Vokietija: Bavariškas gimtadienis

Artėjantis vyro jubiliejus padėjo pamatyti tai, ką atrodo jau visi matę bei įgyvendinti seniai planuotas idėjas: vėl po 9 metų pertraukos paslidinėti, aplankyti Svarovskio, BMW muziejus, dar kartą pasidžiaugti Kalėdinės Vokietijos nuotaikomis, pasigrožėti tapytais Bavarijos miestelių namais.
Kadangi žinojau, jog tradicinio baliaus nebus, artimiausiems draugams ir giminėms buvo pasiūlyta vykti su mumis į kelionę, kurios metu ir galėsime atšvęsti gimtadienį. Programa buvo pasiūlyta taip pat labai vyriška, bet tinkanti ir moterims 🙂 Be to, šis planas jubiliatui iki pat kelionės pradžios buvo paslaptis, o ir visą kompaniją pamatė tik oro uoste. Žinojau, kad jam patiks šis siurprizas, bet kad paliks tokį įspūdį – nesitikėjau, buvo tiesiog priblokštas. Galvojo, kad gal su kuo nors keturiese tiesiog pabėgam nuo gimtadienio, o oro uoste pasitiko 10 pačių artimiausių žmonių ( bilietus buvo nusipirkę 14, bet dėl įvairių svarbių ir nelabai svarbių priežasčių 4 neskrido)
Taigi skrendam į Bergamą, pasiimam mašinas ir važiuojame apie 370 km iki užsakyto namo Austrijoje, prie pat Vokietijos sienos. Dabar taip nebeplanuočiau – neskrisčiau žiemą į Italiją, jei reikėtų važiuoti į Austriją arba Vokietiją, rinkčiausi skrydį į Vokietiją (nors nuo Frankfurto dar toliau, o artesnių skrydžių nebuvo), nes turėjome dėl to didelių problemų su autonuoma – apie tai aprašiau čia.
Planavau dar užsukti pakeliui į Trentą pavalgyti ir pasigrožėti kalėdine muge, bet dėl mašinų nuomos užgaišus porą valandų, šitų planų teko atsisakyti. Kažkaip šį kartą žlugo ne vienas planuotas dalykas, net negalėjau patikėti – matyt reikia atsakingiau namų darbus daryti, nes atrodo ne kartą apie tas vietas skaityta, viskas ten ir taip aišku, nėra čia ką ruoštis, o pasirodė, kad kalėdinės mugės ne visuose miesteliuose visą mėnesį vyksta ir temsta kalnuose žiemą jau 16 val. Bet tos mažos nesėkmės nei kelionės nuotaikos, nei įspūdžių nesugadino. Norėčiau dar kartą kažko panašaus 🙂
Nors atvykstame labai vėlai ir esame pavargę, tačiau reikia dar gimines su draugais ,,sucementuoti”, todėl pavakarojame.
Ryte nudžiugina apšerkšnijusių kalnų panorama,

Tada atėjusi vilos šeimininkė praveda ,,instruktažą”, o jis reikalingas, nes ir pirtis, ir džakuzi, ir kavos aparatas, kuris gamina ten visokius kapučinus, reikalauja naudojimo instrukcijų. Beje, ji nuomoja 2 šalia vienas kito esančius namus – 14 ir 16 žmonių, kurie tikrai verti pagyrų – be minėtų privalumų yra vasarai dviračiai, pirties chalatai, slidinėjimo batų džiovyklės, buvo palikta ne tik visokių sausų maisto produktų, bet net vyno ir alaus. Tik du minusėliai – jei yra sniego, be grandinių iki namo neužvažiuosite ir labai prasta garso izoliacija, bet kai savi triukšmauja, tai ne taip ir pikta, tiesa? 🙂 Dar paklausinėjame šeimininkės apie artimiausias maitinimo įstaigas, slidinėjimo trasas, todėl išvažiuojame gana vėlai – pradžiai į Svarovskio muziejų.

Laaabai seniai svajojau ir nenusivyliau – patinka man tokie keisti sprendimai – šokantys drabužiai, interaktyvios grindys, vaizduotę žadinantys eksponatai.

Vyrams gal paliko mažesnį įspūdį, bet tikrai niekas nesigailėjo, kad ėjo. Kai būsite tame krištoliniame rutulyje, atsistokite pačiame centre ir ką nors pakalbėkite – jausmas nustebins 🙂 Kieme taip pat yra ką veikti, ypač su vaikais – žavūs debesėliai, iš kurių atrodo tuoj pradės lyti kristalais, labirintas, žaidimų teritorija.

Pagal pirminį planą, turėjome toliau pasivaikščioti po Insbruką, tačiau visi bendrai nutarėme, kad norime geriau pamatyti Neuschvansteino pilį. Deja, deja – kelias tolimas, raitosi aplink kalnus, o saulė taip netikėtai ėmė ir nusileido, todėl 16 val. sutemus, teko tik akį į ją užmesti, o Hohenschwangau pasigrožėti tamsoje. Gaila, bet ką padarysi.

Važiuojame į Mittenwald, kur mūsų laukė sekanti nesėkmė – šiame miestelyje kalėdiniai turgeliai atsidarys tik po savaitės, prieš pačias Kalėdas. Du kartus buvau maždaug tuo pačiu laiku, apie gruodžio vidurį ir visada juos visur rasdavom bešurmuliuojančius – ar čia man iki šiol tiesiog sekėsi, ar Bavarijos vokiečių kitokios tradicijos?
Na, labai nenusimenam – restorane pasistipriname dešrelėmis, karkomis su raugintais kopūstais ir pasivaikštome po tuščią, bet labai gražų, išpuoselėtą miestelį.

Antra diena skirta slidinėjimui. Iki pat kelionės pradžios internete sekiau naujienas ar veiks trasos, nes nors ir oficialiai dauguma jų atsidaro nuo gruodžio 5 dienos, tačiau neįprastai šiltas ruduo šiemet daug kur žlugdo slidinėjimo verslą. Be to juk tam skirta apranga užima beveik pusę rankinio bagažo lagamino, tai kam ją vežtis, jei nepavyktų paslidinėti. Tačiau naktimis kalnuose temperatūra minusinė, o to užtenka, kad pripurkšti dirbtinio sniego, todėl nors viena trasa visur dirbo. Aš mėgstu slidinėti, tačiau tai nepigus malonumas ir jis kasmet brangsta, todėl po paskutinio karto nutariau, kad už tą sumą geriau renkuosi kelionę į kokią Ispaniją 🙂 Taip prabėgo 9 metai, todėl su nerimu laukiau šios dienos.

Važiuojame į netoliese esančias Seefield miestelio Rosshütte trasas.

Kol surandame, kol išsinuomojame inventorių, ,,priduodame” vienintelį mūsų kompanijos paauglį į snieglentės mokyklą, spėjame tik į popietinį slidinėjimą nuo 14 -17 val. Užkilę kurį laiką grožimės nuostabiu vaizdu ir kaupiamės nusileidimui, nes trasos kokybė pasirodė ne pati geriausia – kadangi dieną šilta, tai sniego paviršius apledėjęs.

Tačiau sunku tik pirmą kartą – čia juk kaip dviračiu važiuoti – jei jau kažkada išmokai, nebepamirši. Todėl šauniai praleidžiame laiką – žmonių labai mažai, vaizdai užburiantys, oras saulėtas ir šiltas – fantastika, nors prieš galą kojos jau nelabai nori klausyti – visgi neprošal būtų buvę prieš kelionę pasportuoti. Kadangi dar ne sezonas, šis popietinis paslidinėjimas su inventoriaus nuoma mums kainavo po nepilnus 50 eur. Ir praktinis priminimas, jei kažką panašaus sugalvotumėte – nepamirškite apsidrausti (specialiu draudimu su slidinėjimu), nes sunkesnė trauma po to kainuoja penkiaženkles sumas.
O mes, ačiū dievui, visi sveiki ir patenkinti susitinkame prie automobilių – ten jau laukia draugų pora, kuri nesurizikavo slidinėti, tačiau buvo nukreipti į labai gražią vietą – Partnachklamm tarpeklį iš kurio taip pat grįžo sužavėti. Viso tarpekliu reikia praeiti apie 7 km, todėl jie taip pat jaučiasi pasportavę.

Po to dar pasivaikšto po dieninį Mittewald.

O mes skubame į parduotuvę, nes ryt sekmadienis, viskas bus uždaryta, o mums reikia torto ir dar šio to 🙂
Vakare, mūsų vaikas padaro visiems labai skanių Bolonese makaronų, o po to, kaip ir kas vakarą – pirtelė su burbuline vonia, kuri šiandien labai gerai atpalaidavo pavargusius raumenis.

Sekmadienio rytą keliamės anksčiau, nes daug visko šiandien nuveikti reikia. Pirmiausiai važiuojame į Ettal vienuolyną, kuriame labai graži bazilika, pasivaikštome aplink.

Tada užsukame pasigrožėti vienu iš įspūdingiausių tapytų Bavarijos miestelių – Oberammergau.

Labai gražu, nors kalėdinio turgelio ir čia nematyti, o aš galvojau, kad kasdien vis kitame vokiškas dešreles valgysim ir karštą vyną gersim. Bet dar turime vieną šansą – Miuncheną, į kurį dabar ir važiuojame.

Pagal mano planą, merginas turėjome palikti prekybos centre, o vyrukai tuo metu džiaugsis mašinytėmis BMW muziejuje, bet kažkaip šį kartą, kaip tam posakyje ,,dievas iš mano planų ne tik kad juokėsi”, bet visą kelionę tiesiog šaipėsi :)) Prekybos centras sekmadienį aišku nedirba – tik pas mus Akropoliai visada atidaryti, o čia Vokietija. Todėl moterims taip pat teko eiti į muziejų.

Na, ką aš galiu apie jį pasakyti – gražu, prabangu, netgi per daug erdvės, labai gaila, kad pats, mano nuomone, įdomiausias eksponatas dėl techninių kliūčių nedirbo ir jį mes pažiūrėjome namie internetu, bet vis dėlto tai – vyrų muziejus. Net manęs, nors jau 17 metų vairuoju šios markės automobilius jis labai nesužavėjo, nors nesigailiu kad ėjau, visai linksma ir MINI Cooper ekspozicija.

O vyrukus buvo sunku iš ten išvesti, tik maniškis nusivylė neradęs savo mylimo 91 metų 730 – tikėjosi, kad bus visi kada nors išleisti modeliai.
Pasidomėję iki kada dirba muziejaus parkingas, nutariame į centrą vykti su metro. Pirmiausia dėl to, jog dideliuose miestuose visgi protingiausia taip daryti, o antra – mes neturėjome teisės net iki to muziejaus atvažiuoti, nes nenusipirkome kažkokio miesto ekologinio lipduko, o ir sekmadienį, pasirodo, nebuvo jokio šanso jo įsigyti.
Taigi sėdame į metro, perkame dienos grupinį bilietą už 2,5 eur/žm. ir už kelių stotelių mes pagrindinėje Marienplatz aikštėje. Suvalgome tradicinių dešrų, išgeriam karšto vyno ir porai valandų išsibarstome. Pagaliau pavyko ir tą garsiąją kalėdinę mugę draugams parodyti ir patiems ja vėl pasidžiaugti.

Buvau daug girdėjusi apie Miuncheno kalėdinių mugių ypatingą dvasią, tačiau nepasakyčiau, kad ji kažkuo išskirtinė – deja, bet mano matytos ankstesnėse kelionėse man labiau patiko. Nors niekur už tos aikštės ribų mes ir nebuvom labai nutolę, bet tai nėra tas miestas, į kurį norėtųsi sugrįžti. Tik besiruošdama kelionei, radau dar kelis labai įdomius vyriškus muziejus – transporto, lėktuvų, yra labai įspūdinga aludė, todėl savo sūnums būtinai pasiūlysiu čia kokią žiemą su draugais atskristi, nes vyrams čia tikrai labai patrauklus miestas. O mes tos garsios aludės jau nebeieškome, nes kai kas už vairo, be to šiandien laukia jubiliejinė vakarienė.
Kadangi šeimininkės pasiūlytas restoranas dėl kažkokios priežasties nedirba, tai nutarėme švęsti namie – jūros gėrybių sriuba, tortas, pirtis ir kiti malonumai …

Ryte sėdame prie kompiuterio ir visi kartu sprendžiame ką pakeliui iki nakvynės Bergame norime pamatyti : ar Trentą ir Gardos ežerą, ar Rescheno ežerą ir Merano. Kadangi Gardą greičiausiai pasiektumėm vėl sutemus, o tada nebėra prasmės, nes pusės grožio nesimatys, nutariame aplankyti seną mano svajonę – Rescheno ežerą.
Nuostabu – saulė šviečia, apsnigtų kalnų, bei skaisčiai mėlyno vandens fone, ta graži varpinė atrodo taip paslaptingai, kad nesinori nuo jos atitraukti akių. Vėjelis atgena plonu ledu apsitraukusį vandenį, kuris atsimušęs į varpinę, garsiai traškėdamas subyra į mažus gabalėlius. Užburiantis vaizdas.

Kelias iki jos taip pat labai vaizdingas.

Bet po to kažkaip ilgai mums važiuojasi – tai policija sustabdo ir vos ne pusvalandį įvedinėja duomenis, po to dėl avarijos vėl papuolame į kažkokį kamštį ir ilgai velkamės paskui koloną mašinų. Išalkę nutariame stoti kokiam nors miestelyje, bet priekį važiavusiam ekipažui tas ,,miestelis” pasitaikė Merano. O čia visas miestas – pasistatome požeminiame parkinge mašiną ir einame ieškoti picų. Supratau, kad Trentas ir šį kartą ,,nenori mūsų priimti”, nes jau antrą kartą nepavyksta į jį užsukti.

Labai skaniai pavalgome ir pasivaikštome valandėlę po visai neįspūdingą miestą, kurį puošia nebent šventinės girliandos, bei šiokie tokie kalėdiniai turgeliai ir vykstame į Bergamą, kur mūsų laukia sutartą valandą šeimininkai. Kai kas dar panaktinėja po Bergamo žemutinį miestą, naršo internete, bei dalinasi kelionės įspūdžiais, o rytoj ryte jau skrydis namo. Nuotaika visų puiki, kelionė, nepaisant visų nesklandumų pavyko puikiai, netgi geriau nei tikėjausi, o pats geriausias jausmas liko tas, kad turi tiek daug nuostabių artimų žmonių, kurie važiuos su tavimi kad ir į pasaulio kraštą tam, kad pabūti kartu. Ačiū visiems už nuostabų laiką! Iki kitų kartų 🙂

Mūsų namas, užsakinėti per čia