Šį kartą mūsų kelionės kiek kitokios. Tiesa, nedaug aš jų čia jums ir papasakojau… Paprastai keliaujam dviese. O šį kart įkalbėjom anytą. Meluoju… ne mes ją įkalbėjom, o ji vis prašėsi įkalbama. Vis ale netyčia prasitardavo apie iš buvusios darbovietės gautą laišką su būtų atostogoms pasiūlymais. O kodėl ne? Tik ji – ne ne, ką aš ten, kaip aš ten… Bet tai palikim istorijai 🙂
Gyvenom beveik vienkiemy, kas mums taip pat nebūdinga (www.vogt-hof.de/ ). Mums labiau patinka miestai miesteliai, kai po dienos išvykų ir vakarienes nebereikia sukti galvos, kad dar reikės kažkur važiuoti mašina… Bet ir vienkiemis turi savų privalumų – aplink miškas… juodas miškas! Na, žinoma, kad miškas, juk mes Švarcvalde. Jei verstume į lietuvių kalbą tai ir būtų juodasis miškas, gal juodmiškis, Silva Nigra – taip tas apylinkes kažkada pavadino romėnai…
1. Diena
Lagaminai sukrauti… pamojuojam Pilkei (čia mūsų katė) ir važiuojam… mūsų laukia ne toks jau trumpas kelias. Važiuojam su pertraukėlėm, mamikei (taip vadinu aš savo anytą) vis norisi ištiesti nugarą, pamankštinti kojas. Pakeliui užkandam ir vakarop šiaip ne taip pasiekiam savo šios savaitės namus. Keliukas – neduok Dieve, atvažiuos mašina iš priekio – prasilenkti – niekaip… Mašina iš priekio neatvažiuoja… atvažiuoja traktorius. Aš užsimerkiu, stovim ant siauručio ale serpentino. Tiesa, vairavau ne aš, bet tai padėties nebūtų pakeitę, būčiau vis tiek užsimerkus… Negaliu pasakyti, kaip, bet kažkaip buvo prasilenkta. Mūsų namas paskutinis. Guvi šeimininkė viską aprodo: du miegamieji, svetainė, virtuvė, vonia.
Per kurį langą bepažvelgsi – visur miškas. Nutariam, kad saulės kolektorių čia nelabai ant stogo užsidėsi. Mūsų išalkę pilvai siunčia signalus… maisto… maisto… maisto… Klausiam šeimininkės, kur galėtume pavakarieniauti. Ši klausia, ko norim – aukštos klasės patiekalų, ar normalaus kaimiško maisto? Žinoma, normalaus! Šeimininkė parodo, kur link važiuoti. Nustebę klausiam, ar dar ten esama kelio? Žinoma, sako, truputį siauresnis, nei iki mūsų, bet pravažiuoti galima… Siauresnis? Na, bet važiuojam… Vairuotojui – tik nealkoholinis alus! Du prieš vieną! Vairuotojas pasiduoda! Jėgos gi nelygios 🙂
Grįžę namo pilnais pilvais krentam į lovas…
2. Diena
Kaip įprasta, namų darbus buvom pasiruošę – žinojom, ką čia galima apžiūrėti. Taigi šią dieną skiriame piliai Hohenzollern. www.burg-hohenzollern.com Ant 855 metrų aukščio kalno stovinti pilis nėra sena – baigta statyti 1867 m. Tiesa, anksčiau čia taip pat stovėta pilių… Mašiną statom kalno papėdėj. Iki pilies galima žygiuoti pėstute, galima sėsti į autobusiuką (pirmyn ir atgal 3,10 Eu, bilietas piliai apžiūrėti apie 10 Eu).
Hohenzollern pilį būtina aplankyti! Tikrai nenusivylėm. Nei pilimi, nei atsiveriančiais vaizdais, nei keliu, kuriuo važiavom…
Grįždami dar trumpam užsukam į Freudenstadt miestą. Čia didžiausia miesto aikštė visoje Vokietijoje. Žinoma, kai stovi toje aikštėje to dydžio nematai (ir gatvė vidury, ir pastatų yra), gaila, nes vaizdas nuotraukose iš oro – nepakartojamas. Taip norisi tą dydį pamatyti ir stovint ant žemės, bet… Būnant netoliese, galima čia užsukti, bet rinktis miestą kaip pagrindinį išvykos tikslą – neverta.
Čia vakarieniaujam ir važiuojam namo. Juokinga istorija buvo su ta vakariene… Gaunam patiekalus, aš, kaip įprasta – foto. Atbėga padavėjas, sako, jei kas negerai, aš tuoj patiekalą pakeisiu, jei ko trūksta, atnešiu :-). Pamanė, kad kritikai gal mes kokie. Atnešdamas sąskaitą atnešė mums su mamike po rožę. Sako, jei kas ne taip buvo. O mums viskas buvo taip! Bet ir rožės smagu.
O čia apie alų (ant sienos einant link wc.) Maždaug taip: Gersi, mirsi. Negersi – taip pat mirsi… Taigi – gerk :-))
3. Diena.
Ryte oras ne koks… šaltoka ir lietus… bet negi sėdėsi troboj? Mamikė vis šnekėjo, kad norėtų nufotografuoti tikrą senovinį Švarcvaldo namą. O kur jį rasti? Kiek miestelių ir kaimelių pravažiavom – to tikro tikriausio, nematėm. Tokio, kaip filmuose… Na ką, važiuojam į etnografinį muziejų (bilietas 8 Eu. www.vogtsbauernhof.de )! Jei lietus, sulysim į tuos tikrus Švarcvaldo namukus ir sėdėsim ten :-).
Tačiau vien namukuose, ką ten namukuose, ten visos didžiulės trobos, tūnoti nereikėjo…
Apžiūrėjom ir ūkius, ir net karves pamelžėm! Man, kaimo vaikui, juokinga atrodė, bet vis tiek įdomu gi tą gumą patampyt 🙂
Lietus lyg ir aprimo, ką dar nuveikti? Mamikė gi mūsų – gyvūnų fotografuotoja (www.ediths-naturbilder.de)! O netoliese yra meškų ir vilkų parkas (http://www.baer.de/site2010/ bilietas 5 Eu). Taigi sukam ten.
Gražu pasivaikščioti. Parko idėja graži – čia laikomos meškos išlaisvintos iš visokių narvų (Tokios, kaip Kryžbarke netoli Kelmės buvo, jei kas žino?), bei senos cirko meškos. Dvi stebėjau… gaila… paeina tuos savo 2-4 metrus ir apsisuka ir vėl tas pats… lyg nesuvoktų, kad gali daug toliau eiti… lyg tam narve tebegyventų…
Porą vilkų taip matėm, tik iš tolo…
Na, ką, vėl vakarienė ir namo.
4. Diena
Nuo Freudenstadto iki Baden-Badeno, pasak aprašymo knygoje apie Švarcvaldą, eina gražiausias Švarcvaldo kelias – Schwarzwaldhochstrasse (aukštutinis kelias). Šiandien nutariame juo pavažinėti. Į Freudenstadtą nebesukam, ten jau buvom. Važiuojam link Baden-Badeno. Pakeliui apžiūrim Allerheiligen (visų šventųjų) krioklį. Žinoma, ne Krimlio kiokliai, bet gamta visada gražu!
Paskui randam buvusio vienuolyno liekanas.
Užsukam prie Mummelsee ežero, užrašas byloja, kad esam 1036 m. virš jūros lygio… pakeliui daugybė vietų, kur galima sustoti ir gerėtis atsiveriančiu vaizdu, nepamiršti ir legendiniai Švarcvaldo laikrodžiai su gegute.
Pasiekiam Baden-Badeną. Vieningai nutariam čia nestoti, kažko tas miestas mums pasirodė nelabai patrauklus (arba kažkaip ne taip važiavom). Rūmai, kuriuos norėjom apžiūrėti, uždaryti… Na nieko tokio, važiuojam iki Forbacho. Tai mažas miestelis su didžiule bažnyčia ir mediniu tiltu.
Galiausiai važiuojam į Oberkirchą. Jau netoli namų, o ir skrandžiai prašo aukų. Oberkirche ir vakarieniaujam.
5. Diena
Mamikė sako, šiandien niekur nebevažiuosianti – nebepaeinanti… bet kol mes susiruošiam, susiruošia ir ji. Šiandienos programoje – Freiburgas. Laisvasis miestas – taip jį pavadino Cėringeno grafai 1120 m. įkūrę laisvos prekybos miestą. Apžiūrim senamiestį. Gražu. Nuostabi katedra. Aplink katedrą vyksta turgus. Gėlių gausybė, daržovių ir viskas taip šviežia! Nors prisipirk pilnus krepšius. Na, bet ne į turgų atvažiavom. Katedra ir Baechle – Freiburgo simboliai. Baechle – tai upeliukai gatvėse.
Patiko mums Freiburgas, gražūs miesto vartai, tik daug kas restauruojama ir uždengta.
Į Freiburgą važiavom autobanu, grįžti nutariam kitais keliais. Smagu pravažiuoti tuos mažus ir tvarkingus miestelius. Viename sustojam pasižvalgyti. Zell am Harmersbach.
Apžiūrėję, važiuojam toliau. Vakarėja, skrandžiai ima nerimauti, sukam į pakelės užeigą. Prikišam pilvus ir laimingi.
6. Diena
Gyvenam maždaug 20 km nuo Prancūzijos sienos. Gi griekas būtų neperkelti per tą sieną kojos! Tai šiandien nutariam – kelsim. Tikslų kelionei – milijonas. Šiandien renkamės Kolmarą (Colmar). Gražu. Į kurią gatvelę bepasuktum – visur gražu. Ką ten gražu… tobula! Tie sukrypę namukai, jaukios kavinukės ir suvenyrų krautuvėlės… ir Mažoji Venecija…
…net nesinori važiuoti namo.
Bet reikia. Pakeliui užsukam į Breisachą. Apžiūrim ant kalno stovinčią katedrą.
Ilgai ieškom, kur sustoti vakarienei. Šiandien kažko nesiseka… galiausiai atsiduriam picerijoj… ale pilvai tokie tušti, kad apie nuotraukas prisiminėm tik, kai lėkštės jau tuščios buvo… taigi šiandieninė vakarienė – jūsų fantazijai 🙂
7. Diena
Gražu toj Prancūzijoj… o juk ir Strasbūras čia pat… vos 30 km. Važiuojam. Mamikė ir šiandien namuose nepasilieka, tik išsideri, kad daug nevaikščiosim… sėsim į laivą ir visą senamiestį apžiūrėsim iš laivo. Žinoma, sutinkam. Tokie pasiplaukiojimai – visada įdomūs (kaina 12,50 Eu http://www.strassburg.eu/node/8 ).
Didžiausią įspūdį palieka katedra – Notre-Dame. Aukštis begalinis (bokšto aukštis 142 metrai), Įdomus katedroje esantis astronominis laikrodis. Čia galima virtualiai pasivaikščioti www.alsace-360.fr/visit/www/cathedrale-strasbourg.fr/
[img]
https://www.mytrips.lt/wp-content/uploads/files/2014/10/04/img/Strasburas-15523591.jpg[/img]
[img]
Grįždami namo užsukam vakarienės. Ir pakeliui pasiimam desertą. Braškių ten laukai didžiausi (Švarcvalde). Pas mus jos dar tik žydi, o čia raudonos, raudonos… na negi pravažiuosi. Gražiai suskintos, šalia dėžutė pinigams – savitarna. Pasiimi tą puskilogramį ir palieki 2,5 euro. Jamam iš karto du!
8. Diena
Atostogos baigėsi… lagaminai jau prie durų… šiandien važiuojam namo… bet gal dar kur užsukam? Mamikės svajonė jau kuris laikas – keletas beždžioniukų nuotraukų iš Salemo. Saleme yra toks parkas, kur beždžioniukai laisvai lakioja, juos galima palepinti popkornais… o ir nuotraukos ne per kokią tvorą… Šis parkas yra netoli Bodeno ežero (www.affenberg-salem.de/ Parkavimas nemokamas, bilietas 8,50 Eu.). Truputį vingis, bet – važiuojam. Čia ir gandrų daugybė…
Vakarop pargrįžojom namo…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas