Visą pavasarį galvoje sukosi viena mintis – reikia pabėgti į kalnus. Po įtempto darbo ir miesto šurmulio, norėjosi tylos, gryno oro ir tokios gamtos, kuri priverčia susimąstyti apie gyvenimo grožį. Taip gimė idėja – keliauti į Italiją, į Dolomitų kalnus. Rugpjūčio pradžioje susikroviau kuprinę, įsidėjau trekingo batus, fotoaparatą ir išvykau savaitei, kuri, drąsiai sakau, buvo viena įsimintiniausių mano gyvenime.
Apsistojau mažame, jaukiame miestelyje Ortisei, Val Gardena slėnyje. Namelis buvo tradicinio tirolietiško stiliaus – medinis, su gėlėmis išpuošta terasa, iš kurios atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas į kalnus. Pirmą vakarą sėdėjau ant suoliuko su taurėle vietinio vyno ir galvojau: „Kaip gera būti čia, Italijoje, kur net oras kvepia ramybe.“
Pirmą rytą praleidau tyrinėdamas miestelį – Ortisei pilnas šilumos ir gyvybės. Vietinės kepyklėlės kvapas sklando ore, senyvo amžiaus italai šnekučiuojasi kavinėse, o turistai – daugiausiai vokiečiai ir austrai – su žemėlapiais rankose planuoja žygius. Aš irgi neatsilikau – įsigijau vietinį žygių žemėlapį ir pradėjau savo nuotykius.
Pirmasis tikslas – Seceda kalnas. Keltuvu pakilau aukštyn, ir kai išlipau, vos nenustojau kvėpuoti – tokio peizažo nebuvau matęs niekur. Aštrios kalnų viršūnės, žali šlaitai ir tyluma, kuri skamba garsiau už bet kokį triukšmą. Per dieną nuėjau apie 15 kilometrų, o vakarop sugrįžau pavargęs, bet neapsakomai laimingas.
Kitą dieną keliavau į Alpe di Siusi – didžiausią Alpių kalnų pievą. Ši vieta buvo tarsi iš atviruko. Čia sutikau seną italą, vardu Giorgio, kuris man papasakojo apie Dolomitų istoriją, Antrojo pasaulinio karo laikus, kai šie kalnai buvo fronto linija. Jo akys žibėjo kalbant, ir man buvo malonu būti klausytoju.
Vieną dieną skyriau žygiui link Tre Cime di Lavaredo – trijų ikoninių viršūnių, kurios yra tikras Dolomitų simbolis. Nors buvo karšta, žygis buvo vertas kiekvieno prakaito lašo. Prie vienos iš viršūnių sutikau porą iš Kanados – keitėmės įspūdžiais, pasidalinome užkandžiais ir net pasidarėme bendrą nuotrauką.
Maistas – atskira tema. Italijoje net paprasčiausi patiekalai atrodo šventiškai. Kiekvieną vakarą valgiau kažką naujo: ravioli su vietiniais grybais, polenta su troškinta mėsa, švieži sūriai, tirpstantys burnoje. Ir, žinoma, vynas – lengvas, vaisinis, puikiai tinkantis po kalnų dienos.
Priešpaskutinę dieną praleidau Lago di Braies ežero pakrantėje – tai vienas gražiausių gamtos kampelių Italijoje. Vanduo toks žydras, kad sunku patikėti, jog tai ne fotomontažas. Nuomavausi medinę valtį ir valandą plūduriavau tylumoje – tik aš, vanduo, kalnai ir dangus. Tą akimirką jaučiau absoliutų susiliejimą su pasauliu.
Paskutinę dieną praleidau lėtai. Pasivaikščiojau po Ortisei, nupirkau kelias lauktuves – sūrio, džiovintų grybų, rankų darbo medinę figūrėlę. Atsisėdęs terasoje, žiūrėjau į kalnus ir mąsčiau, kaip greitai prabėgo savaitė, bet kiek daug ji davė – ramybės, įkvėpimo, naujų pažinčių.
Italijos Dolomitai – tai vieta, kur norisi sugrįžti. Jei ieškote vietos, kur sustoja laikas, kur kvėpuoti lengva ir gyventi gera – tikrai rekomenduoju Dolomitus. Aš jau svajoju apie sugrįžimą.
79tieji