Automobiliu į Italiją (ir ne tik) neskubant 2 dalis

Prieš išvykstant pabaigsiu paskojimą apie 2014 metų vasaros kelionę į Italiją. Prasideda vasaros kelionių metas, gal kam bus idomu. Taigi jau aplankyta: Gdynia, Berlynas, Sansiusi, Zalcburgas, Gerlos
2014 metų liepos 10 diena. Jau vakarop A22 keliu kertame Italijos sieną.

Kelias pakyla į 2 km aukštikalnes, gražu,bet šaltas vėjas priverčia leistis žemyn į Italijos Lombardiją. Kelias neišvaizdus aplink vynuogynai ir kažkokie pramoniniai statiniai. Temstant pradedam ieškoti nakvynei tinkamos vietos. Iš pradžių gražios, paskui bet kokios, galų gale stojam vynuogyne, kur ne ypač patogiai pasnaudžiam mašinoje.
Liepos 11. 6val. ryto žadinamės ir važiuojam į miestelį skambiu pavadinimu Riva del Garda, esantį prie Gardos ežero. Keista, bet prie ežero nėra jokio pliažo, tad einame apžiūrėti miestelio. Aiškiai matyti, kad 9h Italijoje dar ankstus rytas.

Į prieplauką atplaukė reisinis laivas, visiškai be keleivių. Iki kokios 11h slampinėjame gatvelėmis vieni. Paskui Riva del Garda po truputį ėmė busti. Prisigrožėję senamiesčiu nuvažiavome prie Lonely Planet rekomenduojamo Lago di Ledro ežerėlio . Tai 500m aukštyje už 13 km. nuo Rivos del Gardos. Pasilepinome saule, prisimaudėme gražiame pliaže. Artimiausiam kempinge pasidomėjom kainomis. Nieko sau – 3 žmonių su palapine nakvynė kainuoja 50 eurų. Mums ranka nekilo mokėti tokių pinigų, tad grįžome atgal į Riva ragauti itališkos picos po 4,50 eurus. Margaritos padas nenuvylė. Po vakarinės pradėjom ieškoti, kur pasistatyti palapinę. Deja Italija mums ne tokia svetinga kaip Graikija. Kelias suspaustas iš vienos pusės kalnų,, iš kitos –ežeras, miestelis keičia miestelį, lygios vietos palapinei tiesiog nėra! Ir tik gerų įgūdžių dėka randam kažkokiam miestuke ramią oazę tarp medžių, kur ir nakvojame.
Liepos 12d. Keliamės anksti ir važiuojame į Pieschera del Garda. Tai toks gale Gardos ežero esantis pusiasaliukas.

Senoviniai pastatai, pilna žioplinėtojų ir prekybininkų. Retsykias pro minią spraudžiasi prabangios mašinos abejingais veidais ir dingsta už pilių vartų. Pro medžius matosi gražus vaizdas į Garda ežerą. Nusimaudėm ir pasukom į Veroną.
Ji mus pasitiko 30 laipsnių šiluma. Palikome mašiną stov. aikštelėje. (1h/1euras max 2 valandos, paskui reikia grįžti ir susimokėi iš naujo) ir nupėdinome į senamiestį. Pirmiausiai, kas krenta į akis – tai amfiteatras – didingas jau apgriuvęs romėnų statinys, kuriame iki šiol vyksta įvairiausi koncertai.

Šalia fontanas, prie kurio nufilmuotas kažkoks epizodas iš Saulėlydžio sagos. Žinomiausias Veronos traukos taškas – Džiuljetos namai. Pilna turistų, kurių tikslas įsiamžinti šalia bronzinės Džiuljetos.

Tvarkinga eilutė ir standartinės fotografijos. Bronzinė Džiuljetos krūtinė net blizga. Žiūriu kaip mokiniško amžiaus japoniukės ant senovinės sienos rūpestingai nenusiplaunančiu flomasteriu užrašo kažkokius pasilinkėjimus. Įėjimas į patį namą-muziejų mokamas, mokiniui 4.60, suaugusiam 6 eurai. Viduje senoviniai rūbai, atspindintys to meto laikotarpį, baldai, pašto dėžutės, į kurias galima įmesti laišką dėl meilės reikalų Džiuljetai.

Išėjus pasitiko lietus ir senamistyje atsrado skėčių jūros, kuriuos paslaugiai siūlo įvairaus plauko prekeiviai.

Kadangi praėjo 2 valandos, teko griįžti prie automobilio pasikeisti kvito. Prie amfiteatro užsukom į piceriją.

Picos su ančiuviais ir su šampinjonais buvo skanios (6,9 euro). Ne veltui pica italų išradimas.
Liepos 13. Tariamės, kurlink tęsti kelionę. Nugalėjo noras pasimaudyti Viduržemio jūroje. Važiuojame nemokamais keliais, kurie turi vieną keistą specifiką – kas pora kilometrų žiedinę sakryžą. Kalnuotose kelio atkarpose sutinkam daug įvairaus amžiaus dviratininkų komandų. Kažkur prie Las Spezia radome nemokamą pliažą. Vanduo šiltas, pasideginome. Už 50 km Pizos bokštas, tai vakarop važiuojam apžiūrėti. Sekmadieniais miesto stovėjimo aikštelės nemokamos.

Pasifografavome, paragavome ledų už 4eurus, wi-fi pagalba pabendravom su artimaisiais ir ganėtinai vėlai pradėjom ieškoti nakvynės, kurią vėlai naktį radom kažkokio miestelio parke.
Liepos 14.
Naktį užpuolė lietus, tikra balta liūtis. Palapinė vasarinė, tai viskas permirko iki siūlo galo. Žaibo greitumu lėkėm į mašiną, bet tai niekop negelbėjo. Darbo reikalais prireikė wi-fi. Po ilgų paieškų vienoj kavinėje davė slaptažodį iš kokių 30 simbolių, kuris vis tiek neveikė. Kažkokiu sudėtingu būdu išsiuntus darbo pasiūlymą, nusprendėm sukti Prancūzijos kryptimi. Pavažiavus porą valandų išlindo saulutė, tai stojom džiovintis, tuo pačiu padarėm daiktų invetorizaciją. Kelias SP64 nuo jūros nutolo serpentinais. Aukštyn žemyn, kairėn dešinėn, net rankos pavargo. Nakvynei vietą radom ant gražaus kalnelio prie jūros, kaip sakoma 1000 žvaigždučių viešbutis.

Liepos 15. Rytas išaušo šiltas ir pro pušų šakas matėsi gražus horizontas. Atsikėlęr dar truputį pradžiovinome miegmaišius. Privažiavę miestelį stojome maudytis. Italijos Žydroji pakrantė turi vieną didžiulį minusą: pliažai visur privatūs, maudyti galima, bet tokio „didžiulio“ patogumo kaip persirengimo kabina jau negausi. Iškart prisikabina italas šaukdamas privat! Pakrantėje virtinė nedelių miestelių, kuriuose karaliauja mopedistai. Lenkia iš visų pusių, svarbiausia nedaryti jokių staigių manevrų. Taip pasiekiame Monaką. Statom automobilį 1h/1,60euro ir einam apžiūrėti miesto-valstybės. Galbūt naktį Monte Karlo atrodo gražiau –kai apšviesta, bet dieną jis nepaliko kažkokio didelio įspūdžio, gal per daug tikėjomės. Žinoma, aplinkui važinėja prabangiausių markių mašinos, vitrinose puikuojasi Luis Vuitton kostiumėliai, yra idomių skulptūrų. Daug žioplinėtojų, bet jie, akivaizdžiai neturėdami ką veikti, trinasi apie garsųjį Monako kazino.

Teoriškai į kazinoprisilaikant aprangos kodo galima užeiti, bet mes tam nepasiruošę. Pasižvalgę nusprendėme aplankyti Nicą už 20km. Kažkokiu stebuklingu būdu pasirodė, kad Nicoje vyksta Kanų festivalis. Paskui „dašilo“, kad Kanų festivalis greičiausiai vyksta Kanuose 😀 Šiek tiek apvažiavom ir pažiūrėjom miestą. Likusį vakarą praleidom prie jūros, o naktį ten pat pasiklojom kilimėlius. Netoliese buvo ir daugiau kompanijų, tokių neagresyvių.
Liepos 16.Keliamės 5h, kad išvengtume kamščių. Pasiteisina. Vakare nutarėm, kad kaip bebūtų gaila gaila, Ispaniją paliekam kitam kartui, kad būtų dar nematytų Europos šalių. Sukam vairą atgal Florencijos link. O toliau jau ne mes važiuojame keliu, bet kelias mus pats veda. Atvažiavome į tą pačią vietą, kur pliaupė lietus po Pizos. Vakare išėjome pasivaikščioti po naktinį miestelį. Jį būtų galima apibūdinti kaip itališką Palangą. Yra netgi tiltas į jūrą! Pasivaikščioję grįžome į savo nakvynės vietą. Šalia mūsų apsistojo kemperis su dviem merginom, viena iš Vokietijos , kita iš Graikijos.
Liepos 17.Iki Florencijos veda geras, be žiedinių sankryžų, kelias. Kaip visada važiuojame nemokamais keliais. Šiokios tokios problemėlės atsiranda įvažiavus į Florenciją: arčiau centro nėra kur pasistatyti mašiną. Nutarėm, kad damos stos į ilgą eilę UNFIZI meno galerijon, o aš pastatysiu mašiną jau ne centre. Kaip tarėm ,taip padarėm. Eilė nemenka, stovėti reikėjo daugiau kaip valandą. Kaina suaugusiam 11euru, vaikui (reikia paso)- nemokamai + 6 eurai už audio gidą. Turint savo ausines, galima išsiversti vienu audiogidu dviem. Paveiklų galerija milžiniška.

Botičeliis, Leonardo da Vinčis, Mikelandžalas ir t.t. Praleidome gal 4val. Pasikultūrinus patraukėme pasižvalgyti po Florenciją.

Praėjome pro garsųjį tilta PONTE VECCHIO, kuriame įsikūrusios juvelyrinės parduotuvėlės, paskui nuėjome iki Duomo katedros.

Skirtingai nuo katedros, pirmasis Europos universitetas nuvylė. Academia gallery – tikėjomės kažko įspūdingiau.
Liepos 18. 32C. Keliamės apie 7h, nes aplink prasidėjo veiksmas. Pasirodo, aikštelėje, kurioje miegojome , vyksta turgus. Norėjome nusipirkti duonos, bet niekas dar nepardavinėjo. Pradėjo aiškėti, kad Italijoj keliauti statant palapinę nėra patogu. Tiesiog Italijoje daug gyventojų ir nėra laisvų gražių vietų palapinei. Reikalinga mašina, kurioje būtų galima miegoti. Tokių keliautojų sutikom nemažai. O palapinės kelio išplatėjime nepastatysi. Ex, iki pasimatymo Italija, labas Balkanai. Pakeliui dar pasimaudome Adrijos jūroje.
Liepos 19, 25C. Nakvynė Italijos Slovėnijos pasienyje kukurūzų laike. Pavalgome jau tapusio įprasto maisto Italijoje – mocarelos su vyšniniais pomidoriukais, nusiraškome 4 kukurūzų burbuoles ir traukiam į Slovėniją.

Nutarėm užlipti į Triglavą – aukščiausią Slovenijos viršūnę. Iš pradžių važiuojam prie Bohinjo ežero. Info centre nusiperkam smulkų žemėlapį, pasitikslinam maršrutą. Šiek tiek pasivaikščiojome po priekalnes ir nuėjome degintis ir maudytis prie labai šalto ežero.

Įšokam trumpam ir atgal ant saulutės. O vietiniam dzin tas šaltis. Kokių 8 metų mergicos apskritai nuplaukė iš akiračio, paskui po kokio pusvalandžio grižo pamėlynavusios, o tėvam vienodai rodė. Netoli bėga upė Sava Bohinijka. Vandens spalva ir švarumas stebina.

Nakvoti grįžom į aikštelę prie ežero, kurioje, mūsų supratimu, nebuvo jokiu draudžiamų ženklų, o šalia buvo įsikūrę ir daugiau turistų.
Liepos 20, 25C.
Apie 6h mus pažadijno eigulys. Sako, čia negalima nakvot, nes nac. parkas ir jei mes nesusirinksim daiktų iki 7h teks mokėt 500 eurų baudą. . Susimetėm per 10 minučių ir važiuojam į Rudno Polje. Triglavo viršūnės aukštis 2864m. Pagal rodykles iki viršūnės 7val. kelio. 9val išžingsniujame. Pradžioje apie 1km tenka eiti vieškelį primenančiu miško takeliu, paskui takas veda per mišką aukštyn, prasideda akmenys.

Toliau atviros vietos. Peizažas gražus, tolumoj matyti perėja. Pirmas kalnų namelis, dar pakilus antras 2200m aukštyje, o nuo jo prasideda beveik staigus kilimas į viršūnę kalnų ketera.

Pavojingose vietose įrengti turėklai. Vienas kelionės dalyvis liko fotografuoti gėlių, o labiau pasiruošę kilo viršūnėn. Kelias nelengvas. Apie 16val šiaip ne taip pastatėme koją ant ant Slovėnijos „stogo“.

Oras neiprastai geras. Aplink daug žmonių, matyt, grupė. Apačioje po mumis plaukia debesys, atsiveriai neaprėpiami horizontai. Tiesiog grožimės tik kalnuose įmanomu grožiu.

Taigi, visai neskubėdami pradejome nulipinėti. Kartu leidosi ir grupė, bet jie ėjo tik iki artimiausio namelio.

Nėra ką ir sakyti, kad kelias atgal pasirodė daug ilgesnis. ( nors tai gana keista). Temstant kalnuose akmenys darėsi panašūs į trolius, po truputį ėmė lįsti kalnų fauna : švilpikai, klanų ožiai. Eidami juokavome, o ko gi meškoms nepasirodyti? Takelis atrodė nesibaigiantis, o įžengus į miško zoną beveik visiškoje tamsoje atrodė tarsi pakliuvom į Žiedų valdovo užbartąjį mišką. Pirmyn einant jis atrodė toks trumputis… Bet kaip ir visos pasakos, taip ir mūsų žygis baigėsi. Nusikalę, su skaudamomis kojomis(dukrai net kojų nagai nusilupo, nes batai buvo truputį per maži) apie 23val. pasiekėme mašiną.
Liepos 21.Miegojome aikštelėje prie Bled ežero. Atsibundame prieš 7h, susidedame daiktus ir nueiname nusiprasuti vakaryiščio prakaito į netoli esantį ežerą prie Bled miestelio.

Ežere vanduo kaip ir visur Slovėnijoje, krikštolo skaidrumo. Kiek toliau pavažiavę stojame apsišopinti ir 16:43h kertame Kroatijos sieną. Karščiai nelepina -20C, o vakare prie Zadaro užklumpa liūtis. Žaibai kerta žemyn taip, kad net šviesu. Taip griaudint baisu statyti palapinę tai rangomės mašinoje.
Liepos 23, 29C. Mašinoje miegoti nepatogu, o naktį lietaus beveik nebuvo. Todėl paryčiais susirandam ramią vietelę, pasistatome palapinę ir dar keletą valandų nusnūstame. Šiandienos tikslas – Juodkalnija. ( ar pavyks pasiekti, niekas nežino). Kiek pavažiavą stojame nusimaudyti jūroje, kol dar šviečia saulė.

Na ir gerai padarėme, nes už kokios valandos dangus vėl prakiūra. Per patį lietų dar apžiūrėrim Trogir miestlį. Apie 16h išlenda saulutė. Aplankome gražią bažnytėlę po atviru dangumi ir už 10 km stojam, nes prietaisų skydelyje grėsmingai užsidega SERV lemputė. Ieškau priežasties randu iškritusią relę, kurią netyčia nuspyriau batu. Šiek tiek toliau pavažiavom nuo kelio ir randam gražią nakvynės vietą.
Liepos 23, 30C.Išsimiegoję traukiam toliau. Pavojingoji lempute nebedega, bet neilgai. Atrodo, priežastis dar vakar buvo visai aiški, o dabar vėl ne. Gerai, kad mašina dar važiuoja. Lemputė tai užgęsta, tai užsižiebia, kas mažumėlę nervina.
Sustojam prieš Juodkalniją Kroatijos paplūdimy pasidegint ir pasimaudyt. 15:44h esam Juodkalnijoj. Vakare aplankom Kotorą. Nakvojam mini pležiuke už Risan.
Liepos 24, 32C Šalia mūsų palapinės miegojo prancūzai, tiesa, automobilyje su pakeliamu medžiaginiu stogu. Ryte neskubėdami pavalgėm, pasimaudėm ir dar kartą nuvažiavom į Kotorą.

Gražus vaizdas atsiveria lipant Į Kotoro pilį(3 eurai). kadangi pietūs, tai krūmuose knibžda įvairūs gyvūnai.

Senamiestyje veikia WiFi, deja benaršant išsprūdo iš rankų ir sudužo plančetė, o kad nepasirodytų maža, važiuojant į kempingą Maslyna už greičio viršijimą dar sustabdė policininkai. Važiavau apie 68km/h vietoj leistinų 50km/h., bet dėka visiško nesusišnekėjimo baudos (70 Eurų) pavyko išvengti. Po tokios psichologiškai nelengvos dienos vakare apsistojom Maslina kempinge. Vakare dar sutikom lietuvių šeimą ir naktį išsimaudėme Adrijos jūroje.
Liepos 25. karšta.Visą dieną prasipležinom, vakare nuėjom į bažnytėlę Buljaricoje. Žodžiu, mėgavomes nieko neveikimu.
Liepos 26, karšta.Ryte 9.10 (MNE laikas) lipam į laivelį, plukdantį už 8 eurus asmeniui į Budvą. Plaukti smagu. Įsitaisome ant laivo stogo ir grožimės jūros vaizdu.

Plaukėm apie 1,5 h. Budvoje leido praleisti 2,5h

.

Šiek tiek apžiūrėjome senamiestį, užvalgėm nac. patiekalo: kepsnys, įdarytas sūriu (14 eurų) ir salotų (4,50eurai) Ir neskubėdami grįžome į laivą.

Kiek paplaukus valandai sustojame Sveti Nikolos saloje. Ten pavyko pamatyti Adrijos įdomesnių žuvų. Viena plaukiotoja visai užaugusi, apie 35cm. Adrijos mėlynumas tiesiog buriantis. Grįžtant į kempingą dar sukertam picos ir blyną su sūriu kumpiu. Patiekalai 2eurai blynas ir 6 pica. Toliau dieną praleidžiame bedykinėdami kempinge, vakare ėjom pirkti alyvų aliejaus. Ten vienuoliai mus pavaišino savos gamybos apelsinų sultimis.
Liepos 27.Ši diena jau paskutinė prie Adrijos jūros. Už 3 nakvynes Maslynoje sumokam 48 eurus.
Įkainiai nakčiai.3e už automobilį, 3e asmeniui, 3 e palapinė, 1,5 e vaikui, 1,30 e ekologinis kempingo mokestis saugusiam asmeniui.
13h išvažiuojam. Už tunelį sumokam 2,50 euro. Vakare užsukam į Ostrogo vienuolyną. Kelias jau suremontuotas ir praplatintas, ir to ekstrymo, kuris buvo anksčiau, nebeliko.

Pliaupia lietus, bet nuo Ostrogo žvelgiant vaizdai atrodo didingai. Palapinę statom po prekystalio stogu. Naktį dar šiek tiek pasigrožim žaibais ir pasiklausom griaustinio.

Liepos 28. Atsibundam su lietum, bet dėka stogo sausi. Ryte pamačiau, kad buvom įsikūrę po didele kabančia uola, šalia šlaito, kurio dalis neseniai nuslinkusi…

Pakely pravažiuojam Taros kanjoną, pasifotkinam.

Kiek toliau pamatę užrašą „SIR“ stojam. Už 10 eurų perkam 2 kg balto sūtio. Tiek pat sumokam Žabljake už greičio viršijimą, nors ten buvo labai ginčityna situacija. 13:31 kertam MNE – SRB sieną. Niekas nekrato.
Vakare trumapi užšokam į supermarketą, paskui simboliškai užlipam į pilį pasižiūrėti naktinio Belgrado panoramos.
Liepos 29. Ši diena skirta važiavimui. 69, 79 kelias pilnas furų ir atitinkama aplinka Beje Rumunijoje reikia savo iniciatyva pasienyje susimokėti už kelius. Prie Oradea sukam į Vengriją. Kertant sieną buvo susikaupusi nemaža mašinų eilė. Gal kokio nusikaltėlio ieškojo? Vakarop aplankom Tokajų ir prisiperkam bent 10 litrų vyno. Visai vakare pasiekiame Košice. Pasivaikščiojam po miesto centrą, pavalgėm picos ( skanumu kunkuruojančios su itališkąja, vienas nemažas gabalėtis 0,50 euro) ir ledų ( neprastesniu nei Italijoje, 1 kaušelis 0,50euro). 23:12h pravažiuojam Prešovą, kad ryte nereiktų gaišti laiko kamščiams. Šiandien buvo nuvažiuota 600km.
Liepos 30.Nakvojome už Prešovo kažkokiam kaimelyje ir visa diena kelyje. Dradiciškai stojame Liubline apsipirkti DECATHOLON sporto parduotivėje. Kita tradicija Augustove ant tilto atsigerti arbatos.

22:15h kertam Lt sieną.. Kaip ir kiekvienos kelionės pabaigoj, jaučiiame šiokią tokią nostalgiją patirtiems nuotykiams ir jau pradedam laukti kitų metų vasaros.
Bendras kelionės kilometražas 7600 km. Mašina Renault Laguna 1.9 DTI 1999. Praėjus beveik metams iš Italijos atėjo pranešimas, kad Florencijoje iš žiedinės sankryžos išvažiavau specialiajam transportui skirta eismo juosta ir esu baudžiamas 50 eurų bauda. Su visom išlaidom 82 eurai. Prisimenant visą Italijos miestų eismo chaotiškumą tai kiek nustebino.