Vokietija: Brėmenas dovanų gimtadienio proga arba linksmas savaitgalis mieste prie Vėzerio

ĮSPŪDŽIAI IŠ BRĖMENO
Pagaliau! Oras šyla, kaštonų medžius papuošia baltos žiedų taurės , o vakarais ir po lietaus svaigūs alyvų žiedai alsuoja šiluma ir vėl primena, kad atitapena eilinis mano gimtadienis, kurį šeimos Taryboje nuspręsta “pažymėti” kukliai – išvyka į netolimą užsienį, nes svajoti apie netikėtas atostogas kažkur toliau nėra prasmės, o scenarijus, kurio pagrindinė dalyvė balta mišrainė, nedžiugina. Todėl nusprendėme pasinaudoti keliomis laisvomis savaitgalio dienomis ir aplankyti Brėmeną. Tiko skrydžio kaina (233lt) ir dienų skaičius. Būtent tiek jų ir galėjome sau leisti. Gismeteo nežadėjo taip geidžiamos šilumos, bet ar tai gali išgasdinti? “ O, du lieber Augustin, Augustin, Augustin,
O, du lieber Augustin, alles ist hin.”- skamba galvoje. Tiesą pasakius, dainelė ne itin gimtadieniško turinio, bet tikrai labai jau linksma jos gaida. Taigi…. Pirmyn!
Brėmenas pasitinka šaltokai. Gal tokį įspūdį daro Raynaro atskiras terminalas, atrodantis mums labai nejaukiai ir esantis visai kitame pastate, kiek tolėliau nuo Brėmeno oro uosto. Kad pojūčiai mūsų neapgavo, įsitikinsime kiek vėliau, jau grįždami į Vilnių atgal. O dabar bandome išsiaiškinti transporto judėjimą. Brėmenas – tramvajų ir autobusų miestas. Miestas nėra didelis, todėl ir atstumai nėra gasdinantys. Kelionių gide, kuriuo naudojamės visada keliaudami ( iš interneto susižvejota informacija apie transportą, miestų įžymybes, lankytinus objektus ir etc.) nurodyta 6 bei 3 tramvajai, kurie mus ir nugabens iki viešbučio. Viešbutį INSIDE by MELIA radome, kaip visada, Bookinge. Buvome girdėję apie kažkokį lietuvės hostelį Euro Stop, bet nusprendėme apsigyventi INSIDE dėl , kaip sakoma, gero kainos ir kokybės santykio. Buvome išsiaiškinę, kad geriau pirkti miesto transporto kortelę ErlebnisCARD Bremen. Šių kortelių kainos įvairios (maždaug nuo 9 eurų), priklausomai nuo važiuojančiųjų kiekio ir dienų skaičiaus. Jas galima įsigyti oro uoste, viešbučiuose (mes pirkome savo viešbučio recepcijoje, galiojančią dvi dienas ir skirtą penkiems žmonėms už berods 22 eurus). Kortelė suteikia nuolaidas muziejuose bei kituose lankytinuose objektuose. Šiaip kaina tramvajuose 2,40 euro valandai. Bilietą galima pirkti stotelėse arba pačiuose tramvajuose. Trinkt per „galvą“ ir pardavimo procesas prasideda. Viskas kaip pas mus, taip ir danguje. Automatas nevalgo naujų 20 eurų ir senų… dėl tik jam vienam aiškios priežasties ( suprask, išlyginti banknotą reikia dailiau).
Į viešbutį nusikasėme greitai, smagiai stebėdami dviaukščius namus jaukia klinkerio apdaila bei tvarkingas ir tuštokas gatveles.
Mūsų viešbutis tolėliau nuo miesto centro, tačiau tikrai 15-25 minučių kelionė nesudarė sunkumų. Viešbutis, kurį turėtų pamėgti shopingo mėgėjai – visai šalia garsiojo „Waterfront“ prekybos centro ( 100-200 metrų), garsėjančio totaliais, ne tik Kalėdiniais, išpardavimais. Reiktų paminėti, kad viešbutis visai jaukus, švarus, įdomus dizainas, bet skirtas tipo nerūkantiems. Manęs asmeniškai ši žinia nenudžiugino vien todėl, kad ir balkonėlio mūsų kambary ne-bu-vo. Iš dalies…kai ką kompensavo mini baras for free .
Greitai įsikūrę išdundėjome apžiūrinėti miesto. Jau pirmą dieną apibėgiojome Rotušės aikštę su garsiuoju Rolandu, Šv. Petro , Dievo motinos katedrą, pasilaikėme už kojų asilui su visa kompanija ant kupros ir tokiu paprastu, greituoju būdu mūsų norai ėmė pildytis nedelsiant  – priėjome vokiškų dešrelių centriuką. Aišku, ragavome ir laižėmės. Skanios.
Brėmenas nustebino tvarka, jaukumu ir švara. Labai jauki Rotušės aikštė su gatvės muzikantu, grojančiu ir tarakonų dainelę, ir Pamaskvio vakarus. Kiekvienam pagal skonį. Apžiūrėjome paminklus, fontanus, vėjarodžius ant namų stogų. Vėliau vaikščiojome garsiąja Böttcherstrasse gatve, kurioje gausu turistų. Čia galite pamatyti ir vokišką senovinę saldainių manufaktūrą, ir daugybę įvairių juvelyrinių parduotuvėlių, ir pasigrožėti senovine architektūra, pasiklausyti kariljono (porcelianinių varpelių) muzikos. Ši gatvelė garsi ir tuo, kad čia yra Robinzono Kruzo namas. Sakoma, kad jo tėvas buvo kilęs iš Brėmeno. Pasivaikščiojimas buvo smagus ir pilnas teigiamų emocijų.
Vakarėjant buvo nuspręsta šiaip ar taip pašvęsti. Tiesą pasakius, susidarė įspūdis, kad beveik visos kavinaitės aplink rotušę užsidaro jau apie šeštą vakaro. Turistai sklaidosi ir senamiestis itin greitai tuštėja. Mes dar spėjone įšokti į „paskutinį traukinio vagoną“ ir prisiragauti vokiško alaus lauko kavinėje.
Šeštadienio ryte nusprendėme vykti į Brėmeno Universum muziejų. Lyg ir turėjome informacijos, kad ten pakankamai įdomu. O kadangi važiuoti teko pro miesto centrą, tai dar netyčia papuolėme į vargonų koncertą Šv. Petro katedroje. Koncertas valandos trukmės ir nemokamas. Tokie koncertai, kaip supratome Brėmene gana dažni savaitgaliais. Reikia tik pasidomėti ir tikrai papulsite.
Taigi… toliau tiesiu taikymu į Universumą. Bilietas suaugusiam su miesto transporto kortelės teikiama nuolaida – 16 eurų. Pastatas įspūdingas! O štai visa tai, kas viduje , man nepaliko didelio įspūdžio . Taip taip…. trys atskiros zonos… tiksliau Skaičių pasaulis, Žemė, Visata… na ir dar ten visokių pribambasų. Kas, kaip, kada, iš ko, kodėl ir panašiai. Tiesą pasakius, manau, kad čia rastų sau puikių užsiėmimų, sužinotų daug įdomybių 3-15 metų piliečiai. Man viskas atrodė primityvoka ir net kai kas nuobodu. Pūsti burbulus, sukti viesulą, pustyti kopas nepasirodė labai įdomu. Tiesiog esu sena lapė ir jau daug ką žinau. Aišku, buvo keletas įdomesnių dalykų…. Tarkim gana šauniai tau leidžia virtualiai nusileisti į vandenyno dugną ( kažkokiam konteinery parodo gylius ir gyvūniją besileidžiant vis gilyn). Jei nori, gali patirti žemės drebėjimo malonumą, nusileisti į žemės gelmes… tačiau … man norėjosi kažkokių realesnių, tikroviškesnių potyrių. Vieną kartą pamačiau, antrą – nebenorėčiau.
O štai vakarą skyrėme Šniūro kvartalui (vok. Schnoorviertel). Istorinis mažų namų kvartalas XV–XVIII a. buvo vienas vargingiausių Brėmene. Bet dabar tai Brėmeno pasididžiavimas ir turistų labiausiai lankoma vieta. Įspūdingi namai, mažos gatvelės, pasakiškai žėrinčios vitrinos. Fachwerk konstrukcijų namai – lyg iš vaikystės filmų/pasakų… Spalvingi ir kartu dvelkiantys senove. Savotiška menininkų Mažoji Meka su savo bohema. Štai kur galėčiau vaikščioti ir vaikščioti. Tiesa, kainos čia kandžios, bet mes radome pakankamai įkandamą barą. Džiazas, alus – nieko geresnio net ir negalėjau norėti per savo gimtadienį…
Sekmadienį nusprendėme pasivaikštinėti krantine, paspoksoti į vokiečių liaudį, patyrinėti įpročius ir papročius. Visą gerą pusdienį vaikštinėjome Vėzėrio pakrantėmis, klausėmės muzikos, skanavome alų ir etc. . Papuolėme į kažką panašaus kaip… Kaziuko mugė. Visi, kas jau moka vaikščioti, rodos , susitinko į tą krantinę. Senas, jaunas, mažas, sveikas, ligotas – visi blūdijo krantine, šnekučiavosi, apžiūrinėjo prekybos vietas vieteles, gėrė alų ir šiaip džiaugėsi pavasariu. Tą dieną stebėjomės tuo, kad taip leisti laiką šventadieniais gali sau leisti tik vokiečiai. Tik kitos dienos ryte supratome, kodėl vakar miestas taip šurmuliavo. Pasirodo, kad vokiečiai (galbūt ne tik) švenčia visas religines šventes. Na… tokias, kurias gal pas mus linkę prisiminti tik mūsų kaimo močiutės ar šiaip religingesnės moterėlės. Taigi Šeštinės, Sekminės, Devintinės ten valstybinės šventės. Vadinas, laisvadienis. Bet tai supratome tik kitą rytą – tramvajams taip pat buvo šventinė diena, todėl darbą jie pradėjo septintą, o mūsų skrydis – 06.30 . Teko šiek tiek pasinervinti. Laimė, kad mieste važinėjo taksi. Be jokių išeiginių . 20 eurų paaukojome, bet į skrydį suspėjome. Beje, nors viešbutis buvo l. geras, tačiau recepcijoje niekas net nemiauktelėjo, kad švenčiamos tos Šeštinės…ar kaip ten jas. Taigi, jei ruošiatės keliauti į svečias šalis, pasidomėkite ir tos šalies religinėmis šventėmis, o tiksliau – nedarbadieniais.
Šiaip taip įveikę Raynair skrydžių terminale netvarką, info stoką, eiles laimingai grįžome namo. Švietė šilta pavasariška saulė. Vilniuje vis dar žydėjo kaštonai….