Vokietija: Žiema Miunchene

Būna miestų, kurie, rodos, čia pat, bet į kuriuos niekada neprisiruoši nuvažiuoti. Visąlaik moji ranka – tuoj, tuoj, spėsiu. Man tokie miestai buvo ir yra Šiauliai ir Panevėžys, kuriuose nebuvau niekada, nors Lietuvoje gimęs ir užaugintas. Ir dar Miunchenas.

Į Miuncheną lyg ir ruošiausi važiuoti, kai studijavau Kaune – tuomet, ankstyvais Lietuvos nepriklausomybės metais, kelionės pradėjo darytis paprastesnės, pasai dar buvo rusiški, tarybiniai, bet leidimą išvykti galima buvo gauti beveik be vargo. Dar tebebuvo sovietiniai traukiniai, vežantys į išsvajotus kraštus už labai nedidelę kainą, tik reikėdavo stovėti didžiulėse eilėse.

PAŽADĖTOJI BAVARIJA

Tais laikais mano draugai, trumpam atradę savyje susidomėjimą religija ir prasimanę pakvietimus į ekumeninį Taizé vienuolyną Prancūzijoje (jis tuomet tuos pakvietimus dalino į kairę ir į dešinę, kaip reklaminius popierinių nosinių paketus dalina merginos prie metro stočių Tokijuje), nusipirko bilietus ir keliavo po Europą. Paskui grįžę pasakojo apie tai, kokia fantastiška Europa, kokie puikūs, tviskantys, švarūs, kvepiantys miestai, ir lauko kavinės, ir šviesos, tik nėra pinigų tuo džiaugtis.

Mažai kas šiandien prisimena, koks mūsų žmonėms tuomet turėjo atrodyti tikras užsienis, koks kontrastas turėjo badyti akis. Ten, kur mes gyvenome, atrodė žmoniška tik tiems, kurie tuomet niekur nebuvo buvę (pavyzdžiui, kaip ir aš tuomet). Skardiniai kioskai, balos, purvas ir pigių cigarečių dvokas – dievaži, net Kauno „politinio švietimo namai“, Donelaičio gatvėje, kur kažkada įsikūrė ir prasidėjo atkurtasis Vytauto Didžiojo Universitetas, ir jo tamsus vidus, akmens apdaila ir bufetas su pikantiškomis salotomis vazelėse (ar prisimeni, kaip aliuminio šaukštelis jaukiai braukia per vazelės aliumininį dubenėlį?) ir dešrelėmis, plūduriuojančiomis karštame vandenyje greta kavos aparato, mums tada atrodė civilizuotai.

Ligi šiol nesuprantu, kaip mano draugai tuomet keliaudavo per tą vakarų Europą: kišenėje su trisdešimčia markių, su dviem šimtais frankų (ne dienai – visai kelionei), ar bet kuriuo atveju, su tokiomis kiauromis kišenėmis, kad 95% gyvenimo yra atskirta, kaip prekės uždarytos parduotuvės vitrinoje. Aš suprantu, kaip galima išgyventi (mintant atsivežtomis rūkytomis dešromis ir kietai virtais kiaušiniais ir nakvojant pakelėse bei vienuolynuose arba beldžiantis pas draugus, pažįstamus ir visai nepažįstamus žmones), aš suprantu, kaip galima pasiekti kelionės tikslą, bet iki šiol man sunku įsivaizduoti, ką jautė tie, kas taip keliaudavo.

Neįsivaizdavau, ir, tiesą sakant, nesistengiau sužinoti, todėl į Miuncheną tuomet nenuvažiavau. Nenuvažiavau niekur: keliavau tik paskui, jau pradėjęs dirbti ir jau gavęs Lietuvos Respublikos žalią pasą, ir pirmoji mano kelionė į „tikrą užsienį“ buvo į Helsinkį, kurį ligi šiol prisimenu, nes jis buvo mano pirmoji kelionių meilė. Tuomet jau galėjau sau leisti apsigyventi tikrame viešbutyje, nuvažiuoti taksi, ir net išgerti alaus. Skaitytojau, girdžiu Tave sakant – ir nusipirkti mėsainį. Taip.

O Miunchenas liko mano svajonėse. Iki šios žiemos, kai pagaliau prisiruošiau nuskristi ten prieš šv. Kalėdas, nes nėra geresnio laiko džiaugtis vokiškai kalbančiu pasauliu, nei Kalėdų metas.

Todėl, skaitytojau, nors straipsnis apie Miuncheną, jis šiandien bus tik idealaus metų laiko iliustracija. Man idealaus metų laiko.

KAI SNIEGAS UŽ LANGO ŽIBĖS

Gimęs lapkričio pabaigoje, visada mylėjau žiemą labiau, nei vasarą, ir šalti – labiau nei karštį. Vasara man visuomet buvo vulgari, čigoniška, rėksminga. Vasara man prasidėdavo nuo šienligės birželio mėnesį, kai čiaudėdavau ir raudonuodavo akys; ji nors ir buvo patogi, nes nereikėjo vyniotis šaliko ir dėtis kepurės, nuo kurios visuomet niežėdavo kaktą, bet vasara neturėjo savyje nieko tyro, nieko pakylėjančio, tik prispaudžiantį prie žemės karštį.

Sniegas ir žiema prasidėdavo tada, kai ateidavo mano gimimo diena ir kai baigdavosi rudas, jaukus ruduo, su lapais gatvėse ir kai viskas būdavo nudažyta bronzine spalva. Gimimo diena reikšdavo dovanas, o paskui būdavo Kalėdų laukimas, ir pradėdavo snigti, ir vieną rytą pažiūrėjus pro langą lauke būdavo taip ryšku, taip gaivu, kad net į mokyklą norėdavosi eiti.

Man nepaprastai norėdavosi Kalėdų, apie kurias žinojau iš knygų, žurnalų ir amerikietiškų filmų – blizgančių, kvapnių, ir padabintų raudona ir žalia spalvomis. Cinguliuojančių varpeliais. Ir tviskančių sniego atspindėta šviesa.

Lietuviška tradicija buvo žymiai santūresnė: daugiau ne blizgesio, bet šiaudų ir tošies, ir Kūčių stalo gama visai ne raudona ir žalia, bet rusva, pilkšva ir gelsva – silkutės, grybai, pyragas ir kūčiukai. Aš visą tai mylėjau, bet kartu norėjau to stereotipinio, traškaus ir blizgaus, amerikietiško Kalėdų ir žiemos paveikslo.

Net kai sužinojau, kad Kalėdų Senelio raudoni kailiniai – vos šimtmetį siekianti tradicija, ir susijusi su Coca Cola reklamomis, kai rudo ir saldaus gėrimo gamintojai pradėjo savo žiemos rinkodarą sieti su raudona spalva, man tie kailiniai ir jų spalva pradėjo labiau patikti. Net raudonąją spalvą, tiksliai tokią, kaip gėrimo etiketės, ir atitinkančią spalvų sistemos „Pantone“ standartą PMS 485 (jei kam įdomu), dizaineriai dažnai vadina tiesiog „Coca Cola red“ (kokakolos raudonoji).

Miunchenas, turtingoji Bavarijos sostinė, yra tokia vieta, kur radau visas savo žiemos svajones. Vokietija (todėl gal kiek spalvingesnė, nei santūri ir užsisagsčiusi apykaklę šveicarų žemė), bet Vokietija pietinė, todėl nebealsuojanti drėgnu jūros oru, ir jau besiglaudžianti prie Alpių ir prie Austrijos bei žvelgianti į Italiją ir Šveicariją. Iš čia visiškai netoli iki Insbruko ir Zalcburgo, austriškų Alpių miestelių, kurie negali pasigirti Bavarijos ir jos sostinės mastais, ekonominiais raumenimis ir turtais.

Bavarija – viena turtingiausių vietų pasaulyje, ir jei ši Vokietijos žemė būtų vertinama kaip atskira valstybė, ji būtų ne tik viena iš turtingiausių Europos šalių, bet septynioliktoji pagal dydį ekonomika iš visų pasaulio šalių.

Tu, skaitytojau, tikriausiai apie tai nepagalvojai, bet Lietuvos provincijos erelių statusą apibrėžiantys gaminiai – iš Bavarijos. Taip, ir „Audi 100“, ir „Puma“, ir „Adidas“. „Trys juostelės“, arba „paloskės“ – iš Bavarijos.

Ir, be abejo, garsiausias pasaulyje Miuncheno eksportas, pavadintas santūriu trijų raidžių sutrumpinimu, kurio daugelis vairuotojų negalėtų iššifruoti, nes meiliai vadina tiesiog „bemsu“, „bimbaliu“ arba tiesiog „chuliganke“. Pavadinimas ateina iš tų laikų, kai niekas pernelyg negalvojo apie šaunius bendrovių vardus ir jie nebuvo kuriami, pirkėjų grupes kankinant psichologams ir tikrinant jų reakcijas. „Bayerische Motoren Werke“ reiškia paprasčiausiai Bavarijos automobilių dirbtuves.

Šiandien atskridus į Miuncheną, bagažo salėje ant sienos pasitinka nežmoniško dydžio – kelių metrų aukščio ir krepšinio aikštelės pločio – BMW radiatoriaus grotelės, virš kurių blizgantis baltas ir žydras bendrovės ženklas. Kad nepamirštum, kur atvykai.

Bavarija liko nepaliesta Reformacijos, su kuria siejame Vokietiją. Tai – katalikiškas kraštas, ir galbūt dėl katalikiškos tradicijos čia žiemą daugiau puošmenų, daugiau blizgesio ir daugiau geranoriško pasipūtimo, nei kitur Vokietijoje, kur Reformacija mokino kuklumo.

TROŠKIMAS IR MALONUMAS

Gruodžio pabaigoje ėjau per šaltą Miuncheną, kurio senamiestyje, kaip įprasta Vokietijoje, Kalėdų mugė. Mugė, čiuožykla, ir, žinoma, karštas vynas, priminęs vaikystę ir Kaziuko mugę Vilniuje (tuomet tėvai tik paragauti jo duodavo, vos lūpas pamirkyti). Nors ir susijęs su šaltu lietuvišku pavasariu, kai vargšai verbų pardavėjai prisikemša į batus laikraščių, kad mirtinai nenušaltų kojų pirštų, stovėdami visą dieną, atmintyje išliko Gluehwine, karštas vynas, kvepiantis cinamonu, gvazdikėliais, apelsinais.

Šaltyje jį gerti, tiesą pasakius, nėra labai malonu – nudegina lūpas, jau apstingusias nuo šalčio; nuo karšto gėrimo jos prisimena apie pojūčius, kurie buvo šalčio užmigdyti, kaip dantų gydytojo injekcija užmigdo lūpą. Nelabai smagu gerti, ir puodelis degina rankas, bet vistiek geri, nes taip norisi ir reikia – klausiau aną dieną per radiją psichologo, aiškinusio, kad troškimas ir malonumas yra ne tas pats, ir kad jie dažnai, bet ne visuomet, susiję tarpusavyje.

Jau paskui pasidaro šilčiau, ir net labai nedidelis alkoholio kiekis tame vyno puodelyje maloniai svaigina, nes šaltyje greičiau kerta į kaukolę. Aptingusiu žingsniu vaikštai gatvėmis, dairydamasis po tą Kalėdų mugę, kuri yra keistas renginys: mažai kas ten šiandien perka dovanas namiškiams, riestainiai ir meduoliai daugiau perkami kaip atžymos, kad buvai ten, kad ne tik buvai, bet ir sugebėjai dalį to šalčio ir blizgesio parsinešti namo.

Štai jis, meduolis, širdelės formos, perrištas raudona juostele – todėl, kad žiema, o ne pavasaris, yra tikrasis romantikos metas.

Nėra gražesnių merginų, nei apsirišusios šalikais, ir pasislėpusios po kepurėmis, nėra malonesnio apsikabinimo, nei tas, kuris apglėbia apsnigtu paltu ir pirštinėmis, ir nėra puikesnio bučinio, nei šaltų lūpų bučinys.

Kai esi labai jaunas, ir dar nežinai, ar čia galima paimti merginą už rankos, ar nedrąsu, slidus šaligatvis tampa geriausiu draugu – slystelėjusi pati įsikabins, ir, jei bus viskas gerai, nebepaleis. Vasarą gimsta gašli aistra, o žiemą – ilga meilė, kad ir ką sakytų populiarių dainų štampai apie šiltą vasaros naktį ir laužus prie ežero.

Norėčiau būti tas, kas pirmasis pastebėjo snaiges ant blakstienų. Dabar tai – jau tik klišė, dažno naudojimo nuvarginti žodžiai, ir nebereikia būti poetu, kad galėtum pasakyti apie tai. Bet kažkas pastebėjo ir pasakė tai pirmasis.

Šaltas metų laikas, sniegas, ir varvekliai – ne vulgari pietietiška romantika, ne šlapių marškinėlių konkursai ir ne sėdmenis aptempiantys šortai, ne prakaituota klubo aistra; tai – paslėptas grožis ir uždengtas, bet alsuojantis jausmas, jo užuomina, kaip sniego užklotos pievos tik šnabžda apie tai, kokios jos bus vasarą.

„Miesto IQ”, 2009 m. vasaris