Vachau (Wachau). Austrija.

… kai vidury vasaros papilkėja sodo gėlės, kažkur dingsta sodrūs virtuvės skoniai ir kvapai, kai lauki saulės šviečiant saulei, o lietaus lyjant lietui… reikia atostogų!

Gerai, gerai – taip baisiai nebuvo. Buvo – baisiau. Bet apie tai nekalbėsiu. Nekalbėsiu ir apie visokius reikalingus ir nereikalingos popierius, bei vienokius ar kitokius ribojimus ir anketų pildymus. Nes, viskas keičiasi…

Pakalbėsiu apie Vachau! Taip. Dar kartą Vachau. Ir esu tikra, jog ne paskutinį. Atostogos buvo neilgos. Bet kartais pakanka ir kelių dienų, kelių naujų įspūdžių, patirčių…

Tad viskas nuo pradžių.

Pirma diena.

Pirmiausia trumpom atostogom pas anytą iškeliauja mūsų katė Pilkė (jos „lagaminai“ didesni nei mūsų: laipynės, tualetai ir t.t.), o paskui išvykstam ir mes.

Šį kartą apsistojame Kremse (Krems an der Donau). Tiksliau, Šteine (Stein an der Donau). Tai viena iš Kremso miesto dalių, anksčiau buvęs atskiras miestas. Dėl to daug kur rašoma, jog Kremsas turi du senamiesčius.

Kelias iki Kremso mums nėra labai ilgas, tad nutariame pakeliui apžiūrėti Aggstein pilį. Bet deja deja… 120 apylankų ir apylankėlių (na šiek tiek perdedu – gal 100…), kartais atrodo, jog važiuojam ratu… Na, kad nebūtume labai viskuo nusivylę, mūsų naviukas nuveda mus prie piligriminės bažnyčios Maria Langegg).

 O paskui šiaip ne taip ir iki Aggsteino pilies. Bet kažkas čia ne taip, kažkas – ne taip. Paskutinė kelio atkarpa iki pilies užnešta žvyru ir purvu, šalia keliuko vandens išėsti grioviai. Apsisukti praktiškai neįmanoma. Gerai, kad vairuoju ne aš – tai ne mano nervams.

Pilis uždaryta. Pasižvalgom kiek po teritoriją. Stovi kelios palapinės, matyt, kažkas organizavo, ar ruošėsi organizuoti kokią tai šventę. Tiesa, vos ne prie kiekvienos apylankos stovėjo skelbimo lentos: ugniagesių šventė atšaukta.

Na, o nusileidę nuo Aggstein pilies ir pasukę Aggsbach gyvenvietės link, viską supratome. Potvynis. Kokios dar šventės? Kelias uždarytas ir jokios apylankos. Stovim ir galvojam, ką dabar daryti. Besvarstant prie mūsų prieina gaisrininkas, sako, jei nebijot atrodyti kaip mes, važiuokit, turėtumėt pravažiuoti.

Pravažiavom. Mašina purvina iki ausų, bet tai visiškas niekis prieš tai, kaip atrodė žmonių namai. Net rankos nekilo fotografuoti. O, kažkur viduj mažiukas priekaištas ėmė rėkti: matai, jiems gėlės sode papilkavo, skoniai iš virtuvės dingo, atostogų, mat, užsimanė! Parėkė, parėkė, nustojo. O mus pasitinka dar viena kelio užtvara. Sukam atgal. Melko link ir Melko (Melker Dnaubruecke) tiltu važiuojam į kitą Dunojaus pusę. Šia puse pasiekiame Kremsą.

Kambary pasimetam savo tris daiktus ir einam ieškoti vakarienės! Jau esu rašiusi apie Heuriger užeigėles. Bet, kad nereiktų ieškoti trumpai apie jas: tai dažniausiai vyndarių užeigėlės, kurios lankytojams atviros būna kelias savaites (su kai kuriomis išimtim) per metus. Kad nebūtų didelės konkurencijos ir kiekvienas vyndarys galėtų parduoti dalį savo produkcijos. Populiariausi patiekalai – šalti užkandžiai.

Vieną tokią Heuriger užeigėlę randame netoli namų. Nuostabiai jauki terasa ir tolumoje saulės nušviestas Getweigo vienuolynas (Stift Göttweig). O jau užtepėėėlės… ir visi kiti gėriai.

Labanakt.

Antra diena

Visą dieną skiriam Kremsui.

Žinau, žinau, jis nėra didelis ir aplėkti, kad ir taip didingai skambančius net DU senamiesčius galima per porą valandų. Bet mes šiandien nelėksim. Pasėdėsim senamiesčio ledainėj, po to prie Dunojaus, vėl ir vėl pėdinsim vis tomis pačiomis gatvelėmis.

Šteinas su savo vizitine kortele Šv. Mikalojaus bažnyčia.

Meno galerija

Linksmoji pora šalia karikatūrų muziejaus.

Kremso simbolis –  Šteiner miesto vartai (Steiner Tor).

Ir dar keletas Kremso vaizdų.

Ir, žioma, KAIP Vachau be MARILLENKNÖDEL – Abrikosais įdarytų miltinių kukulių? Juo labiau, kad visas liepos mėnuo Kremse skiriamas abrikosams (Alles Marille). Abrikosų punšas, abrikosų likeris ir kukuliai, kukuliai, kukuliai – net abrikosais įdaryti ledų kukuliai! Išragaujam visus!

Tiesa, prie temos kulinariniai Kremso įpatumai. Kremse yra užeiga (Gasthaus Jell) į kurią, deja, neužsukome, nes niekaip neprikalbinau saviškio. Jam nepatiko valgiaraštis, kuriame puikavosi skrudintos smegenėlės su kiaušiniu, kepta veršio galva, skrudinti inkstai ir pan. Skrudintas smegenėles prisimenu iš vaikystės. Oi, kiek jau metų praėjo…

Na, tiek to… šį kartą pakaks ir abrikosais įdarytų kukulių.

Trečia diena.

Mūsų šios dienos maršrutas: Kremsas – Kreuzenstein pilis – Klosterneuburg vienuolynas – Tulnas (Tulln an der Donau) – Kremsas.

Pusryčiaujam (tiesa, pusryčiai viešbutyje buvo labai gausūs About – Living inStyle (living-instyle.at)) ir į kelią.

Pirmoji stotelė – Kreuzenstein pilis. Įspūdingas statinys su ne mažiau įdomia istorija. Kas valandą vedamos ekskursijos (kaina apie 12 eurų). Šalia pilies įrengta „scena“ laukinių plėšriųjų paukščių pasirodymams. Seniai bebuvau mačiusi tiek žmonių laukiančių eilėje į tokius pasirodymus. Mes jų stebėti neplanavom, tad pasigrožim pilimi ir važiuojam toliau.

Klosterneuburg vienuolynas visai netoli Vienos. Impozantiškas statinys niekaip netelpantis į vieną nuotrauką. Didinga bažnyčia, kurią detaliau apžiūrėti galima tik užsisakius ekskursiją. Ir… kavinukė. Tiksliau, jos savininkas. Jei gerai pamenu, vengras. Žmonių buvo nedaug, tad jis mums smulkiai išdėstė visus savo planus. Nori plėsti kavinukės veiklą iki normalaus restorano, vakarais koncertai terasoje, baltos staltiesės, nauji baldai!.. Jei tik Šventieji (čia jis kelia akis aukštyn ir žegnojasi) duotų tam sutikimą. Ne dangaus šventieji, žinoma, patikina mus, o tie, kurie gyvena vienuolyno antrame aukšte. Tik ar tie šventieji norės tokio triukšmo po langais? Pažiūrėsim, jei kada vėl čia užsuksim.

Tulnas.

Ieškodama šimtą kartų jau kitų atrastų ir tiek pat kartų neatrastų dalykų savo kelionėms, būna „užsikabinu“ už kokio internete matyto vaizdo ir žūt būt noriu tai pamatyti gyvai. Taip buvo ir su Nibelungų paminklu Tulne (Nibelungendenkmal). Vyras sako: bet daugiau ten, ko gero, nieko ir nėra. Na ir kas? Juk pakeliui!

Norėjau ten pasilikti. Kaltas ne tik paminklas! Bet ir vykusi mažutė žvejų šventė. Žuvies galima prisiragauti visokios: rūkytos, keptos, troškintos ir, žinoma, nusipirkti šviežios. Patinka man mažų miestelių šventės. Jos tokios jaukios, neperkrautos. Rodos, visi ten vienas kitą pažįsta. Ai… sėdžiu, uostau kvapus, ragauju ir stebiu vieną prekystalį, pro kurį neseniai praėjau, nukrautą mažomis lėkštutėmis.  Nu, gražios jos, bet ką į jas dėti? Gal penkis riešutus, gal 7 alyvuoges? Stebiu ir matau, kaip pardavėja rodydama galimai pirkėjai kažką trina į tos lėkštutės dugną. Trina trina… Einu ir aš pažiūrėti. Pasirodo tos lėkštutės tai – tarkos. Česnakui, imbierui, muskatui ir t.t. Tą pačią akimirką ir man jos prisireikia!

O paskui dar pasivaikščiojimas Dunojaus pakrante ir Tulno parku. Net pagalvojau, jog Tulnas visai nieko būtų renkantis nakvynę.

Vakarienei grįžtam i Kremsą.

Ketvirta diena.

Taip. taip. Žinau. Važiuojam namo. Kadangi kelias nėra ilgas – žūt būt reikia kur nors užsukti. Cvetlis (Zwettl)! Du zuikiai vienu šūviu: Cvetlio miestelis ir netoli esantis dar XII a. pradžioje įkurtas Cvetlio vienuolynas. Pirmiau užsukame į vienuolyną. Didinga bažnyčia (gotika su baroko elementais) ir labai jaukus sodas. Žmonių nedaug, sode tokia ramybė, jog nė nesinori galvoti apie kažkokį važiavimą.

Cvetlio miestelis nedidukas. Judrus. Bet pakankamai įdomus. Ypač tiems, kuriuos žavi viduramžių palikimas. O Cvetlis jo turi. Ne tik senų namų, bet ir beveik kilometro ilgio išlikusią gynybinę miesto sieną su šešiais bokštais. O miestelio centre stovi kai kas naujesnio, bet ne mažiau žavaus – Friedensreich Huntertwasser kurti fontanai. Žaisminga. Gražu.

Ir… namai namučiai. Ar gėlės atsikratė pilkumos? Dar reiks apžiūrėti. Bet, kad virtuvėje naujų skonių ir kvapų su nauja tarka atsiras, tai tikrai!

O, čia apie tarkas Home (mf-promotion.de)