Vokietija: Nuo Bodeno ežero iki Pietų Tirolio… ir šiek tiek toliau… (I dalis)

Po žiemos visada norisi kažko naujo, nematyto, neregėto… o kartais ir matyto, ir regėto, bet jau pasiilgto… Šiai kelionei prisiplanavom visko: ir matyto pasiilgto, ir nematyto… Gal net per daug visko… bet visko taip norisi… Juk daugybė gražių vietų, kurias reikia aplankyti… patartina aplankyti… arba, paprasčiausiai, norisi aplankyti… o norisi šiemet labai! Norisi pavasario, norisi žiedų… juk žiema buvo tokia ilga. Tai kur trauksim? Gal prie Bodeno ežero į gėlių salą Mainau? Gal į Pietų Tirolį – ten turėtų jau žydėti obelys. O gal ir ten, ir ten?
Daug kas iš manęs juokėsi, nes šiai kelionei buvau pasidariusi net valandinį maršrutą. Aišku, tai kainavo daug laiko, kol išsistudijavau visu atstumus, visus miestų ir miesteliu didumus, bei galimas mums įdomias vietas… Žinoma, nesam iš tų, kurie griežtai laikosi dienotvarkės… jei kur patinka – liekam ilgiau… bet kažkokiu tai būdu tas mūsų valandinis planas beveik veikė… Turbūt dėl to, kad žinojau, kuriai vietai palikti visas 24 valandas…

Išvažiuojam šeštadienį. Tikslas: Bodeno ežeras, tiksliau Überlingen (ten užsisakėm nakvynę). Bet negi taip tiesiai ten ir važiuosi? Ne! Užsuksim į Sigmaringen. Naviukui šnekant, kad artėjam prie tikslo, žvalgomės, kada pamatysim pilį – ji gražiausias miesto akcentas. Turbūt, kaip ir visos pilys… O štai ir ji! Tikrai puiki, išdidi, prie pat Dunojaus. Kronikose pirmą kartą paminėta 1077 metais (http://www.schloss-sigmaringen.de/ ). Šalia susispietę senamiesčio namukai. Jauku.

Į pačią pilį nutariam neiti (nors ten puiki ginklų kolekcija), verčiau pasivaikščiosime po senamiestį, užkopsim į kalvą, ant kurios stovi Juozapo koplytėlė. Nuo kalvos atsiveria nuostabus vaizdas į senamiestį. Prisėdam ant suoliuko, nors vėjas atkakliai mus gena žemyn…

Važiuojam toliau. Dabar jau į Überlingen. Skambinam buto savininkei, pasakom, kada būsim, pažada pasitikti. Pleputė šnekutė buto savininkė, klausia, kaip sekėsi atvažiuoti, kiek laiko važiavom ir t.t. Sakom gerai sekėsi, Sigmaringen apžiūrėjom. Ką? Sigmaringen? Nustebimas neregėtas! Ji sako: žmonės Meersburg apžiūrinėja, o ne Sigmaringen. Ką ten žiūrėt? Aš ten mokyklą lankiau… Na, sakom Meersburg taip pat bus aplankytas (Išvada: tai, ką kasdien matai – nebeįdomu… O mums Sigmaringen labai patiko). Klausiam, ką ji patartų dar čia netoliese apžiūrėti. Ji pararia aplankyti vieną sodybą už trijų kilometrų nuo Überlingen – Reutemuehle – mažąjį Bodeno ežero zoologijos sodą. Sodyba ir zoologijos sodas kartu – visai įdomu. Nors turėjom minčių į Salem – beždžionių kalną… Sumetam lagaminus į butą, išradingai padarytą iš vieno kambario (http://www.ferienwohnungen-bodensee.de/mehrinfotyp2_1361.htm )

ir važiuojam į sodybą (http://www.haustierhof-reutemuehle.de/ ). Juk nepavargę dar…
Labiausiai ten patiko kačių namai (galėčiau taip gyvenant savo Pilkę įsivaizduoti)… Fauna vietinė, bet vis tiek miela….

(Tada kainavo 5 Eu, aikštelė nemokama, dabar žiūriu jau 7,50 Eu… gal jie ten per metus ką praplėtė… bet ta nauja kaina manęs nebežavi… Gerai ten, bet apsispręsti palieku jums…Man geriau jau pas beždžioniukus į Salem).

Na, bet reikia juk ir Überlingen apžiūrėti… ne tiek ilgai mes juk čia svečiuosimės… ryt vėl kiti planai… Tai gi grįžtam į savo laikinus namus. Überlingen – nedidelis, bet mielas miestelis prie Bodeno ežero. Graži pakrantė, graži katedra, jaukios gatvelės…

ir skani vakarienė. Juk užsitarnavom!

Po vakarienės kiūtinam namo… spėliojam, kiek šilumos. Kitoj gatvės pusėj pamatom termometrą. Reikia pažiūrėt! Pažiūrim….

Kiūtinam toliau… Labanakt…

…ryte kylam, pusryčiaujam ir pirmyn… pasitikrinam, ar turim pasus – šiandien traukiam į Šveicariją. Mūsų tikslas – netoli Schaffhausen esantis Reino krioklys. Didžiausias krioklys Europoje, vėliau Stein am Rhein, galbūt dar Konstanz… jei kojos neš…
Prie sienos rodom pasus, bet niekas į juo nežiūri, ranka pamoja – važiuokit toliau. Važiuojam… tiesa ilgokai, nes nepirkom to brangaus kelių lipduko, leidžiančio važiuoti autostrada. Na, bet vis tiek tikslą pasiekiam. Prie Laufen pilies už mašinos stovėjimą mokėt nereikia. Einam pasivaikščioti…

Gražu, triukšminga ir kartu ramu, nors žmonių nemažai. Pavaikštom, pasėdinėjam, grožimės… Nusileidžiam prie pat krioklio prie Laufen pilies. Iš mūsų atima po 5 frankus, bet verta! Net šiurpu nuo tos vandens gausos ir jėgos…

Mašinoj sukertam po sumuštinį ir važiuojam toliau. Šveicarijos miestelis Stein am Rhein – lyg iš atviruko. Lyg kokia jaukumo ir ramybės oazė… einam koja už kojos tom pačiom gatvelėm po kelis kartus, rašom atvirukus namiškiams… skubėt čia negali, paprasčiausiai neišeina…

Grįžtam į Vokietiją, bandom rodyti pasienyje pasus, bet ir vėl į juos niekas nežiūri – šį kart pirštu parodo į priekį. Na tiek to, nežiūri tai nežiūri….
Konstancoj pasineriam į žmonių jūrą… Po Stein am Rhein čia atrodo kitas pasaulis. Apžiūrim Imperiją, tapusią miesto simboliu ir einam ieškoti kitų grožybių, nuošalesnėse gatvelėse ir žmonių mažiau…

Kažkaip jau norisi šlepečių, bet kur jas čia gausi… pasiminu batų užkulnius – patogiau… einam toliau. Tiesą pasakius Konstanca šiek tiek nuvylė. Gal jau pavargę, o gal daugiau tikėjomės… tai ne tas miestas, į kurį vėl norėtųsi grįžti, bent jau mums… arba ne šiandien…

Norisi vakarienės… gausios ir skanios! Mūsų laukia Bisonstube (Bizono trobelė) – kažkada nugirsta užeiga iš jau ten buvusių lietuvaičių. Naviukas tai randa kelią, tai neberanda. Tai keliu veda, tai rodo, kad mišku važiuojam… bet trobelę vis tiek randam. Žmonių nedaug, mat jau vėlokai, klausiam, ar galim į vidų, nes jau norisi šilumos.

Užsisakom ir laukiam. Atsargiai su porcijomis, jei ten kada svečiuositės! Man prireikė pagalbos… neįveikiau…

Sotūs klausiam, ar nėra geresnio kelio, kaip tas žvyrkelis kairėj. O ką? Jūs pro ten atvažiavot? Draustinio keliukas, galėjo vakarienė labai brangiai atsieiti, – porina mums moteriškė. O mes ką, naviukas mums taip rodė. Namo važiuojam teisingu keliu, tiesa, ne ką geresniu, nei neteisingas… bet nuo kalno nusileidžiam.
Planuojam, gal eisim dar į kokią užeigėlę alaus… bet įžengus į butą tai taip ir liko planais… labanakt…

Vėl kylam – išsimiegosim, kai nebus ką veikti! Šiandien mūsų planuose gėlių sala Mainau. Iš Überlingen plaukiam į salą laivu. Perkam bilietą laivui ir salai kartu (21,50 Eu daugiau info http://www.bodenseeschiff.de/Angebote/Fahrpreise.html ) Vėjas nerimastingas, bet į laivo vidų eiti nesinori – tegu prapučia galvas. Taip gera nieko negalvoti, o tik spoksoti į vandens paviršiuje žaidžiančius saulės zuikius…
Sala tik atbunda. Tulpių dar nedaug, bet užtat krokų ir narcizų jūros. O ir orchidėjų, ir drugelių…

vaikštinėjam beveik 5 valandas. Ir dar vaikštinėtume, tačiau dar turim ir kitų planų. Plaukiam atgal…

Grįžę po sumuštinį ir toliau. Į Meersburg. Gi reikia aplankyti, ką žmonės, pasak mūsų buto savininkės, lanko. Meersburg visai netoli, vos 20 min. kelio. Pekeliui dar sustojam prie gražiosios Birnau bazilikos (http://www.birnau.de/ ). Labai graži! Tik gaila, fotografuoti draudžiama. Galima pasėdėti ir lauke. Atsiveria gražus vaizdas į Bodeno ežerą ir kalnus (kartais jie ten matosi geriau, nei šiandien…). Pasižvalgom ir važiuojam toliau.

Meersburg. Informacinis lankstinukas teigia, kad čia yra seniausia iki šiol gyvenama Vokietijos pilis. Dalį pilies galima aplankyti (http://www.burg-meersburg.de/ ), bet mes jau čia vėlokai… Pasivaikščiojam jaukiom gatvelėm,

apžiūrim Magiškąją koloną. Jos autorius tas pats, kaip ir Imperijos Konstancoje (http://de.wikipedia.org/wiki/Peter_Lenk ).

Susirandam pilies malūną, pastatytą 1620 m. su didžiausiu Vokietijoje vandens ratu (skersmuo 8,5 metro).

Mūsų buto savininkė buvo teisi sakydama, kad čia reikia užsukti…

Važiuojam namo. Pilvai kažko neramūs… reikalauja vakarienės. Nutariam užsukti į blyninę (tiksliau bulvinių blynų blyninę). Čia bulviniai blynai – Rösti – visaip: ir vieni patys ir su mėsytėm ir su daržovėm ir visaip kaip…

Tai buvo mūsų skaniausia vakarienė prie Bodeno ežero… Jei kada būsit, būtinai užsukit (http://www.gundele.de/ ) pilnais pilvais vėl kiūtinam namo… labanakt…

Baigėsi mūsų Bodeno ežero atostogos. Šiandien važiuojam toliau – į Pietų Tirolį. Ir gaila, ir smagu! Skambinam buto savininkei, ji sako, raktus įmesti į pašto dėžutę, linki geros kelionės ir tikisi, kad grįšim. Mes taip pat! (Ir vėl norų sąrašas nemažėja…).
Žinoma, pakeliui reiktų dar kur nors užsukti. Vėl į Šveicariją? Į St.Gallen. Pasų pasieny vėl niekas neprašo… siaurais keliukais nuo Bregenz važiuojam St.Gallen kryptimi. Dar niekur nematyti kelio ženklai skelbia ežių zoną ir prašo vairuotojų atidumo.
Iščiustytas, išpuoselėtas St.Gallen senamiestis.

Nuostabi barokinio stiliaus biblioteka. Žinoma, fotografuoti draudžiama. Bet čia tai suprantama: senos knygos ir t.t. Darbuotoja liepia apsiauti ant batų šlepetes, fotoaparatus užrakinti spintelėje ir tada jau pirmyn į biblioteką. Knygų mylėtojams jausmas nenusakomas. Nors ir atėmė po 12 frankų – vertėjo! (http://www.stibi.ch/de-ch/info/eintrittspreise.aspx )
Nuostabi ir didinga vienuolyno bažnyčia. Tiek vidumi, tiek išore.

Dar pasivaikštom (patiko vienoj bažnyčioj suolas vaikams – spalvotos pagalvėlės, dėžė žaislų…)

Važiuojam toliau. Reikia gi pasiekti Pietų Tirolį.