Vokietija: Berlyno link (I dalis)

Šiemet man reikia į Berlyną. Dar pavasarį pradedu apie jį galvoti… Bet negi važiuosi pavasarį ar vasarą, kai reikia. O reikia, nes baigiasi mano paso galiojmo laikas. Žodžiu, jokios čia atostogos. Čia – reikia. Ir tą reikia nukeliame į rudenį. Registruojuosi Lietuvos ambasadoje ir pradedu dėlioti planą Berlynui. Na, jei jau važiuoji tuos 700 km, tai reikia, gi, ir po apylinkes pasidairyt.
Tiesa, jei tikitės pasakojimo apie Berlyną, toliau galite neskaityti. Apie jį čia labai mažai. Berlyne esame praleidę ne vieną dieną, todėl šį kartą nusprendėme jo nebeapžiūrinėti. Nesakau, kad jis to nevertas. Žinoma, vertas! Tačiau aplink yra ir kitų velniškai įdomių ir gražių vietų. O kodėl nepasidarius iš to „reikia“ įdomios kelionės? Prijungti savaitgalį ir dar kokią dieną?
Nakvynei renkamės Desau (Dessau-Roßlau). Nors nuo jo iki Berlyno daugiau kaip 100 km, miestas mam pasirodė strategiškai geroje vietoje.

Išaušta penktadienio rytas. Į kelią susiruošiame po tingių pusryčių. Lyja… Nėra nei sunkių debesų, nei kraštelio kažkur, kad ir labai labai toli, mėlyno dangaus. Tik pilka beveik mistiška pilkuma laiko mus šlapiam savo glėby. Raminu save: gi ne atostogos, reikia juk į tą Berlyną. Būtų kas pasakęs, kad Desau prisėsim lauko kavinukėje, būčiau juokais prapliupus… Tačiau iki Desau likus paskutiniam 100 kilometrų pasimato kraštelis mėlyno dangaus. Sumetę daiktus į viešbučio kambarį išskubam atrasti Desau. Na, ne kiek pačio miesto, kiek kokio gėrio skrandžiui. Mašiną statome didelio prekybos centro požeminėje aikštelėje Am Alten Theater. Ji senamiesčio centre. Na, jei jau centras, tai negi pirma prikimši pilvus? Žinoma, pasivaikštome.

Gražuolis rotušės bokštas apstatytas stalažais, šalia esanti Marijos bažnyčia uždaryta. Nors tą žinojom, bet vis tiek patampome duris.

Nuskubame iki Šv.Jono bažnyčios (Johaniniskirche), bet per vėlai – šią uždaro 17 val. (Nieko, aplankysim kitą dieną). Nėra ji nuostabiai graži, tačiau įdomi – nėra altoriaus. Vietoje jo – vargonai.

Na, o dabar į aludę (Brauhaus Zum Alten Dessauer) prikimšti pilvų. Skanu, porcijos didelės, lankytojų daug. O kol laukiame užsakytų patiekalų, gauname… smalčiaus.

Po to dar prisėdame lauko kavinukėje. O paskui jau į viešbutį.

Šeštadienio planas – Bernburgas.

Turbūt esate girdėję apie viduramžių juokdarį, bastūną ir visokiomis legendomis apipintą Tilį Ulenšpygelį (Till Eulenspiegel)!

Pasirodo, jis gyveno viename Bernburgo pilies bokštų – Eulenpsiegelturm. Šiandien Tilis – pagrindinė miesto figūra. Nors iš tikro niekas nė nežino, ar jo gyventa, ar tai tik legendos…
Mašiną paliekame šalia Karlo (Karlsplatz) aikštės esančioje aikštelėje (šeštadienį parkavimas čia nemokamas) ir pamažu pėščiuojame bundančia pėščiųjų gatve. Ji nėra ypatinga, tačiau virtinė keistų fontanų gatvei suteikia žavesio.

Užsukame į Šv. Egidijaus (St. Aegidien) bažnyčią. Ši mus tiktai nustebino: didžiulėmis medinėmis emporomis, aukštai užkeltais vargonis ir… sienų puošyba. Visi šie paveikslai nupiešti ant išpjaustytos skardos.

Toliau – miesto rotušė. Šeštadienis. Taigi, prieš ją sukiojasi veselninkai.

O mes traukiame Bernburgo pilies link. Ši mena net 12 a. (nors manoma, kad pilies čia būta dar seniau, tik ji sudegusi). Laikui bėgant pilis keitėsi, o iš 12-13 a. išliko garsusis Ulenšpiegelio bokštas ir dalis koplyčios. Labai norėjau aš pasikeltį į tą bokštą. Na, bet nelemta – jis restauruojamas. Skaičiau, kad jo sienos net 3 metrų storio, o pasikelti galima į 38 metrų aukštį. Tiek to, užteks balkonėlio. Dar kas įdomu – čia laikomos meškos. Nuo 1860 metų. Tiesa, dabar tik viena, nes antroji nusibaigė vasarį :(. Meškos nematėm, bet maisto pridėta buvo sočiai.

Dar pavaikštinėjame gatvelėmis.

Užslinkus perkūndebesiui įsmunkam į užeigą.

O paskui jau traukiam mašinos link.

Visos dienos nesugaišome, tad užsukame į Kėteno (Köthen) miestelį. Jis visai pakeliui. Rūpėjo mums gražuolė Šv.Jokūbo bažnyčia. Bet visai netikėtai patenkame į šurmuliuojančią šventę. Žinoma, bažnyčią apžiūrime ir po miestą pasivaikštome.

Šventė ir prie Kėteno rūmų! Labai keistu pavadinimu – Kėteno karvės šventė. Paragavimui nusiperkame kažkokių saldėsių. Pardavėja tvirtino, kad tai tradicinis regiono skanėstas. Tokie kaip ale mūsų žagarėliai, tik kitokios formos ir baisiai kieti buvo… Na ką darysi, žiaumojom, kaip atrajojančios karvės – ilgai ir nuobodžiai.

Kėteno rūmai restauruojami. Šalia didelis parkas. Jau galiu įsivaizduoti, kai jie viską susitvarkys, bus nuostabus miestukas. Tikrai norėčiau ten grįžti!

O dabar lekiam į Desau, gal spėsim tuos vargonus vietoje altoriaus pamatyti! Spėjome.

Ir vakarienė.

Sekmadienis
Žadintuvas. Nekenčiu žadintuvo. O sekmadienis ir žadintuvas – tai iš vis kažkas tokio, ko net nelinkėčiau net savo katei, pamiršusiai, kur yra jos tualetas…
Na taip, juk ne atostogos. Juk reikėėėjo į tą Berlyną. Bet Berlynas bus rytoj. Šiandien Halė prie Zalės.
Mašiną statome netoli Leipcigo bokšto (Leipziger Turm) esančioje aikštelėje. Nutariame iš pradžių apsukti didyjį ratą aplink senamiestį, o pabaigai pasilikti saldainiuką – centrą. Ir ką? Po pirmojo 100 nueitų metrų aš įsimylėjau Halę.

Labai patiko fontano idėja. Šis fontanas pastatytas gatvės muzikanto, grojusio citra Reinhold Lohse garbei. Bet tas muzikantas toks mažytis, o didelis – klausytojas! Galima pamanyti, kad fontanas pastatytas klausytojo garbei.

Besidairydami ir besigėrėdami atpėdiname iki Morizburg pilies. Pilies kertinis akmuo padėtas 1484 metais. Šiandien čia įsikūręs meno muziejus.

Toliau traukiame link naujosios rezidencijos ir miesto katedros. Tačiau kad ir kaip keista – sekmadienį katedra uždaryta.

Apžiūrime kitoje Zalės upės pusėje stovinčią buvusią druskos viryklą veikusią iki 1964 m. Dabar ten muziejus, bet mes jo nelankome.

Sukame link senamiesčio centro.

Labai rūpi apžiūrėti Šv.Marijos bažnyčią (Marktkirche St.Marien), kuri sekmadieniais atvira tik dvi valandas (nuo 15:00 iki 17:00). Bažnyčia ne tik labai graži, ji ypatinga tuo, kad joje saugoma originali pomirtinė Martyno Liuterio kaukė. Pamatyti ją galima sumokėjus 2 eurų mokestį.
Kadangi iki trečios valandos dar turime šiek tiek laiko, prisėdame lauko kavinukėje pasigėrėti visu Turgaus aikštės (Marktplatz) vaizdu. Kai kas lieka sėdėti ilgiau (dėl aukščio baimės), o aš keberiojuosi į Šv.Marijos bažnyčios bokštus.

O paskui apžiūrime ir pačią bažnyčią.

Buvau prisiskaičiusi apie senas Halės kapines. Renesansas. Įrengtos 1558-1594 metais nusižiūrėjus itališkąjį camposanto. Tad užsukame ir ten. Bet jei kada čia lankysitės ir neturėsite daug laiko, jas tikrai galima praleisti.

O pabaigai – Giebichenstein pilis. Ji beveik 4 km nuo senamiesčio centro, tad ten nepėdinam, o važiuojam. Dalį galima apžiūrėti be mokesčio, kitą dalį – už 4 eurus. Galima pilies sienomis gėrėtis vaikštinėjant palei upę.

O paskui vakarienė ir namo.

Ryt vėl žadintuvas! Berlynas…