Vracevsnicos vienuolynas, Serbija

Saulėtas lapkričio rytas. Danguje nė debėsėlio, dvelkia gaivus vėjelis ir džiugina šiluma. Renkamės daiktus netolimai kelionei į Vračevšnicos vienuolyną. Laukia dar vienas pažinties su Serbija, etapas. Svarbiausia – gera nuotaika ir aišku nepamiršti rūbų vienuolyno lankymui (cerkves mūvint kelnes lankyti galima, tačiau – vienuolynai visai kita, ir čia reikėtų pasirūpinti ilga suknele arba sijonu).

Mūsų automobiliukas linksmai pajuda Vračevšnicos link. Kelias netolimas – kiek daugiau nei 20 km, bet keliukas vingiuotas ir veda per miestelius ir gyvenvietes, tad kelionė kiek užtrunka – nes tai arklėko traukiamas vežimas, tai traktoriukas pasipainioja kelyje ir tenka apsišarvavus kantrybe laukti.

Važiuojant grožiuosi atsiveriančiu peizažu – provincijos miesteliai bei spalvų nudažyti, miškais apaugę kalnai, traukia prie lietuviško peizažo pripratusią akį. Raudonai, žaliai, rudai, geltonai mirga miškai, kuriuos paįvairina vis dar nenurinkti kukurūzų laukai bei ganyklos, kuriose neskubėdamos ganosi avys.

Dar keletas kilometrų bei keletas nedidelių serpantinų ir mūsų gerasis kelias baigiasi, laukia keletos kilometrų kelionė siauru kaimo keliu. Kelias neblogas, tačiau sutikus priešpriešais riedantį traktorių apsilenkti sunku, tad nenuostabu, kad netoliese esantis vienuolynas didelio turistų srauto nesulaukia – autobusas nepravažiuotų, o išlepinti vakarietiški turistai tikrai nesutiktų dvi valandas kulniuoti iki ten ir atgal. Bet ne bėda, masinis turizmas vienuolyne gyvenančių vienuolių ir nedomina, joms užtenka tų lankytojų, kurie jas pasiekia traukiami ne vien smalsumo.
Dar keletą akimirkų grožiuosi miškais ir štai dar vienas posūkis, už kurio laukia Vračešnicos vienuolynas.

Sustojame prie vienuolyno sienų esančioje aikštelėje. „Romoje elkis kaip romėnas“ – taigi taikausi prie vietos papročių, tad vyrams tenka kiek luktelėti, kol ant savo rūbų užsivelku kelnes dengiančią suknelę. Keletas akimirkų ir su apranga baigta, fotoparatas rankose ir pirmi kadrai užfiksuoti objektyvo. Bijau tik, kad fotoparatas tikrai neperteiks tos nuotaikos, kuri tvyro aplink – tokia tyla ir ramybė aplink, protarpiais tik vėjelis šiurena lapus ar sučirpsi koks vienišas paukštukas. Grynas, mišku kvepiantis oras. Ideali vieta meditacijai.

Vienuolyno nuotaika persmelkia visus – tylėdami traukiame vienuolyno vartų link. Netrukus pasigirsta keliuku riedančio automobiliuko skleidžiamas triukšmas – tai keletas vienuolių grįžta iš netoliese esančio miestelio. Automobilis neskubėdamas, oriai įplaukia pro vartus ir sustoja prie garažu virtusios pašiūrės. Išlipa keletas vienuolių ir viena jų neskubėdama pratraukia link mūsų.
Jau senutė, bet dar gyvybinga vienuolė su šypsena veide pasilabina ir kviečia mus vidun. Širdingas priėmimas, nors vėliau kaip paaiškėjo, ne vien iš tradicijos, bet ir todėl, kad vienas iš su mumis vykstančių yra beveik giminaitis ir senas pažystamas. O tai atveria beveik visas duris. Smagu, kai tau kelia rodo vietiniai.
Įžengiame į vidinį vienuolyno kiemą.

Visur švaru, akinamai nubaltinti vienuolyno pastatai bei kiemo centre stovinti Šv. Jurgio cerkvė, ne kiek negąsdina. Veikiau nuteikia raminamai. Fotoaparatas išjungtas, mat prie įėjimo stovi ženklas draudžiantis fotografuoti. Bet po keletos minučių ir nedrąsaus klausimo, gaunu leidimą drąsiai fotografuoti viską, kas patinka. Tik atskubėjusi kita vienuolė, perdavė prašymą nepublikuoti cerkvės interjero fotografijų, mat toks jų vienuolyno galvos nurodymas. Ką padarysi. Gaila. Tačiau atsidėkodama už svetingumą, šį prašymą gerbiu.

Įžengiame į Šv. Jurgio cerkvę. Viduje tyla ir ramybė, atėjusi vienuolė atrakina duris ir įleidžia mus vidun. Pažvelgusi į mane paklausia ar mane domina cerkvės bei vienuolyno istorija. Linkteliu galva, kad taip ir sulaukusi pritarimo vienuolė ištiesia man nedidelį lapelį su trumpa istorija (beje buvo anglų ir vokiečių kalbomis) bei kantriai laukia kol baigsiu skaityti.
Informacijos ne tiek jau ir daug, bet baigus skaityti vienuolė papasakoja apie cerkvę bei vienuolyną plačiau. Pati Šv.Jurgio cerkvė ir vienuolynas buvo pastatytas dar XV a. pirmojoje pusėje, finansuojant vietos didikui Radičui Postupovičui, kuris šiuo gestu norėjo įamžinti savo padėką už dievo globą Kosovo mūšio metu. Nuo to laiko vienuolynas išgyveno gana permainingą istoriją. Faktiškai visą vienuolyno egzistavimo laiką čia gyveno vienuoliai, ir tik po pirmojo pasaulinio karo čia įsikūrė vienuolės. Šiuo metu ten gyvena 15 vienuolių, kurios be kasdieninių darbų dar užsiima bitininkyste bei yra pagarsėjusios savo gaminamu medumi.

Po trumpos vienuolyno istorijos pristatymo, mus palieka trumpai cerkvės apžiūrai. Trumpai, nes cerkvė nedidukė, abejoju ar čia galėtų sutilpti daugiau nei 30 žmonių. Mažutė, tamsi, tačiau neįtikėtinai patraukianti cerkvė – įspūdingos freskos bei ikonostasas vaizduojantis šventuosius, yra faktiškai neįkainojamas, tiek menine, tiek dvasine prasme. Keletas minučių tylos ir keletas fotografijų asmeniniam archyvui, bei judame toliau. Laukia vienuolyno kiemas, nedidelis muziejus bei skani medum saldinta arbata vienuolių kompanijoje.