Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 4 dalis (Normandija/Bretanė, St.Malo, St Michel)

4 diena
Antras rytas Normandijoj. Nors ir nelyja (labai keista), bet dangus apsiniaukęs, pučia gana stiprus vėjas. Kadangi pusryčių ir vėl neduoda, teks juos susimedžioti miestelyje. Aš kaip tikras maitintojas, atsikeliu anksčiau ir išeinu į žvalgybą. Miestelis gana tuščias. Pirmiausiai susirandu vietą automobiliui, kad galėtume ramiai pusryčiauti pilnai atsiskaičius su viešbučiu. Aikštelė visiškai netoli nuo viešbučio, o ir centrinė aikštė šalia.

Apeinu ją, bet nieko vertingo neradau, keletas lyg ir panašių į kavines įstaigų bando dėliotis staliukus, bet gyvybės mažai. Grįžau. Yra galimybė pusryčiauti ir viešbutyje – 8,5 euro/žmogui, bet mes jau apsisprendėm vakar todėl nuostatų nekeičiam. Susipakuojam daigtelius, apsimokam sąskaitą ir išvairuojam pro įpatingai siaurus viešbučio vartus į stovėjimo aikštelę. Pirmoj mano jau rastoj kavinėj niekas į mus nekreipia absoliučiai jokio dėmesio. Tas “niekas” yra gana pagyvenęs dėdulė, stovintis už baro. Jau pripratę prie prancūziškų šypsenų ir pasisveikinimų, suprantam, kad čia nieko negausim, nebent vyno ar alaus, kas mūsų visi netenkina, todėl traukia įsivaizduojama pagrindine gatve tolyn. Kažkodėl vien gėlių parduotuvės ir floristų salonai, valgomo nieko, sukamės atgal link aikštės. Vidury aikštės žvejai kraunasi ledukų dėžes, atvežė šviežią žuvį, kurią čia pat, vidury aikštės ir pardavinėja, pasižiūrim, bet irgi netinka. Netoliese pastebim spaudos kiosko ir baro hibridą,

kur vyksta kažkoks gyvenimas. Čia ko nors gausim, ir tikrai, gausim geros kavos ir šviežių kruasanų, sumuštinių dar nėra, per anksti, užteks ir to kas yra, bet labai skanu, reikia pakartoti. Kruasanai baigėsi, ne bėda, pardavėja išlekia pro duris į šalai esančią bandelinę, ir kol pribėga kavos puodelis, kruasanų vėl yra. Panašu, kad pataikėm į miestelio traukos centrą, nes pastoviai ateina ir išeina žmonės, kas prieš darbą kavos puodelio, kas šiaip laikraščio paskaityti, bet visi būtinai pildo kažkokios vietinės loterijos bilietus (prizinis fondas 2000 eurų).
Ilgai netrunkam. Nors važiuoti šiandien irgi nedaug tik 177 km, bet laukia du dideli objektai, todėl gaišti nelabai verta, be to ir miestelis mažytis ir niekuo nepasižymintis, turbūt.
Išvažiuojam į E46 Careten pusėn, čia jau vakar važiavom, todėl viskas aišku, toliau išsukam į N174, į pietus. Keliai vietinės reikšmės, bet pakankamai geri ir nauji. Kelias kai kur bando virsti į autostradą, nors, anot taRaskos, važiuojam per laukus. Nuo St-Lo sukam į D999, prie Villedieu patenkam į A84 , lyg ir autostradą, bet mokėti nereikia. Už Avranches sukam į N175, kuris virsta N176, o ties Chateauneuf-d’ille-et-Vilaine (labai patiko miestelio pavadinimas, todėl specialiai nepatingėjau parašyti) dar ir į D137, kuris nuvedė tiesiai iki St. Malo. Pakeliui gana ilgą laiką galėjom dešinėje stebėti St Michel vienuolyną, bet mūsų jis kolkas nedomino, gryšim čia po pietų. Vėl pravertė tas sutaupytas važiuojant į Kelną pusdienis. Pagal pirminį planą St Michelis turėjo būti lankomas šiandien į pavakarę, o St. Malo rytoj ryte, bet sutaupius laiko viskas truputį pasikoregavo, juolab, kad šiai nakčiai užsakytas viešbutis, tik apie 2 km nuo vienuolyno.
St. Malo, dar vadinamas piratų miestu, buvo įkurtas maždaug 6 a. dviejų vienuolių. Viduramžiais laivų savinikai ir pirkliai kontroliavo dalį Lamanšo ir buvo pasiskelbę nepriklausoma respublika. Kaip uostas St. Malo turėjo didelę reikšmę Kanados ir Amerikos kolonizavime, nemažai žymių Prancūzų keliautojų kilę būtent iš čia.
St. Malo mus pasitiko juodais kamuoliniais debesimis ir beveik uraganiniu vėju. Pats miestelis nėra didelis ir niekuo neįpatingas, o mus domino senasis mietas apsuptas gynybinės sienos ir esantis jau visai pakrantėje. Pirmas vaizdas tikrai labai įspūdingas, atrodo, kad miestą sudaro vientisas namas,

kadangi gatves paslepia visą miestą juosianti gynybinė siena, o namai iškilę virš jos. Dideliam turistų patogumui gynybinę sieną supa ištisinė stovėjimo aikštelė, nors irgi reikia šiek tiek pavažiuoti, kol surandi tuščią vietą.

Nors dar ir ne sezonas, bet turistų skaičius didelis, reikia įsivaizduoti, kas darosi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Mašiną pasistatėm visai netoli pagrindinių vartų, uosto ir TIC,

kas labai nudžiugino, nes vietoj gavom visą reikalingą informaciją ir miesto planą (svarbiausias dalykas). Pro pagrindinius vartus įėjom į vidų ir iškart patekom į suvenyrų parduotuvėlių (mes tai vadinam drenažu) ir restoranų knibždėlyną. Kaip ir priklauso, visur pilna piratiškos atributikos, o restoranai, kažkodėl visiškai tušti, tik vienas kitas turistas gurkšnoja alų. Užėjom į pagrindinį pilies bastioną,

tačiau muziejus dirba su pietų pertrauka, ir, kaip mums pasakė bilietų pardavėja, valandos, likusios iki pietų mums neužteks, todėl turėsim ateiti nuo 14.00. . Labai nenusiminėm ir patraukės tyrinėti miesto. Kaip jau minėjau, pūtė labai stiprus vėjas, tai stebėjom tokią atrakciją, kai vėjas parverčia lauko kavinės skėtį ir neša jį į gatvę(gerai, kad mašinų nepasitaikė), o padavėjas vejasi jį, gaudo, o pagavęs pozuoja aplink besiganantiems turistams, kurie jį fotografuoja ir filmuoja, kaip kokią Holivudo žvaigždę. Mes, žinoma, irgi taip pasielgėm, mes irgi turistai. Nors restoranai ir tuštoki,

visi kažką valgo, nes visur pilna mažyčių užkandinių išsinešimui, kur prekiaujama nuo 1,5 m ilgio sumuštinių iki vietoj kepamų blynų ir vaflių. Galima čia pat nusipirkti ir šviežių jūros gėrybių

(St. Malo yra didžiausia Europoje jūros gėrybių restoranų koncentracija). Teko atsiminti širyt pusryčiams valgytus kruasanus, ir pasidarė labai liūdna, bet nuo bado tam kartui išgelbėjo dar Honfleur supermarkete pirkti sumuštiniai, kuriuos aš, kaip žinodamas, įsimečiau į kuprinę. Čia pat gatvėje juos suvartoję pasijutome geriau ir patraukėme ant gynybinės sienos

pasižiūrėti į pykstantį Lamanšą (nors aš visą laiką galvojau, kad čia jau Atlanto vandenynas). Esant didesnei audrai, vanduo, turbūt, per sienos viršų tykšta į gatves.

Dabar dar to nebuvo, bet mums , kaip sausumos žiurkėms, ir taip atrodė labai gražu. Miesto siena galima apeiti beveik visą mietą aplink (mes apėjom tik pusę) ir ji yra labai organiškai susijungusi su pačiu miestu, nes viršuje pilna parkelių,

paminklų, suoliukų, aikštelių, kad žmonėms būtų kur pasėdėti ir pasigrožėti vaizdais, vienoj pusėj bangos

, kitoj – senamiestis

. Tesybės dėlei reikia pastebėti, kad per 2 WW visas miestas buvo sugriautas, o dabar atstatytas, ko visiškai nesijaučia.

Pora valandų pasivaikščioję, sugrįžom į aikštelę, už stovėjimą susimokėjom, bijau pameluot, bet apie 3 eurus, išvažiavom ~50 km atgal į Le Mont Saint Michel. Buvo dar mintis apsilankyti Cancale austrių fermoj, bet kažkaip savaime nutarėm, kad vienai dienai bus perdaug, tai ir nebevažiavom.
Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad Le Mont Saint Michel yra viena lankomiausių turistinių Prancūzijos vietų, ir tikrai yra dėl ko. Ginybine siena aptvertas viduramžių miestelis palaipsniui kylant į viršų pereina į vienuolyną ir abatiją. Pastatytas jis buvo saloj, nors dabar vienuolyną ir krantą jungia pylimas su keliu, kurio kasnakt vykstantis potvynis nebeužpila, bet yra Prancūzijos vyriausybės planai, vėl paversti St. Michelį sala, pasitelkiant netoliese esančios upės vandenį.
Apie istoriją daug nerašysiu. Galima tik paminėti, kad pradėtas jis buvo 708 metais kai Avranches vyskupui toje vietoje tris kartus pasirodė Archangelas Mykolas, kurio skulptūra puošia vienuolyno bažnyčios bokšto špilį ( labai mandrai čia norėjau parašyti, v.ž. blizga pačiam viršuj). Mane dar labai prajuokino tas faktas, kad pamatė tą Archangelą Mykolą tris kartus, kodėl būtent tris, ne keturis ir ne du., na bet ne esmė. Vėliau ten buvo kas tik nori, ir tvirtovė, ir kalėjimas (visai neseniai, palyginus), ir vyskupo būstinė. Ir gyveno ten daugybė visokių įžymybiu, kaip Vilhelmas Užkariautojas, ar Ričardas II, kitaip sakant, gerai įtvirtinta pilis strategiškai svarbioje vietoje. Dar keli žodžiai apie kitą svarbų reiškinį toje vietoje. Kiekvieną vakarą St. Michelį užlieja potvynio vanduo (ne visai, tik apylinkes, paversdamas jį sala su dabar supiltu pylimu). Pagal informaciją, potvynio užliejama teritorija yra apie 8-9 km pločio ir potvynis “ateina” šuoliuojančio žirgo greičiu, todėl nuėjus per toli ir per vėlai, galima ir nebepareiti. Tai tiek bendros informacijos.
Planuose buvo pamatyti St Michelį ir potvynio, ir atoslūgio metu, todėl ir gyvenamąją vietą pasirinkom visai šalia, tiesa pakankamai nebrangus ir geras viešbuti, bet apie viską iš pradžių.
Ant pylimo pasirodėme jau gerokai po pietų. Dabar bandau prisiminti tikslesnius laikus ir nelabai gaunasi, nes dienos visos išsitempdavo (įspūdžių prasme) iki begalybės. Nors kjau buvome matę tą vienuolyną iš toliau pravažiuodami, buvome matę nuotraukose, visdėlto įspūdis nepakartojamas, kai tau prieš nosi lyg iš niekur išlenda kalnas-miestas apsuptas milžiniškos pilkšvai sidabrinės lygumos (jūros-vandenyno dugnas su telkšančiomis balomis). Vaizdas dar labai priklauso nuo apšvietimo, vienoks saulei šviečiant,

kitoks, kai apsiniaukę,

o, kadangi saulė tai išlįsdavo, tai pasislėpdavo, fotografavimas ir filmavimas užima labai daug laiko, nes atrodo, kad žengus porą žingsnių pirmyn ar į šoną, pasidaro dar gražiau, ir taip be galo, kol save priverti eiti pirmyn, nesustojant.
Prie pylimo padarytos didžiulės stovėjimo aikštelės, dauguma iš kurių, potvynio metu būna užliejamos, apie ką visur yra skelbimai. Parkingas neribotam laikui iki potvynio – 2 eurai, palyginus pigu, kaip tokiai vietai. Potvynį pranašauja 20.00, reiškia iki to laiko visos mašinos turi būti pašalintos iš aikštelių. Šiaip taip pasiekiam miesto vartus,

rašau miesto, nes visdėlto St. Michel yra miestas, o vienuolynas jo viršuje, pirmu taikymu į TIC, kuris visai prie vartų, planą turim, galim pasivaikščioti gatvelėmis po drenažą. Tiek žmonių pernai matėme Carcassoneje, arba ant Karlo tilto Prahoje, per patį sezono įkarštį.

Vaizdelis irgi panašus,

suvenyrų parduotuvėlės, su kinietiškais blizgučiais, bent kiek padoresnis suvenyras kainuoja labai daug. Gatvelė spirale lipa į viršų, panašu, kad ji ten tik viena ir yra. Dauguma parduotuvių ir restoranėlių turi atviras terasas išeinančias į miesto išorę, todėl apylinkėmis galima grožėtis beveik iš kiekvienos vietos.

Mes užsikabinom už nuorodos į istorinį turą ir iš pagrindinės gatvės pakilom laipteliais link miesto vidurio. Kaip vėliau paaiškėjo sprendimas nebuvo labai vykęs nes, istorinio turo bilietas žmogui – 18 eurų ir apima 4 muziejus ar ekspozicijas, nelabai aišku kaip tai pavadinti, vaikams, tiesa – nemokamai.

Pirmą ekspoziciją sudarė pasivaikščiojimas po senovinį namą su senoviniais baldais,

jo kiemais,

nemaža laikrodžių mechanizmų kolekcija (tarkim, kokie keli tūkstančiai, vienodų ar beveik vienodų mechanizmų kabo už stiklo ant sienos, nežinau, į ką ten žiūrėti), kelios senovinės lėlės,

keletas senų, šautuvų prosenelių, muškietų ir arkebūzų. Antrą – ekskursija po, atseit, kalėjimą, su keletu atitinkamai atrodančių manekenų.

Trečia ir ketvirta buvo jau pakeliui atgal, bet gal iškart paminėsiu, kad vėliau nereikėtų grižti. Taigi trečiojoje rodė dokumentinį filmą apie St. Michel istoriją prancūzu kalba – ištvėrėm tą nuobodybę visas 3 minutes, o ketirtąją visai nebėjom, kažkas ten su hidrografija surišta, mums pasirodė labai “įdomu”. Taip išmetę 38 eurus pakilom iki pat vienuolyno,

į kur atvedė ir ta vienintelė gatvelė, tik iš kitos pusės. Ir ką gi sau manot, o gi dar po 8,5 euro žmogui (vaikai nemokamai) už įėjimą. Patarimas ateinančioms lankytojų kartoms – eikit tik į vienuolyną. Mums jau nebebuvo ką daryti. Į balą puolęs, sausas neliksi, susimokėjom dar kartą. Jau minėjau anksčiau, kad vėjas St. Malo buvo didžiulis, tai čia, siaurose gatvelėse ir kiemuose, kuo aukščiau tuo labiau, atrodė kad nupūs nuo sienų, o per švilpimą ir staugimą susikalbėti jokių šansų. Patekę į vienuolyną, kilom vis aukščiau ir aukščiau,

retkarčiais sustodami pasidairyti po apylinkes, kol pačiam viršuj patekom į abatiją. Kadangi tokios architektūros per dvi paskutines keliones prisižiūrėjom iki soties, tai tos tuščios salės

ir didžiuliai pilki kambariai jokio išskirtinio įspūdžio nepadarė, ko negali pasakyti apie išorę ir apylinkių vaizdelius.

Prisižiūrėję į valias, vėjo išūžtomis ausimis, palengva nusileidome žemyn. Galutinai išlindo saulė, todėl viskas vėl kitaip, bet stengėmės daugiau nebepasiduoti pagundai fotografuoti, nes dar atsirasime čia potvynio metu.

Po penkių minučių jau buvos savo viešbutyje “Formule Verte”. Modernus nemažas viešbutis, labai patogioj vietoj ir nesikandžiojančiomis kainomis (gal vėl ne sezono metas). Už dviejų aukštų, keturių vietų (3 nebuvo) numerį sumokėjom tik 85 eurus ir dar užsisakėm iškart pusryčius už 16 eurų. Įsikūrę prisiminėm ir skrandžius, 2 kruasanai Isigny-s-Mer ir sumuštinis St. Malo, štai ir visas jų grobis nuo ryto. Laikas pasistiprinti. Aplinkui, kokių 500 metrų spinduliu gal šeši ar septyni restoranėliai, sudėtinga nebus. Kaip gi ne taip, pirmasis mus pasitiko 40 eurų už paprastą antrą patiekalą, kiti jam irgi nenusileidžia, užkandžiai nuo 16 eurų ir taip toliau į viršų. Negaliu pasakyti, kad labai taupėm ir save ribojom, bet šį kartą ranka nepakilo. Pirmiausiai užėjom į vietinį supermarketą pasipildyti gėrimų ir užkandžių atsargų, o tada gimė planas pasižiūrėti, ką sako mūsų didysis atlasas, šioj kelionėj taip neužtarnautai pamirštas, o atlasas pasakė, kad visai netoliese yra keletas miestelių ir kaimelių, kuriuose, turbūt, žmonės irgi valgo. Kaip tarėm taip ir padarėm ir po gerų dešimties minučių atsiradom miestelyje Pontorson šali kelio į St. Malo. Truputį pasivažinėję pastebėjom vienoj vietoj keletą maitinimo įstaigų, tai ir sustojom. Pirmoji – picerija nerodė jokių givybės ženklų, mums beskaitant valgiaraštį aantrosios lange, atsidarė durys ir šeiminikas pakvietė užeiti. Pasirodo išmušė ta išganinga 7 o’clock, ir Prancūzai dabar gali pradėti valgyti. Kaip vėliau paaiškėjo, restoranėlis priklauso šeimyniniam viešbučiui Logis Hotel de la Tour Brette yra rekomenduojamas visokių tarptautinių keliautojų, autostopininkų ir kitokių organizacijų, jau kelis metus iš eilės, o kambariai nuo 37 eurų už dvivietį. Ir tikrai, populiarumu nei viešbutis nei restoranas nesiskundė. Iškart po mūsų užėjo škotų porelė, po to keletas vietinių, dar turistų kompanija, ir taip per 15 min užimtos buvo beveik visos vietos. Turbūt vėl nuvilsiu visus vietinių virtuvių gerbėjus, bet užsisakėm ant grotelių keptus kepsnius, tik į klausimą, apie iškeptumą, Inga paprašė “labai, labai”, matyt prisiminusi, mano vakarykštį “medium” su kraujuko balute.” Labai, labai” irgi buvo neblogas, nors, šeimininko garbei, reikia pasakyti, kad “labai” buvo tik vienas ir kraujuko truputį paliko. Labai norėjau pasiimti vietinio vyno, bet, kadangi reikės grįžti už vairo, tai butelys pasirodė perdaug, o Inga nenorėjo. Ji man visą laiką su tuo vynu pagalius į ratus kaišiojo, tai aš vėliau pradėjau vienas jį gerti, Prancūzija juk. Nebuvo ir čia labai pigu, kepsnys 14 eurų, bet proto ribose ir pavalgėm normaliai.
Pavalgėm kaip tik ant 20.00, kai turėjo prasidėti potvynis, galim vėl važiuoti link vienuolyno. Stovėjimo aikštelės ištuštintos ir uždarytos, todėl stojam į eilę šalikelėje, stojam po ženklu “sustoti draudžiama”, bet nieks jo nepaiso, važiuoja vis naujos mašinos, kemperiai, visi laukia. Į lauką išlipti sudėtinga, nes vėjas verčia iš koju jau ir apačioje. Visi laukia, niekas nevyksta. Apsauginiai iš pievos prie aikštelės išveja paskutinį užsilikusį kemperį, laukiam toliau.

Kai kam nebeišlaiko nervai, sukasi ir važiuoja atgal. Mes išlaukiam valandą, niekas nevyksta, sukamės namo. Gaila, kad nepamatysim, bet jau nusibodo. Grįžtam namo, atsidarom alaus, įsijungiam futbolą, pro langą stebim dideles minias turistų tebeinančių į vienuolyno pusę. Ypač juokingai atrodo Japonai, didelės grupės, išrikiuoti ir aprengti kelininkų liemenėmis.
Reikėtų paminėti, kad visai šalia viešbučio yra kažkoks kanalas, einantis iki pat vienuolyno, ie besimatantis pro koridoriaus langą. Taigi, jau visai sutemus išgirstame kažkokį keistą garsą, tarsi vandens šniokštimą. Kanale aiškiai padaugėjo vandens ir pastoviai daugėja. Prasidėjo, pagalvojom, reikia eiti, važiuoti jau negalima, bet po visos dienos ant kojų į tą vėją eiti norinčių daugiau neatsirado, likau vienas. Vistiek pamatysiu, nutariau, susivilkau šilčiausius drabužius, ilgus džinsus, Normandijos lietums paruoštą turistinę striukę (Bretanė su Normandija niekaip nepasidalina, kieno pusėj yra St. Michelis, nors, pagal žemėlapį dar Normandijoj), pasiėmiau kamerą ir išėjau. Nors visur buvo parašyta, kad nuo viešbučio tik 1,6 km, bet realiai tikrai daugiau. Greitu žingsniu ėjau apie pusvalandį. Pirminė potvynio banga jau buvo pasibaigusi, ir dauguma žiūrėtojų jau grįžo atgal, bet vaizdai buvo verti pamatymo. Vanduo buvo apsėmęs beveik visas stovėjimo aikšteles ir į miesto vidų patekti galima tik tilteliu, o apšviesto miesto vaizdas išvis fantastiškas. Aplinkui vis dar pilna žmonių, nors automobiliai beveik visi išvažiavę, visi tik bliksi fotoaparatais. Mačiau porą išradingų veikėjų, vienas fotografavo atsigulęs ant kelio ir fotoaparatą pasidėjęs ant asfalto, kad nejudėtų, kitas gi, užlipęs ant tvorelės fotoaparatui štatyvą pasidarė iš kelio ženklo. Labai gražu, vienu žodžiu. Neužilgo grįžau namo, laikas pailsėti . Rytoj mūsų laukia Terra Incognita!