Vokietija: Mozelio vingių pavilioti (2 dalis)

5 diena

Šią dieną nusprendėme pašvęsti apsipirkimams. Kaip ten bebūtų, bet būnant Vokietijoje tokia proga negalima nepasinaudoti. Trauksime į vieną didžiausių miestų Koblencą ( Koblenz). Pakeliui užsukame į Zell vyno su katinais, tačiau 10 val. dar nedirba nė viena parduotuvė. Užtat specialiai sustojame įamžinti linksmojo katino ( su šituo galima kartu ir išgerti) ir skubame tolyn.

Mūsų laukia šioks toks kelio gabaliukas iki Koblenco. Tai pakankami didelis miestas, stovintis Reino ir Mozelio upių santakoje arba Vokietijos kampe . Aišku, nesame visai sugedę ir santaką apžiūrėti vis tik rūpi. Automobilį galima parkuoti visai šalia mokamoje aikštelėje. Vokietijos kampe iš tolo matosi 37 m aukščio paminklas, skirtas kaizeriui Vilhelmui I, suvienijusiam Vokietiją.

Virš Reino stūkso Erenbreitšteino tvirtovė, į kurią galima patekti ir kabinose lyno keliu. Santakoje tykiai plūduriuoja upiniai kruiziniai laivai. Vis labiau manyje įsigali noras imti ir paplaukioti tokiu kruizu. Sėdi sau atsidaręs kambario dureles arba kuriame nors denyje, o pro šalį plaukia fantastiško grožio vaizdai. Sustojus, išlipi, pasivaikštai ir vėl į kelią.
Sunkioji dalis – apsipirkimas paįvairinama užkandžiaujant ledais prie fontano ir pasisėdėjimu lauko kavinukėje.

Draugams vis mažai ir mažai, o mes jau trepsim, nes tiesiog šis procesas jau atsibodo. Pagaliau viskas baigta ir riedame link namų.
Privažiuojam Alkeną ir labai tikimės, kad virš miestelio iškilusi Thurant pilis vis dar veiks. Deja, ji jau uždaroma. Nuostabiai graži akmeninė XII a. pilis įdomi tuo, kad čia, įsigijęs bilietą ( 3,5 Eu), visur gali vaikščioti be gido, čiupinėti, žiūrinėti, fotografuoti. Porai kadrų įlendam pro vartus, bet budėtojas sako, kad jau viskas, uždaroma.

Gaila, labai gaila, ir kai kas gauna pylos, kad vis jiems buvo maža tų parduotuvių. Tad bent jau pasigrožime Mozeliu iš viršaus.

Pakeliui sustojame tiesiog pasižvalgyti ir aš nupėdinu į vienos moteriškės sodelį – taip ten man gražu. Ji maloningai leidžia fotografuoti, o pati įsitaiso ant suoliuko su kavos puoduku

6 diena

Ieškant nakvynės sąmoningai rinkomės vidurio Mozelį, kad būtų patogu apžiūrėti abi puses. Šį kartą trauksime į kitą pusę, link Tryro. Pakeliui stojame pafotografuoti visokių gražių namukų .

Tryras laikomas vienu seniausiu Vokietijos miestu, įkurtu net I a. Jame daug romėnų palikimo ir jei norite pasigrožėti to laikmečio palikimu, užsukite į Tryrą. Pats įžymiausias statinys- Juodieji vartai – Porta Nigro. Pavadinimas atsirado dar viduramžiais, dėl juostančio akmens. Automobilį parkuojame kiek toliau nuo vartų mokamoje aikštelėje ir skubame pasigrožėti miestu.
Anksčiau į miestą vedė net ketveri vartai. Baltųjų, Viduriniųjų ir Garsiųjų vartų jau nelikę.

Turistų daug, tačiau tai nenustelbia miesto grožio. Praėję pro vartus, TIC pasiimame miesto žemėlapį, nusiperkame dar šiltutėlių bretzelių ir sliūkiname tolyn, besigrožėdami namų fasadais iki centrinės turgaus aikštės.

Turistų žvilgsnius vilioja gyvoji piramidė.

O štai ir didžioji Tryro katedra. Šalia moksleiviams labai vaizdžiai ekskursija veda vienuolis. Net mums, nesuprantantiems kalbos, labai smagu pažiūrėti, kokius fokusus jie čia išdarinėja.

Katedra įspūdingo dydžio. Neįprastos formos vargonai ir skulptūriški altoriai ilgam prikausto dėmesį. Katedroje saugoma Šventoji tunika – tai tas pats be siūlės numegztas Kristaus rūbas, kurį mini Evangelija.

Panorus įkvėpti gryno oro galima išeiti pasižvalgyti į uždarą kiemelį, o vėliau dengtomis galerijomis pereiti į Šv. Mergelės Marijos bažnyčią.

Apžiūrime netoliese esančią Konstantino baziliką ir pro gražų parkelį sukame link dar vieno objekto- Karlo Markso namo. Šiame name jis gimė ir tai buvo vienas didžiausių Vokietijos mąstytojų ir filosofų, nors mūsų karta jį prisimena kiek kitoje plotmėje.

Užsukame ir į žydų kvartalą, tokią mikroskopinę gatvelę.
Po truputį pradeda kankinti badas. Kaip ten bebūtų, renkamės greito maisto užkandinę Nordsee, nes kažkodėl visiems staigiai atsirado nenugalimas žuvies produktų poreikis.
Tryras visiems palieka kuo geriausią įspūdį.

Dar sugalvojame užlėkti į Saarburg. Mažulytis miestelis, kurios pilis Saar matosi iš tolo. Ten ir pakylame. Visai šalia parkingas nemokamas, lankytojų vos keli. Pilies likę tik griuvėsiai ir vienišas bokštas, į kurį užsikeberiojame ir apžvelgiame atsivėrusius horizontus. Miestelis, piligriminė bažnyčia. Gaila, iš aukštai nesimato kriokliuko, krentančio viduryje miestelio.

Dar bandome apsilankyti ir pačiame miestelyje, tačiau nusileidę niekur nerandame tuščių vietų parkavimui, o ir pavargę jau esame. Prasukam porą ratų, bet nuo to laisvų vietų neatsiranda. Nutariame nesibarstyti ir traukti link namų. Paklausome Vycioko, kuris mus gražiai autostrada nuveda į mūsų kaimuką.

7 diena

Visai šalia Liuksemburgas, tad nebuvo jokių abejonių, kad kyštelsime savo smalsias nosis ir tenai. Keliamės kiek ankstėliau ir riedame į kitą valstybę. Diena karšta, tad susivokiame, kad nepasiėmėme reikiamo kiekio vandens. Jau Liuksemburge sustojame kažkuriame prekybos centre. Ką gi, kainos visai nenustebino- jos tokios pat, kaip Vokietijoje. Aišku, kavinėse kainos pakankami didelės.
Visai netoli sienos mus sudominęs objektas Mullerthal slėnis su kriokliu. Iš pradžių Vycioką nukreipėme Echternach miestelio link, tačiau vėliau radome ir patį krioklį Schiessentumpel . Važiuojant iš pradžių kiek pražiopsome ženklus, bet miestelyje kavinės darbuotojai mus nukreipia atgal. Štai ir mūsų pravažiuotas ženklas. Ir valio, mes jau riedame miškingu keliuku, abipus kurio stūkso samanomis apaugusios uolos.
Parkavimas nemokamas. Iki krioklio į priekį einame miško takeliu, kurio vieną pusę ramsto didžiulės uolos. Po kojomis raitosi medžių šaknys, o lapija tokia žalia, kad atrodo skiniesi kelią per džiungles. Apačioje alma upeliukas, kur galima nusileisti ir pasėdėti ant didžiulių plokščių akmenų.

Pagaliau mūsų akims atsiveria gražuolis triliežuvis krioklys, įrėmintas grakštaus akmeninio tiltuko. Vandens plotelyje murdosi didelis juodas šuo, kuris vis neša jam numestus akmenis. Smagu ir vaikams, ir matosi, pačiam šuniui. Link automobilio grįžtame šaligatviu. Aplink daug visokių miško keliukų, kuriais čia galėtum klaidžioti kiaurą dieną.

Diena karšta, o mes bandome prisiparkuoti Liuksemburgo centre. Deja, vietų nėra, tad draugus išleidžiame apžvalgos aikštelėje, o patys pastatome automobilį kiek toliau požeminėje aikštelėje. Gaila, Adolfo tiltas remontuojamas, tad per upę einame naujai laikinai sukonstruotu tiltu. Kai Adolfo tiltą sutvarkys, naujai nutiestąjį išmontuos, nors dabar jis labai sėkmingai atlieka savo vaidmenį. Kiek pasivaikštome aplinkinėmis gatvelėmis, tačiau mieste be galo karšta.

Kad nesikankinti, visi draugiškai nutariame pasinaudoti hop off hop on autobuso paslaugomis (16 Eu). Maršrutas ganėtinai keistas. Daug vežioja po naujuosius rajonus. Centrinio banko rūmai, Europinio teismo rūmai, Europos Audito rūmai ir kiti naujutėlaičiai įvairiausių įstaigų statiniai atkreipiantys į save dėmesį tviskančiais stiklais ir gelžbetoninėmis konstrukcijomis . Visa šita naujojo moderno statinių kolekcija paįvairinama keisčiausiomis kakofoniškomis skulptūromis, kurios vis tik, šiame fone visai sėkmingai įsipaišo. Vargu ar patys būtumėm važiavę apžiūrėti šių rajonų.

Tačiau autobusas veža, mes pavėsyje, kad ir nedidelis, bet vėsinantis vėjelis glosto veidus ir tai jau yra gerai. Maloni akiai geležinkelio stotis, iš aukštai matomas Grundas, kiti praslenkantys miesto vaizdai ir gyventojai.

Išlipę dar nupėdiname iki maloniai vėsios ir dideliausiais vitražais išdabintos katedros.

Galvojome nusileisti iki Grundo, bet, pažiūrėję į žemėlapį matome, kad jis ne taip ir arti. Nežinojome, kad galima nusileisti žemyn liftu, kur įėjimas yra kartu ir į auto stovėjimo aikštelę. Apie tai sužinojome jau grįžę. Pabandome privažiuoti automobiliu, bet į ten eismas ribojamas. Viskas, gana, pavargome, alkani. Sukame atgalios, dar pakeliui prisipilame pigaus liuksemburgietiško benzino.

Galvojate tuo mūsų diena ir baigėsi? Tikrai ne. Maniškis Štirlicas, amžinas mėgėjas paieškoti kokių nors įdomių vietelių, kuriose galima ir užvalgyti ir tuo pačiu ką nors pamatyti, nuveža mus į fantastiškai gražioje vietoje prie pat upės nutūpusį Machern vienuolyną. Meniu buvome jau namuose išsispausdinę, tad žinojome, kad pasirinkimas čia tikrai nemažas. Nemažas kompleksas kviečia jaukiai prisėsti prie lauko staliukų. Tačiau po karštojo Liuksemburgo, atgaivintas trumpu, bet gausiu lietumi, atslenka vėsus vakaras ir laukas mūsų visai nevilioja. Kavinės vidus ganėtinai įspūdingo dydžio, padabintas geltonomis stačiakampėmis lempomis. Ant didelių medinių stalų išdėlioti laikraščio tipo meniu.

Šiaip ne taip išsirenkame ką valgysime. Draugams padeda aptarnaujantis vaikinukas – jis iš Slovakijos. Mums tai juokinga, kai jie piktinasi, kad nėra meniu rusų kalba. Kažkodėl jie vis įsivaizduoja, kad tiek meniu, tiek televizija turi turėti kanalų ir rusų kalba. Tada ir pasidomiu, ar pas juos irgi meniu spausdina visom pasaulio kalbom. Mhm, nelabai į tai yra ką atsakyti….
Turime laiko, kol pagamins, tad skubame apžiūrėti kitų patalpų. Jaukius antikvarinius namus primenanti vyninė, konditerinės kampelis kviečia pasivaišinti pyragėliais, gėlynais išdabintas kiemas – tik spėk žvalgytis.

Intymusis kampelis, ypač pas vyrus, iššaukia šypseną .Pisuarų pavadinimai- Alus, Kava, Vanduo , Arbata. Pasirink pagal mėgstamą gėrimą.
Prie stalo suskubame laiku- kaip tik neša mūsų patiekalus. OOo, ir vėl užsisakėme per daug. Nors jau ėmiau tik karštą užkandį, bet sudoroti sekėsi ne taip jau ir lengvai.

Steikas grybų padaže, šnicelis alaus padaže, virta mėsytė su visokiomis gėrybėmis – be galo skanu ir sotu.

ir dar malonus akcentas

Ilgai vakarojame namie prie atidaryto balkono su vaizdu į slėnius.