Vokietija: Leipcigas

… norit tikėti, norit – ne, bet aš pasiilgstu miesto. Gyvenčiau mieste, turbūt, lėkčiau į pasaulio kraštą, į kokią pamiškę ieškodama tylos ir ramybės. Bet… negyvenu. O, ko neturi, to ir ilgu. Be to, miestai tai ne vien triukšmas ir begalė skubančių žmonių. Miestai – tai daugybė į vieną vietą sugūžėjusių, nutikusių istorijų, likimų ir palikimų. Manęs netraukia modernūs miestų rajonai. Mane traukia senamiesčiai. Senoji architektūra, siauros gatvelės, aikštės…

Tad kodėl neapsilankyti Leipcige? Juk Lonely Planet kelionių vadovas Leipcigą iš 250, jų nuomone, lankytinų objektų Vokietijoje patupdė net pirmoje vietoje!

Na, gerai gerai… apie tai paskaičiau jau praėjus gerokai laiko po mūsų apsilankymo jame. Gal ir ne visai su jais sutinku, bet žavesio Leipcigas turi.

Miestui skiriam dvi nakvynes. Apsistojam Ibis. Čia mums tinka ir patinka: požeminis garažas mašinai, o ir senamiesty.

Iš namų susiruošiam neskubėdami. Penkios valandos kelio ir vėlyvą popietę mes jau Leipcige. Šiai dienai jokių didelių planų. Pasivaikščiojimas senamiesty, prisėdę pasiklausom muzikos (vyko Leipziger Markt Musik renginiai) ir – vakarienė.

Išsimiegam gerai (superiniai viešbučio langai! Galvoje turiu garso nepraleidimą) ..

Pusryčiaujam ir į TIC. Ką galima nuveikti ir, ką apžiūrėti, jau žinojom. Į TIC užsukom Leipcigo kortelės (apie 12 eurų: šiek tiek nuolaidų perkant bilietus ir nemokamas visuomeninis transportas – šis mums labiausiai ir rūpėjo). Ir pirmasis šios dienos mūsų objektas Kunstkrafrwerk Leipzig. Didžiulis pastatas kažkada tarnavęs miesto viešojo transporto tikslams. Dabar tai – skaitmeninio meno salės.

Pastatų aplinka, tiesą pasakius, nelabai viliojanti. Skeptiškai nusiteikę ieškome įėjimo, svarstome, ar iš viso čia kas nors vyksta, žmogaus nė vieno nors interneto svetainė siūlė bent tris kūrinius (rezervuotis bilietus, jei ne, tai gali būti, jog savo eilės teks laukti keletą valandų (???). Maniškis sako: vėlų vakarą nenorėčiau čia vaikščioti. Na, jei jis taip sako, tai man jau ir dieną darosi baugu. Juokauju, aišku, – dieną čia viskas gerai. Bet vis tiek…

Pagaliau randame įėjimą, viduj net keletą žmonių. Pavėlavom. Filmai jau paleisti – prieš 5 minutes. Tačiau bilietų pardavėjas sako, galiu įleisti, o jei norėsit pažiūrėti praleistą pradžią, po visko grįžkit vėl į pirmą salę, arba laukit valandą. Neee. Nelaukiam.

Įspūdinga. Iš ties įspūdinga. Pirmoji dalis buvo Vincento Van Gogo paveikslai. Jie tave supa iš visų keturių pusių, jie juda, auga, blėsta, jie – gyvi. Nesakau, jog tai nematytas pasaulio stebuklas, bet tikrai dėmesio vertas reginys (Home – Kunstkraftwerk Leipzig (kunstkraftwerk-leipzig.com). Nė nepajutom, kaip praėjo valanda su viršum: Ką? Viskas jau?

Na, gerai važiuosim į visai kitą Leipcigo galą – ten, kur stovi paminklas Leipcigo Tautų mūšiui atminti.

Perkame bilietus (apie 10 eurų, su Leipcigo kortele buvo nuolaida) ir pirmyn. Pirma mintis: statinys sunkus, grubokas. Taip, gotikinės elegancijos ar baroko puošnumo čia nėra. Bet! Dydis! Skulptūrų dydis! Vaikštai it koks skruzdėliukas. Tiesa, į salę, kuri vadinama Ruhmeshalle galima patekti ir be bilieto. Bilieto  reikia, jei norisi pasikelti į apžvalgos aikštelę ir (ar) apžiūrėti visus pastato aukštus. Pasigrožim pastatu iš toliau ir sukam mintį atvažiuoti čia vakare, kai jis bus apšviestas. Bet vėliau tą mintį metėm. Gal ir be reikalo, o gal ir ne – kas čia žino.

Stotelėje sklaidant žemėlapį prie mūsų prieina vaikinukas, klausia gal reikia pagalbos. Na, jei  jau siūlo, tai imam. Klausiam, kuriame sustojime išlipti ir t.t. išsikalbam ir apie planą vakare čia vėl atvažiuoti. O jis sako: ne ne, nevažiuokit vakarop šia linija – šiandien futbolas. Ir kaip tik bekalbantis matom, kaip policija lydi futbolininkų autobusą, paskui pora greitukių. Nu, gal ir nebevažiuosim vakare.

Taigi, grįžtame senamiestin. Išlipam prie Universiteto bažnyčios (Paulinerkirche). Įdomus pastatas, tačiau į vidų nepatenkam. Nieko tokio.

Vaikštinėjam po senamiestį.

Užsukame į Šv.Tomo bažnyčią, kurioje daugiau nei 20 metų kantoriumi dirbo Johanas Sebastianas Bachas. Čia randame net tokį mini muziejų, skirtą Bachui atminti.

Ne ką mažiau įspūdinga ir Leipcigo Naujoji rotušė (Neues Rathaus).

O, ir užeiga siūlanti šnicelius (Schnitzel Culture) – ideali, kai žarna žarną ryja! Alkanas čia tikrai neliksi.

Sotūs dar pavaikštinėjam gatvelėmis, kurias jau uoliai saugo policininkai, viskas dėl to futbolo (Na, ne dėl futbolo… dėl nelemtų sirgalių, nežinančių kur dėti savo agresiją). Gal ir gerai, kad nevažiavom žiūrėti, kaip tas apšviestas paminklas atrodo.

Dar viena naktis Leipcige ir namo… Išvažiuojam anksti, keliui turim visą dieną – reikia kur nors užsukti. Pirmiausia važiuojame apžiūrėti Colditz rūmų (Schloss Colditz). Statinys vertas dėmesio, bet atmosfera kiek sunkoka. Turbūt dėl vieną istorijos tarpsnį menančių stendų.

Daug šviesesnį ir draugiškesnį įspūdį mums palieka Rochlicas (Rochlitz).  Didžiulė centrinė aikštė (jau įsivaizduoju čia kokią kalėdinę mugę).

Nedidukė bažnyčia, į kurios vidų nepatekom ir Rochlico pilis (Rašytiniuose šaltiniuose ši pilis paminėta dar 1009 metais). Pilies kieme vaikšto keletas žmonių viduramžiškais apdarais, pasakoja bei rodo lankytojams įvairius dalykus, susijusius su pilies istorija.

Pasivaikštome takais aplink pilį.

O dabar jau namo.