Vokietija: Kaip mes į Berlyną sienos pažiūrėti važiavome

Turbūt kartą per dešimtmetį, jei ne rečiau atsitinka taip, kad per paprastas išeigines gaunasi penkios laisvos dienos. Taip atsitiko 2008 m. per gegužės pirmosios šventes. 5 dienos be jokių atostogų ėmimo. Nusprendėm tas dienas efektyviai išnaudoti ir nuvykti automobiliu į Berlyną. Nelėkti kaip akis išdegus ir pasigrožėti nematytomis Lenkijos vietomis.

Ekipažas – 5 žmonės. Pirmą kartą toks didelis amžių skirtumas – tėvai ir vaikai. Žiūrėsim kas iš to išeis, taip esam keliavę jau senokai. Automobilis – manoji dujomis LPG varoma „Opel Vectra“, vairuotojas – aš. Retsykiais dar Nijolė baranką pasukiodavo, bet aš jai daug nedaviau vairuoti.

Iki Alytaus važiuojame dviese. Alytuje paimame visą tėvų kompaniją. Pirmas ir labai didelis pliusas, kad pasiėmėme tėvus: Birutė krauna į bagažinę tašes pilnas maisto. Kaip gera mama, priruošė krūvas maisto, kad nereiktų vokiečiuose pirkti ir mokėti krūvas eurų.

Iki Elko kelias dar normalus. Džiaugiamės pagerėjusiais Lenkijos keliais. Mūsų šeštasis bendrakeleivis – GPS vedlys Vladas veda mus neklysdamas. Už Elko kelias stipriai pagenda. Tampa žiauriai siauras ir vingiuotas, normaliai neįsibėgėsi, o dar ir duobėtas. Greičio vidurkis turbūt 60 km/h. Taip ir smaukomės praktiškai iki pat Olštyno. Bet kadangi dar tik kelionės pradžia, todėl nuotaika stipriai negenda.

14 valandą stojame Olštyne, netoli centro, kažkokioj aikštelėj už kioskų. Nelabai patraukli aplinka, aplink kioskus trinasi bomžai ir kitokie latrai. Mes traukiam Birutės dešras, kumpius, sūrius daržoves, prie kioskų pasirenkam dėžių ir pasidarom pikniką. Dar ant automobilio išsikeliam trispalvę, juk valstybinė šventė – gegužės 1-oji. Tikiuosi, kad lenkai kiaušais neapmėtys. Neapmėto. Prikemšam visi gūžius ir lendam į senamiestį. Prieš tai dar perstatau automobilį arčiau senamiesčio, nes kažkaip nejauku palikti jį prie tų bomžų kioskelių.

Turėjau žinių, kad Olštynas yra jaukus ir gražus miestas, nes kitaip tikrai būčiau neplanavęs jame sustojimo. Ir tikrai neapsirikome. Mieste labai gražus ir jaukus senamiestis. Pats miestas, be abejo, yra Lenkijos provincija, bet graži provincija. Tarkim kaip kokie Kėdainiai lyginant Lietuvos mastu. Aišku, Olštynas didesnis ir gražesnis už Kėdainius.

Gyvena jame apie 170.000 gyventojų. Taigi, praktiškai Klaipėdos dydžio. Ekskursiją galima pradėti nuo turgaus aikštės. Senamiestyje bažnyčių ant kiekvieno kampo, viena už kitą gražesnės. Žymiausia – Olštyno katedra. Tačiau gražios visos. Kadangi ilgą laiką Olštynas priklausė Prūsijai, tai didelė dalis architektūrinių grožybių yra būtent vokiško stiliaus. Žymiausias turistų traukos objektas yra gotikinio stiliaus Olštyno pilis. Joje kelis metus gyveno M. Kopernikas, kurio paminkliukas stovi prie įėjimo ir prie kurio turi nusifotkinti kiekvienas asmeniškai. Eilė net laukia. Galima užlipti į pilies bokštą ir fotoaparatu pagauti tikrai gražių vaizdų. Miesto vartai juokingi. Juokingi tame, kad bokšte yra įrengtas hostelis. Ten galima miegoti. Brolis buvo ten apsistojęs, sakė jausmas, kaip pas Vytautą Didįjį svečiuotis. Senamiestyje yra fontanų, teka upelis per parką, daug balandžių, kažką bando išgauti gatvės muzikantai. Kadangi gegužės pirmoji, tai labai gražiai žydi medžiai. Kai kurie jau pasidengę šviesiais žaliais lapeliais. Pardavinėjama daug gėlių ir jos tokios pigios, net akis pasitrinu ar nemeluoja. Rožės – 2 zlotai. Juk pas mus 6 litai ar kažkas panašaus. Nenuostabu, juk lietuviai visada siekia greito pelno. Oras vidutiniškai šiltas – apie 15 laipsnių. Pats tas keliavimui. Užsiraunam ant kažkokio lenkų karinio parado su amerikietiška karine technika. Kareivukai išdidžiai, bet mielai pozuoja. Apie 2,5 valandas praleidžiame susipažįstant su Olštynu.

Iš Olštyno važiuojame per Grudziadz (šito miesto pavadinimo negalėjom ištart, todėl sulietuvinom – Gruzdžiai). O ką, kiek lenkai yra lietuviškų miestų sulenkinę. Jau nekalbant apie Wilno ir Kowno (čia dar normalu), tačiau yra ir tokių kaip Orany (Varėna), Birzstany, Troki. Bet vienas žiauresnių yra Wladyslawow – Kudirkos Naumiestis. Čia jau ir fantazijos reikia įdėti. Mes gi jų miestų nepervadinam visiškai belekaip. Juk nepavadinam Vroclavo, kokiu Vytautaičiu ar pan. Na nesvarbu, taigi per Gruzdžius link Bydgoščiaus. Kelias puikus, neapkrautas (šventės), „Vectra“ rieda puikiai ir kas svarbiausiai – ekonomiškai. Tik Vladas porą kartų nugrybavo ir bandė pasiųsti mus kur nereikia. Kadangi lenkai rekonstruoja kelius, daro visokius aplinkelius, tai realu, kad Vladas nesuspėja su progresu. Su lenkų maršrutais dar susitvarkom ir neklausant Vlado melagysčių, bet tikiuosi, kad jis nebemeluos Berlyne. Ten juk neapsisuksi vidury greitkelio.

Apie 22 valandą nusprendžiam, kad jau gal gana ir prie pat Pilos sustojame motelyje „Flanka“. Kaina – 60 Lt. žmogui. Tiesiog tingime dar važiuot ieškot. Nors kelyje motelių tikrai yra. Įsikuriame. Graži ir simpatiška mergaitė lenkaitė nė velnio nekalba jokiom kalbom, tai gerai, kad aš dar sugebu sušlebizavoti lenkiškai. Gyvenimo Vilniuje privalumas. Juokauju, aišku, Vilniuj tu manęs ir su lazda nepriversi kalbėti lenkiškai su vietiniais tuteišais save vadinančiais lenkais.

Pats motelis visiškai puikus, patogus, su dideliais ir jaukiais kambariais, pas mus kambaryje yra ir balkonas su vaizdu į vidinį kiemą ir pušyną.

Susirenkam dar kiek pavakaroti. Vėl traukiamos Birutės gėrybės, kumpiai ir skilandžiai. Ji mums sutaupė nemažai laiko ir pinigų. Geru žodžiu ją miniu iki šiol. Atsiranda ir vodka wyborowa, kad įneštų šarmo į vakarėlį. Neužsisėdim ilgai, reikia pailsėti, vis tiek nuvargsti visą dieną hemorojų provokuodamas. O ką jau kalbėt apie vairavimą.

Gegužės 2 diena
Iki Berlyno apie 340 km. Pažadina pušyno ošimas ir paukščiukų čiubesys. Tėvelis Albertas užsimano lygintuvo, lyg ne į automobilį sėsti ruoštųsi, o į vakarėlį lenkų bobų kirkint. Lazdavoju jį. Matos, kad žmogus ne keliautojas. Į mašiną sėda su šliūbiniu kostiumu ir kaklaraiščiu. Visi priversti sukt galvas kaip lenkiškai lygintuvas. Kadangi niekas nieko neišgimdo, Albertas eina į administraciją paukščių kalba prašyti lygintuvo. Grįžta musę kandęs. Energingoji mama Sigutė priverčia visus išgerti po stikliuką brendžio, idant kelionė gerai sektųsi. Aš negeriu, gerbiu taisykles. Birutės gėrybės į pabaigą, o be to, nuo jų jau pradeda skrandis trauktis (kas per daug tas nesveika), todėl leidžiamės į kavinę nors sriubos suvalgyti. Sriuba pasitaiko kaip reta bjauri, kažkoks burokėliu spalvos rasalas, acto skonio. Kas mėgsta actą, tam gal ir normali būtų.

Sekantis miestas Gorszow Wielkopolski. Prisiperkam pigaus lenkiško maisto, degtinės, alaus ir tempiam maišus į automobilį. Birutei sugenda nuotaika ir be perstojo bamba ant Alberto. Kuo toliau tuo labiau užsivedusi. Pati save įaudrina ir toliau ieško priekabių.

Vladas dar porą kartų bando mus suklaidinti. Pradeda jis mane nervinti, atleidžiu jam paskutinį kartą. Nepasiduodami klaidingoms Vlado vilionėms, teisingai pervažiuojame Oderį ir kertame sieną. Vokietija. Visi pasijuntame kaip laisvi žmonės iš karto. Ir žolė žalesnė, ir dangus žydresnis, ir rapsai geltoni geltoni kvepia medumi. Vokietija kvepia medumi. Ir netgi dirvonai juodesni. Ir daug daug vėjo malūnų mojančių sparnais ir sveikinančių mus atvykusius. Mano mama Sigutė susigraudina. Ji pamena, kaip jos tėvai t.y. mano seneliai sėdėdami susistagnavusioje Sovietų Sąjungoje slaptai svajojo apie laisvą pasaulį, kuris jiems prasidėdavo sulig Vokietijos siena. Sakau, mam raminkis, juk pati gyveni Amerikoje, dar laisvesniam pasaulyje, nei kažkokia buvusi komunistinė DDR. Taip atšaldau susijaudinusius tėvus. Juk čia tik Rytų Vokietija DDR, kuri nė velnio nebuvo laisvas pasaulis. Laisvas pasaulis prasidėdavo už DDR sienos arba Vakarų Berlyne. Visi sutramdo išsiveržusias emocijas ir judam toliau.

Prieš pat Berlyną Vladas padaro smogiamąjį akibrokštą. Nustatytas nukreipti mus į hostelį, jis siūlo įtartiną maršrutą. Padvejojęs juo patikiu, pravažiuoju įvažiavimą į Berlyno žiedą ir noriu sukti, kur jis man sako, bet, kad ten nėra posūkio! Nu tu, rūpūže, galvoju, kai tik atvažiuosim į vietą, aš tave, žalty, pamokysiu. T. y. JEI atvažiuosim. Jis man dar Berlyne improvizuos, o aš net neturiu Berlyno žemėlapio ir visai netrokštu sugaišti pusę dienos sukant ratus tame mieste. Laimei, tai buvo situacija, kuri dar buvo ištaisoma, tik reikėjo pasitelkti intuiciją. Ji manęs neapgavo, įsukau į reikiamą kryptį Berlyno žiede. Žiūriu ir Vladas persiorientavo ir rodo teisingą kryptį. Bet dabar mes tapome visapusiškai priklausomi nuo Vlado malonės, kaip Lietuva nuo rusiškų dujų. Pradėjo lyti, automobilių daug, Berlyno žiedas didelis ir platus, o mes turim surasti tik vieną mažytį adresėlį kažkur dideliame mieste. Ir ką jūs sau manote? Vladas mus atvedė ten kur reikia preciziškai tiksliai. Akimirksniu Vladui buvo atleista visi jo išsišokimai ir jis tapo visų ekipažo dalyviu numylėtiniu, herojumi, išgelbėtoju ir mesiju kaip koks Uspaskichas, Paksas ar Grybauskaitė. Kurį laiką Vladas praleido mėgaudamasis dėmesiu ir pagyromis.

Apsigyvename Ernst Reuter youth hostel. 23 eurai žmogui. Aš, Albertas ir Nijolė turime trivietį kambarį, o mamas siunčiame į bendruosius kambarius. Normalus, jaukus hostelis kažkur Vakarų Berlyne, ramiame jaukiame nuosavų namų rajone. Rinkausi tokį, kad mašiną galima būtų priparkuoti be streso. Mama Birutė Vakarų Vokietijos gerbėja džiaugiasi, kad bent jau apsistojome Vakarų Berlyne, kur sovietai nedarė savo tvarkos.

Mums visiems šita Berlyno istorijos dalis ir yra įdomiausia, todėl visi nekantrauja pamatyti Berlyno sieną ir palyginti sovietinį DDR Berlyną ir Vakarų Berlyną. Kaip žinoma, Berlynas dabar yra vienas miestas, tačiau anksčiau Vakarų Berlynas buvo aptvertas didele siena, kaip koks rezervuatas, kad žvėrys iš ten masiškai nesiveržtų į stalininę DDR.

Taip, neslėpsiu. Berlyno siena buvo tas traukos objektas dėl kurio taip norėjau važiuoti į Berlyną. Kiti objektai manęs iš esmės nedomino. Todėl noriu trumpai aprašyti tą dalyką. Kam neįdomu, praleiskit sekančią pastraipą.

Pasibaigus II pasaulinam karui, amerikiečiai, anglai, prancūzai ir sovietai padalino Berlyną į 4 zonas. Vakariečių zona tapo Vakarų Berlynu, o sovietų – Rytų Berlynu. Savo zoną sovietai tuoj pat ėmė saugoti kaip pas save sąjungoj. Berlyniečiai tuoj pajuto sovietų valdymo „pranašumus“ ir ėmė masiškai bėgti į Vakarų Berlyną. Negalėdami efektingai sulaikyti bėglių, sovietai apjuosė Vakarų Berlyną siena. Berlyno siena. Vieną rytą atsibudę berlyniečiai pamatė, kad stovi tvora ir sparčiai kyla aukšta betoninė siena. Ji buvo pradėta statyti 1961 m. Jos ilgis buvo 155 kilometrai. Ji apjuosė visą Vakarų Berlyną. Vakarų berlyniečiai tapo visiškai izoliuoti nuo savo šalies. Įdomi ten buvo situacija. Pasiekti Vakarų Vokietiją Vakarų berlyniečiai galėjo lėktuvais, specialiais traukiniais ir net savo automobiliais. Jiems nebuvo uždrausta lankytis Rytų Vokietijoje. Tik turėdavo atlaikyti ilgas procedūras pasienyje. Nežinau tikėti ar ne, bet hostelio administratorius mane įtikinėjo, kad Vakarų Berlyno gyventojai galėjo lankytis DDR, tačiau negalėjo lįsti į Rytų Berlyną. Skamba keistai, bet gal taip ir buvo. Tuo tarpu Rytų Berlyno gyventojams buvo kur kas blogiau. Jie gyveno tarsi Sovietų Sąjungoje ir negalėjo lankyti nei Vakarų Berlyno, nei Vakarų Vokietijos. Pastačius sieną jų galimybės pabėgti dar labiau pasunkėjo. Siena buvo kelių sluoksnių ir buvo labai saugoma. Kalbama, kad pasieniečiai turėjo šaudyt į kiekvieną kas mėgins prasibrauti pro sieną. Nepaisant to, kalbama, kad iki pat 1989 m. kai siena nugriuvo, per sieną į Vakarų Berlyną pavyko prasprukti apie 5000 žmonių. Sakoma, kad bandydami pereiti sieną žuvo apie 300 žmonių, tačiau neoficialiai sakoma, kad jų buvo virš 1000 ir daugiau. Siena buvo statoma nepaisant jokių kliūčių. Buvo griaunami pastatai ir ypač mielai – bažnyčios, jei jie pasitaikydavo toje vietoje, kur turėjo stovėti siena. Buvo ir taip, kad gyventojų namas ir kiemas liko skirtingose sienų pusėse. Ir netgi taip, kad įėjimas į namą buvo Rytų Berlyne, o langas jau žvelgė į Vakarų Berlyną. Laimingi buvo tie, kuriems pasitaikė atvirkščiai. Netoli Brandenburgo vartų stovi sienos likutis su tokiu muziejėliu po atviru dangumi, kur eksponuojamos nuotraukos. Yra tikrai jaudinančių nuotraukų, kaip žmonės šoka pro langus į Vakarų Berlyną ir bėga, o vakariečiai juos sutinka kaip didvyrius. 1989 m. Rytų Berlyne susidarė įtempta padėtis, piliečiai kėlė riaušes, rengė sienos šturmą, kareiviai laukė įsakymo šaudyti. Grėsė rimtas kraujo praliejimas, tačiau jau ir taip braškanti komunistų valdžia palūžo. Ar jie neišdrįso šaudyti į savus piliečius ar buvo kokie kiti motyvai, aš ne istorikas, nežinau tikslių aplinkybių, tačiau jie paskelbė atidarantys sieną. Abejose sienos pusėse susirinkę vokiečiai ėmė griauti sieną, daiktais, kurie tiesiog pasitaikė po ranka. Berlyno siena žlugo ir ilgainiui buvo visiškai sugriauta. Nebeilgai gyveno ir komunistinė DDR. Vokietija vėl buvo suvienyta. Vokietija buvo euforijoje.

Tačiau buvo suvienyta tik teritorija. Euforija greitai baigėsi. Dabar rytiečiai ir vakariečiai yra susipriešinę kaip niekada. Rytuose pragyvenimo lygis vis dar yra gerokai žemesnis nei Vakaruose nedarbas ir skurdo lygis daug didesnis. Vakariečiai jau nusivylę susivienijimo kaštais, pyksta, kad atstatyti rytus jiems labai daug kainuoja o esą rytiečiai visada yra nepatenkinti. Dėl šalies ekonomikos problemų irgi yra kaltinami rytiečiai. Netgi atsirado sąvoka „antrarūšiai vokiečiai“ Čia apie rytiečius. Kita populiari sąvoka „Rytų atstatymas – Vakarų sugriovimas“. Tuo tarpu rytiečiai yra kitokio mentaliteto, komunizmo paliesti, jiems sunku persiorientuoti. Jie tiesiog kitokie. Sienos nebeliko, tačiau emocinė ir psichologinė praraja tarp vokiečių yra labai gili. Nors po sienos sugriovimo valdžia žadėjo, kad rytai greit pasieks vakarų lygį, tačiau neįvyko. Per 20 metų iš Rytų Vokietijos į Vakarus emigravo apie milijoną žmonių. Paradoksalu, tačiau vakarų ir rytų vokiečiai dažniau tuokiasi su užsieniečiais negu vieni su kitais. Tie, kurie gyveno kitoje sienos pusėje, šiuo metu yra svetimesni nei tie, kurie gyvena kitoje šalyje.Visus nustebino nesenai įvykusi apklausa. Apie 22% vakariečių ir apie 12% rytiečių norėtų, kad vėl stovėtų Berlyno siena. Tokia vat realybė.

Tą visą informaciją aš ėmiau ne vien tik iš spaudos. Didelę jos dalį man suteikė hostelio administratorius – konkretus gėjus. Visą laiką kol pasakojo jis man mirkčiojo. Net mama pastebėjo. Kad panos man taip mirkčiotų. Sapnuose nebent. Dėl tos sienos jis man sako, kad eitume ne tik ten kur stovi keli blokai su nuotraukomis, bet ir netoli OstBanhoff, kur yra išlikę kilometras ar pusantro tos sienos. Vaikinas geriau už bet kokią knygelę.

Nuo hostelio iki metro stotelės eiti apie 2 km. Bet gatvelė labai rami, oras gaivus, eik ir džiaukis. Važiuojame iki Brandenburgo vartų pasigrožėti vakarėjančiu Berlynu. Išlipame rytų pusėje ir iškart kertame Brandenburgo vartus ir einame į vakarus. Siena ėjo per Brandenburgo vartus, juos palikdama rytų pusėje. Dabar toje vietoje kur stovėjo siena, eina plytelių eilė, pagal kurias gali atsekti, kur buvo siena. Ir kaip jau minėjau, netoli vartų, stovi keli sienos blokai su nuotraukomis. Kaip kokie bepročiai klykaujam, žvengiam, fotkinamės visi apsižergę Berlyno sieną. Čia jau linksmiausia mama Sigutė labiausiai pasireiškia. Smagu vis tiek.

Grožimės įspūdingais reichstago rūmais. Jų viršuje yra toks stiklinis kupolas į kurį galima pasikelti. Tačiau eilė kilometrinė nutįsusi per pusę parko. Stojame į jos galą, bet netrukus prieina vokietaitė ir gražiuoju pasiūlo nestovėti eilėje ir nešdintis po velnių, nes jie jau užsidaro. Nebestovime, nes jau temsta ir jie ištikrųjų tuoj užsidaro. Kadangi mamai Sigai reikalinga išsikeisti emerikan dalaz, turime eiti į traukinių stotį, nes niekas kitas jau nebedirba. Ji labai netoli reichstago. Einant per parką, o po to per tiltą virš upės, pradeda įkyriai pulti kažkokie kvaili uodai. Einam per tiltą ir mojuojam visi rankomis kaip kokie lunatikai. Orelis gerokai atvėsta, pradeda darytis nebemalonu, todėl baigiame mūsų pirmąjį vakarą Berlyne. Rytoj turėsime čia visą dieną.

Gegužės 3 diena.
Šiltas ir giedras gegužės rytas. Hostelyje puikūs ir gausūs pusryčiai.Vieni geriausių, beje, per visas mano lankytas šalis ir hostelius. Juokinga žiūrėti į tėvus, ypač į Birutę ir Albertą, kurie tokio tipo įstaigose pirmą kartą. Susikaustę, kiek kompleksuoti, pasidabinę kaip giminės baliuj. Mamos Sigutės tai nieku nenustebinsi, ji visur randa linksmumą ir gerą nuotaiką. Net dabar laksto po valgomąjį su kamera, šnekina ir juokina visus keliautojus iš eilės. Ji net mėnulyje rastų draugų. Jai be problemų įsisukti į studentų ar šiaip į mano bičiulų būrelį ir žiū, jau po kelių akimirkų ji jau būrelio siela. Gali bendrauti be problemų ir rasti bendrų taškų su visokeriopiausiais žmonėmis. Kartais net man ją tenka tramdyti. Dažniausiai girdžiu iš savo bičiulių: „Čia ką, tavo mama? Galvojau gal sesuo kokia“. Tėvelis Albertas, tai matau, irgi sieloj jaunas, akys tik blizga, jei ne mama Birutė, kuri jį be perstojo auklėja ir tramdo, irgi pultų su mama Sigute kvailioti. Jam, žinoma, trukdo kalbos barjeras, tačiau žiūriu jau šnekina ukrainietę merginą visas pasitempęs ir plunksnas pasikedenęs kaip balandis pilkaskrandis. Vakar dieną beklajojant po Berlyną jam žiauriai nutrynė šliūbiniai batai, tai šiandien žiūriu įsimovęs į kažkokias dušines šlepetes ir susiruošęs keliauti.

Vykstame prie Rytų Berlyno traukinių stoties, kur dar tebestovi Berlyno sienos ruožas. Einame, skaitome užrašus ant sienos, žiūrime piešinius. Laisvės trokštantys užrašai. Aukšta ji, gal kokių 3 metrų. Daug žmonių, fotografuojasi su siena. Daug pastatų Rytų Berlyne statyti sovietmečiu, taigi primena namus. Ten kur siena baigiasi, yra tokia parduotuvė – muziejus, kurioje gali pasigrožėti ir nusipirkti visokių niekalų primenančių padalintą Berlyną. Labai įdomu pavėpsoti. East Side Gallery vadinasi ta vieta. Ten galima už 1 eurą į pasą įspausti DDR sienos perėjimo antspaudus. Mamos Sigutė ir Birutė tą ir pasidarė, o man norėjosi pirštus nusigraužti iš pavydo, nes mes kaip modernūs keliautojai jau senai keliaujame be pasų. Mama Sigutė dar už dyką išsiprašo vieną DDR anstpaudą ant pilvo. Perkame dar kelis suvenyrus.

Persikeliame į Vakarų Berlyną. Daug Berlyne traukos objektų turistams, žiauriai daug, tačiau ką tu žmogus padarysi, kai visur ir visada trūksta laiko. Todėl stengiamės atsirinkti kas mūsų nuomone yra svarbiausai ir įdomiausia, ir stengiamės išvengti skubėjimo bei streso. Kas yra labai sunku, kai turi susižymėjęs milijoną vietų kur reikia nueiti, o diena neguminė. Tačiau pats pagrindinis objektas – Berlyno siena yra apšniukštinėta, todėl smalsumas patenkintas, visa kita ne taip svarbu. Perleidžiu iniciatyvą ir ekskursijos po miestą oganizavimą Nijolei. Ji mano, kad svarbu pasikelti kur nors aukštai ir aš jai pritariu. Išsirenkame Europos prekybos centrą, kur yra apžvalgos aikštelė aukštai aukštai. Prieš tai prisėdame parkelyje ant pievelės užkąsti ir išgerti alaus. Kaip gerai, kad čia galima gerti alų viešai. Dar maivomės mojuodami DDR vėliavėle kaip kokie kvaileliai.

Europos prekybos centras yra Šarlotenburge prie Kaizerio Vilhelmo bažnyčios. Labai populiari vieta tarp turistų. Krūvos žmonių, pardavėjų visokių. Kartu su Kaizerio Vilhelmo bažnyčia, praktiškai sulietas stovi modernus dangoraižis. Tai atseit rodo, kad istorinis ir modernusis Berlynas gali puikiai susiderinti. Pakilimas į aukštį kainuoja 4,5 euro. Brangokai. Mama Sigutė ima derėtis, jaunas vaikinas palūžta ir pamatęs, kad mano maikutė su Švedijos vėliava, argumentuoja: “Na, kadangi jūs iš Švedijos, tai suteiksime jums grupės nuolaidą – po 3 eurus“. Nors tiek. Nepuolėme jam aiškinti, kad mes ne iš Švedijos. Mano maikutė iš Švedijos iškart atsiperka ir dar pelno atneša.

Aukštai yra kavinukė, patogūs foteliai, kuriuose gali drybsoti ir grožėtis miestu. Nieko pirkti neprivaloma. Yra didelis telikas, kuris pastoviai suka filmą apie Berlyno sienos istoriją. Įdomu. Bet dar įdomiau tai, kad besukiodamas kamerą, kažkur apačioje, viename iš uždarų kiemų aptikau nudistų klubą ar kažką panašaus. Ten nuogaliai plaukioja baseine, deginasi išvertę savo varpas ir klitorius. Akis neįžiūri, tačiau kamera puikiai pritraukia. Prisipažinsiu, nesu aš koks šventuolis ar nenormalus, kad praleisčiau galimybę paspoksoti į nuogas moteriškes, todėl tą kamerą sukioju gal ir per ilgai. Gerai, kad tėvai kažkur nuėję ir stebi tą filmą per teliką. Aš čia geresnį filmą aptikęs.

Per parką traukiame link Auksinės Pergalės statulos – vienos iš Berlyno simbolių stovinčios netoli Reichstago. Ji įspūdingai stovi didelio parko viduryje. Į ją netgi galima pakilti liftu ir berods, nemokamai, tačiau mes jau iš aukštai vaizdą matėme. Na, nebent žinočiau, kad aptiksiu dar nuogų moteriškių, tuomet būčiau lipęs. Apsiribojam tik pasifotkinimu. Mama Sigutė su tėveliu Albertu dainuoja „Augo kieme klevelyys“. Mama Birutė apsimeta, kad jų nepažįsta ir eina kiek atsilikusi. Užpuola lietutis, kurį praleidžiami stovėdami po tiltu parke. Didelis parkas, pavargsti eiti. Dar kažkoks mini zoologijos sodas pašonėje. Po statulos, vėlgi per žaliuojantį ir žydintį gigantišką parką traukiame link Potsdamo aikštės. Tai moderni aikštė su stikliniais dangoraižiais. Tikras XXI a. Ateitis. Amerika. New Berlin. Plačios gatvės. Nesužavi manęs perdaug betono ir stiklo stebuklai. Jokios žalumos. Kur kas įdomiau yra garsusis Berlyno sienos perėjimo postas vadinamas Check point Charlie. Kadangi daug žmonių negalėdavo pereiti šio posto, juo daugiausiai naudodavosi diplomatai ir karininkai.

Mama Sigutė užspaudžia kažkokį vokietį gatvėje, kad anas rekomenduotų gerą vokišką restoraną su vokišku maistu, t.y. kiaulės karkomis, žirniais, šutintais kopūstais, alumi. Yra vienas geras, sako. Bet jis kažkur prie TV bokšto, netoli Alexanderio aikštės. Mama Sigutė ten nori. Keliamės į Rytų Berlyną, Alexanderio aikštę ir klaidžiojame ten ieškodami restorano. Pavėpsome į TV bokštą. Panašus kaip Vilniaus. „Mutter Hoppe“ vadinasi restoranas. Labai geras, rekomenduoju. Atneša mums po didžiulę karką su keptomis bulvėmis, trintais žirniais su spirgučiais, šutintais kopūstais ir dideliu bokalu gyvo alaus. Du stori vokiečiai groja gyvai. Visi dalinamės įspūdžiais į kamerą. Visiems labiausiai patikusi Berlyno siena. Mama Birutė nepertraukiamai burba, kad DDR lageris jai neįdomus, jai tik federatyvinė Vokietija įdomu. Jau net bajeriu tapo šitas burbėjimas. Karkos kaina gal 15 eurų ir 4 eurai alus. Nepigu, bet kartais gi galima apsimesti turtingais. Už tai porcijos gigantiškos. Bandom dainuoti kartu su dainininkais beleką, plojam garsiai, už tai dainininkai mums dėkoja asmeniškai po kiekvienos dainos.

Gegužės 4 d.
Paliekame Berlyną. Puikiai čia praleidome laiką. Ne su draugais, o su tėvais, tačiau buvo tikrai smagu. Užprogramuojame Vladą, paleidžiame į darbą pailsėjusią Vectrą ir vėl sukam į lenkus. Birutei dėl to stresas. Planuojamas sustojimas ir nakvynė dar viename Lenkijos perliuke – Torūnėje.

Ilgai važiuojame. Gal 7 valandas. Pro Ščeciną ir Bydgoščių. Kad nebūtų nuobodu važiuoti, surengėme dainų popietę. Dainavom dainas pagal abėcėlę nuo A iki Z. Pakeliui sustojame žydinčiuose rapsų laukuose ir apsimetę, kad einame į tualetą, slapta priskiname geltonų rapsų puokštę ir pasveikiname mamas mamos dienos proga. Patenkintos be galo išrodo. Ir nebrangu, nereikia Lietuvoje pirkti rožių po 10 Lt. už vienetą. Įmeta rapsų puokštes į bagažinę. Galės namie aliejų išsispausti. Aliejus aliejum, o man reikėjo bagažinę po to valyti, nes geltoni žiedai labai visur prikibo.

Torūnė – vienas gražesnių Lenkijos senovinių miestų. Apie 200 tūkst. gyventojų ten gyvena. Taigi, kiek didesnis už Klaipėdą. Ten gimė M. Kopernikas. Torūnės senamiestis yra įrašytas į Unesco pasaulio paveldo sąrašą. Nepaprasto grožio senamiestis. Daug bažnyčių ir vėl – vienos už kitas gražesnės. Tingisi net vardinti visas. Kryžiuočių pilies griuvėsiai, rotušė, turgaus aikštė, pasviręs bokštas, miesto siena ir vartai, M. Koperniko namas. Žodžiu, pilnas komplektas. Namai vienas už kitą įspūdingesni. Eini gatvelėmis ir grožiesi. Galima pakilti į rotušės bokštą ir apžvelgti Torūnę iš viršaus už kelis zlotus.

Su Vlado pagalba nakvynę surandame nesunkiai. Kažkoks aptriušęs didelis namas su tokiais pačiais aptriušusiais kambariais nuosavų namų rajone a la Žaliakalnis. Bet už tai nebrangu – 10 eurų žmogui. Pasiliekame, ką jau čia. Neišdidūs gi mes. Yra kur atsigulti ir gerai. Gėrimės senamiesčiu. Kadangi yra sekmadienio vakaras, senamiestis visiškai ištuštėjęs. Kai bažnyčiose baigiasi mišios, senamiestis šiek tiek atsigauna kelioms minutėms iki kol maldininkai neišsiskirsto. Vienoje iš lauko kavinių pamatome besėdintį maestro Donatą Katkų, tai šis mums tiesiai šviesiai sako, kad ta kavinukė yra šūdas ir nepataria čia įsikurti. Už miesto sienos teka Vysla. Įrengta patogi krantinė pasivaikščiojimui. Pati Vysla tai brudna, plaukia kažkokios srutos, tikrai neapetitiška upė. Ir tokia įteka į mūsų Baltijos jūra, kurioje mes su malonumu krykštaujame ir pliuškenamės. Netgi vandenuko gurkštelime kartais didesniai bangai užėjus.

Sutemsta, žmonės išvis dingsta. Nėr ko norėti, jau pusė vienuolikos vakaro. Bet kokiame Lietuvos mieste tokiu laiku sekmadienio vakare jau išvis žmonių neaptiksi. Na, gal išskyrus Vilnių. Sostinę mūsų. Ir tai natūralu, juk žmonėms į darbus. Kavinėje Įpila sriubos kremowa šampinjonowa ir alaus atneša. Mums irgi jau nebetiek linksma, nes tai paskutinis vakaras, rytoj jau namo. Jaučiamas rutinos priartėjimas. Visi tokie ramūs, apsimąstę. Taip ramiai ir baigiame vakarėlį.

Gegužės 5 d.
Atsikeliu, nieko nėra. Visi išėję į miestą. Einu ir aš pats vienas. Rytas saulėtas, gražus. Ir gerai, kad nieko nėra, aš visai nieko prieš paklaidžioti po senamiesčio gatveles vienas, su savo mintimis.

Keista, bet darbo dienos rytą senamiestis ne ką pilnesnis, nei sekmadienio vakarą. Nesupratau kodėl. Nulis judėjimo. Gal dirba visi. Žodžiu, mįslė, kurios neįminiau. Tuo geriau, nes man rami, mįslinga nuotaika ir triukšmingo miesto man visai nesinori. Užeidavau netgi tokius skersgatvius, kur išvis horizonte nei vieno žmogaus nebūdavo matyt. Jaučiaus kaip kokiuose viduramžiuose. Buvo gražu, ramu ir gera. Užėjau į katedrą pats vienas. Ir čia ramu, nieko nevyksta. Galima pamąstyti, pabūti su savimi. Taip ir blūdinėjau valandą ar daugiau.

Į viešbutuką visi susirinkom praktiškai vienu metu. Atsiskaitom, suryjam paskutinius maisto likučius, visi sutartinai išgiriam Torūnės grožį ir 11 ryte išjudam Lietuvos link. Pro Ciechanow ir Lomžą per 6 valandas, sėkmingai pasiekiame Grajewo ir ten darome sustojimą išleisti zlotus parduotuvėje ir pavalgyti, nes užmatėme kažkokią įstaigą su užrašu „Kuchnia domowa“.

Perleidžiu baranką Nijolei. Jau beveik privažiavus Lietuvą, lenkų radijas paleidžia gerą dainą, kurioje dainuoja „jak niebo nad nami“. Ta daina tampa tokiu gražiu, besibaigiančios kelionės soundtracku. Nežinau nei kas dainuoja, nei kaip vadinasi. Namie bandžiau surasti tokią, bet nepasisekė. Taip ir nebegirdėjau jos daugiau niekada. Gal kas yra lenkų muzikos mėgėjas ir žino kas čia per daina? Būčiau dėkingas.

Išsiskyrimo taškas tas pats kaip ir susitikimo. Alytaus maksima. Į kamerą tariame paskutinius žodžius, dėkojame vieni kitiems ir patraukiame į skirtingas Lietuvos puses. Tėvai į vieną, aš su Nijole ir Vladu – į kitą. Smagi kelionė buvo, net nesitikėjau, kad su tėvais galima taip padoriai ir linksmai pakeliauti.

P.S. Mam, dėl tavęs aš niekad neabejojau, paskutinis sakinys skirtas Nijolės tėvams Albertui su Birute.