Uzbekija: Tadžikskij variant

Uzbekistanas, Tadžikistanas, o gal Kirgizstanas? Užtruko, kol įsiminiau į kuriuos ‚-stanus‘ aš pagaliau susiruošiau.

Skrydis Ryga – Taškentas užtrunka apie keturias valandas, Taškente nusileidžiam kokią trečią valandą nakties. Užsimiegoję išlipam į šiltutėlę naktį, autobusas atveža prie oro uosto vartų ir čia kaip kokiam kine – prie durų staiga sušurmuliuoja būrys baltais chalatėliais apsirengusių seselių. Nebesuprantu ar čia dar sapnuoju ar čia kas nutiko, bet pagaliau visi suvokiam, kad tai uzbekai taiko kiaulių gripo prevencijos priemones. Prie vieno slenksčio užsimiegojusi seselė įbruka po pažasčia termometrą, už 10 metrų kita užsimiegojusi sesutė jį paima, prisimerkusi pažiūri ir žiovaudama meta į dėžutę. Kažkas pakomentuoja, kad jei kuris turistas dar neturėjo to gripo, tai per šituos termometrus mus visus juo apdalins. Atrodo, kad geros intencijos uzbekams yra svarbiausia, o kad termometras per tą laiką net sušilt nespėjo, tai jau niekam neįdomu.

Po begalinių muitinės procedūrų, deklaracijų, klausimų apie įvežamą valiutos kiekį (būtinai tiksliai nurodykit kiek įvežat o gale – kiek išvežat, nes išvykstant muitininkė paprašys jūsų parodyti kišenyje užsilikusius dolerius ir eurus!) išėjus iš oro uosto mus pradeda dalintis taksistai. Kuprinės keliauja iš vienos mašinos į kitą, viskas atrodo vienas didelis nesusipratimas, bet staiga jau sėdžiu kokioje tai senienoje ir Taškento gatvėmis lekiame link geležinkelio stoties. Uzbekai, ypač taksistai, taisyklių nepratę laikytis – lekia per raudoną pasiteisinę, kad ‘v etoj mashine krasnyj cvet nevidno’, arba teperspėja – ‘seichas budim narushati’ ir žiū jau skrieja priešinga eismo puse.
Patekėjus saulei prašmatnus kilimais klotas traukinys su kondicionierium skraidina mus link Samarkando. Dar prieš metus tuo pat keliu keliavę turistai naktimis kartu su milžiniškom kuprinėm dardėdavo ankštais autobusiukais. Po to, kai įvyko kelios rimtos avarijos, autobusai naktimis nebevažinėja, o Taškentą su Samarkandu jungia greitasis traukinys. Uzbekų valdžia jau užduodė, kokią naudą neša turistai ir pradėjo investuoti į infrastruktūrą ir visaip kitaip gerinti sąlygas turizmui.

Samarkande išlipom į tai ko taip baisiai bijojau – 40 laipsnių karštį. Visa laimė klimatas ten sausas – bent jau neišmuša tas baisusis lipnus prakaitas kaip kad jūrinio klimato šalyse. Bet vistiek – pagrindinė mintis galvoj – kur čia greičiau radus šešėlį.

Tik spėjam įsikurti stovyklavietėj-kempinge o jau mus tempia į ekskursiją po Samarkandą. Po begalinės kelionės visai nesinori ekskursijos po svilinančia saule, bet kas gi išdrįstų velniop pasiūst Samarkando grožybes ir verčiau likt kempinge po medžiu miegot. Vėl susigrūdam į DAEVOO mikro (tikrai labai labai mažus) autobusiukus ir dumiam. Beje, čia galima pridurti, kad korėjiečiai Uzbekistane pastatė Daevoo automobilių gamyklą, todėl Uzbekų keliuose be Daevoo automobilių, laiko egzaminą išlaikiusių Žiguli su Moskvičiais ir dar kelių liesų asiliukų neką daugiau pamatysi.

Paminklai kuriuos pamatysim buvo statomi Samarkande Timūro ir Ulugbeko laikais keturioliktame amžiuje. Per kelias valandas nuleipę nuo karščio ir kratymosi dulkėtomis gatvėmis aplankėm keturis pagrindinius Samarkando istorinius monumentus – Ulugbeko statytas mokymo įstaigas ‘Madrasah’, Ulugbeko observatoriją, mauzoliejų gatvę ir Timūro mauzoliejų. Kadangi Ulugbekas, valdęs valstybę tuo metu gyvavusią tarp Syrdarjos ir Amurdarjos upių (negarantuoju, kad tikrai tarp tų dviejų…) 1409-1449 metais, buvo daugiau mokslininkas nei valdovas, jam rūpėjo kuo daugiau tų Madrasah pristatyti ir observatoriją suręst, kurioje stebėdamas žvaigždes jis sudarė žvaigždėlapį, kuriuo su nedaugeliu pakeitimų astronomai naudojasi ir mūsų laikais.

Monumentai – gražu, o va Samarkando tai galvoju, tai nemačiau. Matėm didžiulę restauruojamą geležinkelio stotį, o visa kita pasirodė kaip viena didelė statybvietė protarpiais sumišusi su neaiškiais privačių namų kvartalais arba griuvėsiais, kur labai išsibarstę po miestą kaip kokie neįtikėtini objektai įsimaišė tie garsieji įvairiais mėlio atspalviais tviskantys istoriniai monumentai. Vientiso miesto su normalia struktura arba nelabai yra, arba mūsų į tą dalį nenuvežė.

Tarpais tarp statybviečių/ griuvėsių kaip feniksai matosi išlindę nauji pastatai, ant daugelio jų puikavosi užrašai ‘koledžai’. Nemažai tokių koledžų pastebėjom, bet nebuvo kaip išsiaiškinti, kas ir ko tuose koledžuose mokosi ir ar dabartinis šalies vadas lyg koks Ulugbeko pasekėjas intensyviai į švietimą investuoja.
Ulugbeko grožybes aptariam vakare bekraudami kuprines ir bandome prisiminti ką mums taip įdomiai pasakojo gidė. Taigi Timūras buvo karvedys ir valdė didelę imperiją, Ulugbekas tuo tarpu buvo didis mokslininkas ir siekė valstybės išsimokslinimo ir klestėjimo. Jo laikais ir išdygo dauguma Madrasah, į juos buvo kviečiami mokytojai iš visų šalių. Mauzoliejus statė kokiam svarbiam asmeniui, pvz brangiam giminaičiui numirus. Visus pastatus puošia neįtikėtinos mozaikos, pagal lipdymo būdą skirstytos į keturis tipus. Vienas – tai kepti atskirus mozaikos gabalėlius, juos lipdyt ant sienų ir po to glazūruot, kitame metode jos iškepamos, nuglazūruojamos ir po to lipdomos, trečio ir ketvirto neprisimenu… Neįtikėtina, kokio kruopštumo reikalavo kiekvienas iš tu metodų – kai kurios mozaikos sudėtos iš labai smulkių dalių ir nedideliam plote jų galėjo sutilpti visas tūkstantis. Mauzoliejų gatvėje kiekvieną mauzoliejų statė vis kitas meistras, kai kurie jų buvo kviečiami iš skirtingų šalių (kažkodėl prisimenu tik meistrą iš Irano) ir naudojo vis kitus puošybos metodus. Viena kas sieja visus mauzoliejus – nuostabi mėlyna spalva ir be galo įmantrūs raštai. Beje tie raštai tai ne tik gėlės, paukšteliai ar geometrinės figūros. Mozaikas puošė ir arabų kalba įmantriai užršyti žodžiai, dažniausiai skirti Islamui ir Alachui garbinti. Deja atrodo, kad mano prisiminimai čia ir baigiasi, jie – kaip gana ištrupėjusi mozaika, todėl prie progos reiks žinių spragas kimšti informacija iš Interneto.

Visai sutemus kempinge raikom arbūzą ir dynią. Mokomės svarbiausią kelionės pamoką – suvalgius dynios pusvalandį nedrįsk vandens gerti, jei nenori užimti pastovios vietos tualete (paaiškinimą kodėl taip reikia, sužinojom negreit). Todėl geriam alų. Vietinės klimato sąlygos padiktuoja nakvynės madas – kilimėlis ant pievutės ir miegmaišis, o palapinės tepalauks vėsesnių laikų. Visi sumiega o į trasą išeina vietiniai katinai. Kurgi ne – kuprinėse kvepia dešra ir lašiniai. Tik užmerk akį, o tas liesas nususęs katinėlis jau tempia šalin už save didesnį krepšį. Ištvermingieji vaiko katinus pernakt, bet nelygioj kovoj vis tiek praradom vieną dešrą.

Ryte –į kalnus. Juk pagrindinis kelionės tikslas – Tadžikijos Fanai. Link sienos mus veža tie pat mikriukai ir tie pat vairuotojai. Kadangi sėdžiu šalia, vairuotojas pradeda klausinėt apie mūsų šeimų tradicijas, vedybas, aiškinasi ar aš ištekėjus, o kaip pasakau kad ne, tai stebisi. Pas juos viskas paprasta ir aišku – baigia mergaitė 10 klasių ir – vedybos. Po to, jei vyras leis, galės mokytis toliau arba galės dirbti, bet tai nepopuliaru. Aš sakau kad ne, pas mus jau seniai viskas apsivertę antraip, visi gyvena taip kaip nori, tekėti baigus 10 klasių tikrai nebūtina. Kyla noras jį truputį paerzint, tai pradedu pasakot apie savo smagų viengugišką gyvenimą, gerai apmokamą darbą ir naujutėlaitę mašiną. Vairuotojas tik nepatikliai kraipo galvą ir ryškiai netiki nei vienu mano žodžiu.

Atbildam prie Uzbekijos – Tadžikijos sienos, vėl muitinės, deklaracijos ir klausimai apie mūsų sunkią ir aštrią kalnų amuniciją. Jei uzbekai pro muitinę mus praleido abejingai, tai tadžikai sutinka šiltai – trina rankeles, pinigėlį užuodžia. Kuprinės keliauja į patikrinimą – visas jas iki vienos peršviečia.
– A shto eto u vas? -Klausia manęs pasienietis, ekrane rodydamas į kažkokį keistos formos daiktą mano kuprinėj. Pažiuriu į ekraną ir pati nustembu kas per įtaisas ten įkištas? Ledkirtis, suvyniotas į skudurus, ekrane atrodo kaip visiškai neatpažystamas ir dargi grėsmingas objektas. Kažkas suskuba į pagalbą – tai ledkirtis.
-Taip taip, – sakau pasieniečiui – tas daiktas, na kur kapoti skirtas (iš kur man žinot kaip ledkirtis vadinamas rusiškai), ir tada vėl girdžiu šnibždant – ledorub. Patikrinimui pasibaigus visi gerai įsidėmim porą rusiškų žodžių – koshki ir ledorub. Tada keliaujam pas kita poną – muitininką.
-Kto u vas starshij? – klausia muitininkas ir vedasi vadą į vagonėlį. Taisyklės čia paprastos – yra ilgasis tikrinimo būdas ir yra trumpasis. Ilgai nesiderėjęs vadas palieka muitininkui pluoštelį eurų ir išlinguojam keliu tolyn, link mūsų laukiančių tadžikų.

Ir čia prasideda kelionė į kalnus, kurią galima būtų papasakoti kaip atskirą istoriją. Seneliu UAZ daugybę metų netvarkytais keliais 180 kilometrų mes dardame 7 valandas!
Vairuotojai du. Vienas jaunesnis – už vairo, kitas – iškart matosi –viršininkas – sėdi šalia ir vadovauja paradui. Supakavęs turistus ir jų kuprines į mašiną, viršininkas šį bei tą tikrina: šviesos yra, variklis veikia, bėgiai persijungia.
-A tormaza est? – klausiam.
– A zachiem tormaza? – nuaidi patenkinto viršininko klausimas ir juokas. Linksmas jis, pokštaut mėgsta. Ir kalbėt mėgsta. Jis – tikrasis UAZiko vairuotojas, nors nesėdi už vairo. Kelią link stovyklos žino mintinai o šiuomkart už vairo pasodinęs naujoką moko jį ir visą kelią jam aiškina kur ir kaip važiuot. Na, po teisybei, tai nežinau, ką jis ten aiškina, ir kodėl kartais įsijautę jie prabyla abu iškart – juk nesuprantu Tadžikų kalbos.
Tas kelias į stovyklą begalinis. Dardam duobėtu asfaltu, po to dardam dulkėtu žvyrkeliu po to kabančiais tiltais ir skardžiais ir taip be galo. Mes bandom snaust, bandom plepėt, po to gąsdinamės žiūrėdami žemyn į tiesiai po ratais atsivėrusias prarajas. Vakaras artėja. Vairuotojas aiškina, kad kiniečiai tadžikams stato naujus kelius (užtai išparceliuoja lauk tadžikų gamtinius išteklius), todėl viena remontuojama atkarpa dieną uždaryta ir teks laukt, kol ją atidarys. Belaukdami sukapojam eilinį arbūzą (arbuzų ir dynių skonio neaprašinėsiu, vos juos prisiminus seilė nutysta ir apima nesuvaldomas ilgesys Uzbekistanui), perkam iš vietinių moterėlių laukinius abrikosus, numazgojam juos neaiškiam vandeny, kapojam ir spėliojam kuris gi pirmas … suviduriuos. Mūsų pakeleivė iš Maskvos mums pagaliau išaiškina didžiąją paslaptį – kodėl pavalgius dynios negalima vandens gerti. O todėl, kad dynioj labai daug cukraus, o vandeny visad yra bakterijų. Kai vanduo su bakterijomis nuteka į skrandį pilną saldžiausios dynios, kyla bakterijų puota –rūgimas, ir tolimesnių detalių pasakoti manau nebereikia.

Pro šalį nudarda sunkvežimiai pilni išsišiepusių kinų – kelias laisvas ir pagaliau riedam tolyn, iš pagrindinio kelio sukam į statų kalnų vieškelį. Sutemus prasideda įspūdingiausioji kelionės dalis – kelias siauras ir status, viskas aplink šniokščia, UAZikas įnirtingai kimba ratais į kelią ir riaumodamas lekia aukštyn. Nesuprantu, kaip ta mašina nesubyra ir nenusprogsta. Per prievartą įjungiamas antras tiltas, UAZikas jau vaitoja, bet vistiek ropščiasi aukštyn. Mano galvoj sukasi viena ir ta pati mintis: ‘Kad ir kokia patvari ir nemirtinga yra rusiška technika, bet gi ir ji kada nors nusibaigia. Ar šitas kartas negali būt paskutinis?‘
Dar viena riaumojanti upė ir varganas rąstelių tiltas. Tik perriedam jį ir variklis nutyla, mašina sustoja o mums vaidenasi, kad galiniai ratai jau pakimba ore. Sprunkam lauk o vairuotojai atsipūtę ramina – ‚seichas pachinim i poedim dalshe‘.

Po virtinės bandymų užvest variklį, žongliravimo buteliais ir šlangelėmis mūsų vyrai jau pradeda nutuokt, ką tie tadžikai daro ir netikėdami, kad tai pavyks, kvatoja. O tadžikam pavyksta – kadangi užsikimšo kuro siurblys ir benzino nepaduoda į variklį, jis bus paduodamas iš viršaus tiesiai per karbiuratorių! Viršininkas rankoj laiko butelį, benzas iš jo žarnele teka į karbą ir mašina užsikuria!
-Eto tadžikskij variant! – sako viršininkas baisiai patenkintas savo išradingumu. Taigi, UAZikas su lašeline vėl pajuda pirmyn.
-Nemnogo ostalos, – guodžia vairuotojai mus. Tik bėda, kad benzas lašelinėje tirpsta neįtikėtinu greičiu ir tą ‘nemnogo’ atstumą važiuojam kas tris kilometrus sustodami ‘zapravliatsia’.
Galų gale stebuklas įvyksta ir UAZikų varikliai kažur apie vidurnaktį pagaliau nutyla stovyklavietės vidury. Mus pasitinka šeimininkė ir iškart nurodo – ‚seichas idite spat, a zavtra budiem znakomitsia‘.

Tokia ta sunki kelionė į kalnus. Kelionė kalnuose irgi nebuvo lengva, bet puiki. Per 10 dienų Fanų kalnuose mes nuveikėm ir daug ir mažai. Pradžioje bandėm aklimatizuotis ir keliavom prie nuostabausių ‚Kulikalonskie‘ ežerų, sidabriniu upelių-ežerėlių tinklu pažirusių kalnų apsuptame slėnyje. Tame Rojaus kampely, kur atrodo be ožkų nei gyvos dvasios nerastum, sugebėjom nusipirkti alaus. Ten stebėjomes ožkų alpinistiniais įgūdžiais ir svarstėm ar netiktų prieš kelionę persipilti šiek tiek ožkos kraujo.
Didžiosios 7 dienų kelionės pradžioje įnirtingai ieškojom asilo mūsų mantai tempti, o jo neradę kuprines krovėm kruopščiai kaip niekada – neduok Dieve visą kelionę vilksiu per daug tualetinio popieriaus ar riešutų…

O per tas 7 dienas įveikėm 3 su puse perėjos, kilom i 4.7 km aukštį, grožėjomės neįtiketino mėlynumo kalnų ežerais ir net išsimaudėm lediniam jų vandeny; daug kartų lipom aukštyn ir leidomės; statėm palapines ir virėm košę; gėrėjomės viršūnėmis ir vaivorykšte, parėmusia du slėnio šlaitus; klausėmės tylos, upelių čiurlenimo, klausėmės kaip su trenksmu žemyn nuo kalno darda akmenys; pėdinom pievom, akmenuotom pievom, biriais šlaitais, sniegu, pažliugusiu ledu, apledijusiu žvyru, akmenuotais takais ir laukais bei klaidziojom didžiulių riedulių labirintuose; bridom per upes ir šokinėjom nuo akmens ant akmens; aptikom nemenkos meškos pėdas ir džiaugėmės, kad jos vedė į priešingą pusę nei mes ėjom; svarstėm, ar reik galuotis kalnuose kelias dienas, kad gautum kakavos puodelį – gi galima jos gauti ir pigiau; kasvakar sugulę svaigom kaip būtų gerai dabar sukirst porciją cepelinų ar bulvinių blynų arba dar geriau – šaltibarščių ir isgert koka-kolos; diskutavom, kurią kelionės dalį iškeistume į pogulį Turkijos kurorte; fotografavomės ‚na pamiat‘ ant kiekvienos perėjos; gėrem vandenį tiesiai iš kalnų upių ir ne visiems tai gerai baigėsi; košę skaninom laukiniais svogūnais ir česnakais; sukaupę visas jegas įtikinėjom save žengti dar dešimt žingsnių aukštyn ir visą žygį tempėm savo kuprines ant pečių, nes ten kur ėjom asiliukas nelabai tebūtų praėjęs, net jei būtumę tą asiliuką gavę.. Trumpai tariant, mėgavomės džiaugsmais kuriuos tik kalnai tesuteikia.

Paskutinę didžiojo žygio dieną link stovyklos lėkėme tekini. Buvom nesiprausę ir pavargę, riebaluoti plaukai paslėpti po kepurėm, kojos nutrintos, veideliai ir rankos įmantriai įdegę, košė įgrisus iki gyvo kaulo. Turėčiau patikslinti, kad ne į stovyklą lėkėm, o į cheichaną. Nežinau, ar žinot kas tai yra, aš kol nepamačiau irgi nežinojau. O tai tarsi koks lauko restoranas kur svetingi tadžikai paguldo nuvargusius turistus ant margais kilimais klotos pakylos maloniame pavėsyje, po pažasčia pakišą po dar margesnę pagalvėlę ir priverčia kietai prikmšti pilvus visokiausių vietinių gėrybių.

Taigi, kaip minėjau nuvargę nuo košės mes tekini bėgome link tos cheichanos (ją buvom nužiūrėję prieš išeinant į kelionę) svajodami kaip tadžikai tuoj pat mums paskers jaunutėlį ėriuką ir virs plovą. Net ir aš, mėsos nevalganti pusiau vegetarė žinojau, kad to stebuklingojo plovo tai jau tikrai paragausiu (tik patyliukais vyliausi, kad to ėriuko mano akyse nieks neskers). Ir štai ji – cheichana. Pirmieji atskubėję jau užsakė plovą, visi numeta nuo pečių dulkinas kuprines, išsineria iš prasmirdusių batų ir kaip vistelės puola turkštis ežere. Ant minėtos margais kilimais nuklotos pakylos jau laukia padėklai su sausainiais, riešutais ir razinom, ratu sustatytos pialos arbatai. Sugriūvame ant tos pakylos ir puota prasideda. Pradžiai arbata ir saldumynai, lepioškos, po to vynuogės ir arbūzas, po to įtartinas bet baisiai skanus jogurtas. Keista patiekalų patiekimo tvarka, bet tuo momentu nieks nesusirūpina ar dera desertą valgyti prieš pagrindinį patiekalą. O pagrindinis patiekalas pjaustomas, čirškinamas ir visaip kaip troškinamas didžiuliame ketaus katile virš kaitrios ugnies. Smalsiausieji bendrakeleiviai stebi procesą, kiti tuo tarpu toliau neišmatuojamais kiekiais plempia arbatą. Mano laimei, ėriuko mano akyse nieks nesiruošia skersti.

Kai jau pagaliau ant stalo pasirodo dubenėliai su plovu, skrandžiai jau yra pakankamai prikimšti. Kaip gaila. BetpPlovas labai skanus – ryžiai birūs ir minkštutėliai, morkytės ir svogūniukas suteikė patiekalui gražią spalvą ir skonį, mėsa baisiai minkšta. Dabar žinau kas tai yra TIKRAS plovas.

Per kelias valandas susigražinę didžiąją dalį žygio metu prarastų kalorijų parpūškuojam į stovyklą ir puolam PRAUSTIS. Šaltas dušas dar niekada nebuvo toks malonus, muilo ir šampūno kvapas pasirodo besąs pats maloniausias pasauly, o švarūs drabužiai – tai lyg išsipildžiusi beveik neįgyvendinama svajonė.

Paskutinė dienelė kalnuose – dar kartą cheichana, ežeras, paskutiniai vietinės reikšmės žygeliai tiems, kuriem kiuorksojimas stovykloj prilygsta nuodėmei, po to ilgas ir varginantis kuprinių krovimas, nuoširdžiausias atsisveikinimas su šeimininke ir jau visai vėlai pakuojamės į du UAZikus. A, šįkart konvojus bus didesnis – trys UAZai ir Niva o paradui vadovauja miškininkas Ali už vairo sėdėdamas girtutėlis. Vėl važiuosim naktį, nes dieną kelius okupuoja kiniečiai.
Išjudam, truputį su nerimu galvodami apie tai, kas mūsų laukia. Guodžiuosi, kad mūsiškį UAZiką vairuoja tas pats patyręs ‘viršininkas-vairuotojas’ ir kad važiuosim naktį – aukštų skardžių ir bedugnių nebus matyt. Nuotykiai prasideda ilgai netrukus – sustojam, nes kelią užtveria Ali mašina. Pats Ali guli ant žemės, kažkas pila jam ant galvos vandenį tikėdamasis, kad Ali kažkaip atsigaivalios. Jis atsigaivalioja, sėda už vairo ir pilnu greičiu lekia pirmyn. Lekia siauru keliu, per upes, stačius posūkius, sugeba nenusiversti nuo siauriausių atbrailų. Net ir mūsų visko matęs vairuotojas -viršininkas tik linguoja galva ir kartoja ‘vot eto da…’ Vis laukiam tos akimirkos kai Ali mašina versis nuo šlaito, bet ačiū Dievui tai nenutinka. Žinoma, Ali tą kelią moka mintinai ir ne pirmą kart jis sėdi už vairo kaip reikiant užsipylęs akis, bet vis tiek girto kaskadininko triukai mums paliko neišdildomą įspūdi.

Tolesnės kankinamos kelionės, nei sekundei nesiliaujančio kratymo, beviltiškų bandymų nors minutei nusnūsti ir sienos kirtimo nesinori nei prisimint nei verta tai aprašinėt. Patirtus vargus kompensuoja Samarkando stovyklavietėj pasigaminta skaniausia kiaušinienė ir dar skanesnės pomidorų salotos pusryčiams. Saulei užsiritus į dangų sėdam į mašinas ir lekiam į Bucharą. Šitą kelionę visai būtų galima palyginti su kelione pragaru, tik kad pragare būtų tamsiau. Lauke – keturiasdešimt laipsnių karščio, mašinoje tiek pat o gal ir daugiau, pro langus į vidų pučia karštas vėjas (lyg kas milžinišką feną būtų įjungęs ir nustatęs ant karščiausios padalos) ir visa tai tęsiasi tris valandas. Visa laimė, kad po bemiegės nakties pramiegam didžiąją keliones dalį.

Bucharą, kaip ir Samarkandą apžiūrinėjame karštyje ir naivai stebimės, kodel mieste nėra turistų. Buvom perspėti, kad Buchara mums patiks labiau nei Samarkandas ir tikrai – čia pamatem tikrą senovinį miestą, muziejų po atviru dangum su gražiom mečetėm, mimaretais ir madrasah, senoviniais prekybos pavilijonais ir, žinoma, daugybe prekiautojų suvenyrais.

Gido Bucharoj neturejom, dėl to nusipirkau knygą apie miestą, iš kurios pateikiu kelis faktus:
Buhara yra vienas seniausių pasaulio miestų, įkurta prieš maždaug 2500 metų. Ankstyviaisiais viduramžiais Bucharos oazės miestai šilko kelyje griežė pagrindiniu smuiku, mieste buvo pastatyti įspūdingi prekybos centrai (cha cha knygoje angliškame teksto variante taip ir užvadinti – shopping malls), pinigų keityklos. Viduramžiais Buchara patapo musulmonų kultūros centru ir buvo vadinama šventuoju Islamo miestu. Garsusis mokslininkas ir daktaras Ibn Sina (mums žinomas kaip Avicena) gimė netoli Bucharos. 10-11 amžiuje Buchara buvo Samanidų valstybės sostine, 16 amžiuje patapo Bucharos chanato sostine. 1920 metais Manhitų dinastijos valdovai buvo nuversti, buvo paskelbta Bucharos respublika, o jau 1925 Buchara patapo Uzbekijos TSR dalimi.

Tą patį vakarą sugrįžom į Samarkandą, kelionės pabaigos liūdesį plovėm arbūzu ir konjaku. Kitą dieną Samarakando turguj pripirkom lauktuvių, vėl ištaikingu traukiniu važiavom į Taškentą o Taškente meištaikingais miniatiūriniais Daevoo Matiz bildėjom į orouostą. Ten vidurnaktį mane užklupo gimtadienis, dovanų gavau tai, ko taip ieškojau kelionės pradžioj – asilą . Grįžus namo pripildžiau jį prie šaldytuvo (na nereikia galvoti, kad aš taip skriaudžiu gyvūnus, tas asilėlis tai tik nedidelis dailus suvenyrinis magnetukas )

PABAIGA.

Apibendrinant turiu pasakyti, kad šitas šalis privalu aplankyti, kol jų dar neužtvindė turistų būriai, kol neišnyko plačiai pagarsėjęs tų tautų vaišingumas ir svetingumas, kol mes dar susikalbam su vietiniais rusų kalba. Jei važiuoti tik į Uzbekistaną geriau tai daryt rugsėjį, kai nėr taip karšta.

O turistų srautas į šias šalis auga – Fanuose sutikom ne vieną prancūzų grupę, o po kelionės apsilankius Londone užtikau kelionių žurnalėlį reklamuojantį keliones į Uzbekijos šilko kelio miestus (įdomumo dėlei – 10 dienų kelionės kaina ~1300 svarų). Uzbekistanas jau atrastas Vakaruose.