Sausis Lietuvoje – tai mėnuo, kai viskas atrodo šiek tiek pilka: trumpi dienos, šaltis, sniegas (jei pasiseka), o širdyje – ilgesys kažko šilto ir gyvo. Tad šiemet nusprendžiau: nebesėdėsiu apsikabinusi pledo ir laukdama pavasario. Susikroviau lagaminą, nusipirkau bilietą ir išvykau į Italiją, o tiksliau – į Lacijaus (Lazio) regioną, kurio širdis – Roma.
Tai buvo kelionė viena, su savimi – pirmoji tokia per ilgesnį laiką. Norėjau ramybės, įkvėpimo ir truputį saulės. Ir man pavyko tai rasti.
Į Romą atskridau sausio 10-ąją. Pirmas įspūdis? Šilta. Ne tropikai, bet +14°C vidury žiemos atrodė lyg stebuklas. Saulė, žydras dangus, žaliuojantys kiparisai – atrodė, kad atvykau į visai kitą metų laiką. Jau oro uoste nusipirkau stiprios itališkos kavos – tokios, kuri prikelia net po ilgo skrydžio ir naktinio miego trūkumo.
Apsistojau mažame viešbutuke Trasteverės rajone – labai autentiška vieta, pilna siaurų gatvelių, skalbinių virš galvų ir vakarinių dainų iš langų. Iš ryto pažadino bažnyčios varpai, o vakare gatvėse grojo gyva muzika.
Pirmąją dieną skyriau Romos pažinimui – juk ji tokia artima Lacijaus regiono širdžiai, o kartu ir neatsiejama nuo jo tapatybės. Aplankiau Koliziejų, kuris nors ir matytas milijoną kartų atvirukuose, gyvai sukelia pagarbą ir nuostabą. Po to ėjau per Foro Romano – vaikščiojau tarp griuvėsių ir įsivaizdavau, kaip šimtmečius atgal čia skambėjo lotynų kalba.
Kitą dieną keliavau į Tivolį – miestelį netoli Romos, garsėjantį savo vilomis. Aplankiau Villa d’Este, kurios fontanai net žiemą tryško ir skambėjo tarsi gyvas koncertas. Sausį čia nėra turistų spūsčių, todėl galėjau ramiai pasivaikščioti po sodus, pasėdėti ant suoliuko ir tiesiog būti.
Trečią dieną aplankiau Castel Gandolfo – popiežiaus vasaros rezidenciją prie Albano ežero. Kelionė traukiniu iš Romos truko vos pusvalandį, bet vietovė atrodė tarsi iš filmų – kalvos, vynuogynai, mėlynas ežeras ir mažos kavinukės su vaizdu į vandenį. Užsisakiau „pasta alla gricia“ – vieną iš tipiškų Lacijaus regiono patiekalų, ir galėjau tik dūsauti iš malonumo.
Kiekvieną rytą Romoje pradėdavau su espreso ir šviežiai iškepta cornetto bandelė. Dažnai lankiausi Campo de’ Fiori turguje – ten įsigijau šviežių prieskonių, alyvuogių aliejaus ir džiovintų pomidorų lauktuvėms.
Vieną vakarą praleidau Trasteverės trattorioje, kur grojo gyva muzika, o vietiniai šoko tarp stalų. Prie manęs prisėdo senukas, kuris, pasirodo, ten ateina kasdien. Jis kalbėjo tik itališkai, aš tik šiek tiek, bet vis tiek puikiai susikalbėjome – rankomis, šypsenomis, gestais.
Savaitės viduryje aplankiau ir mažiau turistų lankomas vietas – Ostia Antica griuvėsius, senovės romėnų miestą prie jūros. Pasijutau lyg laiko mašinoje – vaikščiojau senoviniais keliais, įėjau į buvusias pirtis, teatrą, ir nė vieno žmogaus aplink. Tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų.
Paskutinę dieną tiesiog klajojau po Villa Borghese parką, sėdėjau ant suoliuko ir žiūrėjau į miestą iš aukštai. Buvau pailsėjusi. Savaime. Be plano, be spaudimo, be streso.
Lacijus, Italija, man pasirodė kaip gyvas istorijos vadovėlis, sumaišytas su menininko užrašų knygele ir močiutės virtuve. Sausis čia – ramus, autentiškas, be turistų minių, su puikia galimybe pažinti vietinį gyvenimo tempą.
79tieji