Kai rugpjūtį Lietuvoje oras tampa nenuspėjamas – vieną dieną kepina saulė, o kitą pila kaip iš kibiro – nusprendžiau padovanoti sau tikrą vasaros savaitę. Ilgai nesvarsčiau – Barselona, Ispanija, jau seniai buvo mano svajonių miestas. Gaudí architektūra, Viduržemio jūra, tapas ir ilgos, šiltos naktys. Bilietai nupirkti, viešbutis užsakytas – prasidėjo mano asmeninė vasaros nuotykių savaitė.
Atvykimas į Barseloną
Išlipus iš lėktuvo mane pasitiko karštis – 33 laipsniai šilumos. Oro drėgmė, saulė, žmonių šurmulys. Pirmą akimirką net truputį apsvaigau nuo visko. Apsistojau El Raval rajone – netoli La Rambla gatvės, kur gyvenimas verda visą parą. Pati vieta – šiek tiek chaotiška, bet labai autentiška, pilna spalvų, kvapų, gatvės muzikantų.
Gaudí pasaulis – tarsi sapnas
Antrą dieną paskyriau tam, ko laukiau labiausiai – Antonio Gaudí architektūros šedevrams. Pirmiausia aplankiau Sagrada Família – bazilika, kuri vis dar statoma, bet atrodo tarsi iš kitos planetos. Stovėjau prieš ją geras 10 minučių tiesiog žiūrėdamas aukštyn, negalėdamas patikėti, kad žmogus galėjo sukurti tokį stebuklą. Viduje – spalvoti vitražai, šviesa krentanti lyg per kaleidoskopą, ir ta nepaaiškinama ramybė.
Vėliau – Parc Güell, su mozaikomis, kreivais suoliukais ir nuostabiu vaizdu į miestą. Pasiklydau tarp takelių, fotografavau kiekvieną kampelį ir galvojau: jei kada kurčiau savo svajonių namus, jie būtų tokie – žaismingi, spalvoti ir truputį beprotiški.
Paplūdimys ir Viduržemio jūra
Rugpjūtį Barselonoje – tikra vasaros karštinė. Vieną rytą nusprendžiau atsikvėpti nuo miesto šurmulio ir nuėjau prie jūros. Barceloneta paplūdimys buvo pilnas žmonių – vietinių ir turistų, žaidžiančių tinklinį, deginančių nugaras ar tiesiog gurkšnojančių sangriją. Aš sėdėjau su knyga rankose, kojas įmerkęs į vandenį ir leidau sau nieko neveikti. Ta paprasta akimirka man buvo viena brangiausių – nes ji buvo tikra.
Skoniai ir vakarai
Vienas ryškiausių kelionės aspektų – maistas. Kiekvieną dieną ragavau ką nors naujo: jūros gėrybių paella, traškios croquetas, šaltos gazpacho sriubos. Tapas barai – tai atskiras pasaulis. Mano mėgstamiausia vieta buvo mažas šeimos restoranas Gràcia rajone, kur senelis, padavėjas, pasakojo apie kiekvieną patiekalą kaip apie savo vaiką.
Vakarais Barselona atgyja dar labiau. Kartą netyčia patekau į gatvės festivalį, kur vietiniai šoko salsą tiesiog viduryje aikštės. Pamačiau porą senukų, šokančių taip aistringai, kad net nejučia nusišypsojau ir pajutau – gyvenimas čia verda kitaip.
Montjuïc kalnas ir menas
Vieną vakarą pakilau į Montjuïc kalną. Pasivaikščiojau po olimpinį stadioną, sėdėjau parke su vaizdu į jūrą, o vakare aplankiau Font Màgica šou – muzika, spalvos, vanduo ir šimtai žiūrovų, tarsi hipnotizuoti. Tai buvo vienas tų momentų, kai pajunti, kad esi ten, kur reikia, tuo metu, kai reikia.
Paskutinė diena – tiesiog būti
Paskutinę dieną nusprendžiau neskubėti. Pasivaikščiojau po Gothic Quarter, nusipirkau keraminę lėkštę su Barselonos mozaikomis, išgėriau kavos terasoje ir rašiau atvirukus. Norėjau, kad šita savaitė liktų ne tik mano atminty, bet ir popieriuje.
Išvykstant – dėkingumas
Kai lėktuvas kilo atgal į Lietuvą, jaučiau ne liūdesį, o dėkingumą. Barselona man padovanojo savaitę pilną spalvų, skonio, kvapų, saulės ir – svarbiausia – gyvybės. Kartais tereikia nedidelio pabėgimo, kad vėl prisimintum, koks gražus yra pasaulis.
79tieji