Ypatingas turas iki šiaurės Italijos

Kaskart žiūrint į žemėlapį akys ieško naujų, dar nematytų vietų. Šį kartą tokia vieta buvo pasirinktas šiaurės Italijos miestas, didžiausias šalies jūsų uostas Genuja. Dar didesnį malonumą teikė tai, kad rinkomės kelionę automobiliu – tokiu būdu kelionės tikslas išsiplečia iki begalės mažų ir didesnių miestelių, gamtos grožybių, nereikia per daug skubėti, esant reikalui galima keisti maršrutą. Taigi, kompanija sukomplektuota, reikalingiausi daiktai sudėti, maršrutas ištyrinėtas, laikas kelionei.

Iš anksto galiu pasakyti, kad mūsų planuotas maršrutas (Lenkija-Vokietija-Austrija -Lichtenšteinas-Šveicarija-Italija) buvo išpildytas su kaupu, praktiškai nepraleidome nei vieno iš anksto numatyto įdomesnio objekto (išskyrus kelionę atgal).

Pirmąją naktį skyrėme kelionei per kaimynę Lenkiją. Išvažiavę prieš vidurnaktį jau kitos dienos popietę buvome savo pirmoje nakvynės vietoje Vokietijos sostinėje Berlyne. Pats pirmasis tikslas šiame mieste buvo kempingo vietos suradimas. Šiek tiek užtrukus Berlyno aplinkkeliuose, savo kempingą radome netoli Tėgelio oro uosto. Kadangi visai netoli buvo ir puikus Tėgelio ežeras, negalėjome praleisti progos atsigaivinti po bemiegės vairavimo nakties. Visai nenustebino ir didelės minios poilsiautojų – buvo savaitgalio popietė ir kaitrus oras visus miestiečius tiesiog ragino ieškoti atsigaivinimo vietų. Kaip bebūtų ironiška, būtent Vokietijoje visos kelionės metu patyrėme didžiausius karščius (rodos, tuomet ir Lietuvoje buvo didžiulė kaitra). Atsigaivinę, įsikūrę kempinge, pavalgę ir persirengę nusprendėme visą vakarą praleisti vaikščiojant po Berlyno miesto centrą. Iš viso mieste ant kojų praleidome 6 valandas ir į kempingą grįžome tik prieš 1 nakties – buvo smagu pastebėti miesto kaitą temstant ir pasigrožėti Brandenburgo vartais ir kitom miesto įžymybėm naktį.

Antroji diena buvo suplanuota kito gražaus Vokietijos miesto Miuncheno pasiekimui ir apžvalgai. Kaip ir tikėjomės, visi išankstiniai planai gali labai greitai sugriūti, kai maršrutas driekiasi 5000 kilometrų. Pusiaukelėje tarp sostinės ir Miuncheno autostradoje pakliuvome į nemažą kamštį (švelniai tariant) – iš viso kamštyje stovėjome apie 3 valandas ir kempingą pasiekėme tik 11 valandą vakaro… Apgraibomis pasistatę palapinę galvojome tik apie tai, kaip ištiesti kojas ir ramiai ilsėtis iki ryto. Prieš miegą dar spėjome paskaičiuoti, kad sugaištą vakarinį laiką teks kelti į ankstyvą rytą, nes tądien taip pat turėjome sukarti nemažą atstumą. Taigi, ankstyvą rytą išlėkėme apžvelgti Miuncheno. Išvaikščiojome pagrindinę senamiesčio dalį (iš arti matėme miesto katedrą su dvyniais bokštais, Marien aikštę, Hofgarten parką ir kitas vietas), pasigrožėjome Izorio upės kriokliais ir šlaitais. Beje, labai sudomino pirmą kartą pamatyta dirbtinė miesto centre įrengta upės vaga banglentininkams – iš karto pagalvojome, kaip šaunu būtų tokią pramogą turėti Vilniuje, kaip nors patobulinus Vilnelę. 🙂

Papietavę ir atsisveikinę su Miunchenu nutarėme važiuoti dar šiek tiek piečiau į žymiąją Noišvainštaino pilį. Pasak pasakojimų, būtent ši pilis įkvėpė Voltą Disnėjų sukurti savo kompanijos logotipo pilį (tiesa, panašių pasakojimų galima išgirsti ir apie kitų šalių panašias pilis, tad neaišku, kaip čia tas Disnėjus prasisuko)… 🙂 Taigi, Noišvainštaino pilies papėdėje yra rojus turistams – kelios pilys ant kalnų, apačioje didelė alėja pilna visokių parduotuvėlių ir niekučių, o netoliese ir gražus ežeras. Kadangi su automobiliais iki pilies važiuoti neleidžiama, mes laiko negaišome ir tiesiog pasivaikščiojome pilies papėdėje, įsiamžinome ir patraukėme savais keliais.

O toliau mūsų laukė Austrijos Brėgenco miestas ant Bodeno ežero (trečio pagal dydį Europos ežero) kranto. Čia nutarėme papietauti ir kaip bebūtų keista, kelionėje pirmą kartą picos paragavome ne Italijoje, o Austrijoje… 🙂 Po Brėgenco mūsų laukė dar vienas naujas dalykas – nykštukinė Lichtenšteino valstybė su sostine Vaducu – tiesa, šią valstybę mes pravažiavome mažiau nei per pusvalandį, bet buvo įdomu susipažinti nors pravažiuojant. Būtent čia mus pasitiko tamsūs debesys ir pirmieji rimti kalnai (Alpės). Jau iš tolo matėme, kad mūsų laukia įdomi užduotis – keltis per kalnus lyjant lietui ir griaudžiant griaustiniui. Šiek tiek pravažiavę Šveicarijos autostrada pasukome link Italijos Špliugen (Splügen) miestelyje – būtent Špliugen perėja (Splügen Pass) buvo didžiausias nuotykis šioje kelionės stadijoje – siaurais ir vingiuotais (vingiai siekė ir 180 laipsnių) keliukais kilome į viršų. Buvome pakilę ir daugiau nei į 2 kilometrų aukštį (o aplink plytėjo 3 km aukščio viršukalnės).

Dažnai anksčiau važiuojant pro kalnus matydavau sniego kupetas aukštai juose ir galvojau, koks jausmas būtų stovėti šalia jų. Taigi, šį kartą viskas išsipildė su kaupu – mes pasiekėme sniegą ir smalsumo vedami jį išbandėme (tikras). 🙂 Nieko keisto, kad greitai pajutome temperatūros skirtumus – viršuje buvo vos 8 laipsniai šilumos (įprastoje aplinkoje buvo beveik 25). Leidžiantis į Italijos pusę mus pasitiko visiškai kitokie vaizdai – tamsa, smarkus lietu su griausmais, liko tik panašaus pobūdžio keliukai žemyn. Kadangi atsilikome nuo suplanuoto grafiko, pasiekę Komo ežerą nutarėme naktį praleisti automobilyje, o ryte stebėti situaciją (nes per stiprų lietų miegoti palapinėje nebuvo didelio noro).

Tad, tokiu būdu praleidę pirmą naktį ne itin patogiai, ryte pamatėme, kad situacija per daug nepasikeitusi – mus pasitiko atšiaurus rytas, o netrukus pusryčiaujant prie Komo ežero kranto užpuolė jau pažįstami lietaus lašai. 🙂 Supratome, kad čia mums nelabai yra ką daryti, tad tęsėme kelionę toliau – iki mūsų galutinio tikslo Genujos buvo likę mažiau nei 200 km, o pakeliui norėjome užsukti į Monzą ir Milano pakraštį. Taigi, pirmasis rimtas pasivaikščiojimas Italijoje – Monzos Formulės 1 trasa ir miestelio centras. Turbūt kaip daugelis turistų, norėjome nors vienu piršteliu paliesti legendinės trasos dangą, tačiau už tai nemokėti. 🙂 Tad rinkomės kraštinius kelius ir tvoras, kurių kai kuriose vietose jau paruoštas nevisai legalus praėjimas ik trasos. Nepaisant to, kad mus matė dangą taisantys darbuotojai, į mus nekreipė dėmesio – galima daryti išvadą, kad neoficialiai turistai ten laukiami ir niekas varu nevarys. Po apsilankymo trasoje, pasėdėjimo tuščiose tribūnose atėjo laikas pirmam Capuccino Italijoje puodeliui – ši ceremonija įvyko Monzos miestelio centre. Pakeliui link Genujos mūsų laukė Milanas – tiesa, jis nebuvo mūsų pagrindinis kelionės tikslas, tad mes tik apvažiavome miestą aplinkkeliu, užsukę į miesto hipodromą ir sustoję šalia miesto pasididžiavimo San Siro futbolo stadiono (jame telpa 80 000 žiūrovų, devintas pagal dydį Europoje).

Atskirai reikėtų paminėti A7 autostradą Milanas-Genuja. Tai buvo antras labai įdomus ir smagus kelias kelionėje – pirmasis Špliugen perėjoje buvo lėtas ir vingiuotas, o A7 autostrada yra labai vingiuota, tačiau greitis palaikomas kaip tikroje autostradoje – tai suteikia ypatingo žavesio šiam keliui (ir labai gerų emocijų vairuotojui bei drąsiems keleiviams). Šiuo smagiu keliuku pasiekėme ir mūsų kelionės pusiaukelę – Genujos uostą.
Taigi, oficialus kelionės tolimiausias taškas pasiektas. Genuja – buvusi savarankiška galinga jūrinė valstybė, tad nieko nuostabaus, kad kartu su Milanu ir Turinu dabar sudaro pagrindinę ekonominę Italijos ašį. Miestas mus žavėjo savo nepakartojamomis Ligūrijos jūros pakrantėmis, netoliese esančiais daugiau nei kilometro aukščio Apeninų kalnais, didingais uoste miegančiais kruizais. Atskirą nuostabą mums sukėlė netoliese esantis Genujos kempingas (Genova Est) – jo įkūrėjams reikėtų duoti medalį už išradingumą, nes atidaryti kempingą ant kalno šlaito turi būti ekstremali užduotis. Visos palapinės ir kemperiai sustatyti gražiomis ir tvarkingomis eilėmis vis aukščiau ir aukščiau – kaip koks pakreiptas dangoraižis ant žemės. 🙂

Pabuvus Genujoje mūsų kelionė dar šiek tiek tęsėsi pagal Ligūrijos pakrantę kiek piečiau, iki La Spezia kurorto. Čia mes turėjome dar vien neplanuotą nakvynę ne kempinge, sugebėjome kelis kartus išsimaudyti ir patraukėme į šiaurę per Apeninus link dar vieno įdomaus geografinio objekto, didžiausio Italijos ežero Gardos. Nepaisant to, kad šios teritorijos kirtimas nebuvo toks didingas, kaip keliantis per Alpes, vaizdai vis tiek žavėjo – ant vieno iš kalnų horizonte matėme dalį Po lygumos. Vienam iš sustojimų pailsėti ir šiek tiek pamankštinti kojas pasirinkome Parmos miestą. Gražus senamiestis, didi varpinė su miesto katedra, didingas paminklas Garibaldžiui, sunkiai rasta, bet skani itališka pica. 🙂 Likusi dienos dalis buvo skirta įveikti likusius 100 kilometrų iki Gardo ežero. Jį pasiekėme ir vakarinį vieno iš kurortų turgų apžiūrėjome jau sutemus.
Prabudus visai netoli ežero, jo vanduo buvo puiki atgaiva. Juo mėgavomės kelias valandas, prieš tai dar ramiai išgėrę rytinio Capuccino dozę. 🙂 Na, ir po visų šių ritualų ir smagybių patraukėme link paskutinio mūsų kelionės taško – Adrijos jūros perlo, Venecijos.

Apie šį miestą būtų galima rašyti atskirą puslapį, tačiau ir taip jau istorija ganėtinai išplėsta, tad būtų galima pasakyti, kad tuos iš mūsų, kurie buvo pirmą kartą, viskas žavėjo ir labai patiko. Be abejo, net ir būnant daugiau negu dvidešimtą kartą galima pamatyti vis naują miesto detalę, neįprastą gatvelę ar kokią naujovę – tarkim, nustebino tai, kad miestas rimtai pradėjo rūpintis savo pastatų, paminklų ir aplinkos saugojimu (balandžiai naikinami jau ne pirmus metus, Šv. Morkaus aikštėje jų galima buvos suskaičiuoti vos dvi ar tris dešimtis, nepalyginamai mažiau, nei prieš kelis metus, taip pat naujovė mieste – nauji pareigūnai, kurie nebeleidžia turistams sėdėti ant miesto aikščių laiptų dėl jų irimo). Mieste aplankėme visas pagrindines vietas nuo geležinkelio stoties iki Šv. Morkaus aikštės (Romos aikštę, gatveles iki Rialto tilto, miesto turgų, pačia Šv. Morkaus aikštę su bazilika), šiek tiek pasivaikščiojome pakrante prie Šv. Morkaus aikštės.
Po penkių valandų miesto apžiūros patraukėme link namų. Italija atsisveikino dar vienu gražiu keliu tarp Alpių, Austriją pervažiavome per naktį, o likusi kelio smagiai ir sėkmingai įveikta. Šiek tiek daugiau nei per parą įveiktas atstumas nuo Venecijos iki Lietuvos sienos.

Dar šiek tiek apie nakvynes: kaip minėjau, kempinguose nakvojome tik 4 kartus. Berlyne, Miunchene, Genujoje ir Venecijoje. Visi jie skirtingi, bet esmė be abejo ta pati. Manau, visą ekipažą labai sužavėjo gyvenimas kempinguose – tokiu būdu jaučiasi savotiška laisvė, gali niekur neskubėti, gali nesirūpindamas visai neatvykti į nakvynės vietą ir t.t. Genujos kempingas visada liks įstrigęs atmintyje, kaip koks gamtos stebuklas – palapinės ir kemperiai ant viso kalno šlaito. Faktas, kad tokio tipo kelionę mes jau ruošiame – ar tai būtų turas iki pat Portugalijos, ar per visą Italiją iki Palermo, kempingai puikus būdas praleisti naktį ir pailsėti.

Po kelionės peršasi tik viena mintis – neverk dėl to, kad baigėsi, o šypsokis, kad įvyko. 🙂 Būtent taip mes ir jaučiamės po tokios ypatingos kelionės ir tikro turo.