Šių metų liepą pasidovanojau sau ilgai svajotą kelionę – išvykti savaitei į Vieną, Austrijoje. Jau seniai norėjau aplankyti šį miestą, garsėjantį savo architektūra, klasikine muzika ir kavinių kultūra. Kadangi mano vyras Tomas tuo metu dirbo, o vaikai buvo vasaros stovykloje, nusprendžiau leistis į šią kelionę viena, dabar galiu drąsiai sakyti, jog tai buvo viena geriausių mano patirčių.
Į Vieną atvykau liepos pradžioje, kai miestas skendėjo vasaros saulėje ir gyvybingame šurmulyje. Oras buvo tiesiog idealus – apie +27°C dienomis, o vakarai maloniai vėsūs. Apsistojau jaukiame šeimos valdomame viešbutyje netoli Mariahilfer Straße – garsiosios Vienos prekybinės gatvės.
Jau pirmą rytą pradėjau nuo klasikos – nuėjau į Šionbruno rūmus. Nors buvau mačiusi daugybę nuotraukų, tačiau realybėje rūmai pribloškė savo didybe ir tvarkingais barokiniais sodais. Dalyvavau ekskursijoje po imperatoriškus apartamentus ir, tiesą sakant, net susigraudinau žiūrėdama į Sisi (Austrijos imperatorienės Elžbietos) asmeninius daiktus. Vėliau klaidžiodama po labirintą rūmų parke prisiminiau, kaip vaikystėje svajodavau paklysti tikrame sodų labirinte.
Vienos viešasis transportas – puikus, tad kitą dieną patogiai tramvajumi pasiekiau miesto centrą. Pradėjau nuo garsiosios Šv. Stepono katedros (Stephansdom), kurios gotikinis bokštas matomas beveik iš bet kurios miesto vietos. Lipdama į bokšto apžvalgos aikštelę šiek tiek prisibijojau aukščio, bet atsivėręs vaizdas atpirko visas pastangas – visa Viena buvo tarsi ant delno.
Vieną popietę leidau tiesiog vaikštinėdama Ringstrasse – aplankiau Valstybinę operą, Hofburgo rūmus ir Burggarten sodą. Pavargusi nuo vaikščiojimo, pasinėriau į tikrąją Vienos kavinių kultūrą – užsukau į „Café Central“, kur dar prieš daugiau nei šimtmetį lankydavosi tokie garsūs žmonės kaip Freud ar Trotsky. Užsisakiau „Melange“ kavos ir klasikinių „Sachertorte“ – garsiojo šokoladinio pyrago. Prisipažinsiu, ta akimirka, kai stebėjau pro langą praeivius ir skaičiau knygą, buvo viena ramiausių mano visos kelionės metu.
Vieną dieną skyriau moderniam menui – apsilankiau Belvederio rūmuose, kur pamačiau legendinį Klimto „Bučinį“. Buvau sužavėta ne tik paveikslo spindesiu, bet ir pačiais rūmais bei jų sodais, iš kurių atsiveria puikus vaizdas į Vienos centrą.
Kadangi kelionės metu visada mėgstu patirti kažką neplanuoto, nusprendžiau nuvykti ir į Naschmarkt – garsųjį Vienos turgų. Ten praleidau pusdienį ragaujant įvairiausius patiekalus – nuo austrų iki Artimųjų Rytų virtuvės. Skanavau šviežias alyvuoges, ragavau vietinių sūrių ir nusipirkau šviežių vaisių piknikui parke.
Viena mane sužavėjo ir savo žaliosiomis erdvėmis. Liepos mėnesį miestas skendi žalumoje – aplankiau Prater parką, kur pavažiavau garsiuoju Riesenrad apžvalgos ratu, ir vėliau ilsėjausi ant pievelės stebėdama, kaip vietiniai su šeimomis leidžia laiką.
Paskutinį vakarą nusprendžiau skirti šiek tiek romantikai – nusipirkau bilietą į Vienos valstybinės operos pastatymą po atviru dangumi. Klausydama klasikinės muzikos ir stebėdama, kaip saulė leidžiasi už miesto stogų, pajutau, kad Viena tapo ypatinga mano širdies dalimi.
Grįžusi į Lietuvą visiems pasakojau, kaip Viena yra ne tik elegantiška ir tvarkinga, bet ir labai jauki bei svetinga. Ši kelionė man padovanojo ramybę, naujus potyrius ir, žinoma, begalę įkvėpimo. Norėčiau ateityje sugrįžti į Vieną kartu su savo šeima.
79tieji