10 diena
Rytas saulėtas ir šiltas. Šiandien laukia Kneifelspitze kalno šturmas. Iki sutarto miestelio 10 min automobiliu. Atvykstame kiek anksčiau ir bulkutinėje nusiperkame desertui šviežių pyragėlių. Suniamniojame čia pat prie lauko staliuko. Su draugais susitinkame prie TIC. Iki kalno prieigų reikia kiek pavažiuoti. Pasiekiame Marija Gern ir jos simpatišką piligrimų bažnytėlę . Beveik visur šiose žemėse rasite nuorodą į šią vietą. Siauru ir stačiu keliuku kylame aukštyn. Procentais rodo 28. Ehej, važiuojantys priekyje, tik nestokite, nestokite, nestokite!!!!! Bet ėmė ir sustojo lygesnėje vietoj, o mes kabom stati. Prieky važiuojantys draugai suabejoja ar rasime aukščiau pavažiavę stovėjimo aikštelę. Išjudinti mūsų mašinos masei prireikia ir rankinio, tiksliau kojinio stabdžio, kurio paprastai nevartojame. Keliukas dar daugiau susiaurėja. Apsisukti jokių galimybių. Absoliučiai. Vienas ratas pas mus praktiškai rieda pačiu kelio pakraščiu. Bet pagaliau išriedame į atvirą vietą. Aikštelė savo vietoje, kaip TIC ir žadėjo. Draugai paskui išsidavė, kad ir patys buvo suabejoję, ar tikrai ras stovėjimo aikštelę aukščiau.
Apsišarvuojame vandeniu ir pirmyn į kalną.
Iš pradžių kopti visai nesunku, bet palaipsniui keliukas statėja ir mes vis dažniau stojame poilsio. Galvojome, kad kasdien kopsim, vaikščiosim, įprasim ir bus vieni niekai. Bet kuo toliau, tuo sunkiau.))) Jei pasitaiko suoliukas, tai visi ant jo sukrentame. O ko čia draskytis. Juk ne lenktynių einame ir ne sportininkai esame. Po truputį priartėjame prie tikslo. Pro medžių viršūnes atsiveria vis gražesni vaizdai.
Pamatome ir trobelę. Šioje vietoje jau ne trobelė, o visai nebloga kavinukė. Iš terasos matosi visas Berchstesgadeno kraštas.
Randame laisvą staliuką. Pailsėsime, suvalgysime ką nors skanaus. Apsitarnauti reikia patiems prie baro. Kažkokios moteriškės perka nematytą patiekalą. Apvalus baltas daiktas, kažkuo apipiltas. Pirma kartą matau. Net mūsų vokiški draugai nežino kas čia per patiekalas. Vadinasi germknodel, bet neaišku koks tas knodel. Bare paaiškina, kad patiekalas priskiriamas saldiems. Bet jau vien dėl foto verta jį nusipirkti. Iš esmės visai įdomus pasirodė. Baltos nesaldžios tešlos, su tirštu slyvų džemu viduje. Apipiltas tirpintu sviestu ir trintomis aguonomis su cukraus pudra.
Kai kas pasiima normalesnių patiekalų. Ne fotografijoms.
Pavalgius apima toks miegas, kad nors griūk ant stalo. Todėl kiek pasivaikštome aplink kavinukę ir užsisakome kavos. Nuostabu. Garuojanti kava, aplink nepaprasto grožio peizažas. Tai ir pasėdime. Ilgai. Prie gretimo stalo įsitaiso ir mūsų užvakar prie Konigssee ežero sutikta slovakų šeimynėlė. Mūsų vokiška draugė net „pasipiktina” – jie čia netoli jau kiek metų gyvena ir nieko nesutiko, o mes, matai, po poros dienų, jau ir „draugų” turim.)))
Pagaliau sukylame, bet prieš tai einame į kitą pusę. Praeiname lietuviškai kalbėdami pro vieną dėdulį. Mūsų vokiškas draugas eina užsisvajojęs paskutinis. Dėdulis jį ir užkalbina ….. lenkiškai. Įdomiai taip. Po kiek laiko išsiaiškina, kad abu vokiečiai. Neblogai gavosi, du vokiečiai bando susišnekėti lenkiškai … Bavarijoj ))))
Nuo čia atsiveria nė kiek ne mažiau gražesnis vaizdas. Matosi Zalcburgas ir jo pilis.Randame laisvą suoliuką ir niekur nenorime pajudėti iš šitos pasakos.
Į tolį nusidriekiantis vaizdas ir aplink tvyranti ramybė užburiantys. Sėdėtum, atrodo, amžinai. Bet visos pasakos kažkada baigiasi.
Žingsniuoti nuo kalno nėra taip lengva , kaip iš pradžių galvojome. Nors takas sugreideriuotas, tačiau vietomis tenka paslysti ant žvyriuko, kas nėra malonu ir saugu. Tad leidžiamės pakankamai atsargiai. Vingiuojam ir vingiuojam žemyn. Ir jau gerokai nuėjus, niekaip galo nesimato. O tai mes čia tiek kelio aukštyn užlipome? Nusileidžiame. Atsisveikiname su draugais. Jie važiuoja toliau dažyti namo. Ačiū jiems už tokį gražų žygį.
Nusileisti automobiliu stačiu keliu irgi nebūna lengva. O šis net labai status. Gerai, kad neilgas. Sustojame prie elipsės formos Marios Gern bažnyčios ( statyta 1708 -1710 m.) Uždaryta, bet per grotas galime pamatyti jos vidų. Lubos puoštos freskomis ir lipdiniais.
Šiandien grįžtame kiek anksčiau, dar reikia susikrauti daiktus. Pagaliau suradau šeimininkę namie ir galėjau susimokėti už būstą. ))) Ryt pajudame link namų. Nė vienas iš mūsų neturi nė mažiausio noro grįžti namo. Džiugu bent tai, kad kelionė dar nesibaigia.
11 diena
Sukylame gana anksti. Papusryčiaujame, susinešame daiktus ir išjudame link Austrijos. Lankysime mūsų draugę Austrijoje. Pernai žiemą Anapilin iškeliavo mūsų austriškas draugas. Gerai, kad pernai juos aplankėme. Amžius jų garbus, tad kiekvienas susitikimas ypatingai svarbus ir reikšmingas.
Tačiau pakeliui dar norime kai ką apžiūrėti. Vietomis susidaro kamščiai, kelyje šimtai motociklininkų – matyt į kokį savo „sąskrydį“ važiuoja.
Bevažiuojant akis užkliūna už rodyklės Lammerklamm. Ir vėl krioklys. Reikia ir šį aplankyti. Įėjimas 4 Eur. Iš pradžių reikia eiti į vieną, trumpają pusę, apgaubtą aukštų uolų, vėliau į kitą – ilgąją.
Einant tolyn, galima išeiti iki trobelės ir žingsniuoti tolyn, tačiau mums vis tiek reikės grįžti iki mašinos, tad iki pat galo neiname. Palei upelį pristatyta visokių gamtinių instaliacijų. Vakare šis tarpeklis būna apšviestas, tad labai įdomu būtų pamatyti jį nusileidus sutemoms.
Užsukame ir į Halštatą. Labai seniai čia lankėmės. Beprotiškai gražus, bet ir beprotiškai turistinis. Ir karšta, net labai. Tikra vasara.
Važiuojame toliau. Kelias vingiuoja palei Traunsee, tad neatsispiriame žavioms ežero pakrantėms ir vienoje vietoje sustojame pasigrožėti ežeru, pabraidyti ir sunaikinti paskutinius trešnių likučius.
Pasiekiame Bad Hall. Kaip visada, mūsų laukia karšti vėlyvi pietūs, ilgas pasisėdėjimas balkone ir malonus pokalbis.
12 diena
Sekmadienis. Ramybės diena. Niekur nevažiuosime, nes laukia dvi kelionės dienos atgal. Tačiau veiklos turime apsčiai.
Papietauti eisime į bažnyčią. Liuteronų bažnyčioje šventė, tad tokios progos nepraleisime. Pamaldų dalis pasibaigus, kieme groja orkestras. Lauke prie bažnyčios sunešti ilgi stalai. Valgome „kotletą“ – tiksliau skaniai iškeptą mėsos gabalą su garnyru. Fone linksmas melodijas groja orkestras.
Vienas, toks šiek tiek įšilęs dėdulė iš minios, kai kada nueina padiriguoti orkestrui. Niekas jo neveja, o ir neblogai jam tai išeina. Vėliau einame į vidų pasidairyti ko nors saldaus. Parduodami bendruomenės moterų iškepti pyragai. Mūsų draugė irgi visada iškepa ką nors saldaus bažnyčios šventėms. Pagroję orkestrantai taip pat sėdasi prie stalų, gaivinasi alumi.
Vėliau aplankome mūsų draugo draugo amžino atilsio vietą.
Karšta, sukame link parko. Stojame į eilutę prie ledų kioskelio. Neįmanoma atsispirti šiam gardėsiui karštą dieną. Sekmadienį paprastai miesto parke groja orkestras. Tačiau šiandien bažnyčios šventė, tad orkestras grojo kitoje vietoje.
Prisismalyžiavę užeiname atvėsti į rotondą, kur laša mineralinis vanduo. Ten gerai, vėsoka.
Mūsų draugė jau pavargo. Sako, kad suks namo pailsėti. O mes parke leidžiamės laiptukais žemyn – pasivaikščiosime.
Besigrožėdami tvarkingomis sodybomis šalia tako, sau visai netikėtai nueiname porą kilometrų iki gretimo miestelio Pfarrkirchen Muhlgrub pilaitės. Rašytiniuose šaltiniuose minima jau 1299 m. Iš buvusių septynių bokštų likę tik du. Dabar čia veikia parduotuvėlė, kur galite įsigyti įvairių kaltinių baldų ir visokių mielų mažmožių sodui. Vidiniame kieme veikia kavinukė.
Grįžtame kiek kitu keliu. Apsukome gražų ratuką. Sugrįžę kiek pavakarojame. Šnekų daug, tik, gaila, laiko mažai tokiems šiltiems susitikimams.
13 diena
Sutapimas, tačiau tai buvo ir kelionės, ir kalendoriaus trylikta diena.
Atsisveikiname ir lekiame link Vienos. Vyciokas energingai mus gina kažkodėl visokiais lauko keliais. Neklausome jo, šokame į austostradą ir miname link Parndorf išpardavimų miestelio. Šiek tiek pražiopsome posūkį link Bratislavos ir tenka situaciją taisyti Vycioko pagalba. Keista, bet jis veda mus visai nematytais keliais. Jie tušti, bet labai jau keistas maršrutas. Momentais atrodo, kad važiuojame visai ne ten. Bet pagaliau atvažiuojame ten, kur planavome. Parndorf ilgai neužtrunkame ir čia pat sumąstome, kad šįkart grįšime per Slovakiją, o ne per Čekiją. Ir vėl fokusai. Vyciokas mus nuveda vėl kažkokiu keliu ir… o siaubeli, nėra kur apsisukti, o čia pat Vengrijos siena. Nereikia mums tos Vengrijos. Nors įvažiuoti vis tiek tenka, nes reikia gi kažkaip grįžti atgal. O važiuojam tai autostrada, ir reikėtų turėti lipduką. Surandame artimiausią posūkį atgal ir … fuuu, mes vėl Austrijoje. Vėliau jau namie išsiaiškinome, kad netyčia Vyciokui buvome pažymėję ekologišką maršrutą. Kas čia per daiktas net neįsivaizduoju, bet tai ir vedė ekologiškai, be šviesoforų. Aplink visokie kaimukai, sodai.
Negana to, pražiopsome Slovakijos kelių vinječių pardavimo vietą. Ir vėl nėra kaip grįžti. Vyciokas kol kas artimiausios degalinės nerodo. Kažkokia nesąmonė. Bet pagaliau atriedame ir iki jos.
Kas liečia važiavimą per Čekiją ar Slovakiją, rinkčiausi Slovakiją. Vinjetės kaina mažesnė, keliai geresni. Yra viena sena atkarpa jau visai netoli sienos, bet matosi tiesiama autostrada, tad poros metų bėgyje, bus puikus kelias.
Kaip mums jau darosi įprasta, nakvosime agroturistykoje Zagroda netoli Varšuvos. Pakeliui, kaip irgi darosi įprasta, vakarienei įkalam sriubos. Ir apie dvyliktą įriedame į agroturistykos kiemą. Bet miegoti vėl negali eiti iškart, dar reikia apsikeisti naujienomis su šeimininke.
14 diena
Ryte, kaip visada, gauname sočius pusryčius. Susiruošiame ir į kelią. Lieka visai nedaug iki namų. Aišku, pakeliui dar užsiperkame maistuko ir sustojame papietauti, bet nuotaikos jau ne tokios linksmos. Akyse vis stovi vakaro saulės nurausvintas Watsmanas, krištolinio skaidrumo ežerai, atrodo girdisi upelio čiurlenimas….. ir taip norisi apsisukti ir grįžti atgal. ))))
pirmas 
79tieji 
ipvoisas