Uzbekija: Kuklus autokratijos žavesys

Taigi, pasipainiojo komandiruotė į Taškentą. Kitu atveju bučiau perleidęs šį darbą kam nors kitam, tačiau galimybė aplankyti Samarkandą imą viršų, – važiuoju pats.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog susisiekimas labai geras – yra tiesioginis skrydis iš Rygos. Bet kai pradedi dėlioti konkrečias datas, viskas ne taip jau ir paprasta. Iš Rygos nesutampa datos, per Praha nebėra bilietų jungtiniam skrydžiui nes CSA smarkiai sumažino reisų iš Prahos į Vilnių. Lieka motinėlė Maskva. Iš jos susisiekimas su „broliškomis respublikomis“ išlieka stabiliai geras.
Problemos prasideda, kai uzbekai išduoda grupinę vizą 11 žmonių. Taigi tampame surišti virvute. Kadangi skrendame į Maskvą iš skirtingų aerouostų, o vizos originalas tik pas mane, visi likę susiduria su bagažo registracijos iki Taškento problema – be vizos neregistruoja. Viskas gal būtų ir nieko, bet Rusijos tranzitinių vizų irgi neturime. Taigi registruoti bagažą iki Maskvos jokių šansų. Na bet po ilgų derybų pagaliau pavyksta.
Taigis, atskrendame į Domodedovo. Laukti tenka 9 valandas. Aerouostas lyg ir didelis, bet terminalą, iš kurio skrendama apžiūriu per valandą. Lieka dar 8. Pabandau užkasti. Už bokalą alaus ir sumuštinį sumoku apie 80 litų. Nusprendžiu mesti valgyti.
Pagaliau ateina skrydžio laikas. Reisas Nr 001: Maskva-Taškentas, – reprezentacinis Uzbekistano avialinijų skrydis. Lipame į naujutėlį Boeing 767. Įgula praneša, jog tai Vyriausybės dovana avialinijoms. Gera dovana. Lėtuvas erdvus, komfortiškas, maistas puikus. Maniau, gal tik vieną tokį teturi. Bet ne. Kai nusileidome Taškente, suskaičiavau dar bent 15 panašių lainerių.
Skrydis neprailgo, gal kokios 3,5 valandos. Nusileidžiame. Tikėjausi kažko panašaus į Delio aerosuotą. Kadaise Taškento aerouostas buvo laikomas antru po Šeremetjevo. Deja . . . Išlipame, nė gyvos dvasios, tylu ramu, viskas ganėtinai apšapę. Praeiname standartines policinių valstybių procedūras. Užtrunka trumpiau nei tikėjausi. Pagaliau išsigauname į lauką. Aplink tuščia. Taksistams ir pasitinkantiems negalima artintis prie tarptautinio aerouosto – visi laukia už aptvaro, už kokių 300 metrų. Susėdame į autobusą. Važiuojame. Apie 6 valandą ryto gatvės tuštutėlės, – nors futbolą žaisk. Jaunutis gidas neužsičiaupdamas lieja kažkokius ideologinius paistalus, kas antrą frazę pradėdamas: „Ir kaip pasakė mūsų išmintingasis prezidentas . . . „. Žiūriu į jį ir bandau suvokti, ar jis pats taip galvoja, ar jam liepta taip kalbėti.
Pasiekiam viešbutį, išsimaudau, vengiu užmigti, – nebeatsikelsiu. Einu pasižvalgyti. Apie 9 val. gatvėse po truputį ima daugėti mašinų. Tiesa sakant, gavės visas dienas atrodė vienodai pilnos ar vienodai tuščios. Nepastebėjau nei aiškaus dienos, nei savaitės ritmo. Gal benzinas brangus? Vietiniai sakė, kad ne (apie 2 lt. litras), tačiau prie automobilinių dujų degalinės buvo nusidriekusi kokia 3-4 km eilė.
Ir žmonės, kiek pastebėjau visą laiką kažką dirbo. Gal tik valstybinės įstaigos savaitgaliu nedirba. Musulmoniškų švenčių nešvenčia. Ir penktadienį dirba, ir šeštadenį, ir sekmadienį.
Užeinu į vieną kitą parduotuvę. Iš esmės nėra į ką žiūrėti. Tos pačios prekės kaip ir pas mus tik 3-4 kartus brangiau. Kyla dėsningas klausimas, iš ko jie čia gyvena? Išlipus iš lėktuvo iš Maskvos, visi tempė galybes visokių dėžių ir ryšulių. Matyt Rusijoje daug kas pigiau.
Viešbutyje esančioje valiutos keitykloje už dolerį moka 1800 vietinių somų. Netrunku įsitikinti, kad tai fiktyvus kursas. Gatvėje žmonės prieina ir klausia, gal noriu užsikeisti dolerių po 2800-3000 somų. Panašu, jog „tikrasis“ keitimo kursas yra 2800 somų, nes turguje, pasakius, kad mokėsiu doleriais, kaina be žodžių buvo perskaičiuota 2800 somų už dolerį kursu.
Tenka pažymėti, jog „parodomoji“ Taškento pusė sutvarkyta tikrai puikiai. Nors lauke 33 laipsnių karštis visur žaluma, gausu medžių, galimą mėgautis pavėsiu. Daugybė fontanų, išpuoselėtos vejos daro miestą tikrai žalią ir gražų pažiūrėti. Pasigedau menkiausių senovės pėdsakų. Nors miestas skaičiuoja 2000 metų istoriją, jį drąsiai galima vadinti vienu nuobodžiausiu pasaulio miestų. Matyt griovė karai ir valdžios, o 1966 metų žemės drebėjimas leido miesta galutinai paversti į gelžbetonio šedevrą. Po teisybei, Taškento centras dar visais pusėtinas. Užstatytas reprezentaciniais statiniais, apsuptais įspudingų fontanų ir parkų, turi sukurti valdžios rūpinimosi gyventojais įvaizdį. Iš pirmo žvilgsnio padėtis ne tokia jau bloga. Nusikalstamumas labai žemas, saugu vaikščioti bet kuriuo paros metu. Tiesa policininkai ir saugumo darbuotojai stovio ant kiekvieno kampo. Metro kabo plakatai: „Svarbiausia budrumas!“ Truputi primena stalininius „Priešas nesnaudžia“.
Mečetės arba sugriautos, arba paverstos muziejais, – kaip sovietmečiu pas mus. Panašu, kad Uzbekistano diktatoriams Alacho konkurencija nereikalinga – žmonės turi melstis vienam dievui – Prezidentui.
Popiet važiuojame į apžvalginę ekskursiją. Jaunutis gidas, kuris pasisitiko aerouoste, toliau pasakoja, kad minimalus atlyginimas šalyje 500 USD. Žiūriu jam tiesiai į akis bandydamas užtikti nors menkiausių sumišimo žymių, – jokių. Atrodo sumišęs tik aš vienas. Taip jau atsitiko, kad radau viešbutyje laikraštį rusų kalba, kuriame kaip tyčia išspausdintas vyriausybės nutarimas, kuriuo nustatoma minimali alga yra 61000 somų (t.y. apie 61 litas). Maždaug tą patį pasakoja ir taksistas, jo alga esanti apie 100 USD, o labai gerais mėnesiais abu su žmona uždirba apie 300 USD. Tuo labiau tampa nebeaišku, kad gali lankytis parduotuvėse, kuriose kainos keliskart didesnės nei Lietuvoje. Maniau, gal turguje viskas labai pigu. Aplankiau dvejus Taškento turgus, šiek tiek pigiau, bet su 60 lt. vis tiek nėra ko veikti.
Panašu, jog kažkur klesti daugiasluoksnė pogrindinė ekonomika, kurios niuansus turistui nelengva iš pirmo žvilgsnio suprasti.
Pagaliau ateina diena, kai važiuojame į Samarkandą. Pasirodo, kaip tik šių metų kovo mėnesį japonai paleido greitajį traukinį sulakstantį per 90 min. Greitojo traukinio peronas (kaip ir aerouostas) atitvertas nuo vietinių. Vagonai komfortiški, stiuardai nešioja valgiu ir gėrimus, oras kondicionuotas, jokių vietinių su chalatais, vištomis ar avimis. Pasaka. Traukinys lekia nesustodamas maždaug 220 km/h greičiu. Atrodo, skirtas tik užsienio turistams. Du reisai per dieną. Vienas ryte atveža į Samarkandą, kitas – vakare parveža. Viskas.
Samarkandas net nelygintinas su Taškentu. Buvusi Turkestano generalgubernatoriaus rezidencija turi visai simpatiška XIX a. rusų imperinio stiliaus kvartalą. Vien jame yra įdomių objektų. Tačiau važiuojame aišku žiūrėti Amiro Timūro (Tamerlano) mauzoliejaus ir kitų tos epochos statinių.
Nuo žydrų Samarkado kupolų raibsta akys. Gidai seka pasakas apie Timūro imperiją „nuo Indo iki Volgos“ ir nuo „Delio iki Konstantinopolio“. Apie jo žmonas, vizirius ir kitus niekus. Daugelis dalykų nesutampa su europiniu istorijos traktavimu. Grožiuosi žydra kupolų glazūra ir staiga suvokiu, kad lygiai taip pat turi jaustis užsienietis, besiklausantis mūsų gidų paistalų apie Vytauto imperiją nuo Baltijos iki Juodosios jūro ar apie Žygimanto Augusto keturias žmonas ir jo nevaisingumo priežastis. Tai tiesiog yra „savo kiemo“ naujienos ir jos neįdomios daugeliui iš svetur atvykusiu žmonių. Žmones domina pasaulinis kontekstas arba sąlytis su jų pačių šalimi. Nepamiršiu, kaip vedžiojau žiovaujančių austrų grupę po Vilnių, nesudomino jų mūsų šlovinga praeitis. Tačiau, kai eidamas pro šalį, atsainiai mostelėjau, „o štai čia Jašos Cheifeco“ namas, jie akimirksniu atkuto, ėmė domėtis, kas kur ir kaip, ir staiga Vilnius jiems tapo įdomus pasauliniame kultūros kontekste. Taigi patarimas gidams, pasakodami apie Gediminaičius-Jogailaičius vis užmeskite akį, ar jūsų svečiai dar nežiovauja.
Vidurdienio saulė spigina vis kaitriau ir nuo kažkelinto žydro kupolo man ima juoduoti akyse. Viso Samarkando per pusdienį neaplėksi. Kita vertus, daugelis pastatų ganėtinai panašūs, taigi bendram vaizdui susidaryti laiko pakanka.
Dėl nevykusiai išdėstyto skrydžių tvarkaraščio, turiu dar viena laisvą dieną. Susirandu vietinę turizmo angentūrą, užsisakau ekskursiją į Tian Šanio priekalnes. Šįsik mus lydi pagyvenusi Armėnijos žydė Zita Abramovna (tikras Babelio bokštas). Ji gan atvirai kalba apie korupciją, skurdą ir kitas problemas. Paklausiu, kam priklauso žemė, atsako „šitiems“, kas tokie nepatikslina. Valstiečiai turi jiems atiduoti iki 50 procentų derliaus.
Pasikeliam keltuvu, kuris žiemą kelia slidininkus. Lieka tik kokie 18 laipsnių šilumos (po 33). Taip, jei gyveni Taškente, o savaitgaliu gali išvykti į vilą kalnuose, gyvenimas ne toks jau ir blogas. Važiuodami kaimo keliu paprašome sustoti kur nors „neturistinėje“ kavinėje šašlyko suvalgyti. Užsukam į kažkokį kaimą. Kavinėje vieni uzbekai ir mes. Užsisakom maisto. Suvalgau šašlyką ir suprantu, jog padariau nedovanotiną klaidą. Dabar Lietuvoje kokius 5 metus negalėsiu šašlyko valgyti, kol šito skonio neužmiršiu. Skonis tikrai nepakartojamas. Dar vienas atradimas – sąskaita. Už 11 žmonių sočius pietus sumokame maždaug 103 litus. Panašu, jog provincijoje viskas matuojama kažkokiais kitais vienetais.
Išvykstu iš uzbekistano su dvejopu jausmu. Šalies labai turtingas kultūrinis paveldas: Samarkandas, Buchara, Chyva, Chorezmas. Uzbekistano žemėje auga viskas, ką tik galima šiuoje žemėje įsivaizduoti. Net jų obuolius su mūsų obuoliais sieja tik pavadinimas. Apie kitus vaisius nėra net ko kalbėti. Aplink begalinis skurdas, o žinant, kad Uzbekistanas užima tvirtą pirmą vietą pasaulyje pagal korupciją, visą laiką supranti, jog matai tik tai, ką tau norima parodyti. Tokia savotiška rytietiška Baltarusija.
Ir vis dėlto, priešingai Indijai, – antrąkart važiuočiau.