Turiu nesuvestų sąskaitų su aukščiausia Ukrainos viršūne Goverla, tad vėl kraunuosi lagaminus… ups, teisingiau dviračio tašes, tikrinuosi padangas ir ruošiuosi į dviračių žygį, tiesa, su kopimu į Goverlą.
Kaip jau įprasta, kelionė iš Lietuvos iki viešbučio Ukrainoje trunka apie parą. Tik šį syke negeriame, o skanaujame kibinus – geri žmonės dviratininkai, ypač Lolita iš Trakų, kuri pagalvojo ne tik apie savę, bet apie visą grupę! Šį sykį visiškai neužtrunkame pasienyje, cha cha, sieną kertame ant dviračių. Savo autobusiuką paliekame Slovakijos pasienio mieste (tam pliname lauke įkurtoje aikštelėje su sarge), o kirtę sieną persėdame pas Ukrainiečius ir keliaujame link Goverlos, nuo kurios jau teks parminti. Beje vietiniai ir veža visai neblogais keliais, bent pagrindiniai keliai tikrai geri.
Goverla Goverla ar šiandien būsi man maloni? Šį syki startuojame iš turistinės bazės, kur pavasarį finišavome. Saulutė šypsosi žadėdama gerą dieną. Geru upu pradedame kopimą gražiu tarsi iš pasakos mišku su išraiškingomis šaknimis, pašonėje šniokščiančiu upeliu. Striksint į viršų darosi karšta. Kaip gražu miške, ho ho… vasaros laike, ho ho!!! Tik sunku, sunku ir smagu kopti, o matant viršūnę sunkiausia, atrodo jau taip arti, bet tas statumas, uolos tiek vargina kad pakopi minutę ir stoji atsikvėpti, apsidairyti kiek jau įveikei. Tarsi Sizifo akmenį ritintum, vis viršūnės kaip nėra taip nėra. Ir ne aš vienas, daugelis taip kopia, ir visi įkopia ir aš įkopiau. O ho ho ho ho užkopęs surikau džiaugsmingai … minios kalno viršūnėje keistai nužvelgė, tebekopentys nužvelgė pavydžiai. Cha cha džiaugiuosi savimi… ir atsiveriančiais vaizdais, nuo viršukalnės. Tik žmonių gausa stebina, tarsi funikulierius čia juos keltu. Stebina ir prekybininkai siūlantis siuvenyrus ir net karštos kavutės – kieti bičai, kasdien su manta čia kopti. Džiugina patriotiška dvasia su vėliavomis fotografuojantis ukrainiečiai. Ir mes nusifotkiname su savo vėliava. Ir su ukrainiečiu – jų palaikymui. Beveik nusileidus žemyn vos ne teko dar syki kopti į viršūnę, tik jau su dviračiu. Drąsus kolega žodžiais… pasiūlė 100€ kas užkops su dviračiu. O ką, kopėm 2val. + 1val. žemyn, su dviračiu tarkime dvigubai ilgiau, bet per 6val. uždirbti 100€ visai neblogas sandoris. Tik ta drąsa kolegai greitai išgaravo kai atsirado norinčiu priimti šį iššūkį…
Pasikinkę dviračius draugelius iškeliaujame. Pradžiai, bet neilgai, net minti nereikia vien žemyn, tik duobes ir karves keliuose tenka apvažinėti. Geresniuose keliuose kur daugiau transporto, nors griuk paslikas kai aplenkia dūmais puškuojantys sunkvežimiai – tikras pragaras. Mažai džiaugsmo ir į kalnus minti, vienintelis dalykas guodžia – kad ir koks didelis kalnas, po jo vistiek bus pakalnė. Na gerai prisipažinsiu, patinka man tie kalniukai ir paprakaituoti į juos minant. Patiko paerzinti ir ukrainietes dviratininkes, kurios matyt kalnuose turėjo treneruočių stovykla, visa pusvalandį kol buvo pakeliui garbingai iš paskutinių miniau kartu (apsikrovęs krepšais). Sunku sau pripažinti, bet būtų norėjusios būtų pabėgusios, bet gi nenorėjo ir tuo galiu pasidžiaugti. Va taip džiaugsmingai jau keletą dienelių keliavome iki Bukovelio – išpuoselėto kalnų kurorto, kuriame galima ne tik žiema paslidinėti, bet ir vasara papramogauti. Tačiau kurortas mūsų nesužavėjo, už viską ir visur reikia mokėti… ir ne ukrainietiškomis, o europietiškomis kainomis. Ilgai neužsibuvome ir keliaujame link eilinio viešbutuko, vakarienės, alučio, vyniuko ir miegučio.
Išaušo ilgai laukta, įspūdingiausia žygio diena – keliausime kalnų keteromis ir viršūnėmis. Sunkvežimis turi užvežti į slidinėjimo centrą Dragobrat, o nuo ten jau keliausime dviračiais. Bet trys muškietininkai, teisingiau bepročiai, nusprendžia patys važiuoti visą trasą, kas tie 10km ir 1000m sukilimo… Mini, stoji, ilsiesi, vėl mini, stoji, ilsiesi. Vėliau stumi ilsiesi vėl stumi. Yra ką veikti. Net persigalvojau, visai man nebepatinka tie kalnai… Gerai gerai užkopus ant viršūnės vėl patinka. O koks grožis ir malonumas važiuoti keterų viršūnėmis, tik trunka neilgai… Kur buvę, kur nebuvę kalnų demonai su perkūnų priešakyje ima šaudytis žaibais ir griausmais, prakiūra dangus. Metam dviračius paeinam kiek žemyn ir tupame šlaite, o lašas po lašo vėl mano drapanas pratašo. Šalta, labai šalta ir labai šlapia. Visas drebu, tiek drebu, kad matau kaip dreba rankos, tiek dreba, kad bandau nulaikyti, bet neturiu jėgų… Taip blogai dar nėra buvę… Kalnai ne juokai, net vasara pasirodo gali sušalti. Nesibaigus lietui pajudame, nes kitaip tiesiog užsilenksiu, nepadeda net iš vidaus šildanti labanorska trauktinė… Minu vos nulaikydamas vairą, visas drebu, tik po pusvalandžio minimo kiek sušilu, nustoja drebėti rankos. Kiek aprimus lietui persirengiu sausais rūbais apsimaunu plėveline suknelę ir pasaulis vėl nušvinta vilties spinduliais. Tik kalnai šiandien negailestingi keteros ir viršūnės labai gražios, bet tinkamos labiau pėsčiųjų žygiams, tad pradedame dviračius stumtis ir į kalnus ir į pakalnęs, daugiau stumiame nei važiuojame. Ima tempti, o mes neberandame takelio, nuklystame velniai žino kur ir vietoj patogaus viešbučio esame velniai žino kur, naktį, kalnuose, miške… Tarp alkanų meškų ir vilkų… Kuriame laužą ir aplink laužą gulames numigti 1001 žvaigždutės viešbutyje. Tai bent nuotykis… Rytas buvo ankstyvas, gęstantys laužas ir aušros vėsa greitai išbudino. Neturime gerti, valgyti, esame velniai žino kur tad pajudame, kad netektų kepti per dienos kaitrą. Atrandame takelį bet važiuoti neįmanoma, tad visą dieną kepinami saulės keliaujame pėsčiųjų žygyje temdami su savimi dviračius. Valgėme bruknes ir mėlynes, ryte gėreme nuo lapų rasą. Popietę atradome šaltinį – net akys prašviesėjo. Moterys kvietė sraigtasparnį, vyrai kas tylėjo, kas kalbėjo, kiekvienas savaip kovojo su fiziniu ir psicologiniu nuovargiu. Laimei į pavakarę pasiekiame savo vakarykšti tikslą. Išgyvenome!!! Šis pamokantis nuotykis manau visiems buvo neįkainojama patirtis, stipriai praplėtusi žmogiškas galimybių ribas. Kalnai ne juokai… džiaugsmingai atšvenčiame dieną, kad visi sveiki ir gyvi įveikėme nekasdienį nuotykį.
Kalnai vis žemesni, lengvesni – vienas malonumas važiuoti. Tiesa pasakius net kiek per lengva ir nuobodu. Bet vis daugiau kaimų, daugiau sutinkamų draugiškų kalniečių, bet ne visai ukrainiečiu… tačiau visi mums draugiški ir malonus, mielai leidžiasi į kalbas, kaip ir mes keiksnoja savo valdžią ir nežiūrint kokiame skurde gyvena (lietuvio akimis) sako gyventų kaip ponai jei tik valdžia mažiau vogtu. Gyvenimo kokybė ne vien pinigais vertinama, bet nemažai nori sotesnio gyvenimo ir ne vienas išvykęs uždarbiauti į vakarus ar net Lietuvą…
Su apmaudu pravažiavome etnografinį Koločova kaimą, norėjosi užeiti, bet laikas spaudė. Visa laimė atsigriebti galėjome Užgorode, kelionės pabaigoje turėdami laiko aplankėme etnografinį muziejų, apžiūrėjome miesto įdomybes ir net spėjome apsilankyti supermarkete – cha, cha kurio per savaitę buvome išsiilgę… o iš ties supirkti lauktuves artimiesiems. Užgorodas – Užkarpatės sostinė, didmiestis kaip Šiauliai, tad jaučiausi jaukiai kaip namie… Kelionė dviračiais po Ukrainą baigiasi, palikdama neišdildomus įspūdžius, o pagrindiniai akcentai liksiantis atmintyje:
- Goverla – kopimas į aukščiausią Ukrainos viršūnę.
- Dragobrat – kalnų kurortas su įspūdingais trekingo takais, puikiais vaizdais…
- 1001 žvaigždutės viešbutis – kalnai ne juokai… kalnai, kalnai, kalnai – ilgiuosi jus labai…
- Užgorodas – jaukus, gražus kalnų regiono „didmiestis“.
Esu įsitikinęs, kad tai nepaskutinė viešnagė Ukrainoje, tik nežinia kas toliau… vėl Karpatų kalnai, Lvovas, Kijevas, o gal Odesa… laikas parodys…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas