Vokietija: Mozelio vingių pavilioti (1 dalis)

Tobula. Tikros atvirutės. Net nesitiki, kad tai nėra tik gero fotografo pagauti vaizdai. Juk pagauname save taip galvojant, matant nuostabius vaizdus internete, besiruošiant kelionei. Ir kaip smagiai paskui suspaudžia krūtinę, kad vis tik tai nėra tik optinė apgaulė. Iš tikrųjų vaikštai po tuos atvirutinius vaizdus pilna pėda ir negali atsidžiaugti supančiais vaizdais.
Kelionė palei Mozelį – dar vienas išsipildęs noras.

Pernai prieš Kalėdas besišnekant skype su draugais, gyvenančiais Maskvoje, sugalvojome pakeliauti kartu. Vieni pas kitus svečiuojamės jau daug metų, tačiau į bendrą tolimesnę kelionę dar nė karto neišsiruošėme. Todėl daug nesvarstę balsuojam UŽ. Iki mūsų jie nusprendžia atvažiuoti savo mašina, pailsėti porą dienų, o paskui visi sėsim į mūsų mašiniuką ir į kelią.
Įdomiausia dalis prasidėjo tada, kai turėjome jiems padaryti iškvietimus. Pasirodo, pagal naujus parėdymus, darant iškvietimą, turi išskirti žmogui savo gyvenamoje aplinkoje 12 kv.m. gyvenamo ploto. Ne naudingo, o gyvenamo. Kadangi kvietėm šeimą, tris asmenis, tai pas mus tokio papildomo ploto neatsirado. Tuo tarpu, užsakant viešbutį, tokie apribojimai negalioja. Logikos jokios. Gyvent gali vos ne dviejuose kv.m., o iškvietimui staiga turi įsigyti rūmus. Net pusbrolis, turintis didžiulį namą, nesugebėjo padėti, kadangi pas ji deklaravę plotą penki žmonės. Teko pasukti galvą ir paieškoti kas galėtų rezervuoti viešbutyje vietas. Tokios taisyklės galioja ir giminaičiams, broliams bei seserims, išskyrus tėvus. Bet čia istorija nesibaigė- pratęsimas vyko jau mūsų ambasadoje, kada draugams reikėjo, ne tik rodyti savo turtus, leidimus iš darbdavių, kad gauna atostogų, bet ir nurodyti maršrutą, kuriuo važiuos ir dar visokių niekam nereikalingų smulkmenų. Maršruto nurodymas visiškai nesuprantamas dalykas, o tai jei sumanys ką pakeliui apžiūrėti ir pasuks iš kelio, tai kas tada bus? Absurdo teatro tragedija. Nepasakosiu visų smulkmenų, kurios buvo atseit reikalingos, nes tai protu nesuvokiami dalykai. Svarbu rezultatas- vizos gautos, kelionė įvyks.
Taigi, namų darbai vyksta. Mozelyje užsakau apartamentus ( šį kartą siuntė pasirašyti sutartį, kad jei prieš dvi savaites pranešim, jog neatvykstam, tai turėsim sumokėti tam tikro dydžio baudą, bet tik tuo atveju, jei apartamentai liktų tušti), tarpines nakvynes. Dar nusprendžiame, kaip visada, aplankyti pakeliui gyvenančius draugus ir laukiam išsvajotosios dienos.
Draugai iš Maskvos, kaip ir žadėjo, atvažiuoja porą dienų anksčiau, tai kartu pasibastome po Pučkorių atodangą ir po senamiestį .

1 diena

Išvažiuojame, kaip visada, labai anksti ryte. Ekipažas- penki keleiviai ir ištikimasis Vyciokas. Lenkijoje tradiciškai suvalgomi pusryčiai, pietūs ir kai ko nusiperkama. Pončkų šį kartą iš pončkinės negavome, tad teko tenkintis Tesco parduotuvės asortimentu.
Nakvynei stojome pernai išbandytame „Zajazd Chrobry“. Ne super blizgantis ten variantas, bet siena čia pat, nėra brangu, maitinimas visą parą. Ir maitina ten visai neblogai

Šį kartą nenorėjau jokios mėsos, tad pasiėmiau bulvinių knedlikų ir kopūstų troškinio. Tikrai skanus patiekalas

2 diena

Ir vėl visą diena kelyje, tik jau lekiant Vokietijos greitkeliais. Nuobodokas tas važiavimas, tačiau atstumas nemenkas ir visgi turi jį įveikti. Į kelionės pabaigą paįvairinimui nusukame prie Reino pasigrožėti buvusia Kaub muitine, minima net nuo 1257 m.

Apsirūpiname pakeliui parduotuvėje maistu. Dar keliasdešimt kilometrų ir mes jau vietoje. Apsistojome mažulyčiame Starkenburg miestelyje, įsikūrusiame 250 m virš Mozelio upės. Mašiną pasistatome sodo pievelėje, o link mūsų jau skuba šeimininkai. Šį kartą užsakiau šiuos apartamentus http://www.traum-ferienwohnungen.de/43316.htm. Kaina su galutiniu valymu penkiems žmonėms savaitei 525 EU.

Galvojau, kad gausim, kaip įprastai apartamentus. O čia – kotedžas per tris aukštus. Pirmame nedidelis holas ir miegamasis su nuosavu vonios kambariu.

Antrame – nemažoje erdvėje išdėstytas valgomasis, virtuvė ir svetainė su išėjimu į didelę terasą.

Trečiame du miegamieji , vėlgi su atskirais vonios kambariais. Vonios kambariai aprūpinti visa reikalinga įranga ir svarbiausiais higienos reikmenimis.

Virtuvė, kaip vokiečiams ir įprasta, aprūpinta įvairia buitine technika. Turime net du kavos aparatus- filtrinį ir kapsulinį, indaplovę. Svetainėje sekcijoje patalpinta bibliotekėlė bei animacinių filmų kolekcija vaikams.
Malonu, nes matosi, kad mūsų laukė. Ant kiekvienos lovos padėta saldėsių. Ant valgomojo stalo mūsų laukia vazelė saldainių, šiumetinės uogienės indelis, mineralinio butelis ir mielas palinkėjimas.

Be galo smagu. Įsikuriame ir pavakarieniauti įsitaisome terasoje su vaizdu į miškais apaugusius slėnius.
Va taip atrodė iš lauko. Per vidurį šeimininkų namai, o mūsų durytės atskirai

3 diena

Namų darbus esame pasiruošę, tačiau nesame pririšti prie kokio nors griežto plano. Nubudę ryte, nusprendžiame niekur toli su mašina nevažiuoti, nes ji jau visiems gerokai atsibodo, o nusileisti žemyn apie 10 km iki Traben-Trarbach miestelio ir paplaukioti laivu. Miesteliai, kurie išsidėstę abipus upės vienas prieš kitą, buvo sujungti, kad sumažinti administracines išlaidas. Tuo pačiu jie vadinami dvigubais vardais . Turime pasiėmę tvarkaraštį, tad neskubėdami susipakuojame ir riedame žemyn. Mašiną pasistatome prieplaukoje nemokamoje aikštelėje. Kasoje perkame bilietus pirmyn atgal, iki Bernkastel – Kues miestelio (suaugusiam 19 Eu). Belaukdami laivo negalime atsigrožėti palei upę pūpsančias namukais. Laivas vėluoja, bet visi sau ramių ramiausiai lūkuriuoja. Mes irgi jau pajutome atostogas, tad visai nesvarbu ar laiku ar kiek vėliau tas laivas pasirodys.

Sulipame ir įsitaisome viršutiniame denyje. Viskas kaip ant delno.

Laivui ramiai plaukiant palei vynuogynais apželdintus šlaitus, vėjas lengvai keleiviams šiurena plaukus, bangelių paviršiumi numirguliuoja saulutės atspindžiai. O mes, kas su vyno taure, o kas su Radlos, sulčių ar alaus porcija tyliai mėgaujamės praplaukiančiais pakrančių vaizdais. Idilija.

Didelėmis baltomis raidėmis šlaituose išrašytos vynuogynų savininkų pavardės. Pakeliui laivas vis sustoja išsibarsčiusiuose miesteliuose, tad turime laiko stebėti miestelių gyvenimą nuo laivo denio. Pakrantėse nemažai kempingų. Sėdi sau ten atsiputę turistai ir mojuoja praplaukiantiems laivams. Mes irgi mojuojame. Visiems draugiškai linksma.

Praplaukiame šliuzą. Šitos atrakcijos pasižiūrėti sukyla beveik visi keleiviai. Juk smagu.

Pagaliau priartėjame prie Bernkastel – Kues. Iš tolo matosi pilies liekanos ant kalno (veikia ir kavinukė). Ten nelipsime, kadangi neturime tiek daug laiko.

Šiame miestelyje gyvena 8 tūkst. gyventojų, užtat turistų kasmet čia apsilanko apie 170 tūkst.
Pirmiausia skubame į kitą krantą, apžiūrėti Šv. Nikolajaus vienuolyno.

Tuo pačiu aplankome ir kieme esančius vyno rūsius. Čia galima padegustuoti bei įsigyti paties įvairiausio tiek pagal skonį, tiek pagal kišenės storumą vyno. Mozelio vynai parsiduoda žaliuose buteliuose, tuo tarpu Reino šviesiuose. Pasigailėjome, kad neprigriebėme kokios vienkartinės stiklinaitės. Vietomis vaikščiojome visai vieni rūsiuose , o ten sau ramiai ant bačkelių pūpsojo butelaičiai vyno. Juk nepulsi ragaut iš kakliuko.

Bežingsniuojant atgal, negaliu atsispirti, ir nusiperku ledų porciją. Mmmm, vyšnių ledai, su dideliais vyšnių gabaliukais. Aplink irgi nemažai skanaujančių ledus.

Kavinukėje palei upę, prie vyno taurės tingiai leidžia laiką turistai. Niekas niekur neskuba.

Sukame į pačią gražiausią Bernkastel vietelę – Turgaus aikštę. Tik atsidurus joje supranti, kodėl čia norisi užtrukti, pastoviniuoti, prisėsti prie fontano ir tiesiog pažiopsoti į praeivius. Gali blūdinti nuo vieno kampo iki kito. Beveik visi aplinkiniai daro tą patį – makaluojasi pirmy atgal apsvaigę nuo grožio ir visiems labai gerai.

Spinduliais nuo aikštės išsišakojančios gatvelės tokios gražios, kad jei galėtum, fotografuotum vos ne kas žingsnį. Seniausias namas metus skaičiuoja nuo 1416 m. Žavinga rotušė. Tiesiog ideali vieta romantiškiems pasivaikščiojimams.

Miestelis garsus savo vynu „Bernkasteler Doktor”. Sakoma, kad šiuo vynu buvo išgydytas Tryro archivyskupas. Legenda porina, kad vienas vyndarys peršalęs sėkmingai išsigydė savo peršalimą, tad išgirdęs apie niekaip nepagydomą Tryro vyskupą, nuvežė jam savo vyno. Kokie kiekiai buvo vartojami nutylima, tačiau pavadinimas vynui prigijo.

Artėja pietų metas, tad besigrožėdami miesteliu, tuo pačiu ieškome vietelės numalšinti alkį. Praeiname vieną kavinukę, kuri visiškai tuščia, bet aš dar užmetu akį į meniu. Pilnutėlė žmonių picerija. Ne, neįdomi tokia vieta. Būti Vokietijoje ir valgyti picerijoje- visai nederantys dalykai. Dar kelios kavinukės, bet kažkodėl jos mūsų nevilioja. Pasiūlau vis tik sugrįžti ir pabandyti prisėsti toje tuščioje kavinukėje, kurią praėjome. Kiemelyje – arkoje sėdi šeimininkas. Mes irgi nutariame papietauti lauke. Nors paprastai tuščių kavinių vengiame, tačiau dažnai kelionėse pasikliaujame nuojauta, kuri ir šį kartą neapgauna. Vyrai užsisako šnicelius ir negali atsidžiaugti traškia puikia plutele. Aš su drauge nutariame paimti ko nors lengvesnio, tad tenkinamės salotų porcijomis, kurios pakankami didelės, patiekiamos su šiltos duonos riekele ir sviesteliu.

Draugė, rausvojo vyno mėgėja, tad nutaria užsisakyti ir sauso vyno taurę. Va čia ir gaunasi kuriozas. Šeimininkas angliškai kalba labai prastai, tačiau ji bando maišyta rusų ir anglų kalba padaryti užsakymą. Užsako „ roze drai vain“. Na ir gauna drai. Taip taip, šeimininkas atneša tris taures vyno. Mums juokas, o šeimininkas nesupranta, ko mes iš jo norime. O draugė vis bando jam rusiškai paaiškinti, kad va, ji nori suchogo vina, o suchoje, reiškia drai. Mes tai jau raitomės iš juoko ir galų gale sakau, kad išgersim mes tą vyną. Vynas toks geras, kad tų trijų taurių ir nebelieka. Užtat šeimininkas prisimena kelis žodžius rusų kalba ir likusį laiką draugę vadina malenka moja, dar prisimena kalinka malinka ir dar kažką tai. Pavalgome labai skaniai, tad drąsiai šią kavinę rekomenduoju „Hofgarten Jaqueminshof ” Hebegasse2 .

Gaila, tačiau laikas traukti link laivo, nes išplaukiame paskutiniu reisu. Po sočių pietų tingiai lydime akimis nuostabius pakrantės vaizdus.
Į savo kaimelį grįžtame kitu keliu. Vyciokas kažkodėl iš prieplaukos nuveda mus per Enkirch miestelį. Na atsiprašau, bet daugiau šituo keliu važiuoti noras dingo. Vienoje vietoje vos vos prasispraudėme per gatveles su savo gabaritiniu mašiniuku. Jau galvojau, kad veidrodėliais nubrūžinsim namų sienas, bet per plauką to išvengėme. Į savo kaimelį įvažiuojame iš kitos pusės ir čia sustojame pasigėrėti Mozelio upe iš viršaus.

Aplink pilna gervuogių, skanaujame sultingas uogas.
Kadangi metas nevėlyvas nutariame apžiūrėti savo kaimelį. Ramus, skęstantis gėlėse. Beveik kas antrame name vyno daryklėlė. Mūsų draugai, gyvenantys Bavarijoje, iš šio miestelio vieno vyndario užsisako vyno. Teks jiems dabar čia apsilankyti ir pamatyti viską savo akimis.

4 diena

Rytas apniukęs, lynoja, todėl laikomės plano. Važiuosime iki Eltz pilies ( tolimiausio šios dienos taško), o paskui, priklausomai nuo oro, žiūrėsim ką dar aplankyti. Kadangi vieta nauja, paklausom Vycioko, kuris nuveda mus kažkokiais keliais per laukus, nors pats gražumas, važiuoti paupiu. Vėliau jis gauna už tai pylos ir daugiau niekada nevažiuojame nykiais pievų ir laukų apsuptais keliais.
Eltz pilis, turbūt viena iš labiausiai lankomų pilių. Ir ji tikrai to verta. Įsikūrusi ant kalvos, iš visų pusių apsuptos aukštesnių kalvų ir upelių, turisto akiai atsiveria tik praėjus kilometrą miško takeliu (už parkavimą susimokam budinčiam diedukui 2 Eu). Iš už uolos išnyra grakščiais bokšteliais išdailintas statinys.

Iki šių dienų ji išlaikė savo autentiškumą, kadangi niekada nebuvo nuniokota , kaip likusios šio krašto pilys. Nutariame apsilankyti ir viduje, nors ekspozicija nėra gausi. Bilieto kaina 8 Eu. Fotografuoti viduje neleidžiama, bet kelis kadrus nupyškinu. Pilis iki šių dienų turi šeimininką- grafą Karlą Eltzą iš Auksinio liūto šeimos.

Išėjus mus vėl pasitinka saulutė, tad kelias iki automobilio neprailgsta. Einant į priekį draugai rado grybų, bet įkalbėjom jų iškart nerinkti. Užtat dabar jau jų neberanda ( kažkas kitas išsirovė) ir labai susinervina. Turėtumėm jaustis kalti, kad atkalbėjom, bet kažkodėl visiškai taip nesijaučiam. Pakeliui aplankome Eltz katedrą, nors iš tikrųjų norėjome užvažiuoti apžiūrėti dar vieną pilį, tačiau rodyklės pakeliui susimakaluoja ir mes nusprendžiame nebesiblaškyti. Tiks ir katedra. Ji irgi graži.

Pakeliui pagal planą užsukame apžiūrėti Kochem ( Cochem) miestelio. Nedidelis, bet vėlgi labai jaukus. Turistus vilioja įvairiaspalviais gėrimais, bandelėmis ir kitokiais skanėsiais.

Ant kalvos puikuojasi XI a. Raichsburgo pilis. Įspūdingas statinys, bet pilių mes nuprendžiame daugiau nelankyti, o tik pasigrožėti iš tolo arba išorės.

Smagiai pasivaikštome ir nutariame užkąsti. Renkamės kavinę šalia upės, nors suprantame, kad tikrai gera virtuve čia net nekvepia. Užsisakome, ir kol atneš patiekalus, vyras pasikviečia mane apžiūrėti šalia įsikūrusio viešbučio. Visiška eklektika, daiktų daiktelių, bet kažkodėl labai miela akiai. Dera atrodo visiškai tarp savęs nesuderinami dalykai. Kai tik įeiname, registratorė kažkur dingsta- eik, imk, nešk, niekam čia niekas nerūpi.

Mūsų kavinukėje užtat labai linksmos durelės .

Pietukai, kaip ir spėjome, nebuvo blizgantys, bet ir ne patys blogiausi. Tokios kaip vakar šnicelio plutelės čia tikrai nebuvo. Dešrelės irgi pusė bėdos.

Pasisotinę traukiame pasivaikščioti palei upę, pasigrožėti pilimi ir miestu nuo tilto. Smagu čia gyventi ir atostogauti. Gražu žiūrėti kaip savo pagyvenusiais augintiniais, kuriems sunku vaikščioti, rūpinasi jų šeimininkai.

Toliau pagal planą mūsų laukia Cel (Zell an der Mosel ) – katinų gerbėjų miestelis. Legenda apie katiną, ir vyną čia sklando nuo 1863 m.

Pasakojama , kad degustacijos metu pirkliai niekaip negalėjo nuspręsti kurį iš trijų vynų išsirinkti. Kadangi degustaciją reikėjo pratęsti, šeimininkė nusileido į rūsį atsinešti dar vyno. Kartu su ja nucimpino ir katinas. Staiga jis užšoko ant vieno iš statinių ir išrietęs nugarą sušnypštė. Tiesiog neleido niekam prisiartinti prie statinės. Išgirdę triukšmą į rūsį subėgo pirkliai ir nusprendė, kad tai tiesiog ženklas iš viršaus, jog jie turi rinktis būtent šį vyną. Juk ne veltui katinas taip gynė būtent šią statinę. Bet tai kur ten artinsies prie tos statinės, kai visiškai nevaldomas katinas ketina nukąsti jums galvą.

Kur bepažvelgsi, vien tik juodi katinukai. Ir tik šiame miestelyje galima nusipirkti vyno su katino vaizdeliu.

Gaila, tačiau nė viena parduotuvė nedirba. Todėl tiesiog pasivaikštome ir nutariame čia užsukti kitą dieną, kai dirbs parduotuvės. Jis visai netoli nuo mūsų – apie 20 km. Fantastiškai gražiu keliu palei upę neskubėdami traukiame link namų .

Laukite tęsinio…