„Užmesti akį“ į Zambiją

Atsakymas į klausimą „ką tokio galima pamatyti Zambijoje, ko nėra kaimyninėse šalyse“ yra vienintelis – Viktorijos krioklys. Visa kita – nacionaliniai parkai, kuriuose galima sutikti įvairaus dydžio „Didžiojo penketo“ kombinacijas – Kafue, Pietų Luangwa, Lukusuzi, Žemutinės Zambezės – yra, tačiau tą patį galima pamatyti Tanzanijoje, Zimbabvėje, PAR ar net Svazilende. Britų kolonijinis palikimas – yra, tačiau tos pačios „fadding glory“ kur kas daugiau yra Zimbabvėje ir Tanzanijoje. Maistas – visur panašiai puikus ir panašiai klaikus – puiki mėsa, įskaitant ir laukinių gyvūnų, kurios paruošimą vietiniai dar tik mokosi pakelti į aukštesnį kulinarinį lygį, vis dar atradimu esančios daržovės, puikūs vaisiai ir tamsioji kulinarinės globalizacijos pusė – įsivaizdavimas, kad kiekvieną patiekalą galima pagerinti bulvytėmis fri ir koka-kola.

Viktorijos krioklys, arba tiksliau – Mosi oa Tunya – vietine šona kalba – griaudžiantys dūmai, yra gamtinis objektas, kurį Zambija dalijasi su Zimbabve. Dalijasi lygiai per pusę, nes valstybių siena eina Zambezės upe, krioklio abiems šalims tenka po lygiai, o tarpeklis, kuriuo iš krioklio suformuoto kanjono toliau išteka Zambezė, irgi yra daug maž per vidurį. Tiesa, paslaugų infrastruktūra norintiems aplankyti šį gamtos stebuklą abejose šalyse yra labai skirtingai išvystyta. Iš abejų šalių galima paskraidyti sraigtasparniu ir skraidykle, susirasti safari su drambliais, plaukimą per Zambezės slenksčius, gerokai iki saulėlydžio pasibaigiantį „Sunset Cruise“ ta pačia upe, tačiau šimtą dolerių kainuojantys turai iki Devil‘s Pool – baseinų ant paties krioklio krašto yra organizuojami tik iš Zambijos pusės. Pirkti juos galima ir Zimbabvėje, tačiau reikia turėti omenyje, kad dar teks susimokėti už Zambijos vizą, o jei jums pakako neatsargumo įsigyti vienkartinę Zimbabvės vizą – tada grįžimui gali tekti už šios šalies vizą mokėti iš naujo. Tik iš Zambijos pusės galima prieiti prie vandens – šioje pusėje pėsčiųjų taką nuo jo skiria tik keista stačių akmenų juosta, kai Zimbabvės pusė savąją dalį yra užtvėrusi rimta tvora.

Zambijos vizų politika yra ganėtinai pakenčiama – trisdešimties dienų vizą už pusšimtį dolerių galima gauti ant sienos. Tiesa, užrašas Victoria Falls sienos kirtimo punkte įspėja, kad vizų neišduoda savaitgaliais. Neketinantys ilgiau užsibūti gali už dvidešimt JAV dolerių įsigyti „day visitor pass“ – leidimą Zambijoje būti vieną dieną.

Vieną ne tokį jau ankstyvą sausio rytą už penkis dolerius taksi pervažiavę Victoria Falls (šiame mieste visos kelionės taksi kainuoja penkis dolerius, nors galima nusiderėti ir iki keturių, o kai kurie taksistai vakare nesigėdija prašyti ir septynių) atsiduriame prie Zimbabvės pasienio kontrolės punkto. Eilių nėra, pasienietis šypsosi mulungoms (taip baltieji pravardžiuojami į pietus nuo Tanzanijos; žodis kartu reiškia ir „viršininką“), labai energingai deda antspaudą į pasą (apskritai, sienos kirtimo antspaudų dėjimas Afrikoje yra atskiro pasakojimo nusipelnanti meno rūšis) ir įteikia nuo kažkokio blanko atkirptą lapelį. Jame parašytas skaitmuo, sutampantis su mūsų kompanijos asmenų skaičiumi ir antspaudas. Popierėlis yra labai svarbus ties išėjimo iš posto teritorijos šešėlyje sėdinčiam tarpukario Čikagos gangsterių laikus menančio Tompsono automato britiška kopija ginkluotam pareigūnui, kuris jį ir susirenka.

Nuo Zimbabvės iki Zambijos pasienio kontrolės punktų – geras kilometras kelio. Tačiau kelias – ne bet koks. Praėjus pro kelis „trans-border taxi services“ siūlančius taksistus ir bent trejetą šimtų metrų kairėje besitęsiančią tvorą, pasiekiaas puikus inžinerijos kūrinys – 1909 m. pastatytas Viktorijos tiltas. Tiltas ypatingas ne tik tuo, kad paties Britų Afrikos kompanijos vado Sesilio Rodso nurodymu jis buvo pagamintas Anglijoje, ten surinktas, paskui vėl išrinktas, atvežtas į Afriką ir ten galutinai sumontuotas, tačiau ir tuo, jog nuo jo atsiveria puikus vaizdas į tarpeklį, pro kurį matosi Viktorijos krioklys, o nuo tilto vidurio, kaip tik tarp ženklų „You are entering Zimbabwe“ ir „You are entering Zambia“ didesniems už mane bepročiams yra siūloma galimybe atlikti bandži šuolį už apie pusantro šimto JAV dolerių.

Ne itin draugiškai kepinant saulei palypėjus pora šimtų metrų į įkalnę patenkame į Zambijos pasienio punktą. Nors tradiciškai laikoma, kad Zimbabvės valdžia yra nedraugiška baltiesiems, tačiau man susidarė įspūdis, jog būtent Zambijos pareigūnai praktikoje įgyvendina tokią nuostatą. Rusijai tradiciškai priskiriamos akmeninės susireikšminę veidų minos, nesuprantamas bumbėjimas po nosimi, pavyzdingai lėtas aptarnavimas – kažkas keisto, turint omenyje, kad iki tol šioje kelionėje aplankytose trijose Pietryčių Afrikos šalyse su pasieniečiais buvo labai malonu bendrauti. Beje, tas pats pasikartoja ir išvykstant iš Zambijos.

Visgi pareigūnai maloningai paima po 20 dolerių už „Day trip“, papuošia pasą dviem antspaudais ir įteikia jau tradiciniu tapusi išėjimo iš pasienio posto lapelį. Netrukdome jų vertingo laiko ir pro plakatą, sveikinantį atvykus į Zambiją bei primenantį apie maliarijos pavojų, patraukiame link mėlynai violetinių taksi.

Tiesą pasakius, taksi nėra būtini, nes įėjimas į Zambijos Viktorijos krioklių nacionalinį parką yra už kokio pusšimčio žingsnių. Tačiau mūsų dienos planas kitoks – laukti kol išsisklaidys rytiniai debesys, nusprendžiam artimiausiame Zambijos mieste – Livingstone.

Taksistai į derybas nesileidžia – už apie 10 kilometrų kelionę reikalauja 10 dolerių. Nėra taip ir baisu. Pakeliui senas taksistas, vairuojantis seną Tojotą, kuri draudimo kompanijos nuomone yra apdrausta Jėzaus krauju, visai neblogai papasakoja apie šalį, politiką ir dar apie kažką ir sustoja toje vietoje, kur kelias praeina pačia Zambezės pakrante. Vaizdas neblogas, vandens matuoklis rodo, kad lietaus sezono įkarštyje upė būna pakilus dar gerus tris metrus ir beveik semia kelią. Įdomu kaip tada atrodo kriokliai, kurie ir šiai neblogai slępiasi jų pačių kuriamame purslų debesyje?

Livingstonas, nors kažkada buvęs Šiaurės Rodezijos kolonijos, o paskui – Zambijos valstybės, sostine, iš esmės nepasižymi niekuo. Tiesiog pagal Afrikos standartus labai tvarkingas miestukas, kuriame gausu daug britiško palikimo, įvairių religijų bažnyčių ir labai negausu gyventojų. Nors gal taip tik pasirodė. Pagal pagrindinę Mosi oa Tunya gatvę tęsiasi, kaip paaiškino taksistas, „pirmos klasės prekybos zona“, kurioje telpa ir geležinkelio stotis, ir keli restoranai, ir visai padorus „shoping mall’as„

Pasukus į dešinę, už poros kvartalų prasideda „antros klasės teritorija“ – gerokai labiau apšiukšlinta automobilių dalių, cemento parduotuvių (sprendžiant iš matytų vaizdų, bent ketvirtis Pietryčių Afrikos parduotuvių prekiauja cementu) ir žemės ūkio gėrybių turgelių rajonas. Kažkur pakeliui lieka administracinis teismas ir dar pora valdžios įstaigų, įskaitant į kaimo vilą panšesnę prezidento administracijos atstovybę.

Zambija neturi priėjimo prie jūros, tačiau jos antras pagal dydį miestas turi nuostabų jūros gėrybių restoraną. Prie Ocean basket rekomenduojančio Lonely planet gido su mielu noru prisijungiu ir aš. Zambijoje gaminamas alus – Mosi, irgi yra vienas iš tų kultūrnių artefaktų, kuriuos reikia išbandyti, ypač karštą dieną. Beje, vietinio alaus, kaip ir stipriųjų gėrimų ar maisto produktų pasirinkimas yra itin kuklus. Tiek viešojo maitinimo įstaigose, tiek ir parduotuvėse dominuoja PAR produkcija, dar galima rasti namibiško alaus. Kaip padorus supermarketas atrodančioje vietinėje tinklinėje parduotuvėje sušaukiau keturių salės darbuotojų konsiliumą, kuris man padėjo surasti dvi vietinio brendžio „Sundowner“ (labai tikiuosi, kad jo išgėrus saulė nenusileis itin greitai) rūšis. Ir tai, man pasisekė. Kitur pasirinkimas- per pusę prastesnis. Tiesa, PAR gamybos vyno ar kitų gėrimų – per akis.

Dar Livingstone yra muziejus. Neblogas žinių apie žmonijos atsiradimą, mentalines dichotomijas ne itin toli nuo pirmykštės bendruomenės nutolusiems vietos gyventojams atnešusią kolonijinę civilizaciją bei jau nepriklausomybės laikų eksperimentus su vienpartinės sistemos praktiniu įgyvendinimu siekiant ganėtinai lėtai vykstančios šalies modernizacijos šaltinis (Beje, ar kas pamenat mūsuose apie 1992 m. vienu metu kai kurių politikų eskaluotas šnekas, jog nereikia partijų, o visus piliečius geriausiai atstovaus viena politinė jėga? Zambijoje toks eksperimentas beveik taikiu būdu buvo vykdomas porą dešimtmečių).

Išėjus iš muziejaus mūsų laukia taksistas. Nors taksi šiame mieste, kaip ir visame regione, tikrai netrūksta, tačiau pasinaudojus vieno paslaugomis yra itin sunku atsikratyti siūlymų tekti šias paslaugas ir vėliau. Seniokas mus nuveža iki sienos, pakeliui tęsia supažindinimą su vietos flora ir fauna r šiek tiek nusivilia, kai į prašymą jam duoti „something more for a drink“ virš standartinių dešimties dolerių negauna jokio atsakymo.

Zambijos Viktorijos krioklių nacionalinis parkas nudžiugina įėjimo kaina. Ji – dvidešimt dolerių, lygiai dešimtimi mažiau nei Zimbabvės pusėje. Už parko kiosko – „amatininkų“ turgus, kur galite gauti lygiai tą patį, ką ir bet kurioje kitoje analogiškoje Pietryčių Afrikos vietoje. Tik šis tvarkingesnis.

Dar toliau, už dar vienos tvoros, kelias išsiskiria. Einant į kairę patenkama ant tiesiai prieš krioklius esančio kalno. Juo galima apie tris šimtus metrų – iki kalnas pasibaigs tarpeklyje eiti dešinėje matant didingas ir niūrias akmens sienas, kurias talžo balto (po lietaus – rudo) vandens srovės. Krioklio suformuoto tarpeklio gylis – apie šimtą metrų, todėl vaizdas tikrai didingas. Pasukus dar labiau į kairę galima nusileisti žemyn – tuos pačius aštuoniasdešimt kelis metrus, į kitą tarpeklį. Kelias sveiko gyvenimo būdo entuziastams – karštyje lipti laiptais žemyn ir aukštyn.

Pasukus į dešinę keliukas netrukus atveda prie Zambezės upės, pusšimtis metrų iki jai pavirstant Mosi oa Tunya. Taką nuo vandens skiria tik stačių akmenų prismaigstyta juosta, per kurią draugiškai permeta lenta. Už jos tekančioje Zambezėje jaukiai maudosi vietiniai vaikai. Upė negili, norint galima bristi ir eiti iki pat krioklio pradžios. Ta ir padarome, bent jau iš dalies. Vaizdas – puikus. Ypač malonu žinat, kiek yra prašoma už ekskursiją iki „Devil‘s Pool“. Tiesa, pastaroji apima ir rimtą plaukimą upe ir saugų priėjimą prie paties skardžio ir vizitą į kažkur upės viduryje esančią Livingstono salą, iš kurios šis škotų misionierius 1858 m. pirmą kartą pamatė Viktorijos krioklius. Pastarasis faktas skamba itin įdomiai žinant, jog šio krioklio egzistavimas buvo pažymėtas jau XVIII a. pradžios portugalų žemėlapiuose.

Kas stebina abejuose Viktorijos krioklių parkuose – beveik absoliutus užsienio turistų nebuvimas. Zimbabvėje dar pavyko pamatyti vieną-kitą baltąjį ar japoną (šiaip pamatyti vienišą japoną keliautoją yra fenomenas savaime – paprastai jie juda grupėmis), o Zambijoje matai beveik tik tai, ką atsivedi su savimi. Tai itin keista, turint omenyje, jog vaizdai Zambijos pusėje yra tikrai geresni ir jų kur kas daugiau.

Viktorijos krioklių nacionalinis parkas užsidaro su saulės laida – 18:00. Įdomus sutapimas – abejų šalių pasienio kontrolės punktai automobilius praleidžia irgi tik iki 18:00. Pėstiesiems padėtis palankesnė – jie gali judėti iki 22:00.