Gran Kanarija.
Taip, ir vėl… Žinau, pas mus tų „vėl“ – vis daugėja: vėl Kalternas, vėl Grado, vėl – Gran Kanarija. Nors, kas čia nuostabaus? Visada norisi grįžti ten, kur patiko. O pernykštė Gran Kanarija patiko taip, kad vos tik grįžus namo, maniškis pradėjo sekti visus pasiūlymus ir kažkada – jau kovą – viskas buvo suplanuota kitų metų sausiui… Ir lauki, ir beveik pamiršti, ir vėl prisimeni, planuoji, džiaugiesi ir… per radiją išgirsti apie oro linijų bankrotą… Skambinam, teiraujamės, mus ramina: dar yra laiko, viskas bus sutvarkyta… Eina paskutinės dienos – šventės: Kalėdos, Naujieji… maniškis viską seka ramiai – pavydžiu vyrams to ramaus balso tono: „ko čia nervinies, dar trys dienos!“. Na, „nesinervinu“ – kasdien stalą nukloja nauji popieriaus lapai su maršrutais, ką galėtume apžiūrėti. Tada lengvai ima nervintis jis: „Na, nenuomosim mašinos trim mėnesiams“. Žinau, ten tiek nė nebūsim, beet, o jei… kas žino…
– Ką čia vėl radai? – klausia.
– Ai, kažkoks gėlių suris. Jo fermentavimui naudojamos laukinių artišokų sultys…
– Aa! Džiugu, kad nors koks lapas apie maistą…
Va taip ir laukėm tos kelionės. Priešpaskutinę dieną sužinom, kad… sėdėsim namuose. Žinau, gyvenime būna daug daug blogesnių dalykų, bet šiaip ar taip – labai nusimenu. Įmokėtus pinigus žada grąžinti, tad tą pačią dieną „susiveikiam“ kitą kelionę, kuri vos netapo į Tenerifę. Bet maniškis sako: tu tiek ten toje Gran Kanarijoje virtualiai sėdėjai, imam Gran Kanariją. Nors man tai nieko tokio, mielai būčiau ir Tenerifėje kelias dienas pasėdėjusi. Taigi VĖL Gran Kanarija! Tik kiek trumpiau.
Nepasakosiu apie tinginiadienius su nesuskaičiuojama galybe žingsnių saulėta, kartais vėjuota vandenyno pakrante, klampojimą Maspalomos kopose. Ir… apie naktinius žygius pasiklausyti bangų mūšos po žvaigždėmis nusėtu dangumi taip pat nepasakosiu. Ir kaip man įkanda Kanarijos katė nepasakosiu… Nors gal…
Kylam anksti, traukiniu važiuojam iki Miuncheno – iš čia skrendame į Las Palmas. Ten tuoj į autobusą ir važiuojam viešbutin. Sėdžiu autobuse ir galvoju: viskas taip greitai – nė nesupratau: šilta lauke, ar ne?! Nesupratau ir aš – girdžiu atsakymą į savo klausimą. Na, niekis. Sumetam viską į savo naują butuką ir žygiuojam tyrinėti šilta čia, ar ne. Na, kaip 11 valandą vėlaus vakaro, tai tikrai nešalta nors plona sriukytė praverčia. Atooossstooogooooss…
Sekančią dieną tinginiaujam, dar sekančią – taip pat. Vakarop demonstratyviai traukiu suplanuotus maršrutus. Tai veikia! Kitą dieną nuomojamės mašiną trim dienom (25 eurai dienai su visais draudimais, 50 eurų užstatas, jei mašiną atiduotum tuščiu baku, jei ne – juos atgauni). Imam Pandą – važiuojant kai kuriais Gran Kanarijos keliais mažas automobilis tikrai didelis privalumas (nors buvo vietų, kad ir šis buvo per didelis).
Taigi šios dienos planas: botanikos sodas Jardín Botánico Canario Viera y Clavijo – Teldė – Santa Lucia.
Sėdam į savo naują draugą ir lekiam botanikos sodo link. Skaičiau, kad sodas turi du įėjimus ir važiuojantiems mašina patartina sustoti prie viršutinio įėjimo (Nežinau, kodėl ir kas taip patarė, nes mašinų apačioje buvo beveik daugiau). Mūsų naviukas mus taip pat veda prie viršutiniojo. Statom mašiną aikštelėje ir ieškom to įėjimo. Ir, aišku, nusukam visai ne ten, kur reikia… mat prie pat įėjimo darbuojasi mūrininkai… bet pasekam kelis atvykėlius ir sekam puskui juos (gal kam prireiks – čia parko planas http://www.jardincanario.org/plano-del-jardin ). Pirmas įspūdis: mes ant kalno, o sodas apačioje! Šlaitas status – reiks nulipti, o paskui užlipti. Bet, po tinginiadienio – ne prošal, ar ne? O tas kalno šlaitas – tai dalis sodo. Nė nepajutom, kaip nulipom ir vėliau visai nesunkiai užlipom – vis dairaisi, dairaisi, arba žiūri po kojomis, kad kokio laiptelio nepražioplintum. Parkas labai gražus. Gal ta dalis kalnan nelabai pritaikyta vaikštinėjimui su mažais vaikais – takeliai kartais siauri ir be apsaugų.
Apačioje galima lakioti kaip tik nori. Parkas tvarkomas, prižiūrimas. O jo lankymas nemokamas.
Labiausiai sužavėjo kaktusų „kvartalas“ ir šis medis.
O labiausiai nežavėjo va tokie „įsiamžinimai“… Na suprantu, ant kokios tvoros, raižyk, kad jau taip tas peilis rankose niežti – tvorą galima perdažyt, bet žaloti augalus..?
Toliau seka Teldė.
Nepasisekė man internete rasti šio miesto plano :-(, susiradau tik TIC-o adresą, galvojau ten gausim tą planą, jei ne, tai vis tiek kažkur centre būsim. TIC-as uždarytas. Apžiūrime San Juan bažnyčią (tiesa, tik iš lauko), šiek tiek aplink – tačiau nieko tokio nuostabaus. Nuklystam į to paties pavadinimo parką (Viešos erdvės, kiek teko matyti, labai prižiūrimos – vos ne parkai, už kuriuos būtų galima imto mokestį!).
Pavaikštinėję ten, prisėdame lauko kavinukėje. Barmeno klausiame, kaip nueiti iki San Gregorio bažnyčios, šis ranka parodo kryptį, tačiau greitai apsisuka ir nulekia už baro. Ir ką? Atneša mums miesto planą! Sako: imkit, pasiimkit. Su planu – visai kas kita.
O kažkur, vienoj gatvelėj mus sustabdo jauna moteris ir sako: aš čia gyvenu, aš noriu jums patarti, ką apžiūrėti. Ir ji nė nėdvejodama miesto plane pirštu beda į San Francisco kvartalą. Ir tikrai – jis Teldėje mums patiko labiausiai.
O dar labiau patiko žmonių draugiškumas. Skaičiau pasakojimų, kur žmonės už tokį draugiškumą (tada kabutėse ir ne Gran Kanarijoje) prašo atlygio. Tačiau čia žmonės draugiški ir vienų iš jų dėka Teldę pamatėme ir be mano nerasto miesto plano.
Šiek tiek nusilakstėm, bet vis tiek sukam Santa Lucia link. Važiuojam gražiu keliu.
Pats miestelis nedidelis: kelios gatvelės, bažnyčia, parkelis, muziejus. Tiesa, bažnyčia ir muziejus buvo uždaryti.
Bet mes vis tiek kaip ir šie du pasimėgavom vaizdais ir vakaro saule.
Grįžę namo nebenorėjom kažkur toli lėkti vakarieniauti, tad pastatę mašiną ir eidami namų link sukam į pirmą pasitaikiusią piceriją (kaip jie patys save vadina restourante) La Roca. Buvom alkani! Tad pradėjom nuo kanariškų bulvių – jos visur skanios! Žuvis buvo skani, makaronai su jūros gėrybėmis lėkštės dugne labiau priminė paprikų sriubą. Na, nieko baisaus. Tik čia kaina gerokai pralenkė kokybę.
Pilnais pilvais grįžtam namo, dar susėdam balkone, apratiam sekančios dienos planą.
O jis toks: Playa del Ingles – Barranquillo Andres – Mirador El Mulato – Mogan – tuoj už Mogano (pagal šį planą) vėjo malūnas – Playa del Ingles.
Nors atstumai nedideli, kartais važiavimas užtrunka gana ilgai, mat kai kuriose vietose greitis ribojamas iki 40, greičiau ten ne visur ir palakstysi. Tad iki pietų nemiegam. Važiuojam link Barranquillo Andres. Mėgaujames vaizdais (visas GC 505 kelias gražus).
Grožis pasibaigia sukant link Mirador El Mulato! Ne, kraštovaizdžio grožis nesibaigia – baigiasi kelio platumas! Rodos, ir mūsų mažiuko Pandos šoniniai ratai ruoj pakibs ore, jokios apsaugos kelkraštyje, iš po ratų iššokę akmenukai pasistryksėdami darda žemyn… o jei dar iš priekio mašina? Na, prisipažinsiu, tokiose situacijose aš baisi bailė. Bet šį kartą pasuoja ir maniškis: turint tokį didelį apžvalgos vietų pasirinkimą, drebėti neverta. Tad pasitaikius pirmai galimybei (aš užsimerkiu), apsisukame ir tuo pačiu keliu grįžtame iki Arguineguin ir tada važiuojam į Moganą. Tiesa, dabar malūnas prieš Moganą. Sakoma, tai vienintelis šešiasparnis malūnas Kanaruose. Įsivaizdavau jį stovintį vienišą kažkur tarp kalnų. O pasirodo jis įspraustas tarp kelio ir kelių namų. Aplink pristatyta visokių virtuvės rakandų, kurių nei vienas į virtuvę netilptų, nes gerokai didesni ir už mus. Apeinam aplink malūną, įlendam į vidų. Nelabai ten yra ką žiūrėti, bet vis tiek įdomu. Išlendu nuotraukai į balkonėlį – vos ne Verona…
o paskui jau ir Moganas. Nedidelis miesteliukas. Puerto Mogan lankėm praeitą sykį, tad šį kartą nutarėm užsukti ir į patį Moganą. Pasivaikštom gal gerą pusvalandį, prisėdam kavinukėje, turistų čia nedaug, tad klausomės vietinių šnektos, stebim žaidžiančius vaikus.
O paskui vėl važiuojam namų link. Praėjo tik geras pusdienis, kažkaip nesinori grįžti į savo miestą ir pastatyti mašiną. Viename bloge buvau skaičiusi, kad El Pajar esama puikios užeigos tiesiog pakrantėje (El Boya). Na peralkę nebuvom, bet nutarėm užsukti. Vienoje pusėje nedidelis paplūdimys, kitoje pusėje cemento gamykla tiesiog prie pat vandens.
Viduryje užeiga. Dūzgia iš tolo it širšių lizdas! Įeinam, susirandam staliuką, klest, sėdim. Aplink lakioja padavėjai. Po kurio laiko vienas jų prilekia ir prie mūsų, klausia bilietą turit? Kokį bilietą? Ranka pamoja kažkurion pusėn, tipo, eikit ten. Na ka, einam. Sakom gal reikia pirma užsisakyti valgius, o paskui jau laukti… nieko panašaus. Reikia bilietėlio! Su eilės numeriu! Ir kai tavo eilė ateis (vos ne kaip banke), tave pakvies padavėjas ir nuves tave prie (ne tau) o jam patinkančio staliuko. Va taip, va. Na, pasiimam tą bilietuką. 414. Pasižiūrim į švieslentę 381. Pasisukiojam kokį 10-15 minučių, per tą laiką persijungė 382. Pradėjom svarstyti, kad neverta laukti, kol kada užsidegs tas 414. Arba ten labai skanu, arba aš nesuprantu nieko :-). Atiduodam savo bilietuką naujai atėjusiems, o patys važiuojam į Maspalomas. Pasivaikštom prie švyturio, pasigėrim smėlio figūromis ir važiuojam namo. Ir vakarienės.
Išaušta trečioji diena (kai turim mašiną). Šiuos dienos planas – vakarinė pakrantė. Agaete, Galdaras. Pagal maršrutą, tiesiog – aplink salą.
Kelias Mogano link jau pažįstamas, vėliau sukam į GC-200 kelią. Sekančiu tikslu naviukui nurodom Agaetę. Tad šis progai pasitaikius suka mus į naujai nutiestą kelią GC-2. Bet mes nenoooorim, mes norim to vaizdingo kelio GC-200. Tad naująjį paliekam pirmam išvažiavimui pasitaikius (visa tai vyksta kažkur netoli Los Caserones) ir vėl ieškom, to, ko norim. Randam. Prieš įvažiuojant kelio ženklas – akligatvis. Na bet – GC 200! Bandom važiuoti. Vaizdai nuostabūs.
Stojame prie Mirador de Balcon. Labai gražu! Geriam į save tiek vaizdus, tiek šilumą.
Ir važiuojam toliau. Va va, už kokio 1 km. kelias uždarytas. Va, dėl ko tas akligatvis. Nieko tokio, grįžti tuo keliuku ir atgal – juk taip gražu! O paskui vėl sukame į tą naujai nutiestą kelią ir taip pasiekiame Agaetę. Nedidelis mielas miestelis siauromis gatvėmis ir žaviais vietiniais.
Rodos, nėra ten ką apžiūrinėti, bet miestelis turi tą kažką, kai pats sau mintyse ištari: gražu čia. Gal kalta saulė, mėlynas dangus ir baltos miestelio sienos?
Toliau plane Galdaras.
Iš tolo jis atrodo didelis ir kopiantis į dar didesnį kalną.
Tačiau pati šerdis nedidelė. Galdaras kažkada buvo salos sostine, be to čia, pasak vieno lankstinuko, auga seniausia salos dracena. Ji labai gražiai įtaisyta TIC, savivaldybės ir teatro vidiniame kieme.
Be dracenos dar čia galima išvysti nuostabią bažnyčią (tik mums lankantis ji buvo uždaryta), senųjų vietinių gyventojų princesę ir dar daug ko.
O mes važiuojam namų link. Nuomos punkte paliekame mašiną. Sekanti diena – tinginiadienis.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas