Užbūrė Austrijos Alpės

Austrija, Alpės. Lietinga vasara ten šiemet. Dauguma turbūt pagalvos „ir vėl“. Aš kažkaip užsimaniau į Alpes, į vokišką kultūrą. Perskaičiau visų mūsiškių įspūdžius. Austrijos Alpėse nebuvau buvęs.

Per mūsų karščius atsidūriau vėsioje, lietingoje vasaroje. Upės ten pakilę iki krantų, vanduo rudas ir putotas. Iš šio taško žiūrint, Austrija priklauso vakarinei Europai.

Nes šiemet buvo vėsi vakarinės Europos vasara. Nes draugai iš Prancūzijos ir Olandijos skundėsi lietumi ir žema temperatūra.

Kelionėse viskas įdomu. Bet labiausiai mėgstu pilis. Šioje kelionėje gamta vyravo ir labai patiko. Bet pirmiausiai pilis. Zalcburgas. Didelė ir graži tvirtovė ant kalno. Užvažiavau funikulieriumi. Daug muziejų. Labiausiai įsiminė Marionečių muziejus, nedidelis , bet originalus. Vienas pabaisa pakyla iš „pragaro“ su dideliu triukšmu, šviesos efektais. Vaizdas nuo pilies į miestą panoraminis. Senamiestis kaip ant delno. Galima miesto planą sudarinėti. Tiesiog žiūri žemyn ir gėriesi.
Turistų visur daug. Į tvirtovės muziejus buvo net 2 eilės, todėl užteko lėlių muziejaus lankymo.

Apačioje baroko miestas Zalcburgas. Buvau mieste pirmą kartą. Nusileidus iš tvirtovės, buvo lengviau orientuotis, nes miesto planą turėjau ne tik rankoje, bet ir galvoje. Zalcburgo katedra, kur , įeinant nereikia mokėti, o išeinant prašo euro ar dviejų. Už tai duoda leidinuką, pagal turisto vartojamą kalbą. Katedroje krikštytas Mocartas. Netoli nuo čia ir Mocarto aikštė su jo paminklu. Joje daugiausia mačiau karietų ir jų arklių ekskrementų. Gal dėlto manęs tokia pramoga kelionėse nevilioja.

Kita didelė Senojo Turgaus aikštė. Ji pailgos formos su fontanu. Aplink aukšti namai. Iš aikštės išeina magistralinė gatvė, kurioje yra Mocarto gimtasis namas. Užrašas aukso spalvos raidėmis ant jo namo sustabdo ir didžiausius turistų srautus. Šioje ir aplinkinėse gatvėse brangių firmų parduotuvės ir maitinimo įstaigos.

Dar senamiestyje mane sudomino koncertų salė uoloje, kurios matosi tik fasadas. Zalcburgo senamiestis įspraustas tarp uolų ir Zalcacho upės. Todėl šis sprendimas tiesiog genialus. Šalia ir truputį toliau yra vietos, kur filmuotas „Muzikos garsai“ filmas.
Iš senamiesčio veda eilė tiltų. Turistams patogiausia pėsčiųjų tiltu pasiekti miestą. Daug meilės spynų kabo. Tai gražu, bet galvoju, kokį papildomą svorį laiko tiltas.
Perėjus upę, yra Mocarto gyvenamasis namas. Aš jų nelankiau. Netoliese gražus vaizdas arba Mirabelės sodai. Čia skulptūros, fontanai, gėlynai, rūmai. Tikrai gražu. Keistai, bet maloniai atrodė maži pasakų personažai- skulptūros.

Kita pilis- Hohenverfeno, esanti Verfeno mieste. Pilis toje vietoje apie tūkstantį metų. Ji mažesnė už Zalcburgo, mažiau pastatų, bet labai įdomi.

Ji matosi ant kalno iš apačios, nuo miesto. Gerai matosi ir nuo aukštesnių kalnų aplink. Tada ji matosi apačioje.

Pilyje yra vidinis kiemas, bokštas su varpu ir laikrodžiu, koplyčia. Varpas didžiulis. Mačiau ir girdėjau bokšte užlipęs jį skambant. Įspūdį padarė kalėjimas.

Rūsyje be jokio išėjimo. Išprotėdavo uždaryti. Didelė ginklų kolekcija. Į pilies muziejus įeiti teko laukti eilėje kieme.

Eilė didelė. Užklupo lietus. Šalia eilės buvo kūjokai. Pabandžiau pavaikščioti. Kelis žingsnius nuėjau. Priešpilyje vyko medžioklinių paukščių pasirodymas. Jis vyksta kelis kartus per dieną. Įspūdingai skraidė paukščiai.

Jie iš aukštai danguje pamato objektą medžiotojo rankoje ir tiksliai atakuoja. Mačiau tokį pasirodymą Oravos pilyje Slovakijoje. Verfeno pasirodymas pranoko Oravos. Priešpilio bokšte yra paukščių iškamšų ir medžiotojų amunicijos ekspozicija.

Virš šios pilies kalno šlaite aukštai aukštai net sunku įžiūrėti- Verfeno ledo urvai, didžiausi pasaulyje. Ilgis 42 km. Į pilį vežė funikulierius.

O čia dar reikia pavažiuoti į viršų mašina. 20 minučių eiti. Lyno kelias. Vėl 20 minučių į kalną. Pasiekus urvą, žmones suskirsto po 50, išdalina kelis karbidinius žibintus grupei.

Prigąsdina, jog negalima fotografuoti ir filmuoti. Aš turėjau pirštines ir kepurę atsivežęs urvui. Kiekvieną grupę lydi gidas. Kalba angliškai.

Iš Lichtenšteino atvykęs didikas tarpeklį pritaikė lankymui. Liko pavadinimas. Ir turistų srautai. Šią lietingą vasarą Lichtenšteino tarpeklis buvo uždarytas dėl liūčių bent 2 kartus.

Pamačiau ką tik atidarytą. Pasisekė. Buvo mažai turistų, nes galvojo, jog uždarytas. Šioje vietoje turbūt pigiausi suvenyrai. Labai populiarūs Alpėse švilpikų riebalai, čia yra net lietuviškas aprašymas.

Tarpeklis siauras, iki kelių metrų pločio, iki 300 metrų aukščio. Kai kur nuriedėję akmenys per liūtis ir užtverta tinklu erdvė virš galvos.

Yra įstrigęs akmuo tarp sienų. Gale krenta kriokliai. Pereiti tarpeklį lengva. Tekanti upė vos vos tilpo krantuose.

Kitas analogiškas objektas- Zigmunto Tuno tarpeklis. Jis yra Kapruno upės krantuose prie Kapruno miesto. Šis tarpeklis trumpesnis.

Čia turistai eina aukštyn zigzagais, tilteliais, šonuose maži upeliai ir kriokliai įteka ar įkrenta į Kapruno upę. Kai kur iš aukštai, o turistus nuo ištisinio „lietaus“ saugo stogas.

Virš krioklio yra visa eilė užtvankų ir hidroelektrinių. Kaskada. Žemiau elektrinė atvira turistams, tiesa, per stiklą galima apžiūrėti veikiančias turbinas.

Kitzsteinhorn viršukalnė buvo kitas tikslas. Pasiekti pavyko. Čia reikia keltis trimis lyno keliais su trumpais persėdimais.

Apačioje buvo apsiniaukę, debesis pavyko pervažiuoti vagonėliais. Saulė nepasirodė, bet žemieji debesys liko apačioje.

Tiesa tragiškos avarijos žymių ant kalno jau nemačiau, kai sudegė funikulierius. Viršutinėje aikštelėje pastatas daugiafunkcinis. WC sienos išpuoštos gražiais ereliais ir ožiais, grožio ir puošimo funkcija nusvėrė šalinimo funkciją.

Kino salėje pastoviai rodomas gražus neilgas informacinis filmas apie Alpes. Išeini iš pastato, aikštelė ant kalno krašto. Panoraminis vaizdas.

Daug turistų. Daug fotosesijų. Radau mygtuką čia, paspaudžiau… Grįžęs namie radau Kitzsteinhorn’e fotografuotą nuotrauką jų puslapyje.

Kitas malonumas ant šio kalno- pasivažinėjimas paužpakaliukais sniego šlaitu. ( nesirašo man viešai plastmasės gabalas, buitiškai vadinamas paš… ) Nusileidinėjimas buvo nuostabus. Bent 10 kartų bėgte aukštyn, ant sėdynės po to žemyn. Smagiau , negu vasaros rogutėm. Sniegas tai tikras. Įspūdžiai tikri. Batuose ir kišenėse sniegas.

Kitas kalnų masyvas- Dahstein. Viršutinė aikštelė vadinama „Penki pirštai“. Nes 5 metalinės plokštumos turistams dairytis ir fotografuoti primena plaštaką. Ji kybo virš slėnio.

Čia debesys nevargino, švietė saulė. Lietaus nebuvo. Po žiemos likusio sniego čia pačiupinėjau.

Ant kalno yra koplytėlė žuvusiems kalnuose. Netoli jos „žemės spiralė“. Tai dirbtinis pakilimas. Ant jo vaikštai ratu, matai kalnų viršūnes, o panosėje jos sužymėtos su aukščiu ir pavadinimu. Informacija. Nuo „5 pirštų“ matosi slėnis, ežeras, Halštato miestas. Matosi kitos Dahstein viršukalnės su sniegu.

Žemyn vėl lyno keliu su trumpu persėdimu. Mačiau besileidžiančių parasparniu nuo Dahstein, bet nebandžiau.

Apačioje laukia Halštatas, Austrijos Alpių simbolinis miestas. Dauguma jį matę kaip kompiuterio ekrano užsklandą. O čia matytas paveikslas gyvai.

Labai turistinis Halštatas. Kiekvienas namas kaip muziejus. Viską norisi fotografuoti. Viskas čia turistams.

Vietiniams nelieka vietos. Kažin ar jie nemiega kaip anksčiau Palangos bobutės sandėliukuose, kai visur turistai? Halštato kapuose numirėliai būna tik 30 metų. Vėliau jie iškasami, užkasami nauji. Nebejuokinga.

Halštato struktūra paprasta: virš jo kalnas, kitoje pusėje ežeras. Pakrantė siaura. Net autostrada eina po kalnu ir miestu, tunelyje.

Protestantų bažnyčioje buvau viduje. Ji paprasta kaip ir visos liuteronų. O jos bokštas su smaile man toks įžymus ir labai matytas.

Gyvai pamačiau pirmąkart. Ant kalno nesikėliau, nors galima. Ten druskos kasykla- muziejus. Anksčiau druska buvo pragyvenimo šaltinis. Dabar – turizmas.  

Aukštasis Grosgloknerio Alpių kelias. Kitas iššūkis kalnams. Kelias mokamas, su 28 serpantininiais posūkiais.

Atviras nuo gegužės 1 dienos iki rudens. Žiemą jis būna po sniegu. Kartais čia šviečia saulė. Mes važiavome debesyje. Tunelis šiame kelyje, sustojimo aikštelės, koplyčia atrodo išnyra iš rūko.

Imperatoriaus Pranciškaus Juozapo aikštelė yra vieta kur susikerta turistų trasos. Vieni leidžiasi žiūrėti Pasterze ledyno.

Jo liežuvis kasmet trumpėja. Kiti eina specialiais 6 tuneliais ir takais grožėtis vaizdais. Didžiuliame pastate automobilių, gamtos muziejai, parduotuvė, kavinė.

Yra ekspozicija, rodanti kaip susidaro sniegas, ledas. Esant geram orui, galima pamatyti net Grosgloknerį.

Per pragiedrėjimus pamačiau ledyną, priešais įkalnes. Tačiau aukščiausias Austrijos kalnas nepasirodė. Vietoj jo mačiau riebų švilpiką, kuris rinko turistų numestą maistą.

Kitas Alpių objektas, aukščiausias Europoje Krimlio krioklys. 3 kaskadų, 380 metų aukščio. Kelias į viršų debesyje atrodė sunkokas, bet viliojantis. Pavyko užlipti į patį viršų tarp gausių turistų būrių. Tuo metu išsigiedrijo, pasirodė Krimlis ir jo apylinkės, miestelis apačioje.

Leidžiantis žemyn, debesys susiglaudė. Ir ėmė lyti. Liūtis. Peršlapo visi sluoksniai ant kūno.
Iš „lengvesnių“ objektų galiu paminėti Zell am See. Čia atkreipiau dėmesį į Hundertvaserio fontaną.

Kitas fontanas, šviesos- muzikinis. Jis tiesiog ežere virš vandens. Vandens „ekrane“ buvo rodomi svarbiausi kurorto objektai. Prahos fontanams neprilygo.

Kelionė po Zalcburgo žemę ir Zell am See apylinkes baigėsi. Viskas patiko , išskyrus lietų.
Kas nustebino Austrijoje? Nenustebino tvarka, kultūra, aukštos kainos. Nustebino labai žalia žolė, labai lygiai nušienautos ganyklos nelygiu reljefu. Turistai Zalcburgo regione dominuoja iš Vokietijos ir Italijos. Daug jų iš Artimųjų Rytų. Tarp suvenyrų išsiskyrė švilpikų taukai, pigus pernykštis raudonas, bet geras austriškas vynas.
Išvados po kelionės. Pagrindinė yra ta, jog kalnuose būtina neperšlampama apranga ir avalynė, jei tokia yra. Neperlijamos aprangos dar niekada nesu turėjęs. Čia turbūt buriuotojai gali patarti. Mano specialus norvegiškas lietaus bliuzonas buvo mažai padedantis. Kita išvada- lietuviška dešra ir duona tiko visos kelionės metu.
Įspūdžiai. Tai toks turtas, kurios nepamesi, kuris nesudegs, tik gali priblėsti. Įspūdingiausios Alpių viršūnių panoramos. Po to seka Zalcburgo panorama nuo tvirtovės, Zalcburgo ir Hohenverfeno pilys su paukščių pasirodymu, Halštato ir tarpeklių vaizdai.

Patiko Bad Hofgašteino kurortas. Maudžiausi jo vandens parke. Yra bet 2 baseinai atvirame ore. Baseine būnant matai kalnus priešais. Vienas bendras ir sujungtas su vidaus baseinu. Kitas pirčių komplekse. Mėgstu karštį ir pirtis. Čia pirčių daug, jos neperpildytos. Jose yra mineralinių vandenų biuvetė. Geri daug mineralinio, po to išprakaituoji. Pirčių viduje ir jų baseine būtinas aprangos kodas „be drabužių“. Logiška. Šalia manęs sėdėjusią damą išprašė prižiūrėtojas, nes buvo nenusirengusi. Pirčių komplekse didžiausią įspūdį paliko bikinio srities šukuosenų mados Vakarų Europoje. Ypač Italijoje, nes didesnė pusė poilsiaujančių komplekse buvo italės.

Kur grįžčiau? Esant saulei, grįžčiau Aukštuoju Grosgloknerio Alpių keliu, nusileisčiau iki Pasterze ledyno, paeičiau panoraminiu taku virš Imperatoriaus Pranciškaus Juozapo aikštelės. Dar norėčiau pamatyti gyvą švilpiką.
Pabaigai noriu pastebėti, koks yra istorinis ryšys tarp Lietuvos ir Zalcburgo. Anksčiau dėl religinės nesantaikos daug zalcburgiečių sunkiai atsikraustė į Mažąją Lietuvą, Prūsiją, kai po maro liko tušti namai ir laukai. Būdamas šią vasarą Zalcburge išsiaiškinau, kad Zalcburgas kaip šalis ilgai buvo nepriklausoma, buvo turtinga, išsipirkinėjo druska arba apsigindavo tokiomis tvirtovėmis kaip Hohenverfeno ir Zalcburgo. Zalcburgą prisijungė Austrija palyginus neseniai. Vilkyškiuose stovi paminklas zalcburgiečiams, gana rūstus- 2 ienos. Šį pavasarį mačiau, fotografavau Vilkyškiuose, bet nuotraukos failas neišsaugotas, o čia tiktų į temą.