Europa

Šita kelionė, galima taip sakyti, gimė pernykštės kelionės po Kroatiją metu. Gal tiksliau ne pati kelionė, jos maršrutas, bet keliavimo būdas. Kaip keliauja žmonės po kempingus? Didžioji dalis su kemperiais, kiti, kaip ir mes, su palapinėm. Bet yra dar viena kategorija keliautojų, va jie ir patraukė mūsų dėmesį, pačių pasigaminti vaniukai. Tai paprastas krovininis autobusiukas, perdarytas į mini kemperį. Matau klausimą jūsų akyse: „Kam išradinėti dviratį, kai jau jis senai išrastas?“ Pati pirmoji priežastis – kaina. Pabandykit nusipirkti apynaujį kemperį. Aha, ir aš taip sakau. Kitas privalumas – greitis. Vėl pastebiu suktas jūsų šypsenas. Sutinku, naujas, pabrėžiu, naujas kemperis, laksto smagiai, o pasidomėkit, kaip važiuoja apynaujis. Va jums ir skirtumas. Galėčiau ir daugiau privalumų rasti, bet tai jau detalės. Jei nusipirksi, na kokių 7-4 metų senumo automobilį ir pats jį perdarysi į kemperį, tikrai kosmoso tai nekainuos. Dabar laikas patikslinti: toks teorinis variantas buvo kelionės po Kroatiją metu. Grįžus namo, viskas pasimiršo, beje, kaip visada. Tačiau, kai pandemija rudeniop vėl įgavo pagreitį, prisiminėm apie savo kemperiuko pasvaičiojimus. Kai pradėjau domėtis rimčiau – pasirodo yra ten reikalų. Fazės, šaldytuvai, akumuliatoriai, transformatoriai, karbiuratoriai ir svarbiausia – kategorijos keitimas. Po visų svarstymų nutarėm:  galvą turiu, reikia pripažinti dauguma mano sutiktų žmonių galvas turi. Rankos… Na, nepasakyčiau, kad mano abi rankos kairios, bet, kaip čia švelniau išsireikšti… Nutarėm – darom. Na, bet ne apie tai šis pasakojimas, kam įdomu, klauskite, mielai pasidalinsiu patirtimi.

Ir štai, liepos 31 dieną, pajudėjom. Tai vis dar buvo krovininis automobilis, bet jame jau galima komfortiškai gyventi. Pirmas sustojimas, žinoma, Lenkijos pasienyje, valiutos klausimai. Neužilgo buvom ir priverstinai sustabdyti. Susidomėjo mumis straz granicy. Jei prieš metus važiuojant, pamiršom namie automobilio techninį pasą, vieno vairuotojo pažymėjimas buvo pasibaigęs, tai dabar visi dokumentai su savimi ir tvarkingi. Gal ir gerai, kad taip anksti mus patikrino, jei kas būtų buvę negerai, netoli grįžti. Skiepų pasus (europinius) turėjom abu. Šuniukas taip pat. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu, kad niekur skiepų pasų neprašė. Pirmas sustojimas Varšuvoje. Kažkokiam Varšuvos užkampyje, alia kempingas.Tiksliau vieta pernakvoti ir viskas. Kai pasirinkom šią vietą, manėm, kad daug nekainuos. Kur gi ne. 100 Lenkijos pinigų, kaip neblogam kempinge. Kitas sustojimas dar Lenkijoje, bet prie pat Čekijos pasienio, netoli miestelio Chalupki (čia l ta kur perbraukta). Labai gražus miestelis Čekijos pusėje Bohumin.Įdomu tai, kad Čekijos pusėje parduotuvėse gali atsiskaityti ne tik kronomis, bet ir zlotais. Eurais – ne. Nakvojom kempinge Lenkijos pusėje Europa.Šeimininkui gimė anūkas, tai vaišino visus. Kiek ten tų visų, keli vietiniai ir mes. Iš ryto vėl į kelią. Kitas kempingas Austrijoje. Beje, neturėjom konkretaus plano, tiesiog, važiuojant nuspręsdavom kur kita nakvynė. Šį kempingą pasirinkom dėl intriguojančio pavadinimo – Masai Mara.Toks kičinis kempingutis, nakčiai super. Ir nebrangus. Apie kurą. Norėčiau padaryti apklausą, kaip manote, kur kuras pigesnis Čekijoje ar Austrijoje? Nedarau todėl, kad esate nesąžiningi ir jau naršote internete. Na, atrodo, žinoma Čekijoje turėtų būti pigesnis. Taip ir mes pagalvojom (esame sąžiningi ir internete nenaršom). Prisipylėm pilną baką. Kur ten. Čekijoje mokėjom 1,35 Eur., Austrijoje 1,17 Eur. Kitos dienos kelionės tikslas – kempingas Slovėnijoje Zlatorog. Pernai, važiuodami iš Austrijos į Slovėniją, daug skaitėm apie pasienio perėjimo punktą Karawankentunnel. Buvo rašoma, kad reikia čia atvykti anksti ryte, ar vėlai vakare, nes kitaip neišvengsite eilių. Mes pernai kirtome sieną visai kitoje vietoje, bet juokais kiekvieną tunelį vadindavom Karawankentunnel. Maždaug taip: tai štai koks tu, Karawankentunnel. Tai tokia istorija. Dabar gi, važiuojam, sau ramiai, visai nesidomėjom, kur kirsime sieną ir štai tau: KARAWANKENTUNNEL. Abu tik susižvalgėm ir pradėjom juoktis, prisijuokavom pernai. Tunelio ilgis 7,864 km, leistinas greitis 40km/h, taip ir rieda dvi kolonos, viena į Slovėniją, kita į Austriją. Bet, kadangi nežinojome, kad per šį tunelį važiuosime, tai ir eilių jokių nebuvo.  Kempingą Zlatorog numatėm dar namuose. Nuo čia oficialiai prasidės atostogos. Kai liko iki kempingo apie 20 km man tokia negera nuojauta, nebus vietų. Važiavom tuos 20 km, o aš vis bambėjau ir bambėjau, kad bus viskas užimta. Ir ką jūs sau manote? Prisibambėjau. Registratūroje įbruko į rankas sąrašą aplinkinių kempingų su telefonais, skambinkitės. Prisiminėm, kad pravažiavom pro vieną kempingą. Pasiskambinom į jį. Turim laisvų vietų, sako, atvažiuokit. Taip taip, tai ne pernai, kai visi kempingai tušti buvo. Šiame kempinge, jo pavadinimas Danica, apsistojome ilgam, net dviem dienom.  Vakarop šalia mūsų atvažiavo vokiečių pora. Tas jų kemperis, ne tai, kad kaip namas, kaip visas miestas. O už jo dar priekaba, ant kurios triratis motociklas atitinkamo dydžio. Vis laukiau, kada jis tą savo motociklą nukels nuo priekabos. Norėjau paprašyti: dėde, leisk nusipaveiksluoti prie šito monstro. Bet, matyt, čia tik tarpinė stotelė jiems buvo, motociklas liko ant priekabos. Šalia kempingo miestelis nedidelis, kava jame labai skani. Pėsčiųjų takas iki Bohinjsko  ežero.Kitą dieną tuo taku ir patraukėme iki ežero.Kelias netrumpas, apie 9 kilometrus.Oras pasitaikė geras, nekaršta, ir lietaus truputį gavom.Atgal pėdinti tiek pat kilometrų nelabai, nelabai. Laimė, netoli važiuoja autobusai į mūsų miestelį. Įlipam į autobusą, o mokėti nereikia. Pasirodo, sumoki į abu galus atvažiuodamas prie ežero, grįžti kaip ir už dyką. Slovėnijoje dar turėjom suplanavę kelis sustojimus, pakeliui į Italiją, bet lietus pakoregavo planus, patraukėm tiesiu taikymu į vieną iš didžiausių pasaulyje požemių – Postojna jama.Vien su traukinuku iki apžiūros vietos požemiu važiavome apie 20 minučių. Na, sakėm sau, daugiau jokiuose požemiuose galim nesilankyti, vargu ar bus kur dar gražiau.Toliau maršrutas veda į Italiją, prie jūros. Vėl gi, jokio išankstinio plano, važiuojant susirandame kempingą prie jūros. Išvažiuojant iš Slovėnijos, atsisveikinimui sustabdo Slovėnijos pasienio tarnybos pareigūnai, dokumentų patikrinimas. Viskas tvarkoje ir mes jau Italijoje. Kempingas Punta Spin. Su vietom problemų nėra, netgi galima rinktis, ar viena vieta, ar šalia esanti kita.Žodžiu, dvi laisvos vietos, mums pasisekė. Kempingas labai geras, labai daug užsiėmimų vaikams, kiekvieną vakarą diskoteka vaikams, viduje parduotuvė, jūra čia pat.Beveik nuo pat kranto į jūrą veda tiltas, jo ilgis apie 600 metrų. Prie kranto nelabai pasimaudysi, visų pirma, labai seklu, o kitas dalykas, labai daug auga jūros žolių.Nuėjus tiltu tuos pusę kilometro, gylis ne ką didesnis, bet augmenijos gerokai mažiau. Kad būtų giliau, dar tiek pat turi gilyn bristi. Bet užtai vanduo labai šiltas. Užėjome į kempingo parduotuvę apsipirkti, na kaip gi neparagauti vietinio vyno. Prie to automato, ar kaip jį pavadinti, padėti plastikiniai buteliai, pats prisipili kokio nori vyno.

Prisipylėm tiek, kiek jo būna pripilta normaliuose vyno buteliuose parduotuvėje. Kas nežinote kiek jo ten būna, greit sulakstykit į parduotuvę pasižiūrėti, aš palauksiu. Matėt, taip? Kai atėjo eilė mokėti, pardavėja paėmė mūsų vyną, nuėjo pati prie pilstytuvo ir pripylė iki pat viršaus. Pasirodo, už 2,8 Euro priklauso visiškai pilnas butelis. Kur toliau važiuojam? Čia pat ir Venecija – na kaip neaplankyti. Ok, maunam į Veneciją. Žinoma, į Veneciją su autobusiuku nenuvažiuosi, o ir nereikia. Visai netoli Venecijos yra kempingas, kuriame ir apsistojome. Iš ten visuomeniniu transportu – į Veneciją.Viskas gražu ir įdomu, gondolos, tiltai. Kai atėjom į Šv. Morkaus aikštę vanduo jau buvo be pradedąs kilti.Stovim, gėrimės vaizdais, girdžiu už nugaros kažkas sako: va šito bičo su kamera paprašykim, kad nufotografuotų, jis tai tikrai mokės. Kažkodėl tai nekreipiu dėmesio į Lietuvišką šneką. Ir čia vyrukas priėjęs angliškai prašo manęs, kad juos nufotografuočiau. Pasirodo, čia aš tas bičas su kamera. Paimu fotoaparatą, jis nusisukęs jau eina pozuoti, sakau, tai žinoma nufotografuosiu, kodėl gi nenufotografuoti. Reikėjo pamatyti, koks nustebimas buvo jo veide. Vėliau, po foto sesijos pasišnekėjom, sako stebuklas, kad iš tokios masės žmonių, pasirinko būtent mane. O žmonių tikrai daug. Pernakvoję traukiam toliau, prie Lago di Garda.Planavom prie šio ežero pabūti dvi, tris dienas. Kur gi ne. Vienai nakčiai gali priimti, viskas kempinge užimta. Gerai, sakom, tinka. Ne, taip negalima, turit nueiti, pasižiūrėti, ar ta vieta tiks jums. Kaip gali netikti, visai prie pat ežero, galima sakyti, VIP-inė vieta. Kitas sustojimas – kempingas prie Lago di Como.Bent čia problemų su vieta nėra, na tiksliau yra, bet prisiglauskit dabar čia, o ryt va šitie išvažiuos, bus jūsų vieta. Vėl gaunam VIP-inę vietą prie pat ežero. Kitą rytą su traukiniu visi trys traukiame į Bellano. Labai prašau nepainiokite su Milano. Mat, kempingo registratūroje mums papasakojo, kad ten be galo gražu. Štai ir važiuojame patikrinti. Ir tikrai, nuostabus krioklys ir dar nuostabesnis miestelis.Toliau, toliau važiuojame į Šveicariją. Italijos Šveicarijos pasienis. Iš lėto važiuojame link patikros punkto, dešinėje matome sustabdytą lengvąjį automobilį. Šalia jo atridentas staliukas ant ratų ir visas lengvojo automobilio turinys kraunamas ant minėto staliuko. Šnekam tarpusavyje, na mums tai tikrai teks visą mantą iškrauti. Ir savaime suprantama, Italų pasienietis, švelniu rankos mostu liepia sustoti. Pradarau langą, susitaikęs su mintim, kad tuoj parodys kur iškrauti visą mantą, bet anas paklausia tik, ar negabenam cigarečių. Patikinu, kad esame švarūs, ir nieko netikrinęs pasienietis rankos mostu parodo, važiuokit sau. Antrą kartą kartoti to nereikėjo. Priartėjom prie Alpių. Sustojom eiliniam poilsiui ir vaizdų pasigaudyti.Na ir šuniukui laikas pasivaikščioti. Sustoja šalia automobilis su britiškais numeriais ir išlipusi moteriškė mūsiškai klausia iš kur jūs. Keistas atrodo klausimas, bet kai pagalvoji, kad mūsų, Lietuvių, esama visuose pasaulio kampeliuose, klausimas kaip ir įgauna prasmę. Pasirodo, ji su vyru keliauja iš Britanijos, ten ir gyvena, po Europą. Smagu vėl sutikti savus. Iš viso šiandien važiuosim „tik“ 291 kilometrą. Navigacijos žiniomis tai užtruks apie 4 valandas. Čia teorija. Praktiškai tai užtruko 8 valandas, jei neminėti šalto prakaito atskiruose ruožuose, na ir šiaip nepakartojamų vairavimo emocijų. Mano mieloji buvo įsikibusi į šoninę rankeną automobilyje, taip laikydama jį, kad mes visi nenugarmėtumėm į skardį. Tiesiogine to žodžio prasme, perkopėme Alpes.

Nebuvo kelyje nei vieno tunelio, vien tik serpantinai, vietomis siauras, kad vos prasilenki su kitu automobiliu kelias, jokių atitvarų į prarają. Visiems savo priešams linkiu pravažiuoti šiuo keliu. Kai buvome Šri Lankoje, Yalos nacionaliniame parke, mums sakė, kad ten yra didžiausia pasaulyje leopardų populiacija kvadratiniame kilometre, tai šiame kelyje, mano manymu, yra didžiausia Ferrari populiacija kilometre. Matyt, kaip kiekvienas musulmonas, kartą gyvenime privalo aplankyti Meką, ar japonas užlipti į Fudzijamą, taip šveicaras privalo pralėkti su savo ar nuomotu Ferrari per Alpenstrasse. Jų ten tuntai. Na, bet, ne jie baisiausi tame kelyje, baisiausia, kai iš priekio tau atvažiuoja tavo kolega su tokiu pačiu autobusiuku. Vienoje vietoje su tokiu „broliu“ net susidaužėme veidrodėliais. Visa laimė, niekas nenukentėjo, tai buvo tik švelnus pasisveikinimas. Kai atvykom į numatytą kempingą, taip taip, vietų nėra, bandykit laimę šalia esančiame. Ten, viena vieta atsirado. Ir vėl, tik parai. Vaizdai atperka visus patirtus nepatogumus ir sunkumus.Pasisekė tiems šveicarams, gyventi tokios nuostabios gamtos apsuptyje. Važiuojame tolyn, link Šveicarijos rytų. Dar vienas kelias, kurį primygtinai rekomenduoju savo priešams, Panoramikstrasse. Dviejų krypčių kelias, kurio plotis toks, kad telpa tik vienas lengvasis automobilis. Žinoma, tam tikromis atkarpomis yra padarytos kišenės, kuriose gali pralaukti ir praleisti atvažiuojantį automobilį. Bėda ta, kad ne visada matosi atkarpa tarp dviejų kišenių, Kažkam teko ir atbulam iki kišenės važiuoti, kad mus praleistų. Vaizdai, kai užvažiavom ant kalno, fantastiški, na, ne veltui kelio pavadinimas Panoramikstrasse.Atvažiavom į vieną kempingą, pilnas. Į kitą – pilnas. Į trečią, yra vieta, vienai nakčiai. Kitą rytą susirinkusi taryba vienbalsiai nutarė, nebebandom laimės Šveicarijoje, nors pagal planą, dar viena diena buvo skirta būtent šiai šaliai, važiuojam į Vokietiją. Trumpai apie sienų kirtimą. Kelionėje naudojom Google žemėlapių navigaciją. Čekijos Austrijos sieną kirtome kažkokiame užkampyje,taip ir dabar, Šveicarijos Vokietijos sieną pervažiavom toli nuo pagrindinių kelių.

Apsistojome prie Bodeno ežero,žinoma tik nakčiai, prie pat vartų ant trinkelių. Kitą dieną važiavom į Štutgartą, žinoma, prieš tai pasiskambinę. Nors čia jau to skambučio ir nereikėjo. Kaip žinia, prie kiekvieno didesnio miesto, na beveik prie kiekvieno, yra kempingas. Galima sakyti, kad jis yra mieste. Atvažiavai, į visuomeninį transportą ir tyrinėk miestą kiek tinkamas. Ir apsistoja tokiuose kempinguose keliautojai parai, na dviem. Žodžiu, kaita didelė, vietos visada yra. Mūsų kempingas netoli Štutgarto futbolo stadiono, kaip tyčia, atvykimo dieną rungtynės. Registratūroje patikino, kad bus saugu, drąsiai galim vaikščioti. Ir tikrai, kai baigėsi rungtynės, ėjome ta pačia gatve, kaip ir sirgaliai, tik į priešingą pusę, jokių problemų.O ir iš kur tos problemos galėjo būti, kai Štutgartas laimėjo 5:1. Na, bet ne varžybų, ar sirgalių atvažiavome čia. Apart stadiono, prie pat kempingo yra ir Mercedes-Benz muziejus.Įspūdinga, bet jei atvirai, Volvo muziejus man labiau patiko. Kažkaip ten viskas įtaigiau. Na, bet tai tik mano nuomonė. Dar Štutgarte yra ir Porshe muziejus. Deja, bet taip jau susiklostė aplinkybės, kad į jį nepatekom. Užtai nuvažiavom į miesto centrą, pasiėmėm po stiklą vyno ir klausėm nuostabaus mini koncertėlio. Kitas didelis miestas mūsų kelyje – Drezdenas. Šį miestą aplėkėm hop on hop off būdu. Na, o toliau jau mūsų kaimynai. Pasisvečiavom Wroclaw-e. Gražus miestas, kažkuo primena Gdanską. Bandėm surasti kuo daugiau nykštukų,bet kai mūsų šunelis ant vieno iš jų pakėlė koją, baigėm nykštukų paieškas.Paskutinis sustojimas vėl Varšuvoje, bet jau kitame kempinge ir viena diena anksčiau nei buvo planuota, grįžome namo.Iš viso nuvažiavome apie 5300 kilometrų, aplankėm septynias valstybes, už vairo praleidom 72 valandas. Vidutinis važiavimo greitis, nepatikėsit, tik 70km per valandą. Na ir paskutinis pastebėjimas: nei vienoje iš aplankytų valstybių, elektromobiliai dar nėra taip populiarūs kaip pas mus.