suskaičiuoti. Kelionės planas beveik įvykdytas išskyrus Kelną ir Verdono tarpeklį. Laiko, kaip ir visose kelionėse kategoriškai trūko. Į Prancūziją dar tikrai važiuosim ir, manau, ne kartą.
Gal kam užkliuvo didelis kiekis vietovardžių ir kelių numerių, tai juos minėjau tyčia, kad, norint, galima būtų tiksliai atsekti maršrutą.