Welcome to Jordan

Tuo maršrutu jau keliavot pasakojimuose du kartus, bet jei netingisi, pakeliaukit ir su manim . Į Jordaniją važiavau XGenomo pramintais takais, bet vienu momentu nuklydau nuo maršruto ir pati viena tyrinėjau turistavimo Jordanijoj ypatumus.

Kelionės pabaigoj sėdėdama ant Raudonosios Jūros kranto pietiniuose Aqabos paplūdimiuos bandžiau apmest savo istorijos apmatus, bet tada mintys niekaip nesirikiavo ir pagalvojus apie Jordaniją, jos visos pažirdavo kaip smėlis paleistas pro tarpupirščius. Atrodė, kad nieko negaliu apie tą šalį parašyt. O štai dabar, sugrįžus, kelionės paveikslas pradėjo po truputį dėliotis ir dabar eilinį kartą galiu ištarti, kad tai buvo viena geriausių mano kelionių.

Ji buvo tikrai spalvinga. Nors mūsų pagrindinis tikslas buvo gamtos objektų lankymas, t.y. kabarojimasis uolomis dykumose ir kanjonuose bei pasipliuškenimai tuose pat kanjonuose ar Negyvojoje jūroje, vadas leido minutei atsipūst ir paragauti kultūros, t.y. aplankyti Petrą. Tą pačią, kurią Nabatėjai apie šimtuosius metus prieš mūsų erą išskaptavo ir pastatė bazalto ir smiltainio uolose. Miestas buvo įsikūręs prekybos kelyje tarp Egipto ir Mesopotamijos ir klestėjo kelis šimtmečius iki tol, kol pasikeitė geopolitinė situacija ir jis buvo apleistas. Jei vaikščiodamas aplink išlikusius buvusios galybės likučius pasitelktum vaizduotę, pamatytum prašmatnų ir gyvą prekybinį miestą su plačiomis akmenimis grįstomis gatvėmis, klasicistinio stiliaus šventyklomis ir uolose išskaptuotais įmantraisi fasadais. Ir šurmuliuotų jame daugybė prekeivių ir pirkėjų iš rytų ir vakarų. Daba gi čia šurmuliuoja turistai ir šių laikų prekeiviai, siūlydami Kinijoj gamintus dzinguliukus arba ‘taksi su kondicionieriais’ kas realiai reiškia asilą, galintį bet kurio turisto subinę nunešti į bet kurį Petros tašką.

Nesinaudojom mes tų varganų ‘taksi’ paslaugomis, Petros laiptelius išmėginom savo kojomis, ir marširavom po ją nuo ryto septynių iki vakaro penkių. Geriausia yra atkeliauti į šį miestą paryčiais, kai turistų tik vienas kitas ir gali neskubėdamas ir niekam ant kulnų nemindamas siauru tarpekliu keliauti link gražiausiojo Petro objekto – ‘The Treasury’. Šis ir dar tolimasis ‘The Monastery’ yra tikrai įspūdingi kūriniai, o visi kiti vėjo ir smėlio nušlifuoti vaiduokliški, lyg jiems besiveržiant iš uolos sustingdyti fasadai galiausiai pasidaro panašūs vieni į kitus. Bet niekaip negali atsistebėti gamtos uolose sukurtais raštais ir spalvomis. Nemalonus Petroje tik vienas faktas – stipriai pabrangę bilietai – dabar įėjimas į ją kainuoja 33 vietinius dinarus, kas praktiškai yra tiek pat eurų.

Ar jau sakiau kad Jordanija tai 85 procentai dykumos? Vien tik smelis, akmenys, uolos ir labai mažai vandens – pagalvojus apie tai niekaip negali suprasti, kaip ir iš ko tie žmonės gyvena, o jie štai sau gyvena – ramiai, lėtai, semiasi pinigėlius iš turistų, nepamiršdai pasiteirauti ‘Where are you from’ ir paantrinti – ‘Welcome to Jordan’. Jei gerai įsiklausai, toje maldelėje gali išgirsti jų nuoširdų svetingumą, begalinį džiaugsmą, kad aplankei jų šalį ir nesvietišką norą bendrauti.

Savo kelionę mes pradėjom dykumoje ir sakyčiau pagerintoje dykumoje – ne tokioj, kur vien tik vėjo pustomas smėlis, o vaizdingoje, neįtikėtinų formų ir spalvų uolynų pripildytoje Wadi Rum dykumoj. ‘Wadi’ iš arabų kalbos išvertus reiškia slėnis, o Rum tai kaimo pavadinimas. Kaimo, kurį prieš keliolika metų tesudarė beduinų palapinės, o per paskutinius metus jis išaugo į nors ir labai elementarios architektūros, bet nemažą smiltainio namų miestelį. Mums atsivėrė jaukūs ir minimaliai apstatyti beduino namai. Pagrindiniai baldai čia – kilimas ir televizorius, visa kita nelabai svarbu. Na, tie namai skirti turistams priglausti, tad sakydami kad gyvenom tikruose arabo namuose nebūtume visiškai teisūs.

Iš tų namų išjudėjom trijų dienų žygiui dykumon, ant pečių nešdamiesi brangiausią turtą – vandenį. Gerai, kad neteko pajust per tą laiką tikro ugningojo dykumos alsavimo, kurį pajutom išėję iš Feid tarpeklio. Mums valkiojantis po Wadi Rum, dykuma buvo pavasariškai nusiteikus, pasipuošusi visokiais menkais augalėliais ir gaivino mus protarpiais atsirandančiu lengvu vėjeliu. Smagu po tokią vaikščiot, grožėtis nežinomų dievų sukurtais uolynais, senovės nabatėjų (o gal ananakų?) piešiniais, tarpekliais, svaiginamo aukščio kopomis ir ryškiais žvaigždynais tamsią naktį. Kaip toj dainoj, ‘ant akmens kasnakt dėjome galvas, po žvaigždėm kasnakt gulėmės’.

Išsivadavo toje dykumoje laukinis lietuvio charakteris ir protarpiais smagioji kompanija iškrėsdavo ką nors netikėto, pvz. įnirtingai bandė kopas šluot žemyn, bet ačiū Dievui pritrūko laiko, ir toji didžiulė 50 m aukščio kopa, nors ir smarkiai nupėduota, liko stovėti kaip stovėjusi. Kad komandoje buvo jaunųjų mokslininkų, tai kentėjo ir dykumoj augantys augalai, o ypač toks keistas grybas – visas jo šaknynas buvo išknistas iš smėlio, bet laimei po tyrinėjimų tuoj pat buvo užkastas.

Paragavę beduiniško dykumos gyvenimo susiruošėm Jebel Rum šturmuot. Trečios kategorijos techninis lipimas į 1754 m aukščio viršūnę. Tie žodžiai nedaug reiškė, kol nepradėjom lipt, o kai pradėjom, tai kelio atgal nebuvo – tik pirmyn. Tai ir užlipau. Gal su keliais baimės priepuoliais, keliais klyksmais, pastūmimais ir timptelėjimais, bet taip pat ir maloniomis akimirkomis, kai pajunti, kad rankos pradeda pačios prie uolos kibti, o menkas pupos dydžio uolos atsikišimas patampa ‘nerealiu kibiu’ . Galvoje (nieko naujo) nuolat kirbėjo ta kvaila mintis ‘kurių galų aš čia susiruošiau’, bet tik pasiekus viršūnę ji išgaravo su pirmu vėjo gūsiu, o dūšią apėmė tas neapsakomas jausmas kuris visad apima sėdint ant pasaulio stogo. Nuo Jebel Rum spoksojom į dykumą, per kurią dar vakar šuoliavom, smėlio audros genami. Ooo toji audra pati viena būtų atskiro pasakojimo verta – savo plikomis kojmis ir rankomis pajutom tikrą smėlio galią kurią laisvai gali prilyginti švitrinio popieriaus ‘glamonėms’. O po viršūnės sekė nakvynė ir sunkus rabždinimasis žemyn, beveik nevaldomas skrydis virve nuo uolos ir nudegę pirštai. Ai buvę jie nebuvę, po šito lipimo juk prasidės atostogos.
Tai atostogų važiavom į aukščiau minėtą Petrą, o po jos į Feid tarpeklį. Akmenuotu slėniu besileidžiant link tarpeklio pradžios kažkur labai tolimoje tolumoje matėsi plytinti dykuma – į ją turėjome išlįsti kitame tarpeklio gale. Tai reiškė, kad leistis reikės daug. Tarpekliui prireikė dviejų su trupučių dienų ir daug virvės. Be to išradingumo, braunantis pro išplautas nendrių ir oleandrų džiungles, ir neišpasakytos drąsos  murkdytis vandeny su visais drabužiais ir kuprinėmis. Oras buvo puikus tai tos drąsos tiek daug ir nesusinaudojo, užtai kvatojomės iki valiai. Kompanija ypatingai džiaugėsi, kai pirmą kartą bandžiau skandintis su kuprine . Sunkoka užduotis, ypač, jei daiktai tinkamai supakuoti – neskęsta ji nors tu ką.

Tai su tomis virvėmis nusileidom nuo vienuolikos ar dvylikos šlapesnių ar sausenių, ilgesnių ir trumpesnių uolų, kas rytą vakarą valgėm košę, vėl iš naujo pakavom kuprines, toliau bridom, leidomės ir rabždinomės uolomis, mokėmės nardyti, kovojom dėl krabų gyvybės. Aš kovojau už tai, kad jie gyventų, o likusi kompanija – kad jie būtų suvalgyti. Et, sunku aplinkosaugininkei vegetarei tarp draugų, kurie kovo aštuntąją vietoj tulpių įteikia puodą virtų krabų….

Apibendrinant – tas šlapias nuotykis tarpeklyje dykumų šalyje, kur vanduo yra didelė brangenybė, buvo puikus, bet nepatartina į tokį lįst be gero vado, virvių, karabinų ir fiziškai sveikų draugų. O dabar visi kartu (priedainis): Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti…

Išlindę iš tarpeklio patekom dykumon, kur gi kitur. Šita dykuma pateisino savo vardą ir pradžioj po truputį kaitinusi galiausiai smogė karščio banga. Vikomės per ją ilgai ir sunkiai, karščiui slegiant prie žemės. Tolumoje jau beveik miražai įkaitusiame ore pradėjo vaidentis, paskutiniai vandens lašai įkaito ir visai negaivino, o kelio vis nesimatė. Išgelbėjo mus kelias nuo grupės atsilikusias merginas beduinai, atlėkę su baltu pikapu (kupranugariai jau išėję iš mados, visi važinėjas japoniškais automobiliais). Geriau jau būtų negelbėję, nes priešingai įprastam arabų svetingumui, įkyriai prašė už paslaugą susimokėti. Mes ir sumokėjom, bet jiem norėjosi dar, tai ir lindo į akis kaip tos įkyrios dykumos musės.

Su šauniąja kompanija nusibeldžiau iki pat Hidan tarpeklio, bet ten atsitiko kažkoks keistas ir baugus dalykas. Po sunkios bemiegės nakties, laukiant kada iš giedro žvaigždėto dangaus prapliups lietus ir nusineš mus visus staiga pakilęs vanduo, ryte atsikėlus supratau, kad toliau nežengsiu nei žingsnio. Nežinau kas man neleido eiti – dangus, dievai, aplinkosaugininko sąžinė (tarpeklis yra drautinyje ir ten turistauti negalima), pavargusios kojos ar viskas kartu. Tad palinkėjus draugams gero savaitgalio patraukiau atgal į civilizaciją. Kad būčiau žinojus, kas manęs laukia, tai gal būčiau ir neatsiskyrus, bet gi žmogus niekad nežinai, kada bėgdamas nuo vilko užlipsi ant meškos.

Gerai jau gerai, ta meška nebuvo tokia jau baisi. Na pradžioje, kol kėblinau visų užmirštu kalnų keliu, kur sutikau tik į priešingą pusę važiuojančias mašinas, porą arabų nekalbančių angliškai nei žodžio ir spoksančių į mane lyg į vaiduoklį, buvo beapimanti panika. Bet kai tik prie manęs sustojo furgonėlis su trimis draugiškais beduinais, pamačiusi jų plačias šypsenas ir išgirdusi širdį glostantį ‘welcome to Jordan’ supratau, kad mano kančios baigėsi. Trys vyrukai kabinoje susipakavo į dvi vietas, ir per sekundę man bei mano didžiąjai kuprinei lyg iš niekur atsirado vieta. Į rankas man tuoj įbruko kvepiančią citriną dovanų ir pradėjo spiginti draugiškomis akimis, nes angliškai nedaug galėjo pasakyti. Atidardėjau su jais iki nedidelio miesteliuko Dhiban, iš kur reikėjo nusigaut į Aqabą esančią už beveik 300 kilometrų. Gavau pagrindines instrukcijas ką daryti toliau – važiuot į miestą Karak o iš jo į Aqabą. Išlaipino jie mane prieš pat Dhiban miestelį, o toliau reikalai klostėsi žaibiškai. Tuoj pat sustojo vienas arabas ir atvežė į Dhibano centrą, ten prasidėjo derybos su visokio plauko ‘taksistais’ kurie labai norėjo vežti mane kur tik panorėsiu už tiek, kiek jie panorės. Man prireikė minutės nusipirkt skardinę šaltos pepsikolos, kuri Jordanojoj puikiai gelbėjo nuo karščio, troškulio ir alkio, o tada žengiau prie pirmo sustojusio pikapo su dviem arabais ir vaiku, jie aišku važiavo link Karak, ir netrukus jau sėdėjau jų automobilyje. Berniūkštį nusiuntė į parduotuvę man jogurto nupirkt ir mes patraukėm į kelią. Nežinau kodėl, bet nei minutei nepasijutau nesaugi važiuodama su visiškai nepažystamais vyrais nežinia kur. Gal iš jų akių, gal iš šypsenų supratau, kokie jie jaučias laimingi darydami paslaugą graudžiai atrodančiai dulkinai ir nuo karščio nuleipusei vienišai europietei turistei keliaujančiai su nepakeliama kuprine. Bevažiuojant berniūkštis išdrąsėjo ir gestų pagalba bandė išsiaiškinti, ar esu ištekėjus. Gestų pagalba mandagiai pasiūliau atsikabint ir jis nurimo. Išlaipino jie mane beliakokiam kaime ir parodė – toliau važiuok autobusu. Čia nusprendžiau pakalbint stotelėje laukiančias moterėles, ir man pasisekė. Viena jų tuoj pat tvirtai įsikibo man į ranką, pervedė per kelią lyg mažą vaiką, sustabdė mikriuką važiuojantį į Karak, nurodė vairuotojui kur man reik ir atsisveikindama pasakė ‘Welcome to Jordan’. Nuostabūs ir niekaip nenusibostantys žodžiai.
Mikriuke be vairuotojo pasirodo važinėjasi konduktorius-dirigentas, kuris nuolat pro langą iškišęs galvą garsiai rėkia ‘Karak’ ‘karak’ – informuoja visus norinčius ir nenorinčius apie tai kur važiuoja ir siūlo lipt vidun. Dirigentas todėl, kad įlipantiems mikliai nurodo kur sėstis, ir jei dvivietėse sėdynėse sėdi po moterį tuoj pat liepia joms susėst kartu, kad nieku gyvu įlipusiam vyrui netektų sėsti prie moters, arba atvirkščiai. Artėjant prie Karako keleivių mažėja ir prie manęs pasislenka viena moterėlė bei pradeda kalbinti. Nustembu, nes iki šiol kalbindavo tik vyrai. Pasirodo ji yra anglų kalbos mokytoja, bet deja neturi jokių galimybių su kuo nors pabendraut angliškai. O moko trečiaklasius, tai koks čia su jais bendravimas. Ji labai tikisi, kad apsistosiu Karake ir pasakoja apie mieste esančią didelę iš Kryžiuočių laikų išlikusią pilį, bet baisiai nusivilia, kai pasakau, kad tuoj pat keliausiu į Aqabą. Dabar galvoju, kad nereikėjo man tuomet skubėt, o reikėjo sustoti Karake, aplankyt pilį ir pasinaudot proga pabendrauti su ta mokytoja. Deja tuomet buvau nuvargus ir nenorėjau nieko kito tik atsisėst į autobusą ir ramiai važiuoti prie Raudonosios jūros. Naivuolė…. Taip į autobusą atsisėdau greitai, bet ramybės tai netutėjau visus 230 kilometrų.

Dušmanų su mikriukais verslas pasirodo egzistuoja ne tik pas mus. Atėjus į ‘autobusų stotį’ ir klausinėjant, kuris autobusas veža į Aqabą, gavau atsakymą, kad joks neveža, bet eik prie to tolimo mikriuko, gal nuveš. To mikriuko vairuotojas mikliai linktelėjo galvą ir pasodino mane vidun. Vairuotojas net negalvojo pajudėt iš Karako, kol nesurinko pilnos mašinos, tai gavau progos pastebėti įdomų keleivių rinkimosi procesą. Man įlipus ten jau sėdėjo keli vyrai, tada jie visi staiga išlipo, nuėjo paplepėt, po to vėl protarpiais įlipdavo ir išlipdavo, prie jų prisidedant vis po dar vieną keleivį. Mane ir mano kuprinę vairuotojas persodino kelis kartus iš vienos vietos į kitą galvodamas kaip čia sutaupyt vietos (šalia manęs gi vyro irgi nepasodinsi). Po to dar bandė šokdinti ir vienas narsesnis keleivis bet po piktoko žvilgsnio atsikabino. Pagaliau per kokias pusantros valandos mikriukas prisipildė. Mano laimei prisistatė dar viena moteris (egiptietė gyvenanti Jordanijoj) ir mes kokių 15 vyrų kompanijoj pajudėjom link Aqabos. Pradžioj bandžiau miegot, bet kai nusibodo knapsėt galva žemyn, išsibudinau. Tą iškart pastebėjo prieš mane sėdintis keleivis, o tuomet ir prasidėjo. Kaip ir turi būt, išklausinėjo iš kur aš , kaip, ko ir kodėl viena važiuoju, kur mano draugai arba vyras. Tada buvau supažindinta su visais keleiviais (nors didysis bendrautojas pats juos visus matė pirmą kartą). Pasirodo visi jie gyvena Karake, bet važinėja į Aqabą dirbti – ten ir darbų pasiūla didesnė ir darbas geriau apmokamas. Dirba įvairiai – statybininkais, taksistais, apsaugininkais. Tada pradėjom dalintis įspūdžiais, kur geriau gyvent, Lietuvoj, Belgijoj ar Jordanijoj – čia neištvėrus į pokalbį įsijungė ir egiptietė, bet supratau, kad tai baisiai retas dalykas, kad moterys viešumoj su nesavais vyrais bendrautų. Bet kad atmosfera tame mikriuke buvo labai jau netradicinė. Moteriškei gyvenimas Jordanijoj sunkus – mokesčiai dideli, uždirba nedaug. Kaip ir pas mus, Jordanijoj daktarai klesti o mokytojai skursta. Mokymas vidurinėj nemokamas, o universitete – kainuoja. Benzinas daug pigesnis nei pas mus bet jiem vistiek per brangus. Bet visiems svarbiausia – taika su Izraeliu ir ją bandoma išlaikyti bet kokia kaina.

Už tardymą jordanietis man atlygino sulčių stikline, o kelis kart sustabdžius policijai (ant kelio nemažai patikrinimo punktų) iškar policininkui atraportuodavo iš kur aš ir kodėl – man tereikdavo pasą parodyt. Galiausiai, kai jau visai nuvargau ir apsimečiau kad miegu, tardymas nurimo. Egiptietė tik užjaučiamai šypsojos…

Išlipus Aqaboje tardytojas prisipažino, kad dirba taksistu ir davė savo numerį, kad sugalvojus po miestą pasivažinėt jam paskambinčiau. Bet galiausiai kai visa laiminga, kad pagaliau juo atsikratysiu, ištiesiau jam ranką paspausti – visiškai pasimetė ir negrabiai spustelėjo pirštus. Liesti viešumoje moterį jiems yra visiškai nesuvokiamas dalykas.

Taip ir baigėsi mano ilga kelionė King’s highway pavadintu keliu per dykumas. Aqaboj nudardėjau į nedidelį jaukų viešbutuką ant jūros kranto ir pradėjau laukti draugų. Dar prieš dieną jaučiausi taip, lyg per visą iki tol Jordanojoj praleistą laiką būčiau kažką praleidusi, nepamačiusi ir nesupratusi kažko labai svarbaus. Lyg keliaučiau kokiam bevardžiam krašte. O štai toji bendravimo su vietiniais kupina diena parodė, kas svarbiausia toj šaly – tai žmonės. Dar nenuvarginti masinio turizmo (nors kai kuriose vietose jau pradedi jaustis kaip melžiamas pinigų maišas), nedaug supratimo turintys apie išorinį pasaulį, bet labai norintys jo pasisemti todėl bendraujantys kada gali ir kiek gali. Besididžiuojantys savu kraštu ir džiaugsmingai sutinkantys kiekvieną, kuris juos aplanko. Ir kad ir kaip stebintų juos tie keistuoliai turistai (ypač mūsų grupė su milžiniškom kuprinėm ir visokiais šalmais) stengias juos priimti tokius kokie jie yra, ir pagelbėti kaip tik gali. Na jau gal per daug pagyrų jiems prigiedojau, bet čia gal bus kaltas mano būdas į pasaulį spoksoti pro rožinius akinius.

Ir galiausiai – pora dienų ant Raudonosios jūros kranto. Galvojau belaukdama draugų reabilituosiuosi po visų tų virvių, bet labai greit supratau kad ne, ir kad paplūdimy aš gulėt nemoku. Tai snorklinau ryte vakare, pažindinausi su žuvimis adatomis, jūrų ežiais ir visokiais kitokiais povandeniniais gyviais. Kad paplūdimys viešas, tai vietiniai bandė pažindintis su manimi ir jau greit visi žinojo, kas esu lietuvė. Dar smagu buvo spoksot į klajokliškos prigimties neatsikračiusius jordaniečius, kurie į paplūdimį susitempia visokius virtuvės rakandus, kilimus ir vandens pypkes bei gyvena ten nuo ryto iki vakaro. Smagu buvo spoksot ir į jordanietes jūron susibridusias su visom skarom ir sukniom o ant juosmens užsidėjusias po pripučiamą ratą – tikrai matai, kad vaikystėj jų plaukti niekas nemokė, o gal apskritai į vandenį neleido. O smagiausia buvo susipažint su viešbučio savininku Mohammed, tokiu svieto mačiusiu ir pabendraut su juo apie šį bei tą, ir pasiklausyt apie tai, kaip karalius Husseinas taikos su Izraeliu siekė. Bet gal čia apsieikim be politikos.

Kai mano brangioji kompanija visa nuvargus, bet laiminga pagaliau prisistatė ir apsikeitėme įspūdžiais, išdūmėm Aqabos patyrinėt. Svarbūs ten mano manymu du dalykai – pavalgyt geram žuvies restorane ir sustojus minutę stebėt kaip lėtai, lyg sulėtintam filme plaikstosi Jordanijos vėliava iškelta ant antro pagal dydį pasaulyje vėliavos stiebo. Ji, anot Wikipedijos, yra matoma iš Egipto, Izraelio ir Saudo Arabijos. Vėliavos dydis – 30 metrų pločio ir 60 ilgio. Mačiau ją iš arti ir patikėkit ji tikrai plazdena su-lė-tin-tai. Įspūdinga.

Kai jau galiausiai po ilgos ir varginančios kelionės į Egiptą kirtus Jordanijos, Egipto ir Izraelio sienas atsidūrėm Sharm el Sheikhe ir nusibeldėmį jo ‘centrą’ pasidairyt ir pavakarieniaut, tas pasirodė besąs baisiai apšepęs, purvinas ir apgailėtinas.

Pabaigai – kirsdami Izraelio sieną laabai gerai pagalvokit, ar verta pasidabint neseniai pirkta juodai marginta arabiška skara (dauguma jas perka). Nes jei pasidabinsit, tai tikėtina, kad jus iškvies rimtam ‘saugumo’ pokalbiui. O kalbins greičiausiai rusiškai.