9 diena
Miesteliais jau sotūs. Norisi gamtos. Todėl vėl diena skirta Švarcvaldui. O ir paskutinė proga paieškoti Švarcvaldo vyšnių pyrago. Juk jo dar neragavome. Ryte dar peržiūriu, kurie kriokliai arčiausiai. Sąraše turiu virš 30, ir čia dar toli gražu ne visi. Pasirenku kelias alternatyvas, o dienos eigoje žiūrėsime kas gausis. Judame žemyn nuo Bahlingen pro Freiburg im Breisgau. Yra ir čia apžiūrėti, bet ši diena skirta gamtai.
Pirmasis – Todtnau krioklys, krentantis žemyn plačiomis kaskadomis. Prie jo galima privažiuoti iš viršaus ir iš apačios. Mes sustojame viršuje ir lipame žemyn grožėtis kriokliu. Žingsniuojant miško takeliu, šnokštimas girdisi iš toli. Ir štai pirmoji kaskada- nedidukė, bet gražiai virstanti per stambius akmenis.
Ir taip, nusileidus tam tikrą laiptelių maršą arba nuvingiavus keliuku žemyn, krioklys koketiškai, po truputį praskleidžia šydą nuo savo veido. Štai pagaliau lieka tik keliolika žingsnelių iki krioklio papėdės.
Milžiniška kaskada galima pasigrožėti gulint… taip taip, gulint ant specialių suolelių. Nenusakoma.
Galima takeliu leistis dar žemiau, ten didžiojo krioklio tęsinys ritasi mažučiukais kriokliukais žemyn.
Tačiau šiek tiek nusileidę, sukame atgal. Ir vėl kopsime į viršų. Bet ne bėda, juk taip gera pakeliui pasigrožėti vandens žaismu. Užlipę iki miško takelio, matome rodyklę kavinė. Gerai būtų išgerti puodelį kavos. Tačiau kiek aplink blaškėmes, kavinukės neradome. Na ir nereikia. Prie automobilio grįžome kitu takučiu.
Pavažiavę keliu į šoną, iš tolo pamatome pakelės kavinukę. Čia ir sustosime. Visi nutariame kiek pasistiprinti. Maistas tokiose kavinėse paprastas, bet skanus. Blynų sriuba, kotletukai – sotu.
Dar pakankamai anksti, tad nutariame nuvažiuoti dar iki kokio netolimo krioklio. Tebūnie krioklių diena. Pasirenkame Menzenschwander krioklį. Apsuptomis miškais pievomis privažiuojame automobilių aikštelę. Praeiname pro trobelę- kavinę smagiu pavadinimu „Zum Kuckuck” .
Nutariame grįžtant ten užsukti, to nerasto puodelio kavos. O kol kas pasivaikščiosime. Menzenschwanderkrioklys visiškai kitoks. Krentantis neaukštomis kaskadomis samanomis apžėlusiais akmenimis atrodo kaip senų pasakų gyvasis herojus.
Besigrožėdami prieiname į krioklio ištakas – smagiai gurguliuojantį upeliuką. Čia jau, šalia upelio, asfaltuota trasa. Sovi medinės rodyklės – į vieną pusę rodo „gamtos sofą“, į kitą – nelabai suprantame, lyg tai griuvėsiai, lyg pilis.
Va nueisime, ir pažiūrėsime kas ten tokio. Nuo asfaltuoto kelio į šoną nuveda smagus platus takas. Šalia nuo žiedų svorio linksta katilėliai.
Takas veda tolyn. Aplink pievos, kur ne kur pasipuošusios žaliaskarėmis eglėmis. Pievas apgaubę miškai.
Eiti smagu, juo labiau, kad pakeliui surandame visokių natūralių medžių skulptūrų. O jau dagių aukštis- beveik iki galvos.
Štai ir prieiname tą stebuklingą tikslą. Ant didžiulių akmenų pristatyta akmens bokštelių, rangosi medinė gyvatė. Ne stebuklas, užtat smagiai pasivaikščiojome.
Galvojat taip ir grįžom atgal. Na jau ne. Ten aplinkui tiek mėlynių – seniai tiek daug nemačiau. Ir dar į kalniuką- beveik lenktis nereikia. Tai ir įpuolėme… Didelės, saldžios- skanavome ir negalėjome sustoti. Prisimėlyniavę, jau tingėjome eiti iki „gamtos sofos“. Nors aišku, ten vaizdas turėjo būti gražus. Užtat , kaip ir žadėjome užsukame į kavinę.
Su drauge nudrožiame iki baro pažiūrėti kuom čia lepina. Oho, šaldytuve visokie tortukai. Vienas toks gražus, vyšnaitėmis apdėliotas.
Kalbam tarp savęs: „- Va žiūrėk čia turbūt šitas tortas ir bus.“ Ir staiga už nugaros balsas:“- Tai kurio torto norėtumėt?“ …..lietuviškai…… taip ir apsigrežėme išsižiojusios. Galvojome pasigirdo. O už baro juokiasi jaunuolis. Taip , taip,… jis mus lietuviškai užkalbino. Lietuvis, dirba kavinės administratoriumi. O čia tai susitikimas. Kažkur – Švarcvaldo miškuose, nedidukėje kavinukėje sutikti lietuvį. O jis sako: -„Dirbu čia keturis metus, bet jūs pirmi lietuviai“. Vat taip va. Taigi, ką užsisakysim? Aišku, visiems kavos ir po gabalą vyšnių torto.
Moteriškai kompanijai vaikinas pasiūlo vyšnių likerio. Kad jau vyšnių diena, tai imam ir likerį. O vyriškai, šiandien vairuojančiai pusei, pasiūlo labai skanaus vyšnių limonado.
Tikrai labai skanaus. Į stalą atkeliauja kava , likeris ir … milžiniškas torto gabalas.
Ragaujame…… neįtikėtina – gabalėlis tiesiog ištirpsta burnoje, sekantis, dar sekantis – dieviško skanumo kūrinys. Jaunuolis prisėda prie mūsų. „-Na kaip?“ – juokiasi. Pasirodo tortą kepa vienas jo pažįstamas ir vietoj pusės buteliuko vyšnių likerio supila visą ir dar visokių paslapčių turi. Tokius tortus tik rojuje dalina. Viena iš mūsų kompanijos tortus neypatinga garbina, bet ir tai pasigardžiuodama suvalgo pusę gabaliuko. Kitą pusę atiduoda mano bulanžerijų draugei. Ši valgo net prisimerkusi iš malonumo. Sako :“-Jei man rytoj bus bloga, vis tiek bus gera.“ ))) Įsikalbame su jaunuoliu. Lietuvoje nebuvo jau seniai. Jo mama taip pat Vokietijoje. Čia, kavinėje dirba, gyvena šalia esančiame pastate (kavinėje dirba keli jaunuoliai). Interneto čia nėra, televizijos taip pat. Telefonas tik laidinis. Užtat sako jis, neturiu kur išleist pinigų. O be interneto visai gerai- turime laiko sau, vakarais žaidžiame stalo žaidimus. Klausia kas pas mus naujo. Ogi nieko ypatingo. Pats jau baigė mokslus ir ieškosi darbo Šveicarijoje. Juk siena čia pat. Labai komunikabilus. Smagu buvo žiūrėti iš šono, kaip jis bendravo su nemaža vokiečių turistų kompanija.
Ir vėl vaikinas prie mūsų. Šnekamės. Paskui pradingsta, bet neužilgo atneša nedidelį buteliuką. Dovana šios dienos vairuotojui – šlakelis stipresnio gėrimo. Nepaprastai malonu. O mes kaip tyčia nieko neturime. Bet pala, pala ar tikrai nieko? Juk mašinoje šaldytuve yra dar nemažas gabalas lašinių (kaip tik pasiėmėme su savim – galvojom gamtoje užkąsim). Tai ir įteikiam jam. Kad matytumėte kaip jam sublizgo akys. Sako – paskambinsiu mamai, papasakosiu, vakare po darbo lašinukų su draugu paragausim. Ir vėl nulekia aptarnauti naujai atėjusių, o sukęs apsukęs ir vėl prie mūsų. Klausinėjame daug apie darbą, mokslus. Šaunus jaunuolis, gaila, kad tokie palieka mūsų kraštą. Šiltai atsisveikiname ir judame link namų. Sukame pro Schluchsee ežerą. Kelias driekiasi praktiškai pakrante. Visiškai neskubame, net nusukame kiek į šoną juo pasigėrėti.
10 diena
Paskutinę dieną šiame regione vėl skiriame Elzasui. Bet šį kartą gamtai. Netoli driekiasi Vosgėzų masyvas. Labiausiai domina Route de Cretes (vingiuotoji kelio atkarpa). Tik neaišku, kaip čia viskas gausis. Vosgėzuose be galo daug gražių vietelių. Oras irgi nelepina- dangus apniukęs, bet lyti lyg tai nesiruošia. Kaip bus, taip bus. Važiuojame, o paskui žiūrėsime vietoje, kaip čia viskas gausis. Vingiuojame pro Orbey. Keliukas smagus, neužmigsi. Pakeliui stojame prie nediduko Lac Blanc ežeriuko. Vėjas tiesiog košia, bet šiek tiek pasivaikštome iki ežeriuką supančių uolų, kuriomis kabarojasi alpinistai.
Uolos nebaisios, įdomu būtų pažiūrėti kaip seksis alpinistams arba šalia esančiu miško takeliu užkopti viršun, bet mums darosi šalta. Pereiname gatvę ir pasukame į kitą pusę. Tenai vėjo nėra, bet ir nieko įdomaus nerandame.
Važiuosime toliau. Po kiek laiko kelią supantis miškas pasikeičia tiesiog akyse. Atrodo patenkame į šiaurietiškus miškus – dingsta eglės, pažeme driekiasi žemaūgiai medeliai, gausiai aplipę kerpėmis. Vingiuojame šiuo stebuklingu keliu iki kažkokios nuorodos. Jau paskui namie pažiūrėjau, kur čia mes stojome. O stojome ne bet kur, o netoli Lac Vert ežero. Nusprendėme paėjėję nuo kelio, miškelyje užkąsti. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Maniškis užsiverčia ant peties mūsų kelioninį šaldytuvą ir vorele pajudame į mišką. Tačiau smagių vietelių prisėsti nerandame, tad pėdiname toliau. Prasideda platus kelias, vedantis žemyn. Pasigirsta nutolę balsai, pro medžius sušmėkščioja ežeras. O, puiku, pasidarysime pikniką prie ežero. Leidžiamės žemyn. Leidžiamės ir leidžiamės, ir leidžiamės, o ežeras neartėja. Kažkur kalnuose tilindžiuoja karvių varpeliai. Prieiname trobelę. Nuo jos kelias veda dar žemyn. Kad jau tiek nuėjome, tai ir dar paeisime. Ir vėl keliu vingiuojame žemyn ir žemyn. Jau paskui pagalvojome, kad gal gerai, jog nesigilinome kur tas ežeras tiksliai, nes neaišku ar būtumėme ryžęsi tam žygiui. Žemyn nusileidome virš gero kilometro. O keliukas tai irgi ne tiesus – visas vingiuotas, tad realiai kur kas daugiau. Pagaliau ir ežeras, apsuptas aukštų eglių, pakrantėse nusėtas suraitytomis medžių šakomis ir dailiais kelmais.
Dabar jau laikas ir piknikui. Atidariau šaldytuvą ir nustėrau. Va ką reiškia, kai jį sukrauna dosnus žmogus. Be visokių mėsyčių, duonyčių, įridenta porą butelių mineralinio ir dar kibiriukas jogurto. Na, toks kilogrinis indas jogurtuko. O tas dosnus žmogus, visą ta svorį dar ir tempėsi su savim žemyn. Pailsime ir patys sau nusprendžiame, kad prie automobilio greičiau pakilsime iš kitos ežero pusės ( ten taip gražiai atitvertas ežeras ir kelias veda tolyn) – juk turi būti ir ten keliukas į viršų. Ir nueiname. Miškas gražus, bet man kažkaip įtartina pasirodo – keliukas veda ne tiek aukštyn, kiek tolyn nuo ežero. Įsisjungiu navigaciją- taip ir yra, drožiame kažkur tolyn. Tada vėl sugalvojame, kad gal eisime iš kitos ežero pusė ir ten rasime keliuką į viršų. Aišku, keliukas aplink ežerą vaizdingas, šalia per uolas teka kriokliukai, tenka pašokčioti ir per mikro upelius.
Visų apmąstymų ir klajonių rezultatas – grįžome į tą pačią vietą. Teks ropštis tuo pačiu keliu atgal, kuriuo ir atėjome. Atsidūstame ir kylame auštyn. Taip iki trobelės. O čia jau stabtelime. Nuo kalnų, skalambydamos varpeliais, nusileido karvytės. Ir tokios gražuolės, kad nulekiame jų įamžinti.
Dar ir saulutė švysteli. Dosnusis žmogus, bevilkdamas krepšį aukštyn pavargo, tad pasuka prie trobelės. Kaip gerai, kad jis ten pasuko. Įsitaisome saulės nušviestoje kavinukėje. Ir kaip neišgerti puodelį kavos tokių panoramų apsuptyje?
Pas šeimininkę pabandome užsisakyti ir mėlynių pyrago ( jis populiarus šiuose kraštuose), bet ji jo jau nebeturi. Siūlo obuolių, bet obuolių visai ne tas. Pailsėję vėl ropščiamės aukštyn ir aukštyn. Po tokios ekskursijos, aišku, jau niekas nieko nebenorėjo, jokių kitų krioklių, kelių ir panašių reikalų. O ir namo reikia grįžti anksčiau- juk ryte išlekiame link namų. Dar nubėgu įamžinti prie namų serbentų. Krūmai vos ne žmogaus aukščio.
11 diena
Taigi, pajudame namų pusėn, bet dar ne, ne namo. Dar aplankysime draugus Bavarijoje. Tačiau, kad būtų įdomiau važiuoti, pasukame link Bodeno ežero. Prieš aštuonerius metus praleidome čia šiek tiek laiko, tačiau pamatėme palyginus nedaug. Sukame į Meersburg. Viršutiniame Meersburg stovi senoji pilis, buvusių valdovų rezidencija, apatiniame, palei ežerą- miestelėnų namai. Automobilį statome į mokamą parkingą. Nors jis ir didelis, bet grūste užgrūstas. Prie ežero akis džiugina bananų medžiai, palmės.
Besigrožėdami einame link miestelio centro. Galvojate taip ir nuėjome? Aišku, kad ne. Prieplaukoje pamatome iškabą su laivų grafiku. Kaip tik vienas neužilgo išplaukia. Užtenka visiems tik susižvalgyti, kad suprasti- žinoma plaukiame. Reisas iki Mainau salos ir atgal. Pats tas valandai. Bilietų pardavėja ramiai siuvinėja siuvinuką.
Krantas tolsta, aplink klykauja vandens paukščiai, vėjas draiko garbanas, o mes sėdime apimti palaimingos būsenos.
Grįžtame, dar susimokame šiek tiek už parkingą. Pasivaikštome gražiai sutvarkyta krantine ir, neradę krantinės kavinukėse laisvos vietos, pasukame į miestelį.
Žavingos gatvės viduryje pagaliau sugužame į kavinukę išsvajotos kavos ir, žinoma, pyrago gabaliuko. Kaip čia be to.
Pasmalyžiavę traukiame tolyn iki molo, kurio gale nenusakoma Peter Lenk skulptūra „ Magiška kolona“. Nuostabus šio skulptoriaus braižas. Galima nagrinėti atskiras detales valandomis.
Bet tiek laiko neturime, tad krantine grįžtame iki automobilio ir judame pas draugus į Ering miestelį. Kaip visada, čia jau mūsų laukia.
Kiekvieną kartą sugalvojama kokia nors atrakcija. Šį kartą lauke kepame kepenines spurgas. O kaip gardu paskui, susėdus terasoje, jas valgyti.
Sutemus, kaip visada, įsitaisome prie laužiuko. Tačiau sugužėjus į namus, vyrai dar neskuba miegoti. Laukia dar vienas darbas – žuvies sūdymas. Yra nupirktos šviežios žuvies, o draugai ne taip seniai įsigijo rūkyklą, tad rytdienos rūkymui reikia paruošti žuvis. Susūdytos žuvis paguldomos iki ryto, o mes irgi visi nuskubame į minkštas lovas . 12 diena Išsimiegoję iki soties lėtai pusryčiaujame. Draugė klausia ar kur važiuosime. Tačiau po tokių intensyvių šiųmetinių klajonių niekur nebenorime judėti. O dar tie naujieji draugų šezlongai. Patys kalti, kad nupirko. Tokių patogių dar neteko regėti. Jie tiesiog fantastiniai, prisitaiko prie žmogaus kūno padėties. Jau kai įsitaisome, tai nebegali mūsų iš ten iškrapštyti. Pyragas, irgi jau tampa tradicija.
Užtat vyrai turi darbo. Ruošia rūkyklą, o vėliau ir žuvytes sudeda pasikaitinti.
Šezlongus tenka trumpam palikti, kad pasimėgautume šviežiai rūkyta žuvimi.
Miegoti einame kiek anksčiau, nes kelsimės taip pat anksti – nakvynė juk Lenkijoje. 13 diena Išdardame ganėtinai anksti. Sukame link Čekijos.
Ech, paskui jau pagalvojome, reikėjo geriau per Vokietiją lėkti, bet visi gi protingi po laiko. Nors nėra to blogo –pakeliui nusiperkame paskanauti šviežių persikų ir trešnių pakelės turgelyje. Kažkur pakeliui Lenkijoje tradiciškai į vakarą įkalame po lėkštę sriubos ir dardame link Piotrkov Tribunalski. Užsakiau netoliese pensioną „Atmosfera“.
Nuo greitkelio sukame į šoną ir riedame kažkokiu tamsiu keliu. Aplink miškai, o mes vis tolyn ir tolyn. Vėlu, tamsu, jokių švieselių – kyla įtarimas ar tikrai ten važiuojame. Pagaliau žybteli kažkokie žuburiukai. Aha, pora namų. Ir vėl miškas. Tai kur tas pensionas? O, štai ir kažkokia gyvenvietė ir net ežeriukas, bet mums dar ne čia. Pagaliau ir pensionas. Mūsų laukia. Kambariai geri, tačiau įspūdis dvejopas. Atrodo ir kambariai geri, ir arbatos gali pasidaryt- viskas padėta koridoriuje. Bet jau publika, tai ką aš žinau. Atvažiavome apie dvyliktą, kol įsikūrėme, įsitaisėme lovose… O kažkurie gyventojai susėdę prie mūsų durų, prie staliuko, kur galima arbatą pasidaryt, pradėjo garsiai šnekas varinėti. Vieno karto gražiai paprašyti neužteko. Teko riktelėti, kad eitų miegot pagaliau. ))) Tačiau kituose kambariuose dar girdėjosi visokie triukšmai. 14 diena Pusryčiavome pensione vieninteliai. Visaip sočiai buvome maitinami Lenkijoje, tačiau pusryčiams žureko sriubos dar neteko gauti. Ir dar toks neprastas dešros šmotas įmontuotas. Ir tai, neskaitant viso kito pusryčių raciono.
Toliau nuobodus kelias link namų per Lenkiją. Ilga kelionė baigėsi, o mes šaltais žiemos vakarais galėsime prisiminti nuostabiai gražius Elzaso kampelius.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas