Bulgarija: Automobiliu nuo jūros iki jūros

Praėjo beveik šešeri sėslaus gyvenimo metai. Reikėjo rūpintis augančia dukra, įsirenginėti būstą (tiesa, jis ir dabar dar ne iki galo įrengtas). Bet širdyje visą tą laiką kirbėjo noras keliauti. Net ir prieš trejetą metų, perkant automobilį, nors ir tyliai, bet buvo galvojama apie keliones. Todėl ir pasirenkamas Lietuvoje taip mėgstamas CHRYSLER GRAND VOJAGER. Nusipirkome 1992 metų gamybos vadinamą antruką. Automobilis ne naujas, bet patikimas: elektronikos ne per daugiausia, pakaba paprasta ir lengvai remontuojama. Bet svarbiausia – jis didelis ir jame pakankamai daug vietos. Išėmus galinę ir vidurinę sėdynes, ant grindų patiesus pripučiamą čiužinį, jis tampa miegamuoju ant ratų. Galima sustoti, kur nors degalinėje, ar kempinge, ir puikiausiai išsimiegoti. Apetitas kurui ne pats mažiausias, todėl nieko nelaukiant į jį įmontuojama dujų įranga.
Kelionės “pamatus” padeda “Šilko kelias”. Tikriausiai, tie kas mėgsta keliones, matė šį, ko gero, truputį beprotišką, drąsių lietuvaičių žygį senutėliais “Mersais” net iki Taškento. Žinoma, iki Taškento nevažiusiu, bet iki Bulgarijos laisvai. Labai jau norisi palepinti save šilta jūra. Užgulamas internetas, nusiperkami reikalingi žemėlapiai. Reikės pravažiuti Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją. Kelias ne trumpas, tad ketverių metukų dukrytę nusprendžiame palikti pas močiutę. Tokiam vaikui ši kelionė dar per ilga. Brėžiant apytikrį maršrutą per šias šalis, paaiškėja, kur ir ką galima aplankyti. Žinoma, visko neapžiūrėsi ir nesužinosi – labai jau spaudžia laikas. Be to šią kelionę vadiname pažintine-poilsine, tad niekur strimgalviais lėkti nesiruošiame. Kiek pamatysime, tiek užteks.

Susiperkame reikalingą kelionei inventorių:
1. Pripučiamą čiužinį.
2. Palapinę (neprireikė, nes miegojom mašinoje).
3.Šaldymo dėžę. (ilgoje kelionėje labiau praverstų mini šaldytuvas, veikiantis nuo 12V).
4. Elektrinį, 12V arbatinuką. (užsivirinti porą puodelių vandens trunka “gerą” pusvalandį, bet neskubant tai visai neblogai).
5. Sulankstomas kėdes ir staliuką.
6. Fotoaparato įkroviklį veikiantį nuo 12V.
Prieš kelionę pasiskoliname GPS navigatorių, kuris daug pagelbėjo Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, bet, deja, jame nebuvo taip mums reikalingų Rumunijos žemėlapių. (Aš pats dar nebuvau susipažinęs su šia technika, o skolintojas garantavo, kad Rumunijos žemėlapiai yra.)

PIRMA DIENA

Lietuva – Lenkija

Išvykstame sekmadienį, anksti ryte, apie 4 val. Sėdame į automobilį, kuris beveik dvi savaites mums taps namais ant ratų. Žmona įsitaiso ant čiužinio pratęsti rytinio miego, o aš vairuoju ir grožiuosi bundančia Lietuva. Kertame Lietuvos – Lenkijos sieną. Labai jau įdomu pravažiuti kontrolės postą nesustojant. Kai prieš dvejus metus važiavau pro čia paskutinį kartą, poste virte virė gyvenimas, o dabar tuščia lyg po karo. Išliko tik valiutos keitimo punktai.
Sustojame Lenkijoje, “fūristų” aikštelėje, papusryčiauti. Paaiškėja, kad lenkų kalbą gerokai primiršau (tiesa, jos niekada gerai ir nemokėjau, bet susikalbėt galėdavau). Belaukiant užsisakytos kiaušinienės, apsidairai ir pamatai, kad aplinkui susirinkęs visas internacionalas: latviai, slovakai, rusai. Tai vilkikų vairuotojai. Kelionės mums pramoga, o jiems – darbas.
Papusryčiavus miname tolyn. Pro automobilio langą bėga niekuo neišsiskiriantys Lenkijos kaimai ir miesteliai. Tik geru žodžiu galiu atsiliepti apie Lenkijos kelius. Per tuos kelerius metus, kol vedžiau sėslų gyvenimo būdą, lenkiški keliai tikrai pagerėjo. Matosi, kad Europos Sąjungos pinigėliai nenuėjo veltui. Žinoma, ne viskas padaryta iki galo, bet matosi akivaizdi pažanga. Daug kur dar vyksta intensyvios statybos. Maloniai nustebino tai, kad nesimatė anei vieno policininko. Bet tai dar nereiškia, kad galima lėkti kaip akis išdegus: beveik visuose miesteliuose įrengti stacionarūs radarai.
Lenkijoje dujų kolonėlių yra visur, tad dujų prisipilti nesudaro jokių problemų. Dujos keliais centais brangesnės už lietuviškas.
Pirmas sustojimas – Liubline. Atvykstame apie 14 val., nors planavome truputėlį anksčiau. Pradžioje susiplanavome apžiūrėti Majdaneko koncentracijos lagerį. Ieškodami pasiklystame. Mažumėlę paklaidžiojame (ne iš karto sumojame kaip reikia elgtis su navigacija). Dėl to nepergyvename – klaidžiodami pasižvalgome po miestą.
Nesigilinsiu į lagerio istoriją, bet kai, stovėdamas prie didžiulės pelenų krūvos, supranti, kad čia buvo nužudyta apie 78.000 žmonių, nejučiomis nugara perbėga šiurpuliai. Žinoma, skaičiai yra netikslūs, nes skirtinguose šaltiniuse pateikiama labai jau skirtinga informacija. Tai viena iš didžiausių koncentracijos stovyklų europoje. Tik apie ją kalbama mažiau, nes po karo čia veikė NKVD lageris. Įėjimas nemokamas, įvažiavimas automobiliu – 5 zlotai. Koncentracijos stovykla užima nemažą plotą, tai su automobiliu patogiau. Ekspozicija įrengta viename stovyklos gale, o mauzoliejus su krematoriumu – kitame. Pasivaikštome po barakus, buvusią dujų kamerą. Keliuose barakuose įrengtos ekspozicijos apie kalinių gyvenimo, darbo sąlygas.
Toliau į Liublino senamiestį. Miestas gražus, tvarkingas. Paklaidžiojame po sienamiestį, apžiūrime Katedrą ir pilį, kuri, beja, svarbi ir Lietuvai. Čia 1569m. pasirašyta Liublino unija. Ši sutartis atėmė iš Lietuvos dideles teritorijas, sumažino suverenitetą.
Po truputėli pradeda urgzti pilvai, tad miname toliau, beieškodami padoresnės vietos kirminą numarinti. Vėl pro šalį bėga Lenkijos platybės. Pietaujame pakelės restoranėlyje. Susigundome lenkiška burokiene ir vengrišku guliašu. Burokienė – raudonas skystis, skoniu primenantis “piršlio kraują”, kuriame plaukioja keletas koldūnų. Ir viskas. Bet kelionės tuo ir įdomios, kad susipažysti ir su šalies, kurią keliauji, patiekalais. Užtat guliašas tai kaip reikiant. Tik labai jau neįprasti paplotėliai iš kukurūzų miltų, kurie patiekiami su nacionaliniu vengrų patiekalu – guliašu.
Judant į pietus keičiasi ir kraštovaizdis. Lygumas po truputį pradeda keisti kalneliai, atsiranda nematytų augalų. Jeigu šiaurinę Lenkiją galima laisvai sumaišyti su Lietuva, tai pietinė visiškai kitokia. Susidaro įspūdis, kad ir žmonės čia kitokie. Miesteliai labiau sutvarkyti, kiemuose daugiau gėlių ir žalumynų. Pradeda po truputį temti. Vairuoti darosi vis sunkiau (nepratę mes važiuoti kalnuotomis vietovėmis). Be to, vairavimą sunkina intencyvus priešpriešinis eismas. Pradedam suprasti, kad laikas ieškotis vietos nakvynei. Degalinė, kurių čia netrūksta, kaip tik. Randame kamputį “fūrų” aikštelėje, lengvai pavakarieniaujame, atsigaiviname lenkišku alumi ir miegot.
Pirmąją dieną nuvažiuota 982 km.

ANTRA DIENA

Lenkija – Slovakija – Vengrija – Rumunija

Pirmoji naktis “mikruškėje”, taip savąjį automobilį vadiname, praėjo ramiai. Tik vidurnaktį, negalėdamas išsukti savo daugiatonės transporto priemonės iš stovėjimo vietos, prižadino lenkas vairuotojas. O visa kita – puiku. Išsimiegojome puikiai. Pusryčiai “kelionės lauko sąlygomis”, t.y. aikštelėje po atviru dangumi, šalia savosios transporto priemonės ir tolyn. Kalnai didėja, grąžėja.
Kertame Lenkijos – Slovakijos sieną. Ir čia viešpatauja ramuma. Tik keletas “fūrų” ilsisi kažkada buvusiose muitinės patikros aikštelėse. Keliaujame Dukla Pass tarpekliu. Šiuo tarpekliu kažkada ėjo prekybinis kelias tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Vengrijos. Šito tarpeklio strateginę reikšmę įrodo ir tai, kad antrojo pasaulinio karo metais čia vyko žiaurūs mūšiai. Kaip atsiminimas – daugybė karinės technikos. Ji sustatyta tiesiog pakelėje. Bet jokiai technikai ir žmogaus sukurtiems dalykams neprilygsta kalnų grožis. Jau dabar suprantame, kad kelionė truks daug ilgiau nei planuota. Judėjimą pirmyn stabdo noras ilgiau pasigrožėti kalnais, pakvėpuoti jų oru. Be to, keliukas, nors ir geras, bet siauras ir vingiuotas. Greitai važiuoti neišeina. Bet kam skubėti – atostogos, geriau jau pasigrožėti kalnais. Pasiekiame Svidniko miestelį. Smalsumo ir duonos trūkumo genami, užsukame į nedidelį prekybos centrą. Maloniai nustebina, kad kainos surašytos ir nacionaline ir bendrąja europos valiuta. Randame 5 litrų talpos, asočio formos butelius vietinio vyno, kurie puikiausiai tiktų kaip suvenyrai. Nusprendžiame: grįždami būtinai nusipirksime. (Grįždami tą vietą pravažiavome naktį ir prekybos centas, žinoma, nedirbo). Judame toliau. Pasiekiame dirbtinį, tarp nedidelių kalnų įsitaisiusį, ežerą. Nors pirmadienis, bet pakrantės pilnos poilsiautojų. Vaizdai fantastkiški. Stabtelėjame prie pilies griūvėsių, Sedliskos miestelyje. Valandėlę pavaikščioję važiuojame tolyn. Abipus kelio driekiasi neaprėpiami saulėgrąžų laukai. Belieka tik įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodo ankstyvą vasarą, joms žydint. Vaizdas turėtų buti fantastiškas. Tolėliau saulėgrąžas pradeda keisti kukurūzai.
Taip besižvalgydami, nejučiomis kertame Slovakijos – Vengrijos sieną. Šengeno erdvė. Čia buvus tarpvalstybinę sieną primena tik seni muitinės pastatai ir užrašas, kad įvažiavome į Vengriją. Prasideda miesteliai, mums sunkiai ištariamais pavadinimais. Pvz.: Satoraljauheli. Judame pro Tokaj regioną, kurį garsina vynas. Įspūdingu tiltu pervažiuojame virš antrosios pagal dydį Vengrijos Tisos upę. Kukurūzų laukus po truputį pradeda keisti vynuogynai. Važiuoti stengiames ne pagrindiniais, o regioniniais keliais, toliau nuo turistams skirtų maršrutų. Tai padeda taupyti (Vengrijoje autostrados mokamos) ir galima iš arčiau susipažinti su šalimi. Pakelėmis driekiasi dirbami laukai, sodai. Juos skiria tik nedideli kaimeliai ir miesteliai. Architektūra čia visai kitokia nei Lietuvoje. Dauguma namelių moliniai, labai jau tautiški, čerpiniais stogais. Žmonės tamsaus gymio. Suprantame: nemažai nuvažiavome į pietus. Be to darosi neįprastai karšta, mus gelbėja tik pavyzdingai veikiantis automobilio kondicionierius. Prisimename dar sovietiniais laikais ir Lietuvoje populiarius Vengriškus kompotus ir marinuotus agurkėlius. Deja, paragauti slyvų ir kitų vaisių netenka sodai aptverti ir saugomi. Žinoma, jei bent kas antras pravažiudamas paragaus – neliks ką konservuoti.
Kas liečia kurą, tai Slovakijoje ir Vengrijoje prisipilti dujų nėra jokių problemų, jų yra visose degalinėse ir panašiomis kainomis kaip ir Lietuvoje.
Vengrija baigėsi taip pat nelauktai, kaip ir prasidėjo. Įspūdį paliko netoli sienos su Rumunija įsikūręs ūkininkų turgus. Dar neteko matyti tiek parduodamų gėrybių vienoje vietoje. Įdomiausia tai, kad viskas parduodama maišais. Grįždami namo būtinai apsipirksime, tariame sau. Bet likimo ironija, grįždami šią vietą pravažiavome temstant ir turgaus jau nebuvo.
Baigėsi Vengrijos teritorija, baigėsi ir Šengeno erdvė. Rumunija pasitiko kažkuo panašiu į tarpvalstybinę sieną. Tarp apleistų pastatų išsirikiavusią neįtikėtinai ilgą (net trijų) automobilių eilę ir dvejais apsnūdusiais pasienio darbuotojais. Metę atsainų žvilgsnį į savo tautiečio automobilį, rankos mostu pakvietė privažiuoti mus. Lietuviškų pasų pasirodymas sukėlė tam tikrą atsibudimo reakciją. Kaip supratau vienas iš jų buvo mokinys. Mūsų pasai jam ir pasirodė nepažįstami. Matyt, norėdamas parodyti savo pareigingumą, jis uoliai pradėjo ieškoti Rumunijos vizų mūsų pasuose. Gerai, kad šalia buvo „mokytojas“, kuris supratęs, kad mes iš Lietuvos, o Lietuva yra ES narė ir vizos lietuviams nereikalingos, nusišypsojęs, puikia anglų kalba, palinkėjo gerai praleisti laiką Rumunijoje. Kas liečia kalbą, rumunai rusų kalbą jau pamiršo, jei ją kada nors mokėjo, bet anglų dar neišmoko. Žymiai papraščiau susikalbėti sekdavosi vokiškai, matyt tai lėmė germaniškos rumunų šaknys.
Pirmasis miestas mūsų kelyje Satu-Mare. Pirmiausia kas krito į akis, tai netvarka ir šiukšlės. Tik miesto centras švaresnis. Miesto centre išpuoselėtas parkas pilnas įvairiausių, mums net nematytų, gėlių, fontanų, gatvės čia laistomos iš pravažiuojančių autocisternų. Lietuvoje to jau senai neteko matyti. Stebina uniformuotų pareigūnų gausa. Bet tai ne policija, tai kažkas panašaus į mums „gerai pažįstamus“ draugovininkus.
Bendrai paėmus, visa Rumunija pilna šiukšlių ir valkataujančių šunų. Mums tai neįprasta, bet vietiniai nekreipia į tai dėmesio – taip turi būti, prie to jie yra įpratę ir nesiruošia nieko keisti.
Ore tvyrantis tvankumas ir augmenija neleidžia užmiršti, kad mes pietuose. Pietietišką peizažą dar labiau paįvairina mus supantys žmonės. Rumunai, kaip ir visi pietiečiai, yra tamsaus gymio ir pietietiško temperamento žmonės. Bendraujant jie sudaro nuoširdžių ir paprastų žmonių įspūdį. Čia nieko nestebina, gal išskyrus mus, gatve praeinanti čigonų šeimyna. Apsirėdę nacionaliniais drabužiais jie ramiai sau vaikštinėja parke, tik jų atžalos, sekiojančios savo tėvus, kelia mūsų ausiai neįprastai garsų alasą. Nereikia net matyti kur jie eina – girdisi. Jų apdarai labai skyrėsi nuo mums įprastų ir rodė jų aukštą padėtį visuomenėje. Tiesa pasakius, važiuojat į šią šalį, buvau susidaręs nuomonę, kad tai čigonų šalis. Bet tai netiesa. Rumunijoje tikrų čigonų yra tik apie 2,5%. Ir tikrai, būdamas ten, tikrų čigonų, mačiau nedaug. Čigonais rumunus, matyt, visi vadina dėl jų tamsaus gymio. Didžiausią įspūdį padarė sutiktas keliaujantis čigonų taboras. Keliavo jie dengtais vežimais, labai panašiais į tuos kurius matydavome kino filmuose apie indėnus. Priekyje taboro ėjo čigonas, skambindamas varpeliu ir taip pranešdamas, kad atvažiuoja taboras. Ir kas įdomu, kad tie vežimai yra dviaukščiai. Tiktai tenka apgailestauti, kad tuo momentu buvo visiškai išsikrovusios fotoaparato baterijos.
Ne pačius geriausius atsiminimus sukelia tas faktas, kad norint pasikeisti eurus į lėjas (nacionalinė Rumunijos valiuta), reikia paso. Be paso valiutos nekeičia, nors Rumunija Europos sąjungos valstybė.
Prisėdame papietauti šalia parko esančioje picerijoje. Sąmoningai išsirenkame žinomą itališką virtuvę, nes, kaip spėjome pastebėti, meniu visur parašytas tik rumuniškai. Kokia nors kita kalba susikalbėti šansų nedaug. Tad mus gelbėja tik tarptautiniai picų ir kitų patiekalų pavadinimai. Be to norime kažko, ką mūsų skrandžiai pažįsta. Po beveik paros, valgant tik sausą davinį automobilyje, eksperimentai skrandžiams, tikriausiai, nelabai patiktų. Maistas labai panašiomis kainomis kaip ir Lietuvoje. Palikus arbatpinigių padavėjai, ji prisimena keletą žodžių angliškai.
Pasistiprine miname toliau. Mūsų tikslas – Drakulos gimtasis miestas Sighişoara. Pro langus bėga neaprėpiami Rumunijos plotai, nesuskaičiuojami kaimai ir miesteliai. Daugelyje miestelių stūkso pilių griuvėsiai, apleisti ir neprižiūrėti. Kaimai Rumunijoje įdomūs tuo, kad namai stovi tiktai palei kelią. Namas pereina į tvorą, kuri atitveria kiemą nuo gatvės, toliau tvora atsiremia į kaimyno namą ir vėl viskas iš pradžių: namas – tvora – namas it t.t. Namai labai jau paprasti, moliniai, dengti čerpėmis. Statyti, matosi, jau senokai. Fasadai kažkiek aptvarkyti, bet iš kiemo pusės namas atrodo tartum griūvėsiai. Nežiūrint to, ant kiekvieno namo būtinas atributas – satelitinės antenos „bliūdas“. Kieme kažkoks ūkinis pastatas ir viskas. Už ūkinuko prasideda kukurūzų laukas. Tad kaimas gaunasi ištemptas kokius 5-10-15 kilometrų ir visur galioja greičio ribojimas. Tiesa, vietiniai to visiškai nepaiso. Jie lenkia nekreipdami dėmesio į ištisines juostas, greičio ribojimus, draudžiančius tai daryti kelio ženklus. Kaip ne keista, nematome jokios policijos.
Pagrindinė rumunų transporto priemonė – arklio ar arklių traukiamas vežimas. Vežimų yra visokiausių spalvų ir formų, apkarstytų kažkokiais numeriais, ženklais ir visokiais papuošimais. Prieiname išvados, kad kuo daugiau vežimas išpuoštas, tuo aukštesnę padėtį visuomenėje užima jo šeimininkas. Vežimais vežama viskas kas į juos telpa. Antroje vietoje automobilis. Nacionalinis pasididžiavimas – „Dacia“. „Dacijų“ prisižiūrėjome įvairiausių. Nuo naujausių modelių iki antikvarinių, kurios dar vis važiuoja. Kuo senesnis automobilis, tuo daugiau jis išpuoštas, apkabinėtas įvairiausiais kryželiais, pakabukais ir dar velnias žino kuo.
Iš viso, apie rumunų vairavimą atskira šneka. Prie vairo jie pasijaučia esantys pasaulio valdovais. Tikri pietiečiai. Jie skuba, lekia, lenda, lenkia, signalina. Greičio ribojimų mažai kas paiso. Mieste pereiti gatvę – neįmanoma užduotis, net per perėją. Reikia laviruoti tarp mašinų, laukti, kol kas nors tave praleis, neverta. Dėmesio vertas yra lenkimas tamsiu paros metu. Prieš lenkdamas, rumunas įjungia tolimos šviesos žibintus, persirikiuoja į priešpriešinio eismo juostą ir užgulęs garsinį signalą lenkia.
Keliuose kaimuose, vidury kelio, sutinkame bandas karvių. Pasirodo, dieną jas pievose gano piemuo, o pavakare jis jas pargina ligi kaimo ir paleidžia, o jos, pasiganydamos pakelėje, visiškai neskubėdamos, susiranda savo namus. Tad kalias, tiesiogine ta žodžio prasme, užminuotas.
Keliai Rumunijoje nėra tokie baisūs, kaip tikėjausi. Daug kur vyksta remonto ir rekonstrukcijos darbai. ES parama jaučiama ir čia. Danga asfaltas, tikrai neblogos kokybės. Kelių žymėjimas normalus ir suprantamas, tik, deja, ne visi jo laikosi. Kylant į kalną, atsiranda antra juosta lėčiau važiujančioms transporto priemonėms. Didžiausia kelių blogybė – neišvystyta infrastruktūra. Ten nėra, mums įprastų, poilsio aikštelų, ten nėra didelių degalinių. Poilsio aikštelės labiau primena autobuso sustojimą. Tai papraščiausia kišenė, be jokių stalų su suolais (kaip mums įprasta), pilna šiukšlų, nes šiukšlių konteineris, jei jis yra, pilnas, neišvežtas, tikriausiai, kokius metus. Degalinės mažytės, daugumoje, privačios ir įrengtos kiemuose. Žinomų tinklų degalinės irgi nedidelės, telpa tik 2-3 automobiliai. Sunkvežimių vairuotojai ilsisi pakelėse, sustoję kur jiems patinka. Pakelės nuklotos šiukšlių kalnais. Kita blogybė, tai kelių nuorodos. Jos iškabintos bet kur ir bet kaip. Rumunijoje jomis pasikliauti negalima. (Čia apgailestaujame, kad mūsų GPS navigatoriuje nesuinstaliuoti Rumunijos žemėlapiai).
Stebina, tai, kad kelyje iš Satu-Mare iki Zalau neradome nei vienos dujų degalinės. O ji labai reikalinga: dujų bake labai jau nedaug. Be to temsta ir pamažėle pradedame galvoti apie nakvynę.
Besidairydami dujų ir nakvynės pasiekiame Zalau. Zalau didelis miestas ir čia tai tikrai turi būti dujų. Bet surasti jas ne taip paprasta. Randame didžiulę degalinę su parduotuve, bet dujomis čia neprekiauja. Vietinis darbininkas, nemokantis jokios kitos kalbos, išskyrus rumunų, gestų pagalba kažką paaiškina ir rankos mostu nurodo kryptį, kuria važiuodami turėtumėme rasti mums reikalingo kuro. Bet tai nepadeda ir mes pasiklystame. Tenka prašyti policijos pagalbos. Ir čia ta pati problema – kalba. Bet paslaugieji policininkai greit suranda išeitį: išsiaiškinę, kad susikalbu vokiškai, jie paskambina savo pažįstamam, kuris moka vokiškai ir šis telefonu, labai suprantamai, paaiškina kur yra dujų kolonėlė.
Policininkai Rumunijoje paliko tik gerą įspūdį. Kiek teko matyti, visi jie tvarkingai apsirengę, susitvarkę, pasitempę. Važinėja tiktai naujomis “Dacijomis” (duoklė tautiniam gamintojui). Paklausti visada stengiasi padėti. Be to, nemačiau nei vieno policininko matuojančio greitį, ar stabdančio automobilius.
Suradę degalinę prisipilam pilną baką dujų. Nemaloniai nustebina tik kaina. Dujos čia visu pusličiu brangesnes nei Lietuvoje, nors degalinė priklauso mums gerai pažįstamam “Lukoil” tinklui.
Beieškant dujų visiškai sutemsta. Nusprendžiame ieškotis nakvynės. Bet tai padaryti nėra taip paprasta. Kempingų čia ir su žiburiu nerasi, didelių degalinių su aikštelėmis poilsiui irgi nėra, o nakvoti viešbutyje ar motelyje prieštarauja mūsų kelionės koncepcijai. Tad negailėdami savęs ritamės pirmyn. Tačiau tai nėra taip paprasta: už Zalau prasideda serpantinai – mes kylame į kalnus. Niekada nevažiavus serpantinais jausmas nėra pats geriausias. Baimės jausmą stiprina ir tai, kad aplink nieko nesimato: tamsu. Pakalnėje driekiasi milijonai Zalau žiburių, o mes važiujame tolyn Klužo kryptimi. Įsibėgėti neišeina – labai jau neįprasta važiuti serpantinais, be to tamsu, matosi tik tai, ką iš nakties išplėšia automobilio žibintai. Prie viso to, važiavimą sunkina ir neįprastai didelis automobilių judėjimas. Matomai, vilkikų vairuotojai dieną ilsisi, o naktį, kai ne taip karšta, dirba savo darbą. Be to Rumunija ne ta šalis kur yra laikomasi kelių eismo taisyklių. Tad važiavimas nėra pats maloniausias. Taip kildami, o po to leisdamiesi, artėjame prie Klužo (rum. Cluj-Napoca). Likus apie 10 km. iki Klužo susigundome rumuniška nuoroda „miesto apvažiavimas“, kuri priverčia nuvažiuoti apie penkiasdešimt “lišnų“ kilometrų prastais kalnų keliais. Čia pirmoji pamoka, kad negalima pasitikėti rumuniškomis kelių nuorodomis.
Kertame kamputį Klužo. Gražus ir didelis miestas. Bet jau naktis, o mes pavargę, tad nesidairydami judame tolyn. Ir toliau stebina neišvystyta kelių infrastruktūra. Sustoti nakvynės taip ir nėra kur. Tik pravažiavus dar apie šimtą kilometrų randame benzino kolonėlę su poilsio aikštele. Nors aikštelė pilna vilkikų, randame vietą prisiglausti nakčiai. Aikštelė nė iš tolo neprimena mums įprastų, bet mums tiks.
Beveik trečia valanda nakties. Lengva vakarienė automobilyje, buteliukas alaus ir miegot.
Antrąją dieną nuvažiuta 650 km.

TREČIA DIENA

Rumunija

Išsimiegame gerai. Per naktį iš aikštelės išvažiavo visi vilkikai, bet mes to negirdėjome.
Pirmas uždavinys ryte – susigaudyti kur mes. Išanalizavus aplinką ir žemėlapį paaiškėja, kad vakar nuvažiuta žymiai toliau negu planuota. Tuo geriau. Šiandien važiuti reikės nedaug, tad galėsime daugiau pasidairyti.
Pusryčiaujame automobilyje. Kavą geriame degalinės, kurioje nakvojome, kavinėje.
Po pusryčių neskubėdami judame tolyn. Iki mūsų šios dienos tiklso, Sighişoaros, liko tiktai apie 100 km. Vėl pro langus bėga viduramžiški kaimai, apsupti kukurūzų, didesni miesteliai. Tenka pastebėti, kad Rumunija lyg viena didelė statybų aikštelė. Visuose kaimuose ar miesteliuse, nekalbant apie didelius miestus, kažkas yra statoma, tvarkoma, remontuojama. Ir čia jau jaučiamas Europos sąjungos finansavimas. Tai liūdija pastatyti stendai, kad darbus finansuoja ES. Dirba rumunai, kaip tikri pietiečiai, garsiai. Darbus lydi garsi kalba, ginčas, triukšmas. Be to, rumunai dar nepamiršo gerai išmokto darbo principo: du dirba, keturi stovi ir žiūri. Stebina statomų bažnyčių, tiksliau cerkvių, gausa.
Kelias tęsiasi per kalnus, kuriuos trumpam keičia lygumos, o šios vėl nejučiom baigiasi kalnais. Pakelėse atsiranda čigonų, pardavinėjančių svogūnus, riešutus ir dar kažkokius, mums nepažįstamus, vaisius. Va prie tokių pardavėjų, ir sustojom, ne pirkti norėdami, o pasigrožėti atsivėrusiu nuostabiu peizažu. Iš karto prie mūsų prisistatė čigonas siūlantis pirkti kibirą riešutų už 50 lėjų (1 Lėja (RON) = 1LT). Truputį pasiderėjus (aš lietuviškai, jis savo kalba (tikriausiai rumuniškai)), nusiperku tuos riešutus už 20 RON. O tada prie mūsų prieina čigoniukas su ištiesta ranka. Žmona, vietoj saldainio, duoda jam pakelį cukraus, likusį nuo kavos. Jis kažką garsiai surėkia savo kalba ir mus apipuola dar kokie 5-6 čigoniukai ištiestomis rankomis, kažką garsiai rėkaudami, su čigone priešakyje. Vaikai žaizdoti, purvini, kai kurie visiškai nuogi. Žodžiu vaizdelis baisus labiau primenantis afrikos, o ne Europos sąjungos, valstybę. Greitai šokame į automobilį. Nuvažiuodami dar matome kaip čigonas pakėlęs pynę svogunų siūlo mums ją įsigyti.
Sustojame kažkuriame kaimelyje įsikūrusiame suvenyrų turgelyje. Žinoma, čia daugiau šansų nusipirkti kiniečių, o ne rumunų, liaudies meistrų darbų. Be to pardavėjai visiškai nelinkę derėtis. Tad toliau judame nieko neįsigiję.
Įdienojus pasiekiame Sighişoarą – vieną iš gražiausių Rumunijos miestų. Labiausiai jį garsina čia gimęs Vladas Drakula, visiems gerai žinomos legendos apie vampyrus pagrindinio herojaus prototipas. Vampyru jis, žinoma, nebuvo, bet priešus žudė uoliau nei kiti jo bendražygiai. Tikriausiai dėl to ir užsitarmavo kraugerio vardą.
Miestas mena viduramžius. Architektūra įspūdinga, nors viskas labai apleista. Dauguma istorinių pastatų verkdami prašosi restauruotojo rankos prisilietimo. Jei centrinės gatvės dar truputį ir aptvarkytos, tai nusukus kur nors į šalį vaizdelis tiesiog apgailėtinas. Nevarginsiu miesto istorija, kam įdomu, viską galima rasti interneto platybėse.
Miesto širdis – 12a. veikianti liuteronų bažnyčia-tvirtovė, pastatyta ant aukščiausio kalno į kurią veda dengti akmeniniai laiptai. Bažnyčia pakaitomis tarnauja kaip muziejus ir kaip maldos namai. Be to, joje vyksta ir vargonų muzikos koncertai. Prieangyje įsikūręs turistų informacijos centras. Centro darbuotojas maloniai nustemba sužinojęs, kad mes iš Lietuvos. Lietuvių, pasak jo, čia užklysta labai mažai. Dar labiau jo nuostabą padidina, kai sužino, kad mes čia atkakome automobiliu ir tik per dvi su puse dienos. Paklaustas, su kuo jam asocijuojasi Lietuva, jis pamini Sabonį, krepšinį ir Vilnių, kuris 2009 taps Europos kultūros sostine. Šalia bažnyčios nusidriekusios kapinaitės ir įsikūręs universitetas. Nuo kalno atsiveria nuostabūs miesto vaizdai su nesuskaičiuojama daugybe čerpinių stogų, painiu senamiesčio gatvelių labirintu ir aplink miestą, kiek užmato akys, žaliuojančiais laukais.
Kalno papėdėję įsikūrusį senamiestį supa gynybinės sienos likučiai su išlikusiais keliais gynybiniais bokštais. Įspūdingiausiai atrodo 64m. aukščio bokštas su laikrodžiu ir varpine. Miesto centre viskas pritaikyta turistams. Antikvariato ir suvenyrų parduotuvėlės, gatvės prekiautojai, nesuskaičiuojama daugybė kavinių ir užkandinių. Tiesiog gatvėje, ant žarijų, kepami gogoşi (saldūs, tuščiavidūriai, kugio formos sluoksniuotos tešlos kepiniai), covrigi (karšti riestainiai), langoşi (pyragaičiai užpildyti avies pieno sūriu), mici (aštrūs, dešrelės formos, mėsos pyragaičiai). Ragaujame gogoşi. Neįprastai saldu. Galima rinktis pagardintus cinamono, romo ar riešutų priedais.
Darosi labai karšta. Prisėdame vienoje kavinukėje numalšinti troškulį. Pro šalį pražygiuoja ketvertas rumunų, apsirengusių tautiniais rumunų rūbais, perduodami, rumunų ir anglų kalbomis, karaliaus sveikinimą visiem atvykusiems į Sighişoarą. Pasveikinę, pakviečia su jais nemokamai fotografuotis.
Nemaloniai nuteikia tik iškasinėtos senamieščio gatvės ir remontuojamos kanalizacijos kvapas. Ir tai nieko nejaudina. Darbininkai dirba neskubėdami, garsiai besiginčydami ir vienas kitam vadovaudami. Galioja principas vienas dirba, trys žiūri. Po to visi sau ramiai susėda pavėsyje, užsitraukia dūmą ir abejingai stebi, kaip daugybė turistų laipioja per jų iškastus griovius.
Pietaujame vietiniame restoranėlyje. Stengiamės paragauti tautinių patiekalų, paskanauti vietinio vyno. Rumunų virtuvėje vyrauja aštrūs ir riebūs patiekalai. Be to labai mėgstama aviena. Padavėjas puikiai bendrauja angliškai. Išsirenkame avies šonkauliukų sriubą ir avienos kepsnį. Kainos kaip ir Lietuvoje. Netaupydami dviese papietaujame už 42 RON.
Po pietų judame link dar vieno viduramžius menančio miesto – Brasovo. Brasovas įsikūręs pačioje Karpatų, arba dar kitaip vadinamų Rumuniškų alpių, papėdėje. Jį iš trijų pusių supa kalnai. Vaizdai mums, lygumų gyventojams, neįtikėtini. Miestas pilnas gėlių, nuostabios architektūros statinių. Išsiskiria Rumunijos karaliaus Karolio pirmojo rūmai. Senamiestis nuostabus.
Susiradę vietą automobiliui, žengiame į senamiesčio širdį. Didžiausia problema, susimokėti už stovėjimą. Mieste įrengti automatai, kuria priima tik metalinius pinigus. Bet gauti jų yra didelė problema. Užeinu į banką, čia paaiškina, kad pinigų nekeičia. Parduotuvėje aiškina, kad neturi metalinių. Vargais negalais, išsikeičiu 5 RON banknotą pirkdamas porciją ledų. Čia jau ne pirmą kartą pastebiu, kad Rumunijoje yra įprasta atiduodant grąžą neatiduoti centų (banių). Jei turi sumokėti 1,5 RON ir duodi 5 RON, tai tau niekada niekas neatiduos 3,5 RON. Atiduos 3 RON. Ši „tradicija“ egzistuoja ne tik pas gatvės pardavėjus, bet ir parduotuvėse, bei prekybos centruose.
Deja, tenka nusivilti. Centrinėje aikštėje, kurią taip norėjome pamatyti, pastatyta didžiulė koncertinė scena, kuri užgožia visą aikštę. Vyksta kažkokio koncerto repeticija. Triukšmas užgulantis ausis. Labai nepergyvename, nes Brasovo apžiūrai dar turėsime laiko važiudami namo. Dėmesį patraukia keltuvas keliantis į kalno viršūnę. Kol iki jo prieiname, jis uždaromas. Nusprendžiame pakilti grįždami atgal. Dar truputėlį paklaidžiojame senamiesčio gatvelėmis, apžiūrime gynybinę sieną, restauruojamus vartus.
Vakarėja ir mes traukiame į nedidelį miestelį Braną, esantį 30 km. nuo Brasovo, kuriame yra Drakulos pilis ir „Vampyrų kempingas“. Šį kempingą, internate, susiradau namuose, darydamas „namų darbus“. Kempingas įsikūręs kalnų papėdėje. Pastatai mediniai, kempinge nušienauta žolė sukrauta į kūgius, kamputyje, prie tvoros, ramiai ganosi avys. Visa ši aplinka sukuria senovinio kaimo iliuziją. Tik tvarkingai išsirikiavę kemperiai primena, kad dabar XXI amžius. Čia mus maloniai priima šeimininkas rumunas, puikiai kalbantis angliškai. Už nakvynę sumokame 38 RON. (Mašina du suaugę). Norint pasistatyti palapinę, tektų primokėti dar 10 RON. Į kainą įskaičiuoti švarūs ir puikiai įrengti dušai, bei toletai. Už papildomą mokestį galima pasinaudoti skalbimo mašina. Gyventojų nedaug. Dauguma vokiečiai, prancūzai ir slovakai. Sužavi jauna porelė keliautojų, keliaujančių pėščiomis, ar autostopu ir ant pečių, nešančių įspūdingo dydžio kuprines.
Įsikuriame, nusiprausiame. Praleidus tris paras automobilyje dušas kaip tik tai ko reikia. Netoliese prekybos centras gąsdinančiu pavadinimu „Wolf“. Pasipildome maisto atsargas. Asortimentas panašus į lietuviškų prekybos centrų. Produktų kainos irgi beveik nesiskiria nuo lietuviškų. Globalizacija savo daro. Žinoma daug yra ir grynai rumuniškų produktų. Stengiamė rinktis kaip tik tokius.
Pavakarojame, paragaujame rumuniško alaus ir miegot. Rytoj laukia dar viena įspūdžių pilna diena.
Trečiąją dieną nuvažiuta 286 km.

KETVIRTA DIENA

Rumunija

Išsimiegame puikiai. Mus pažadina skaisti saulė, nušviesdama kalnus nepakartojama šviesa. Keliamės neskubėdami, pilnais plaučiais kvėpdami gaivų rytmečio kalnų orą. Galų gale juk atostogos ir skubėti nėra kur.
Neskubėdami geriame rytinę kavą, stebėdami po kalnus besiganančias avis ir grožėdamiesi mus supančia gamta.
Atsisveikindami su šeimininku, pasižadame nakvoti čia ir grįždami.
Pirmasis šios dienos sustojimas – ant kalno stūksanti Brano arba Drakulos pilis. Pilis pastatyta 12a. ji priklausė Vladui Drakulai, nors jis pats ten nėra buvęs. Įėjimas vienam suaugusiam 12 RON, už fotografavimą paprašo dar 14 RON. Pilis tikrai įspūdinga. Tiktai gaila, kad nėra išlikęs autentiškas vidaus apstatymas ir interjeras. Vietoj jo 18-19a. Brano apylinkių baldų ekspozicija. Bet paklaidžioti painiais pilies kolidoriais, pasigrožėti pilį supančia gamta tikrai verta. Pilies papėdėje įsikūręs kažkas panašaus į liaudies buities muziejų. Ten surinkti autentiški Brano apylinkių gyventojų būstai. Kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes. Šalia muziejaus suvenyrų turgus, saugomas išdidžiai vaikštančio pačio vampyro Drakulos. Prekių asortimentas įspūdingas, nuo alaus atidarytuvų iki žaislų vaikams, nuo tautiniais rumunų rūbais aprengtų lėlių iki maikučių su pageidaujamu užrašu ar paveikslėliu. Bet daugiausia prekių su Drakulos ir jo pilies simbolika. Kirminui nuraminti parduodami saldieji rumunų kepiniai ir įvairiausių rūšių sūriai. Kiek Rumunijoje teko būti suvenyrų turguose, asortimentas visur tas pats, nepriklausomai kur yra turgus, skiriasi tik kaina.
Pasipildę suvenyrų atsargas, judame kalnų link. Dar namuose esu nusprendęs kokiu maršrutu važiusime per kalnus. Grįžtame į Brasovą. Iš jo, upės slėniu, palei kalnus judame Sibiu miesto link. Už kiekvieno posūkio atsiveria vis nuostabesni vaizdai, priverčiantys ilgam sulaikyti žvilgsnį. Nuotaiką gadina tiktai niekaip nesibaigiantis kelio remontas ir ilgus kilometrus nutysęs automobilių kamštis. Kaimelių pakelėse, vietiniai gyventojai, pardavinėja savo užaugintas daržoves ir vaisius.
Dujas pilamės privačioje degalinėje, gyvenamo namo kieme. Ant laiptų sėdintys, ir dienos karštį alumi bandantys nugalėti vietiniai gyventojai, labai susidomi raidėmis LT ant valstybinių automobilių numerių. Bandau jiems išaiškinti kokia tai šalis ir kur ji yra. Čia nelauktai man į pagalbą ateina vienas pašnekovas, prisiminęs, kad po kelių dienų Budapešte vyks futbolo mačas Rumunija – Lietuva. Bet kur Lietuva yra, man atrodo, pašnekovai taip ir nesuprato.
Nepasiekę Sibiu, sukame į siaurą keliuką vingiujantį į pačią kalnų gilumą. Jis vingiuoja tarpekliu, kuriuo, šalia jo, raitosi ir iš kalnų tekantis sraunus upelis. Jo krantai nusėsti poilsiutojų. Oras poilsiui daugiau negu tinkamas. Karšta, danguje nei vieno debesėlio, tik pačios kalnų viršukalnės apgaubtos debesų kamuoliais. Norisi kuo greičiau pasiekti viršukalnę, bet važiuoti nėra taip paprasta. Keliukas siauras ir vingiuotas. Vienoje jo pusėje beveik stati siena, o kitoje bedugnė. Jausmas, važiujant tokiu keliu pirmą kartą, nepakartojamas. Kalno papėdės apaugusios milžiniškų medžių mišku, kuris kylant retėja, kol pagaliau, visiškai atverią kalnų didybę. Atsiveriantys vaizdai priverčia aikčioti ir dažnai sustoti: pasigrožėti, juos įamžinti. Atsivėrusios erdvės užburia vaizduotę. Pakelėse išsimėtę nedideli viešbutukai, kartu su suvenyrų turgeliais. Prekeivių parduodamų prekių asortimentas visur toks pats, tik kaina tiesiogiai priklauso nuo aukščio. Kuo aukščiau, tuo brangiau. Nors visur sustatyti ženklai „Sustoti draudžiama“, pakelių pievelės, kur tai įmanoma, pilnos iškylautojų, kurie tiesiog ant žemės pasikloję patiesalą, mėgaudamiesi kalnų vaizdais, užkandžiauja. Kylant, nors šviečia sulė, darosi vis šalčiau. Jausmas lyg būtum įlindęs į šaldytuvą. Sutinkame grupelę vokiečių jaunimo, viršukalnę bandančių pasiekti autostopu.
Pasiekiame auksčiausią tašką esantį 2043 m. aukštyje. Tam serpantinais nuvažiavome beveik 50 km., sugaišome arti trejeto valandų. Tenais, apsuptas viršukalnių, tvyro nenusakomo grožio, skaidraus vandens ežeriukas, duodantis pradžią uleliūkščiui, palei kurį kilome. Šalia ežerėlio įsikūrę pora viešbutukų ir turgelis, kuriame, apart suvenyrų, galima įsigyti avikailių, avies pieno sūrių, visokiausių kepinių ir kažkokių žvėrelių, panašių į nutrijas, vytintos mėsos. Čia pat kepamos ir kukurūzų gurguolės, bet jų kvapas riečia nosį ir mes jomis nesusigundome. Viskas skira turistams. Tą patį, tik perpus pigiau, buvo galima nusipirkti ir apačioje, bet ir čia perkančių netrūksta.
Žodžiais aprašyti vaizdus, kurie supa mus – neįmanoma. Tai reikia pačiam pamatyti. Netoliese stūkso 2544 m. aukščiausia pietinių karpatų viršukalnė Moldoveanu.
Toliau kelias tuneliu kerta viršukalnę ir prasideda nusileidimas, kuris reikalauja ne ką mažiau jėgų, nei pakilimas. Intensyviai naudojamos stbdžių trinkelės skleidžia nemalonų kvapą ir nejučiomis pradedi nerimauti: kaip čia neužsidegus. Bet viską užgožia kalnų grožis ir didybė. Žvilgtelėjus žemyn miškai ir apačioje stovintys nameliai atrodo tartum žaisliniai. Sutinkame piemens, kalnų takeliais, genamą avių bandą.
Leisdamiesi pasiekiame dirbtinį Viadaru ežerą. Ir čia gamtos grožio žodžiais aprašyti neįmanoma. Pakrantėse pristatyta poilsio namų ir viešbutėlių. Vaizdą gadina tik tai, kad ežeras nusekęs, nes vasarą Rumunijoje lyja itin retai. Ežeras baigiasi įspūdingo dydžio užtvanka, kurią pamatęs nejučiomis prisiminiau kino filmą apie Džeimsą Bondą. Tuneliu išlendane į kitą kalno pusę, kur pastatyta hidroelektrinė. Nusileiti nuo dviejų kilometrų auksčio prireikė nuvažiuoti apie 60 km.
Nusprendžiame šiandieną dar mažumėlę pavažiuoti, kad rytoj galėtumeme, kuo anksčiau, pasiekti Juodąją jūrą. Bet čia mums vėl koją pakiša rumuniškos kelių nuorodos. Taip mes nepataikome į autostradą vedančią į Budapeštą. Tenka važiuoti regioniniais keliais. Bet taip gal ir geriau: važiudami per kaimus iš arčiau pamatome rumunų gyvenimą. Čia sutinkame ir keliaujantį čigonų taborą. Apgailestaujame, bet fotoaparato akumuliatoriai, fiksuojant kalnų grožį, beviltiškai išsikrovę.
Jau visiškai sutemus pasiekiame Budapešto priemiesčius. Ieškome apvažiavimo, bet laikantis kelio nuorodų padaryti tai ne taip paprasta. Nuvažiujame visiškai ne ten kur mums reikia. Pasitikėjimas mums kainuoja daugiau kaip 100 nereikalingų kilometrų. Ir tik antrą kartą įvažiavus į Budapeštą, degalinės darbuotojo padedami, randame mums reikalingą autostradą vedančią mus link didžiausio Rumunijos uosto Kostantos. Autostrada mums primena kelią Vilnius – Utena. Ji plati, bet jos danga – betoninės plokštės, tad važiuoji lyg per bėgius. Didžiausias leistinas greitis 130 km/h, bet mažai kas jo paiso. Vienintelis dalykas kas stebina: nėra nei vienos degalinės. Gerai, kad pasipildėme dujų atsargas Budapešte. Bet kas 10-15 kilometrų yra po poilsio aikštelę su toletu ir dušais. Tiesa visos jos pilnos vilkikų, bet mes randame vietą vienoje iš jų ir lengvai atsigaivinę rumunišku alumi užmiegame.
Ketvirtąją dieną nuvažiuta 655 km.

PENKTA DIENA

Rumunija – Bulgarija

Miego netrukdė nei pro šalį lekiantys automobiliai, nei išvažiuojantys vilkikai.
Atsikėlus aikštelė buvo visiškai tuščia. Aplinkui driekėsi nukirstų javų laukas, kur po ražienas ganėsi pulkelis arklių. Viešpatavo visiška ramuma, tik pro šalį lekiantys automobiliai kvietė mus į kelionę. Prizas neeilinis – šilta ir švari Juodoji jūra. Ir ji visiškai netoli.
Judame autostrada, kuri baigiasi įspūdingu tiltu per Dunojų. Šalia architektūros šedevras – geležinkelio tiltas statytas Karolio pirmojo įsakymu. Vėl prasideda paprastas kelias, pilnas visąlaik skubančių rumunų automobilių. Skubame ir mes, labai jau norisi pasinerti į šiltą jūrą. Kelias vingiuoja šalia Dunojaus – Juodosios jūros kanalo.
Stabtėliajame vaisių turgelyje šalia kelio. Čia ištinka šokas. Vynuogės Lietuvos „Maximoje“ pigesnės. O juk čia vynuogių kraštas. Truputėlį pasiderėję nusiperkame. Galima juk sau tai leisti. Kavinukėje atsigeriame kavos ir vėl pirmyn.
Pasiekiame Kostantą, didžiulį miestą įsikūrusį ant jūros kranto. Tai strateginis Rumunijos uostamiestis. Jis mums palieka pilko ir dulkėto miesto vaizdą. Mieste – jokios žalumos. Net vaikai žaidžia pasitiesę patiesalą šalia gatvės, tiesiai ant šaligatvio. Kirtę kampą uostamiesčio, pasitikėję nuorodomis, neriame iš miesto Bulgarijos link. Pavažiavę dar kelioliką kilometrų, pamatomę tai, dėl ko važiavome tokį ilgą kelią, – Juodąją jūrą. Ieškome vietos kur galėtume išsimaudyti. Pataikome į nudistų pliažą, esantį prie pat sienos su Bulgarija. Palapinės ir kemperiai sustatyti pačiame paplūdimyje. Netoliese paplūdimio baras. Vienintelis nepatogumas – akmenuotas jūros dugnas. Išsimaudę ir truputėlį pasikaitinę saulėje judame toliau.
Kertame Rumunijos – Bulgarijos sieną. Bulgarų pasieniečiai jau nebepasitenkina tik pasu, dar ir automobilio techninį pasą paprašo parodyti. Kaip greitai mes nuo to atpratome. Patikrinę dokumentus, paragina nepamiršti susimokėti už važiavimą Bulgarijos keliais. Mažiausia mokestis – 5€. Už tiek galiu visą savaitę važinėti po Bulgariją.
Pro automobilio langus bėga saulės nudegintos stepės, paprikos, saulėgrąžų laukai. Nors rugsėjo mėnuo, nepaprastai karšta. Saulėgražos visiškai išdžiūvusios, be lapų ir atrodo lyg kažkas būtų prismaigstęs pilną lauką kuolų, ant kurių kabo nukarusios saulėgrąžų galvos. Kai kur nematytos konstrukcijos kombainai nuiminėja saulėgrąžų derlių, po savęs palikdamas tik lygiomis eilėmis išsirikiavusius, visiškai išdžiūvusius, kotus.
Saulėgrąžų laukus paįvairina laistomi paprikų ir pomodorų laukai. Čia pat, pakelėse, valstiečiai pardavinėja maišus čia užaugusių paprikų ir pomidorų. Kaimeliuose kiemai padengti vynuogių stogais su iš tolo viliojančiomis kekėmis prisirpusių uogų.
Pasiekiame pirmą didesnį mistelį Šaba ir kadangi jau pietų metas, pradedame dairytis kur čia užkrimtus. Tačiau neturime vietinės valiutos, o ir valiutos ketyklos čia nėra. Tenka važiuti į Kavarną. Čia jau mietas kaip reikiant ir pasikeitę eurus į lėvus – BGN (nacionalinė Bulgarijos valiuta), pietaujame. Stebina tik tai, kad ir čia keičiant valiutą yra reikalaujama paso.
Po pietų judame link jūros ieškodami kur apsistoti. Randame kempingą ant jūros kranto. Pasirinkimas platus: galima apsistoti, sovietinius laikus menančiuose, buvusiose poilsio namuose, už 30 BGN parai (dvivietis kambarys su patogumais), arba tiesiog paplūdimyje sustatytuose kemperiuose (15 BGN parai). Tačiau aplinka tragiška. Prie pat jūros ganosi arkliai, perseringimo kabinų nėra, nešvaru, šiukšlina. Jūra pilna žolių, dugnas akmenuotas. Stebina tik papludimys nusėtas galybę visokių formų ir dydžių kriauklių. Taip vadinamame kempinge jokios parduotuvės ar kavinės. Užsisklęsti savyje tokia vieta kaip tik, bet mes ne vienuoliai, norisi gi pasižmonėti ir pasilinksminti. Tad važiuojame pajūriu toliau. Skirtingai nai Rumunijoje, kas kelis kilometrus vis sutinkame milicijos ekipažus, bet, ačių dievui, jie mūsų nestabdo. Judame pajūrio keliuku palei pat jūrą. Vaizdai gniaužiantys kvapą. Privažiujame Balčiką, bet ir čia neradome jokios mus tinkamos vietos apsistoti. Važiujame tolyn Varnos kryptimi.
Pasiekiame Albeną. Grynai kurortinis miestelis. Įvažiavimas nemokamas, bet už automobilio buvimą Albenoje reikia mokėti (Para 2 BGN). Autobusų stotis, kelesdešimt didelių viešbučių, pora(!) stadionų ir nuostabus paplūdimys. Sezonas jau pasibaigęs, nors oro temperatūra dieną netoli 30° C. Žmonių nedaug. Viešpatauja ramybė. Niekas niekur neskuba, visi atsipalaidavę ir atrodytų, kad ir laikas čia sustojęs. Stebina tik turistų iš Rusijos gausa. Gal dėl to, kad Bulgarijoje be jokių problemų visur galima susikalbėti rusiškai. Tik jaunimas nelabai įvaldęs šią kalbą.
Beveik visame mieste draudžiamas automobilių eismas. Gatvėmis važinėja tik arklių traukiamos karietos, atliekančios taksi funkcijas.
Čia randame kempingą „Kalnų fėja“. Kempingo dalis, skirta palapinių statymui jau uždaryta (sezonas čia baigiasi rugpjūčio 31 d.), bet mums pasiūlo namelį (jie juos vadina bangalais) su patogumais ir pusryčiais už 40 BGN parai 2-iems asmenims (1 BGN = 1.76 LT). Kaina tenkina ir mes nedvejodami sutinkame. Namukas statytas gal prieš kokius 10 metų, bet dvi tris naktis pernakvoti bus pats tas. Pusryčiai – švediškas stalas kempingo kavinėje. Meniu tikrai įvairus ir maistas skaniai paruoštas.
Įsikūrę, nedelsdami traukiame prie jūros. Iki jos gal kokie trys šimtai metrų. Paplūdimys fantastiškas. Nors vakarėja, negalvodami puolame į šiltą jūrą. Paplūdimyje stovintys didžiuliai viešbučiai tik stiprina prabangaus kurorto įvaizdį. Vanduo šiltas ir skaidrus it krikštolas. Žodžiu – fantastika.
Kavinėse kainos „nesikandžioja“. Vietinio gamintojo alaus bokalas nuo 1,5 BGN lauko kavinikėj iki 4 BGN prabangioje kavinėje. Kepsnys nuo 5 iki 20 BGN. Žodžiu atostogauti čia galima. Žinoma, tai tik mano subjektyvi nuomonė, bet palyginus kainas, sąlygas ir paslaugų kokybę čia ir Lietuvos pajūryje klausimų neturėtų likti. Lieka tik vienas minusas – reikia įveikti virš dviejų tūkstančių kilometrų, bet patikėkite: VERTA.
Sutemus, lyg mostelėjus burtininko lazdele, miestas atgyja. Iš begalės kavinių sklinda gyva muzika. Tiesiog gatvėje meksikiečių orkestrėlis traukia serenadas kavinėje sėdintiems lankytojams. Centrinė miesto gatvė tampa muge, kurioje pilną visokiausių pramogų. Čia galima pasidaryti tatuiruotę, nusifotografuoti retro stiliumi, merginoms galima susipinti kasytes, įsigyi marškinėlius papuoštus rankomis pieštu piešiniu, išsirinkti suvenyrą, ar paveikslą. Žodžiu, viskas pritaikyta poilsiaujantiems, kad tik jiems netrūktų pramogų.
Penktąją dieną nuvažiuota 263 km.

ŠEŠTA, SEPTINTA, AŠTUNTA DIENA

Bulgarija

Trys poilsio dienos. Lepinimasis papludimyje, maudynės jūroje, pramogos, vakariniai pasivaikščiojomai ir pasipramogavimai, tai viskas kuo užsiimame.
Papludimys fantastiškas, oras nuostabus, vanduo šiltas ir skaidrus. Papludimyje pilna pramogų. Čia ir pasiplaukiojimai laivu (15 BGN), Slidinėjimas vandens slidėmis, pasiskraidymas parašiutu, traukiamu motorinės valties (50 BGN), slydimas bangomis sėdint ant „banano“.
Vienintelis minusas, norint lysti po skėčiu, kurių čia, sustatytų tvarkingomis eilėmis, šimtai, reik mokėti (1 diena – 6 BGN), gultas dar 6 BGN. Man be skėčio išbūti neįmanoma, labai jau kaitri Bulgarijos saulė, nors mano žmonai, tikrai šilumos megėjai, sakė kaip tik. Žinoma, niekas nedraudžia atsinešti savo skėtį, tada niekas nekainuoja. O dėl gultų irgi nėra problemų, smėliukas labai panašus į mums taip įprastą iš Baltijos pajūrio, tad galima tiestis patiesalą tiesiai ant jo. Praalkus problemų jokių, papludimyje pilna kavinukių, kur galima gana nebrangiai ir kirminą nuraminti ir šaltu alumi dienos karštį numalšinti. Čia pat tinklinio aikštelės, kur išsinuomavus kamuolį, galima laiką patrumpinti žaidžiant.
Per tris dienas nuvažiuota 0 km.

DEVINTA DIENA

Bulgarija – Rumunija

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Papoilsiavę išsiruošiame atgal. Dar turėjau viltį pasiekti Stambulą, bet namų ir ten likusios atžalos ilgesys priverčia pamiršti, tikiuosi laikinai, šią svajonę. O likę buvo tik nedaug: gal kokie 300 – 400 km.
Iki pietų pasimėgavę jūros teikiamais malonumais, pajudame namų link. Dar truputėlį pavažiuojame į pietus. Pasiekiame Varną. Iš ten į Aladžos vienuolyną (Aladzha Monastery), kuris nutolęs nuo Varnos apie 15 km.. Tai 4a. pradėjęs kurtis atsiskyrėlių vienuolynas, iškaltas tiesiog kalne. Įėjimas 5 BGN. Pasivaikščiojame po buvusias vienuolių celes. Vienoje iš jų yra stebuklingu laikomas šventas paveikslas. Celė, kurioje yra tas paveikslas, pilna primesta monetų ir popierėlių su pageidavimais. Apžiūrime čia pat įrengtą ekspoziciją. Dar mažumėlę pasivaikščioję, sukame į šiaurę, namų link.
Pakeliui adr esame susiplanavę užsukame apžiūrėti Kaliakros iškyšulį. Privažiavimas prie jo mokamas, o visus bulgariškus pinigus mes jau išleidę, tai, po neilgų derybų su pinigų surinkėju, susimokame rumunijos valiuta.
Strategiškai, Kaliakros kyšulys, yra labai svarbi vieta. Tą liudija ir pirmieji gyventojai, kurie čia įsikūrę dar gerokai prieš Kristų, ir Romos imperijos laikų pirčių liekanos, bei viduramžius menančios tvirtovės griūvėsiai. Čia nuo seno stovi švyturys rodantis kelią jūrininkams. Kyšulys mena ir ne vieną kruviną mūšį siekiant kontroliuti šią strateginę vietovę. Kas kontroliavo šį iškišulį, tas kontroliavo jūrą.
Pusiasalis apipintas legendomis ir padavimais. Įspūdingiausia legenda, pasakoja apie keturiasdešimt Bulgarijos merginų, kurios nenorėdamos papulti Osmanų užkariautojams į nelaisvę, susirišo plaukais viena su kita ir, nuo aukščiausios uolos, šoko į jūros bangas. Gal todėl šis iškišulys dar vadinamas keturiasdešimties mergelių kyšuliu.
Šiandien ši vieta gausiai lankoma turistų ne vien dėl savo turtingos praeities, bet ir dėl nuostabių jūros peizažų. Apsuptas povandeninių rifų ir krikštolo skaidrumo vandens traukte traukia nardymo entuziastus. Iškyšulyje veikia nedidelė nemokama ekspozicija, galima, besimėgaujant nuostabia panorama, atsigaivinti nedidėleje kavinukėje. Vienintelis dalykas gadinantis vaizdą, tai daugybė elktros generatorių.
Pasigrožėję iškyšuliu, žvyrkeliu leidžamės prie jūros. Čia, dar namuose naršant internetą, radau esant nepakartojamo grožio paplūdimį. Paskutinį kartą lendame į šiltą ir saidrų vandenį.
Pajūrio keliuku judame Rumunijos link. Atsisveikimane su jūra „Akmenuoto kranto“ miestelyje. Čia akmenuota pakrantė, tikra ta žodžio prasme nusėsta žvejų. Paskutinį kartą pasigrožime jūra, į vandenį įmetame lietuviškų centų ir neskubėdami pajudame. Toliau kelias suka tolyn nuo jūros.
Kertame Bulgarijos – Rumunijos tarpvalstybinę sieną. Kadangi esame gerai pailsėję, nutariame važiuoti ir naktį, kad sekančią dieną daugiau laiko galėtumeme skirti ekskursijoms. Mūsų tikslas: nusigauti kuo arčiau Sinajos. Tai miestelis Karpatuose, kuriame stovi Peles pilis.
Pravažiuojame aeodromus kuriuose bazuojasi rumunų ir NATO naikintuvai. Visur iškabinėti ženklai draudžiantys fotografuoti. Jei būtų diena, draudimo, ko gero, nebūčiau paisęs, bet dabar naktis ir nieko įdomaus nesimato.
Dar ši diena įdomi tuo, kad Budapešte vyksta Rumunijos – Lietuvos futbolo matčas. Vėlai vakare, per radiją besiklausant žinių, diktorius pamini tris lietuviškas pavardes. Kadangi rumuniškai nieko nesuprantu, pagalvoju, kad teisėjas išvarė tris lietuvius iš aikštės. Ir tik kitą dieną sužinojau rungtynių rezultatą. Pasirodo, tai buvo lietuvių, įmušusių įvarčius į rumunų vartus pavardės. 3-0 didelis Lietuvos futbolo pasiekimas.
Privažiuojame Dunojų. Nustebina mokamas (8 RON) pravažiavimas per tiltą. Jau gerokai po vidurnakčio, tad dar mažumėlę pavažiuojame ir radę tinkamą aikštelę apsistojame nakčiai.
Devintą dieną nuvažiuota 571 km.

DEŠIMTA DIENA

Rumunija

Išsimiegoję,puolame nustatinėti savo buvimo vietos. Pasirodo, vakarykštis važiavimas nenuėjo veltui. Mes prie pat Sinajos.
Sinaja nedidelis pietryčių Karpatų slėnyje įsikūręs kurortinis miestelis. Čia yra ir Karpatų perlu vadinama Peles pilis (Castelul Peleş).
Atvykstame anksti ryte, kol kalnai dar alsuoja rytmečio gaiva. Akmenuotu keliuku kylame į kalną link pilies. Keliolika ėjimo minučių ir atsiduri tarsi pasakoje. Kalnų fone, apsupta prižiūrėto parko, pilno skulptūrų, stovi pasakiško grožio Peles pilis, buvusi Karolio pirmojo vasaros rezidencija. Geriame kavą priešais pilį esančioje lauko kavinukėje, besigerėdami karališku vaizdu.
Pilis statyta 1875-1914 metais pirmojo Rumunijos karaliaus Karolio I –ojo įsakymu. Nors iš išorės pilis atrodo nedidelė, joje net 170 kambarių. Bet tik nedidelė jų dalis rodoma turistams. Po vieną vaikščioti pilyje neleidžiama. Yra formuojamos grupės, ekskursijos vedamos rumunų, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Mums pasiseka prisijungti prie rusakalbių turistų grupės, turinčios savo gidą, tai ir mano žmona viską suprato pati ir man nereikėjo versti. Įėjimas į pirmą pilies aukštą vienam žmogui kainuoja 15 RON, į antrą dar 15 RON. Norint fotografuoti reikia sumokėti 30 RON, filmuoti 50 RON.
Prieš patekdami į vidų apžiūrime parką, supantį pilį, vidinį kiemą, papuoštą freskomis ir medžio drožiniais. Kiemo centre, to laikmečio naujovė – dujinis žibintas.
Viduje pilis labai jauki ir karališkai prabangi. Yra pilnai išsaugotas autentiškas vidaus interjeras. Pilies sienos gausiai dekoruotos paveikslais, gobelenais ir medžio mozaikomis. Langus puošia nuostabaus grožio vitražai. Įėjus pro centrinį įėjimą patenki į priimamąjį, gausiai išpuoštą raudonmedžio drožiniais. Pirmąjame aukšte išsidėstę karaliaus darbo kabinetai, įrengti su atitinkama prabanga, svečių priimamieji, iškloti tikrais persiškais kilimais (gaila neleidžiama jais vaikščioti). Šalia medžioklės trofėjų kambarys, karališkų ginklų saugykla, kurioje pagrindinę vietą užima Karolio pirmojo karūnos tiksli kopija, atlikta panaudojant tokius pačius brangakmenius, kaip ir originale. Tikroji karūna saugoma Budapešte nacionaliniame istorijos muziejuje. Greta svetainės, valgomieji, kuriuose stalai paserviruoti krištoliniais bei porcelianiniais indais ir sidabriniais bei auksiniais įrankiais. Šalia valgomojo, rytietiškais motyvais apstatytas rūkomasis, kur rytietiški baldai išrašyti frazėmis iš korano. Toliau karalienės Elžbietos muzikos kambarys, su įspūdinga autentiškų muzikos instrumentų kolekcija (beveik visais jais karalienė mokėjo groti ir grojo), keturesdešimties vietų teatro salė. Šalia biblioteka, kurios, vienoje iš knygų spintų, yra slaptas išėjimas, bet niekas nežino, nei kaip atsidaro į jį vedančios durys, nei kur jis veda. Tiesa tai, ar reklaminis triukas, aš tikrai nežinau, bet piliai suteikia papildomo paslaptingumo. Antrąjame aukšte privatūs karaliaus ir karalienės apartamentai. Visur viešpatauja prabanga. Visa pilis gausiai puošta medžio drožiniais, rankų darbo persiškais kilimais. Viskas pilyje, iki mažiausių smulkmenų, pavyzdžiui durų ar langų vyriai, išpuošta originaliais ornamentais.
Pilis stebina ne tik grožiu, bet ir savo vidaus įranga. Tai pirmoji pilis Europoje, kurioje įrengtas centrinios šildymas.
Besigrožint ateina pietų metas. Pasipildę suvenyrų atsargas prie pilies esančiame turgelyje, traukiame į Sinąja pietauti. Diena pasitaikė beprotiškai karšta. Pavėsyje termometrai rodė 35°C karščio. Pietaujame lauko kavinėje stebėdami, kaip netoliese esančiame parko fontane, kurių čia tikrai daug, maudosi vaikai.
Po pietų vykstame į Brasovą. Bet scena, centrinėje aikštėje, dar neišardyta, ir mes nusiminę, bei dar kiek pabraidžioję po senamiestį važiuojame į „Vampyrų kempingą“. Čia mus, kaip senus draugus, priima šeimininkas.
Su juo aptariame vakar vykusias futbolo rungtynes ir, trumpai pavakaroję, einame ilsėtis – rytoj laukia ilgas kelias.
Dešimtą dieną nuvažiuota 134 km.

VIENUOKILTA DVYLIKTA DIENA

Rumunija – Vengrija –Slovakija – Lenkija – Lietuva

Ilgas ir varginantis kelias namo, negailint nei savęs, nei automobilio. Jokių ekskursijų, tik tai, kas matosi pro automobilio langą.
Rumunų paseniečiai, pamatę mūsų lietuviškus pasus, tikriausiai, palaikė mus futbolo fanais, vykstančiais iš futbolo rungtynių Budapešte. Ta proga, jie labai įdėmiai apžiūrinėjo mūsų automobilį, bet neradę nieko įtartino, palinkėjo mums gero kelio. Nesustojant pravažiujama Vengrija, kur teko truputėlį pasiklysti (aklai GPS pasikliauti negalima) ir pastovėti prie geležinkelio pervažos (trukinio mašinistas nerado geresnės vietos sustoti). Nejučiomis pralekiame Slovakiją.
Paskutinė nakvynė Lenkijoje.
Per paskutines dvi dienas nuvažiuota 1837 km.
Viso nuvažiuota 5378 km. Visa kelionė (kuras, maistas, siuvenyrai ir t.t) kainavo apie 4000 LT.

Tiek kelionės įspūdžių. Niekada gerai nemokėjau savo minčių išreikšti popieriuje, tad nepykite jei kas nors ne taip. Gavosi kaip gavosi Nenorėjau jūsų apkrauti skaičiais ir faktais. Kas norės, visą tai galima susirasti internete. Pateikiau tik grynai subjektyvią savo nuomuonę. Nepretenduoju į šlovę ir pripažinimą, bet jei nors vienam kelionių mėgėjui pravers kas nors iš čia aprašyto, ar paskatins keliauti, reiškia, dirbau ne veltui.
Visos nuotraukos yra čia : http://litkaunas.dyndns.org/rumunija_bulgarija