Vengrija: Į Budapeštą… Į Estergomą…

Susidarė vaizdas, kad Vengrija yra balta dėmė keliautojų žemėlapiuose. Nutariau užpildyti tą dėmę. Aišku, juokauju. Į Budapeštą planavau važiuoti kokius 2- 3 metus. Planavome keturiese. Autobusu. Maršrutiniu. Ieškojau akcijinių bilietų. Nemokėjau sujungti akcijos ir persėdimo kelionė nutolo. Bet noras augo ir materializavosi.

Šeimos narys gavo stažuotę Debrecene. Pavyko nusipirkti autobuso bilietą, persėdant Varšuvoje, rasti viešbutį, susitikti stažuotoją Budapešte. Kelionė buvo nepaprastai pigi.

Budapešte rugsėjo viduryje buvo vasariškas oras. Vaikščiojom po Vengrijos sostinę iki ir po vidurnakčio. Net ir lietus buvo ten šiltas.
Manau, kad Budapeštas pas mus neįvertintas. Pigu kaip Lenkijoje. Beveik visur galima atsiskaityti kortele. Ypač momentine, tik prilietus be kodo. Važinėjau po miestą tik metro. Turistų mažiau negu Varšuvoje. Tik į sinagogą nėjau dėl turistų gausos.
Vengrų kalbos nepramokau, tai beviltiškai sunku. Bet dėl bendravimo neatsimenu nesusipratimo. Tarptautinius žodžius vis tiek žino vengrai, kurie sostinėje susiduria su kitataučiais.
4 metro linijos patenkino transporto poreikį. Daug vaikščiojau. Plaukiau turistiniu laivu Dunojumi. Pastarųjų upėje daug, dešimtys. Nuo Dunojaus atsiveria gražūs pastatai.
Budapeštas suklestėjo ir masiškai pastatytas XIX amžiuje. Tada pastatytas pirmas tiltas amžiaus viduryje-Grandinių arba Sečenio. Jis sujungė Peštą ir Budą simboliškai ir faktiškai. Gimė Budapeštas. Šiauriau Budos dar yra Obuda, trečia miesto istorinė dalis. Grandinių tiltas gražus su liūtų skulptūromis, arkomis , grandinėmis. Juo gatvė neria į tunelį po Budos kalva, virš jo prezidentūra.

Šalia tunelio yra istorinis veikiantis funikulierius. Užkilus, dešinėje Vengrijos Prezidentūra, kairėje Budos pilis- Karalių rūmai. Čia ir liūtų kiemas, ir labai puošnus fontanas. Pastatas gražus, mėgstamas turistų ir fotografų.

Naktinis Budapeštas gražiai apšviestas. Pati gražiausia ir geriausiai matoma- Budos pilis. Grandinių tiltas irgi įdomiai švyti.

Už tilto yra šv. Matiašo bažnyčia su Žvejų bastionu aplink. Tai irgi vienas iš žvilgsnį ar fotoaparato objektyvą patraukiančių objektų tamsoje iš upės arba Pešto pusės.

Matiašo bažnyčioje karūnuodavo karalius. Paskutinį irgi. Tame sąraše man įdomiausias Pranciškus Juozapas ir jo žmona Sisi. Ji keliautoja ir nestandartinė moteris, esu buvęs jos rūmuose Kerkiroje.

Prie bažnyčios vengrų mylimiausio Šv. Ištvano paminklas ant žirgo (Stepono). Čia vaikšto masiniai turistai, atvežti autobusais. Tad ir bažnyčia mokama. Apsieisiu be jos. Kartais masinis turizmas užknisa. Aš atvažiavęs metro jaučiuosi kietesnis, nes kur noriu ten einu. Jie turi ateiti į autobusą, kai liepia gidas.

Šiauriau yra Švč. Marijos Magdelenos bažnyčios bokštas, bažnyčia sugriauta per karą, matosi tik sienų perimetras. Aplink nestandartiniai pastatai, viadukas. Einam tolyn. Keliaujam dviese. Vaikščioti mums patinka. Tai antra pagal atstumą transporto rūšis. Trečios nebuvo. Turime po laikrodį, kurie skaičiuoja žingsnius. Suskaičiavo vieną dieną 40.000. Užprogramuota, kad nuėjus 10.000 žingsnių, būna fejerverkai. Tinginiavimo dienomis namie tai stengiuosi pasiekti. Budapešte visada buvo 25.000 žingsnių, dažniausiai virš 30.000.
Bežingsniuojant prieiname nedidelį skverą. Už jo didelis dar imperijos laikus menantis pastatas, išvertus reikštų „putų namas“. Jame maisto parduotuvė, visokios įstaigėlės, o antrame aukšte kavinė. Ne bet kokia, o aukščiausio lygio. Kava tobula. Maistas skanus. Nuo staliuko vaizdas per langą į parlamentą už Dunojaus. Netoli yra metro sustojimas. Tad kitą dieną dar kartą išgerti kavos putų name. Po to sėdėjau ant suolo ir žiūrėjau į parlamentą, Dunojų, eismą gatvėje.
Šiauriau yra J. Bemo aikštė, gatvė, krantinė. Čia kavinė, kurios interjeras nekeistas nuo 1960 metų. Man dermantininės kėdės priminė hipių laikus. Vengrų mėgstama kavinė, turistų nežinoma. Manyčiau, kad ji mena 1956 metų įvykius. Kavinėje valgome nostalgiškas dešreles, geriame vengrišką alų, mokame grynais forintais. Beveik visur kitur galiojo kortelės.
O dabar informacija apie J. Bemą. Kažkas rašė, kad daug informacijos įdedu. Ji pati ateina, ta informacija. Grįžau iš Budapešto. Žiūriu „Nacionalinę ekspediciją“. Kelis kartus. Labai ją myliu. Manęs ir draugo į ją nepriėmė, nors labai norėjom. Šią vasarą važiavom į Lomžą, išlydėjom uoste į Narevą. Draugo sirgaliaus trispalvę- šaliką rodė TV iš arti. Jų visas vietas Lenkijoje iki Varšuvos aplankėme dar prieš juos. Nukrypau. Rodė Ostrolenką, joje J. Bemo paminklą. Jis buvo 1831 metų sukilimo herojus. Gimęs Tarnuve, čia kovojo prieš rusus. Man visi, kas prieš rusus yra herojai, dėl rusų mes dar vis skurstam. Pralaimėjus sukilimui, jis pabėgo. Kol atsidūrė Vengrijoje. Čia vėl sukilimas, kurį laimėjo. Tas pats J. Bemas čia didvyris. Vėliau J. Bemas atsiduria Sirijoje, valdo Alepą. Ostrolenkoje prie J. Bemo paminklo E. Jakilaitis išsprogdino akis nuo herojaus nuotykių ir nuopelnų. Nuotykiai įkvepia.

Dar šiauriau yra Margit tiltas kuris jungia Dunojaus krantus ir salą. Ilgoje saloje upėje yra parkas, pramogos, fontanas. Pastarasis padarė įspūdį savo figūromis, vandens suktukais.

Kojos mūsų nevaldiškos, bet eina gerai. Į salą, iš salos. Kitame krante jau Peštas. Artimiausia įžymybė yra parlamentas. Nesiplėsiu, nes jis visur: atvirukuose, magnetukuose, prospektuose, žurnaluose. „Nusirašė“ nuo britų parlamento, bet pavyko. Simetriškas, stilingas, didelis. Vertas to turistų dėmesio. Apėjom jį iš visų pusių. Už pastato svarbiausia Vengrijos vėliava ant stiebo, kurią saugo sargybiniai. Paėjus prieiname R. Reigano paminklą. Nukrypsiu į šoną. Man jis yra superherojus. Visų laikų. Jis su Jonu Pauliumi II sudarė sąlygas, kad ta blogio imperija, mūsų sovietinė, subyrėtų. Su Ronaldu Reiganu nusifotografuoju. Antrame fone matosi parlamento kupolas. Toliau įdomesnis fontanas. Neaukštas, bet labai tankus, kvadratinis. Eini prie jo, srovė tarpe dingsta. Bet jei nespėji pereiti, ji šauna į viršų. Man iššovė į šortus. Bet Budapešto oras per valandą išdžiovino, nes telefonas ir pinigai nesušlapo.

Šalia yra JAV ambasada. Toliau šv. Ištvano arba Stepono katedra. Jis buvo Vengrijos karalius, krikštijosi 995 metais. Jo ranka, kuria kėlė kryžių yra balzamuota ir tapusi relikvija. Katedroje kairėje pagrindinio altoriaus yra koplyčia, kur ją saugo auksiniame namelyje. Į viršų, į kupolą nusipirkome pigius bilietus, kurių niekas netikrino.

Užlipome laiptais, nusileidome liftu. Nors galėjome atvirkščiai. Neieškome lengvų kelių. Katedra milžiniška. Vaizdai viduje puikūs. Nuo kupolo viršaus į miestą – irgi. Man patiko Budapešto liberalumas- beveik visur galima fotografuoti, niekas nesikabinėja, nenurodinėja, neprašo už tai susimokėti.
Už katedros tuoj Eržebet aikštė. Joje apžvalgos ratas, kavinės, informacijos kioskas. Metro sustojimas. Čia Budapešto centrinė dalis.

Perėjus magistralinę gatvę, yra keletas pėsčiųjų gatvių. Jos atveda į pagrindinę pėsčiųjų gatvę- Vaci. Pakeliui akis džiugina Vytis- čia Lietuvos Respublikos ambasada. Vaci gatvėje gyvenimas verda net naktį. Restoranai, kavinės, suvenyrų parduotuvės. Gatvės galas išplatėja į aikštę. Joje yra pradinis metro pirmos linijos sustojimas. Tai seniausia linija, išlaikomas vagonų ir stočių retro stilius. Metro atidaryta 1896 metais- po Londono. Pirma linija važinėjau dažniausiai. Nes gyvenau čia prie linijos pradžios. O autobusas į Varšuvą išvyksta iš Meksikoi metro stoties, kuri yra galinė pirmoje linijoje.
Netoli katedros yra didžiulė sinagoga. Į ją nepatekau dėl turistų antplūdžio. Užtat patekome į Szimplą. Ji netoli sinagogos. Tai naktinis baras, kurioje gimė 1989 metų laisvė. Įstaigą neįmanoma apibūdinti, įsprausti į rėmus. 2 aukštuose yra keliolika patalpų. Prieblanda, vos ne tamsu. Muzika kurtina ausis. Susikalbėti sudėtinga. Masė žmonių su bokalais arba kokteiliu rankose eina iš salės į salę. Apsinešę nuo to viso balagano. Sienos subraižytos, nurašinėtos, tiesiog nėra normalaus paviršiaus. Pilna keistų nepraktiškų daiktų palubėje, ant sienos, kabančių, pavyzdžiui dviratis. Toje aplinkoje gimė laisvė. Aprašyti nesugebu, perteikti neįmanoma. Užsukit būdami Budapešte ir įsitikinsite arba išsigąsite… Čia Kazinčy gatvė.
Tolyn pasiekiamas Nacionalinis muziejus. Klasikinis pastatas, pastatytas pagal Atėnų pastatus. Aplink skulptūros ir parkas. Bet jie mažiau patiko. Už 1 metro sustojimo jau pagrindinis Budapešto turgus. Tai toks gražus plytų ir metalo kūrinys. Turtingas ir gražus miestas turi gražų turgų. Patiko po jį pažioplinėti. Nuo turgaus prasideda Eržebet tiltas.

Prieš tiltą baigiasi pėsčiųjų masė- čia Vaci gatvės galas. Jos šonuose pasažai, parduotuvių grupės, po stogu gali pereiti visą kvartalą. Prieš pat tiltą dešinėje yra Petefi paminklas. Šis poetas vengrų atgimino laikotarpiu 1848 metais kėlė vengrų tautinę dvasią.

Eržebet tiltą perėjau ne vieną kartą. Kitame tilto gale iškilęs šv. Gelertas- miesto globėjas. Graži skulptūrinė kompozicija.

Šlaitas status. Kyla aukštyn. Toks pusiau miško parkas su begale takų visomis kryptimis. Pats šv. Gelertas auklėjo šv. Ištvano sūnų Imrę, pas jį tarnavo, krikštijo vengrus. Tai buvo prieš tūkstantį metų. Užkopus 235 metrus, pasiekiu Laisvės statulą. Pastatyta 1947 metais mergina ant aukšto pjedestalo su palmės lapu tarp rankų.

Šis paminklas būdavo Budapešto iliustracija sovietiniuose geografijos vadovėliuose. Ji buvo labiau susovietinta. Dabar tikra Laisvė. Mus mokykloj mokė kaip atsiminti Budapeštą- „būdoj peštas“, bet ne Ąžuolų būdoj. Nuo Laisvės paminklo visas Budapeštas kaip ant delno. Ypač Dunojus ir gražuoliai tiltai.

Prie paminklo yra didelė citadelė, ten turistų neįleidžia ir ji nėra graži. Šalia parduoda turistams suvenyrus, sustoja turistiniai autobusai, tų kurie neužlipa ant kalvos. Azijiečiai tiltų ir Budos pilies fone daro vestuvines fotosesijas.

Leidžiuosi žemyn į kitą kalvos pusę. Čia dar stačiau, eini kur akys mato. Nusileidus yra prabangus Gelerto viešbutis su karštomis versmėmis. Čia kitas tiltas per Dunojų. Sabašdag yra antras pagal senumą ir trumpiausias tiltas mieste. Žalias metalinis, impozantiškas. Iš šonų valstybės herbai. Tiltą baigė statyti karalius Pranciškus Juozapas 1896 metais. Tiltas gražiausias nuo Laisvės paminklo arba iš apačios plaukiant laivu.
Juo vėl grįžtu į Peštą iš Budos. Paėjus link turgaus yra biblioteka. Holas kelių aukštų įspūdingas. Dar gražiau viduje. Turistų neįleidžia. Mes dviese sumokame po 200 forintų ir gauname skaitytojo bilietą metams. Viršuje yra senovinės salės, primenančios VU bibliotekos interjerą.
Iš miesto centro prasideda Andrašy prospektas. Jis nutiestas pagal Paryžiaus Eliziejaus laukų pavyzdį. Jame yra įspūdinga opera.

Magistralė plati prestižinė. Joje įsikūrę daug ambasadų. Gatvės gale yra Didvyrių aikštė su Tūkstantmečio kolona ir skulptūrine grupe.

Už aikštės seniausias pasaulyje Miesto parkas 1 kvadratinio kilometro ploto. Jame telpa ir zoologijos sodas. Yra dirbtiniai vandens telkiniai. Prie jų dirbtinė Vajdahuniado pilis, laikinai pastatyta 1896 metais 4 architektūros stilių. Vėliau perstatyta į nelaikiną. Jos kieme Anonimo paminklas. Dešinėje rankoje plunksna rašymui turistų pirštų nuzulinta aukso spalvos.

Už pilies yra Sečenei terminiai baseinai didžiausi Europoje. Didžiulis pastatas sudaro uždarą ovalo formos kiemą. Jame plaukimo ir 2 terminiai baseinai. Jie veikia ir žiemą. Pastate yra keliolika mažesnių baseinų ir kitokių procedūrų patalpų. Už Sečenei komplekso baigiasi parkas. Už transporto mazgo yra Meksikoi metro sustojimas, iš kur važiuoja autobusai į Varšuvą. Pačioje stotyje nėra jokio žodžio apie Varšuvą, bet tikrai važiuoja.
Budapešte yra ne viena geležinkelio stotis. Nuėjau į Nyugati stotį, sėdau į traukinį, kuris važiuoja 2 kartus per valandą ir atvykau į Estergomą. Čia kažkada buvo romėnai.

Estergome valdė pirmas vengrų valdovas Geza. Jo sūnus buvo šv. Ištvanas. Jis krikštijosi, valdė, kūrė šeimą Estergome.

Daug vėliau Rubikas čia įkūrė sklandytuvų gamyklą, čia buvo aerouostas piečiau Estergomo. Jo sūnus sukūrė kubą. Ištvanas buvo karūnuotas popiežiaus Silvestro II Estergome per 1000 metų kalėdas. Tik XIII amžiuje karaliai persikėlė į Budą iš Estergomo.

Estegomo katedra yra 100 metrų aukščio iki kupolo. Tai arkivyskupijos centras. Vaikščiojau aplink kupolą ir gėrėjausi miesto, Dunojaus ir Šturovo miesto Slovakijoje vaizdais. Labai siauri laiptai į kupolo viršų, prasilenkti neįmanoma. Ant stogo irgi eismas ratu po vieną. Darbuotojas paklausė gal dar noriu pasivaikščioti. Apsidžiaugiau kaip suvalkietis ir dar ratą apėjau aplink kupolą. fotografuodamas. Iš katedros žiūrint, viduje yra šviesu. Kupole 12 langų pakankamai apšviečia.

Ant tos pačios kalvos yra tvirtovė. Joje buvo ginamasi nuo okupantų iš rytų. Apie 150 metų miestas buvo okupuotas. Turkų jungas buvo sunkus. Tvirtovėje yra Sandro Botičelio piešinių originalų.

Šiaurinėje kalvos dalyje yra paminklas „Šv. Ištvano karūnavimas“. Jis virš Dunojaus ir kalvos iškilęs atrodo įspūdingai. Tenai apačioje yra Vizivaroš- vandens miestas. Ten yra bažnyčia. Rajonas prie Dunojaus ir jo atšakos Mažojo Dunojaus. Yra tiltas per atšaką. Dar toliau tiltas į Slovakiją. Kita kalva yra šv. Tomašo, ant jos koplyčia ir kryžiaus keliai. Nuo jos gerai atrodo tvirtovė ir katedra.