Venesuela: greitgrisim.lt/ Vienas kilometras krioklių

48 valandos, 6 transporto priemonės. Tiek iš viso turime keliauti, kad pasiektume vieną didžiausių Venesuelos pasididžiavimų – Angelo krioklį ir jo draugus – nesuskaičiuojamus mažesnius krioklius.

Viskas prasideda dar Barinas, kuriame kartu su ispanu Giusep ir prancūzų pora atsiduriame pasibaigus turui po lygumas. Visi penki patraukiame link autobusų stoties, susišaudome autobusus. Atsibučiuojam, atsisveikinam ir patraukiam savais keliais. Kitos dienos rytą išlipame Ciudad Bolivar‘e švintant. Jei kam tektų lankytis šiame mieste stipriai rekomenduoju nakvynę Posada Don Carlos. Senovinis namas su erdviais kiemeliais, antikvariniais dalykėliais, retro baru ir šeimininku belgu, tarsi nužengusiu iš senovinių retro filmų J Jokio kompiuterio, tik senovinis darbo stalas, telefonai, stalinė lempa, sąsiuviniai ir pakelis cigarečių. Kai posados lauko durys užsidaro, atsiduri visiškoj senovėj ir ramybėj. Andrius kiemelyje čia net surūko cigarą. Jau kitos dienos ryte posados šeimininkas mus ir 3 kanadiečius nuveža į oro uostą, kur pradedame naują turą – į krioklių pasaulį.

Venesuela nėra ta šalis, kurioje viskas vyksta pagal iš anksto sudarytą grafiką. Todėl lėktuvo, kuris mus valandą skraidins į Canaimą (miestelį, esantį arčiausiai Angel Falls) laukiame geras 40 minučių. Toks vėlavimas yra daugiau nei pateisinamas dalykas Pietų Amerikoje. Kai lėktuvo sulaukiame, pagalvoju, kad mielesnė dalis buvo laukimas, nei skrydis. Tai 5 vietų kukuruznikas, kuris purto dar sodinant keleivius. Pajuokaujam, kad mūsų patirties su lėktuvais skalė drastiškai ritasi žemyn. Jei ryanair lėktuvas buvo gana naujas ir patogus, Santa Barbara boeingas – šiek tiek padroštas, bet padorus, Margaritos lėktuvai nevisose šalyse būtų eksploatuotini, štai šis atrodo senas ir vien pasižiūrėjus nekeliantis jokio pasitikėjimo. Tik pakilus jau galvoju kaip nusileisime. Pagalvoju, kad mano tėtis jau būtų paprašęs išleisti vidury kelionės. Nusileidžiame ale oro uoste Canaimoje. Nusileidimo takas duobės ir skylės užlopytos bent kelis kartus, o vienintelis pastatas oro uoste – šiaudinė pašiūrė, kurioje šalia suvenyrų reikia susimokėti nacionalinio parko mokestį ir parodyti pasus.

Labai alkani sulaukiam pietų: permatomai išmuštų kiaulienos kepsniukų ir Colos. Pirmą kartą Venesueloje jaučiamės nepavalgę, o gavę Amerikiečiams pritaikytą maistą. Desertui gauname raudoną L dydžio obuolį „made in USA“. Labai paliūdę ir vis dar alkani valgome plastmasinį obuolį. Taip, kadangi Angels Falls galima pamatyti tik su turu ir tik su skrydžiu, kelionė gaunasi labai brangi. Tačiau labai populiari tarp TIKRŲ rusų ir amerikonų turistų. Štai kodėl viskas čia žymiai stipriau sukomercializuota: maistas, muzika, aptarnavimas pritaikytas amerikiečiams. Viskas taip, kaip jie gauna savo šalyje. Net spagečiai valgomi su šakute ir peiliu. Mes neišimtis – patenkame į trijų kanadiečių ir trijų amerikiečių kompaniją, dėl ko tikrai neapsidžiaugiame. Kaip vėliau paaiškėja, amerikiečiai tikri kelionių entuziastai, net savo vėliavą turi, tačiau iš tikrųjų mažai kuo domisi. Tik tuo, ką kartais pasako gidas.

Tą pačią dieną susipakuojame būtiniausius daiktus ir keliaujame pamatyti pirmųjų krioklių Canaimoje. Tai tokia graži oazė, kur gulint upės paplūdimyje matosi septyni 20-40 metrų aukščio kriokliai ir vandenyje stovi trys palmės. Plaukiame laivu keliolika minučių iki tolimiausio Canaimos krioklio, po kuriuo siauru takeliu galima praeiti į kitą krioklio pusę. Einant takeliu tonos vandens lekia tiesiai virš galvų. Kitoje krioklio pusėje atsiduriam kiauriai šlapi, bet su išpūstom akim. Krioklys didelis ir įspūdingas. Laukiam nesulaukiam kitos dienos, kai atsidursim visai šalia Angelo krioklio.

Antrą dieną gauname amerikoniškus pusryčius ir jau 8 ryto lipam į laivą su kuriuo 4 valandas plaukiam iki nakvynės vietos miške, tiesiai priešais Angelo krioklį. Plaukdami upe neatplečiam akių nuo kairėje ir dešinėje vis pasirodančių Gran Sabanos plokščiakalnių, upės slenksčių, neįžengiamų miškų. Įsikūrę stovykloje valandą su puse einam per mišką iki apžvalgos aikštelės. Ir čia vaizdas, kurį pamatome priešais mus nejučia atvėpina žandikaulius. Kelias minutes sėdim ant kalno viršaus ir bandom į savo atmintis įsirašyti aukščiausio pasaulyje krioklio grožį. Visas aukštis – 970 metrų. Visus šiuos metrus matome priešais savo akis ir vis dar negalime patikėti. Šita akimirka – tikra tobulybė. Ir mes visi nutylame, lyg atidavę visą savo pagarbą šitam gamtos stebuklui. Panašu, kad mums vėl pasisekė, nes ant krioklio nebuvo debesų, o ir vandens buvo nemažai kaip sausajam sezonui, mat pastarasias kelias dienas lijo.

Pasifotografavę nusileidžiam iki krioklio apačios ir maudomės natūraliai iš Angelo krioklio vandens susidariusiame baseine. Grįžę į kempingą gauname vakarien ir kartu su visais įspūdžiai einame miegoti į hamakus.

Sekančią dieną keliamės anksti ir nusiteikiame dar vienai parai kelionės. Pirmiausia laivu grįžtame iki Canaimos. Tuomet kukuruznikas nuskraidina mus iki Ciudad Bolivar miestelio. Iš čia nusiperkame naktinio autobuso bilietą į Santa Eleną, paskutinį Venesuelos miestą mūsų sąraše. Stotyje susipažįstame su keturiais Brazilai, kurie pasirodo gyvena Boa Vista miestelyje, į kurį mes važiuosime po kelių dienų, o studijuoja mediciną Ciudad Bolivare. Brazilai pasirodo tikri plepučiai. Per porą valandų laukdami vėluojančio autobuso paliečiame kone visas pagrindines temas (Europa, Lietuva, Brazilija, maistas, saugumas, muzika, filmai, oras, etc). Kartais neįtikėtina, kaip gali su žmonės susišnekėti nemokant vienos bendros kalbos. Apsikeičiame dovanėlėmis – gauname realą (Brazilijos pinigas) mainais į atviruką su Vilniaus senamiesčio vaizdais. Gauname ir kvietimą su naujais amigos praleisti dieną Boa Vistoje ir pažadą pavalgyti TIKRO RODIZIO. Tokio, kokį tik Brazilai moka padaryti. Beje, stotyje sutinkame ir ta patį ispaną Giusepe, su kuriuo keliavome į Los llanos turą. Pasirodo, kad jis dabar keliauja ta pačia kryptimis kaip ir mes. Tokia smagi mūsų kompanija sulaukia autobuso ir mes išvargę po visos dienos ir bendravimo greitai užmiegame savo autobusinėse lovose.

Daugiau: greitgrisim.lt