Vietnamas (pirma dalis)

Ką aš žinau apie Mianmarą? Manau, kad daug. Na, visų pirma, žinau tokią Robbie Williams dainą – The road to Mandalay. Mandalay tai miestas Mianmare. Antras faktas ką aš žinau apie šią šalį – Mianmaro vėliava lygiai tokia pat kaip ir mano šalies, tik vėliavos viduryje įspausta žvaigždė. Dar žinau, kad anksčiau šalis vadinosi Birma (Burma). Ir pagrindinis faktas apie šią Azijos šalį – į ten negalima nuskristi tiesiogiai iš Frankfurto. Vadinasi teks skristi į Bankoką, o iš ten jau į Mandalay, arba į sostinę Yangon-ą. Ši žinia man ypač maloni, nes tai reiškia, kad aš ir vėl susitiksiu su savo meile – Bankoku. Kelios savaitės bilietų paieškai ir šiemet garbė skraidinti mus į Talando sostinę atitenka Air India oro bendrovei. Belieka šiek tiek pagilinti ir taip jau be galo gilias žinias apie Mianmarą. Oho kainelės! Taip taip, su mūsų numatytu biudžetu Mianmare nėra kas veikti. Skubiai reikia plano B. Va taip ir gimė mintis keliauti į Vietnamą.
Monotoniškai gaudžia lėktuvo varikliai, pro iliuminatorių stebiu, kaip švelniai juda lėktuvo eleronai. Galvoje mintys kaip bitės karštą vasaros dieną spiečiais zuja. Kartas nuo karto pasiseka vieną kitą sučiupti. Štai ir dabar vieną pagavau ir bandau ją šiek tiek užlaikyti. Apie ką ji? Apie pavydą. Darausi pavydus. Mūsų kelionė jau baigėsi ir mes jau kelios valandos kaip skrendame namo, o mūsų sutikta pora iš Šveicarijos dar tik pradeda savo kelionę. Bet pavydu ne dėl to, kad jie pradeda, bet dėl to, kad jie keliauja aplink pasaulį. Ach kaip aš jiems pavydžiu. Pavydžiu ir sutiktiems kanadiečiams: jų kelionė truks šešis – devynis mėnesius… Ir vėl tik lėktuvo variklių gausmas ir dūzgiančios kaip bitės mintys. Viena itin įkyri: tai kaip tau tas Vietnamas? To paties klausė ir šveicarai ir kanadiečiai. Jiems nuo tiesioginio atsakymo diplomatiškai išsisukau, bet sau nepameluosi, neišsisuksi. Teks atsakyti sąžiningai.
Iš Bankoko atskrendame į Hanojų. Koks pirmas įspūdis? Šalta. Apsiniaukę ir šalta, gal tik 20-22 laipsniai šilumos. Oro uoste susirandam miesto autobusų stotelę ir laukiam autobuso. Tuoj prie mūsų prieina kelios jaunos vietnamietės ir viena iš jų rodo į jos telefoną, suprask – nufotografuok jas. Gerai, bandau imti jos telefoną. Ne, nesupratai, su jumis norime nusifotografuoti. Ok. Nuo per ilgai užsitęsusios foto sesijos išgelbėja atvažiavęs autobusas. Kodėl važiuojam ne su taksi? Visų pirma taip gerokai pigiau, nors taksi Vietname nebrangus, o svarbiausia, taip žymiai įdomiau. Laiko turim daug, o ir susigaudyti paprasta, nes važiuosim iki galinės stotelės, o ten jau ir viešbutis netoli. Štai ir mūsų viešbutis. Tikrai geras pasirinkimas, vieta ideali, vienodai netoli iki visų lankytinų Hanojaus objektų. Jau viešbučio registratūroje pasiūlo mums turą į Halongo įlanką. Dėkui, pagalvosim. Žinom tikrai, kad ten vyksime, nes taip mūsų maršrute suplanuota. Tik pabandysim dar ir kitose agentūrose pasižiūrėti, gal bus pigiau. Nors ir čia lyginant su matytomis kainomis internete, pakankamai padori kaina. Viešbučio administratorius duoda miesto žemėlapį, sužymėdamas jame visus lankytinus objektus. Ką reikia aplankyti, mes jau numatę, bet pradžiai, pats pirmas lankytinas objektas bus restoranėlis Cha Ca La Vong.

Cha Ca La Vong restoranėlis
Patiekalas čia tik vienas – kepta žuvis. Visokių atsiliepimų teko skaityti internete. Ir, kad nevertas šis patiekalas tokių pinigų, ir, kad vertas. Kol pats nepabandysi, tol nesuprasi. Šiandien sekmadienis, gal todėl žmonių labai dau., Tenka truputį palaukti. Štai mes jau sėdim prie staliuko, mums atneša du dubenėlius žolių, lėkštutę riešutų, daug ryžinių makaronų ir ant ugnies kepančią žuvį. Na, ne visą žuvį, jos gabalėlius. Į kepančios žuvies keptuvę įmeta žolių iš vieno dubenėlio, pamaišo, pamaišo ir toliau palieka tą procesą valdyti mums patiems.

Žuvies kepimas
Į savo lėkštutę įsidedi makaronų ir pakepintų žolių su žuvies gabaliukais. Tuomet į keptuvę įmeti dar žolių. Velniop visus internetinius atsiliepimus – labai skanu. Sotūs ir laimingi einam Hanojaus gatvelėmis, dairydamiesi bene pamatysim kur turistinę agentūrą.

Hanojaus gatvelė

Paukšteliai
Keista, bet tokių nesimato. Koks čia stebuklas, ir Kambodžoje visus turus pirkdavome viešbutyje. Tą patį padarome ir dabar. Hanojaus apžiūrai turim dvi dienas. Neskubėdami traukiame link Ho Chi Minh-o mauzoliejaus.

Mauzoliejus
Senukas Ho Chi Minh-as, padedamas sovietų Rusijos, kadaise „išvadavo“ Vietnamą nuo nekenčiamų kapitalistų jungo. Kadangi Vietnamas yra socialistinė respublika, savaime suprantama, kad didelis dėmesys šalyje skiriamas saugumui. Filmuoti prie Ho Chi Minh-o mauzoliejaus esančioje aikštėje man neleido.

Griežtasis pareigūnas
Na aš juos pilnai suprantu, aš gi tą filmuotą medžiagą galiu parodyti žmonėms, kurie yra priešiškai nusiteikę Vietnamo socialistinės respublikos atžvilgiu. Tuomet šalies saugumas, ar net, pasakyčiau, šalies likimas gali atsidurti ant bedugnės krašto. Nuo šiol prisiartinęs prie kokio nors pastato prie kurio plevėsuoja valstybinės Vietnamo vėliavos, dėl visa ko kamerą paslepiu. Tegu jiems būna saugiau. Pats mauzoliejus dabar uždarytas, pamatyti senuko Ho neteks. Nelabai dėl to nuliūdę keliaujame toliau. Smagu vaikštinėti siauromis senamiesčio gatvelėmis. Tiesiog mėgautis viskuo ką matai.

Hanojaus gatvelėse
Nejučia ateina vakaras, visai šalia viešbučio esanti gatvė po truputį virsta naktinio turgaus vieta. Tęsiasi turgus iki pat Hoan Kiem ežero. Pereinam visą turgų, prisiperkam suvenyrų ir tariam pirmą kartą labanakt Hanojau.

Vakare
Kaip ir Robin Williams režisieriaus Barry Levinson filme Good Morning, Vietnam, iš ryto, kiek plaučiai leidžia, šaukiu – Good Morning, Vietnam. Tiesa, darau tai prie ežero, kur, kaip tyčia, tuo metu nėra žmonių.

Good morning, Vietnam
Einame į Ngoc Son šventyklą. Virš ežero tvyranti rūko skraistė gaubia šventyklą ir šalia esantį vėžlio bokštą.

Tiltelis į šventyklą
Vaizdas nepakartojamas.

Vėžlio bokštas

Šventykloje
Apžiūrėję šventyklą nutariam pasinaudoti siūloma paslauga – elektromobiliu pusės valandos ekskursija po miestą. Bevažiuojant pastebime įdomų dalyką, vienoje gatvelėje parduodamos vienos rūšies prekės. Čia vaisiai, daržovės, kitoje gatvelėje ūkinės prekės, dar kitoje turistinės agentūros. Ką? Į Halongo įlanką tik tiek kainuoja! Pasirodo, viešbutyje pirkdami turą, mes permokėjom lygiai tris kartus. Bet, kaip sako, neverk pametęs, nesidžiauk radęs. Viliamės, kad mūsų laivas bus kaip kruizinis laineris, raudoni kilimai, šampanas. Dar vienas nusivylimas kai sužinome, kad į Water Puppet Show bilietų mūsų buvimo Hanojuje metu, jau nėra. Ir dėl šios nesėkmės per daug nepergyvename. Nekantriai laukiame rytojaus kelionės į Halongo įlanką. Rytas nuteikia nelabai maloniai – lyja. Lyja nestipriai, tačiau ir tai gadina nuotaiką. Štai ir mūsų autobusiukas, bevažiuojant vyksta standartinė procedūra, susipažinimas. Mūsų grupėje kanadiečių pora, pora iš Šveicarijos, vienas danas, du jauni vaikinukai iš Šveicarijos, keista buvo stebėti tos pačios šalies žmones, vieni kalba prancūziškai, kiti – vokiškai. Dar grupėje dvi britės ir mudu. Kai pasakom, kad esame iš Europos, mat prisistatome pirmieji, pasigirsta juokas: mes visi iš ten. Bet, kai pasakom, kad iš Lietuvos, tik kanadiečiai žino kas ta Lietuva. Va tokie jie Europiečiai. Kai po poros valandų sustojame tarpinėje stotelėje, prie manęs prieina kanadietis, koja ant smėlio papaišo Europos žemėlapį, rodo: čia sovietų sąjunga, o čia jūs? Dar papolitikuojame apie situaciją Ukrainoje. Kelionės metu oras tai pasitaisydavo, tai vėl subjurdavo, taip ir nesuprasi, ko laukti atvykus. Na, bent jau nelyja. Ir štai atvykome į prieplauką, prie mūsų prisijungia italų pora ir į laivą.

Laivo kajutė
Raudonų kilimų nėra, tikrai ne kruizinis laineris, o svarbiausia – rūkas. Matosi gal tik penkiasdešimt metrų aplink, va tokį pokštą iškrėtė mums motinėlė gamta.

Rūkas 1
Vienintelė paguoda, gal ryt praskaidrės dangus.

Rūkas 2
O šiandien jau vakarienė, smagiai šnekučiuojamės su kanadiečiais ir šveicarais. Kas kur keliauja, ką jau matė, kur buvo. Šveicaras pasakoja, kad turi savo verslą, jau perleido jį vaikams ir dabar su žmona išsiruošė į kelionę aplink pasaulį. Kelionė truks metus. Vienas niuansas – jokių lėktuvų. Traukiniai, autobusai, laivai – taip, lėktuvai – ne. Bijau skristi, sako. Papasakoju, kur mes jau buvę: Tailandas, Kambodža, Malaizija, Singapūras ir dabar Vietnamas. Smagiai prabėga vakaras, jau metas miegoti. Čia vaikinukas iš Šveicarijos tempia mane kažkur, įbruka meškerę į rankas: dar pameškeriokim. Ir taip, tarp kitko, paklausia – tai kur ta Lietuva randasi?
Ryte keliamės anksti ir iškarto prie lango. Šviesiau, tikrai šviesiau.

Rūkas 3
Kol papusryčiaujame, deja oras galutinai subjūra, dulkia smulkus lietus.

Rūkas 4
Nebedžiugina ir tai, kad atplaukus į beždžionių salą, beždžionėlės vos ne ranka pasiekiamos, pozuoja visai šalia, tarsi norėdamos bent tiek pataisyti prasto oro sugadintą nuotaiką.

Jau lietus
Gidė pasiūlo išsimaudyti. Įsibrendu į vandenį. Dieve kaip aš pažystu šitą jausmą, kai įbrendi į šaltą Baltijos jūrą. Temperatūra – 18 laipsnių. Ne dėl to aš čia už tūkstančių kilometrų atvykau!

Rūkas 5
Pasirodo, dabar šioje Vietnamo vietoje lygiai toks pat pavasaris kaip ir pas mus.

Halongo įlanka
Čia reikia važiuoti vasarą. Tuomet ir nelyja, ir vanduo šiltas. Taip, praktiškai nieko nepamatę, grįžtame į Hanojų.

Rūkas 6
Kaip kompensaciją už nepavykusį (nepamirškit – permokėjom trigubai) turą, dar kartą einame į Cha Ca La Vong restoranėlį. Žmonių nėra, neskubėdami mėgaujamės nuostabiu maistu. Ryte jau mūsų laukia taksi, į oro uostą. Sudie Hanojau, o po valandos – labas Da Nang-e. Šilčiau, gerokai šilčiau. Ir saulutė smagiai šviečia. Sveikinamės su mūsų jau laukiančiu šeimos, kurioje apsistosime, giminaičiu. Jis mus veža į šalia Da Nang-o esantį miestelį Hoi An. Labai panaši šių miestelių analogija su mūsų Palanga ir Šventąja. Da Nang-as kaip mūsų Palanga, o Hoi An, kaip Šventoji. Na, tik savaime suprantama, dydžiai neatitinka. Kur jau ten mūsų kurortams iki tokių mastų. Priima mus taip šiltai, atrodo jog esame senai nesimatę geri draugai. Sėdame ant šeimininkų pasiūlytų dviračių ir miname prie jūros. Galutinai pamirštame Hanojaus rūkus ir darganas. Jau netoli ir pliažas, kai staiga išgirstame policininko švilpuką ir pamatome įsakmų mostą lazdele sustoti. Na, kad motoroleriais negalima be Vietnamo vairuotojo pažymėjimo važinėti – žinome, bet kad su dviračiu – kažkokia nesąmonė. Štai kas, pasirodo negalima į paplūdimį su dviračiu važiuoti, reikia palikti jį čia pat esančioje aikštelėje. Taip ir padarome. Pagaliau parodome saulutei savo baltus kaip sūris kūnus.

Pagaliau saulė
Ir vandens temperatūra tokia, kad galima išsimaudyti. Dar kiek pasikaitinę miname atgal į miestelį. Pietų metas, susirandame vietą pavalgyti. Kol laukiame užsakyto maistelio, fotografuojame, filmuojame. Šeimininkė prašo nufotografuoti jos dukrytę, duoda vizitinę: ar galėsit atsiųsti nuotraukas?

Mažoji vietnamietė
Tai žinoma, ir filmo ištrauką apie tavo miestą atsiųsim. Pavalgę toliau miname link senamiesčio. Prirakiname savo žirgelius prie stulpo ir einame į senamiestį.

Senamiestyje
Labai gražus senamiestis, tik labai jau daug komercijos.

Suvenyrai 1
Ne, aš ne prieš komerciją, bet įsivaizduokit mūsų Rumšiškes, kai kiekvienas etnografinis namelis, troba, nuo pat kamino iki slenksčio nukabinėta suvenyrais, šalikais, na įvairiausiom prekėm.

Suvenyrai 2
Pačio namo, to grožio, dėl ko čia atėjai, beveik ir nesimato. Tik atskiri fragmentai. Nežiūrint visko, labai patiko, reikės dar kartą ryt atvykti. O pabaigai galima ir ledų suvalgyti. Vieną porciją prašom šitų, o kitą duriano skonio. Pardavėjas apsižiūri, kad duriano skonio jau neturi. Gerai, sakau, tiks ir kiti. Čia pat atsisėdę mėgaujamės ledais, kai pardavėjas duoda man lėkštutę su ledais: dar radau vieną duriano skonio. Mokėti nereikia, dovana, ir padeda lėkštutę su ledais šalia. Kai kiek laiko nepaliečiu dovanotų ledų, nes valgau pirmus, iš kioskelio išbėga pardavėja, prieina prie mūsų ir dar kartą patvirtina, kad čia tikrai dovana, nieko mokėti nereikia, skanaukit.
Ar noriu vegetariško maisto? Ne, man prašau vištienos. Ir balto vyno, prašau. Neturit vyno, tik brendis, viskis ir vodka? Ne, dėkui, tuomet sulčių prašau. Lėktuve pietūs. Ko gero Air India maistas prasčiausias iš visų kuriuos teko valgyti kitų oro bendrovių skrydžių metu. Nei vyno, nei alaus. O gal ir gerai, mano mintys, dūzgiančios bitutės, be vyno smagiau laksto. Dar vieną pačiupau. Kad pėsčiųjų Azijoje negerbia, jokia ne paslaptis, bet Vietname eismas ko gero pats chaotiškiausias. Pradžioje net atrodo, kad jokių taisyklių čia nėra, galioja tik viena taisyklė – kas pirmas nuspaudė garso signalą, tas ir teisus. Na gal šiokios tokios taisyklės automobiliams ir yra. Su motoroleriu galima (jei atsargiai ir netoli) važiuoti ir prieš eismą (pats išbandžiau) ir per raudoną šviesoforo signalą, ir šaligatviais.

Motoroleris – pagrindinė transporto priemonė
Už tai nebaudžia. Bet va jei sugalvosi viršyti greitį, į kalėjimą žinoma nepasodins, bet baudą sumokėsi. Garantuotai. Tą girdėjau ir iš vietinių ir iš turistų.

Eismas
Todėl neteko matyti „lakstančių“. Gal užtai visos kelionės metu, o ji truko tris savaites, niekur nematėm nei vieno eismo įvykio, net menkiausio. Nuomojantis motorolerį man pasakė: keturiasdešimt, ne keturiasdešimt penki, ne penkiasdešimt, o keturiasdešimt, būtent toks greitis leistinas mieste. Tik pavažinėjęs ten, suprantu, čia pas mus eismas chaotiškas. Kodėl mes patys save apgaudinėjam? Pas mus leistinas greitis penkiasdešimt, bet važiuojant iki šešiasdešimt – nenubaus. Tai ir leiskim tada važiuoti šešiasdešimt, o už šešiasdešimt vieną jau bauskim. Na ar ne keisti mes? Nuzvimbė mano eismo bitutė kaip motoroleris, o į jos vietą ta įkyrioji jau įsitaisė, tai vis tik kaip tas Vietnamas? Neišsisukinėk, sakyk tiesiai.
Suvalgę ledus sėdam ant dviračių ir važiuojam namo, vakaras jau. Pakeliui sustojam dar vienoje vietoje, tiesiog atsigerti alaus. Užsisakom tik alaus. Kai atneša mūsų alų, iškarto atskaičiuoju pinigėlius ir padedu ant stalo. Šeimininkė dar atneša riešutukų, taip sau, mokėti nereikia. Negaliu taip, išsitraukiu nedidelį pinigėlį ir pridedu į jau suskaičiuotus už alų. Tada šeimininkė vėl dingsta savo virtuvėje ir po kiek laiko atneša du puodelius arbatos. Supratęs, kad jos vaišingumo nenugalėsiu, tik padėkoju vietnamietiškai: cảm ơn . Kitą rytą vėl sėdam ant dviračių. Laukia ilga ir įdomi diena. Kol ne taip karšta, minam į salą,

Žvejai
Vėliau, žinoma, prie jūros maudytis, po gerų pietų vėl į senamiestį, labai jau ten gražu. Vienoje iš gausybės batų parduotuvėlių, akį patraukia įdomios formos basutės. Kaina labai gera, tik mažokos jos lietuviškai kojytei. Į klausimą, ar neturi didesnių, nusišypso, nusiveda į vidų, pakloja ant žemės lapą popieriaus ir liepia stotis ant jo. Pasiūsim pagal jūsų koją. Tai kad, sakom, mes ryt iš ryto jau išvažiuojame. Kelintą išvažiuojate, dešimtą? Devintą basutės bus pristatytos į jūsų viešbutį. O dabar jau beveik septynios vakaro. Kada gi jūs miegate? Ir tikrai, apie devynias basutės jau laukia registratūroje. Vos ne su ašaromis akyse atsisveikiname su šeimininkais. Tas pats šeimos giminaitis veža mus į Da Nang-ą.

Da Nang-o tiltai
Žymiai didesnis už Hoi An-ą, Da Nang-as palieka komercinio kurorto įspūdį. Kadaise buvęs mažas žvejų kaimelis mūsų akyse virsta prabangiu kurortiniu miestu. Seni maži namukai griaunami, jų vietoje dygsta viešbučiai – dangoraižiai. Ryt vyksim aplankyti kelių šventyklų, o poryt važiuosim apžiūrėti Marmuro kalnų. Šiandieną paskiriame lengvam pasivaikščiojimui po apylinkes.