Ukraina, 2012 rugpjūčio 22 – 30
Į tryliktąjį teatrų festivalį „ Vidlunja „ ( poskonis, kas lieka po skonio ), kuris kiekvieną kartą prasideda rugpjūčio dvidešimt trečiąją dieną Cmelnickyje, iš Klaipėdos išvykome šiek tiek anksčiau. Mums klaipėdiečiams Ryga yra kur kas arčiau, tad ir galėjome skristi iš Rygos oro uosto, tačiau bilietų kainos maršrutą šiek tiek pakoregavo. Šį sykį iš Vilniaus jie buvo beveik dvigubai pigesni. Retas atvejis. Užtat iš vakaro vėl atsiradome svetinguose Dainos ir Aleksandro namuose Zujūnuose.
Išskridimo diena pasitaikė vėjuota. Nedideliu Air Baltic lėktuvėliu varganai pasiekėme Rygą, po to sėdome į daug talpesnį tos pačios kompanijos oro lainerį. Tačiau ir jį pakilimo take stiprus vėjo gūsis taip pūstelėjo, kad mes vos nenuriedėjome į šalia pakilimo tako esančią pievą.
Skridome trise. Aš, Vytas ir pats jauniausias mūsų teatro aktorius, dabartinis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursis Gabrielius. Jam festivalyje buvo lemta suvaidinti mono spektaklį pagal Stefano Cveigo apsakymą „ Amokas „.
Visada ir visiems sakau, kad kiekvienoje kelionėje su savimi reikia turėti pasą. Ne kokią ten nors kortelę, ne teises ar kokį kitą popiergalį, o pasą.
Tačiau, kad Gabrielius sumanė Ukrainą pasiekti su asmens tapatybės kortele, aš sužinojau tik tada, kai jis su ta kortele, be jokių Rygos oro uosto pasieniečių priekabių, pateko į lėktuvą. Prisiskaitė straipsnių ir forumų internete, jog Šengeno vizų kodeksas yra sudaręs kažkokią tai sutartį su Ukraina, ir patikėjo. Lėktuve mes šiek tiek pasišnekėjome ta tema, aš eilinį kartą išsakiau savo abejones apie tuos, kurie keliauja su tapatybės kortelėmis, pasakiau, jog aš be paso niekada niekur nevykčiau, pateikiau kelis argumentus, atsieit, kas būtų jei bankrutuotų mus skraidinusios oro linijos ir mums tektų į Lietuvą grįžti autobusu ar traukiniu per Baltarusiją, arba, kaip mums, dėl Islandijos ugnikalnio išsiveržimo iš Bankoko į Lietuvą prisiėjo skristi neplanuotu maršrutu per Maskvą, panašiais atvejais , jei nenori turėti bereikalingų kliūčių, mano galva, pasas yra tiesiog būtinas.
Tačiau Gabrieliui prie širdies labiau guli kortelė, taigi, pakalbėjom ir pamiršom.
Po dviejų valandų nusileidome Kijeve.
Nuo lėktuvo iki oro uosto pastato teko praeiti pėsčiomis. Pasidžiaugėme labai smagiu, labai šiltu, labai maloniu oru.
Mudu su Vytu ukrainiečių patikrą praėjome labai spėriai. Šlioptelėjo antspaudus į pasus, ir mes atsidūrėme kitoje užkardos pusėje. Tačiau Gabrieliaus vis nesulaukėme. Puolėme teirautis. Jaunas pareigūnas greitai mums atnešė nemalonią žinią – Gabrielius buvo sulaikytas , kadangi Ukrainos sieną kirto be deramo dokumento, ir pačiu artimiausiu laiku turėjo būti deportuotas atgal į ten, iš kur ir atskrido – į Rygą. Mėginau kaip nors paveikti pareigūną, bet greitai suvokiau, kad tai yra kvailas užsiėmimas. Sienos kirtimas be paso, tikriausiai, kiekvienoje pasaulio šalyje baigtųsi būtent taip.
Paklausiau pasieniečio, ar tas sutiktų perduoti Gabrieliui laiškelį. Sutiko.
Gabrielius yra vaikinas jaunas, ramus, pareigingas. Paprašiau jo nesiginčyti su pareigūnais, pirmuoju reisu skristi į Rygą, ir kaip įmanoma greičiau vėl sugrįžti atgal į Kijevą. Primečiau, kad jeigu jis namuose turi pasą, tai jau rytojaus dieną gali vėl nusileisti Kijevo oro uoste, jeigu neturi… Per penktadienį gal suspėtų jį pasidaryti Klaipėdos pirmajame pasų poskyryje? O gal ir nespėtų?
Pasileidau link išėjimo. Atsakiau muitininkams į porą klausimų, kurių, matydami mano rūstų veidą, jie man niekaip negalėjo neužduoti, ir išėjau į lauką. Vytas, prie mūsų laukiančių festivalio dalyvių, jau buvo prisijungęs šiek tiek anksčiau. Šventės organizatorių veidai linksmumu nešvietė. Ir tai buvo labai suprantamas dalykas, juk tam kad įvyktų spektaklis reikia aktoriaus, o jis tuo tarpu sėdėjo kažkur anapus oro uosto pastato sienų ir ruošėsi skrydžiui atgalios.
Susėdome į autobusiuką ir Ukrainos sostinės pakraščiais nuriedėjome Chmelnickio link. Prisiskambinti Gabrieliui niekaip nepavyko, tad dvi valandas dar turėjau visokiausių spėliojimų ir galvolaužių. Po dviejų valandų, valgant pietus pakelės restorane, Gabrielius pagaliau atsiliepė. Jis man skubiai paaiškino, kad pasą namuose turi, kad tą pasą į Rygą jam atveš kažkoks jo draugų bičiulis, ir kad jo draugė internete jau ieško jam tinkamo bilieto skrydžiui į Kijevą, taigi, atgal į Ukrainą iš Rygos jis turėtų išskristi rytojaus, tai yra penktadienio vakarą, ir ankstyvą šeštadienio rytą jau galėtų pasiekti Chmelnickį.
Nusiraminau. Kol kas viskas klostėsi ne visai blogai. Su palengvėjimu atsipūčiau ir gardūs virtiniai su vyšniomis pasidarė dar gardesni.
Toliau važiavome kur kas smagesni. Vairuotojas mus vis linksmino gera muzika ir pašėlusiu greičiu. Kelio ženklų jis nelabai paisė, vis lenkė net ir labai greitai važiuojančias mašinas, ir taip savotiškai įdomiai mes tolome nuo Kijevo. Laikas nuo laiko, atkreipdavau dėmesį į pakelėse pastatytus kryželius ir pamerktas gėlių puokštes, žuvusiems šiame kelyje. Jų ten labai nemažai.
Kelias buvo labai puikus. Peizažas taip pat. Kažkur ties pusiaukele važiavimas tapo kur kas prastesnis, autobusiukas padūkusiai šokinėjo iš vienos duobės į kitą, ir man truputį pradėjo mausti krūtinę. Teko pasiieškoti kažkokios ypatingesnės pozos, ir tokiu būdu prisitaikyti prie gana ekstremalaus važiavimo subjurusiu keliu. Vairuotojo radijas transliavo man nežinomų, tačiau gerus balsus turinčių dainininkų atliekamą „Červoną Rūtą“, paskui tikrai šmaikščią „Tum – ba – la, tum – ba – la, tum – balalaikos“ versiją. Juokėmės.
Dar kartą sustojome. Išgėrėme kavos ir judėjome toliau. Chmelnickį privažiavome jau sutemus, o likus penkioms minutėms iki dešimtos, atidarėme duris į savo kambarį puikiame keturių žvaigždžių viešbutyje, pačiame miesto centre.
Vienuoliktą valandą paskambinau Gabrieliui. Ukrainos pareigūnas jau buvo jį pristatęs į Rygą, taigi jisai sėdėjo vienoje oro uosto salių ir sprendė savo nakvynės problemą. Variantų nebuvo daug, pirmasis – miesto pakraštyje pas menkai pažįstamus žmones, antrasis – oro uosto salėje ant minkštasuolio. Gabrielius pasirinko antrąjį.
Naktį miegojau gerai.
Pabudino šilta ir skaisti saulė, dangus buvo labai žydras, be jokio debesėlio. Mūsų laukė pusryčiai, savarankiškas pasivaikščiojimas po miestą, labai karšta diena ir pirmasis spektaklis.
Atrodo jau minėjau, kad festivalis „ Vidlunja „ kasmet prasideda minint Ukrainos nepriklausomybės dieną. Tą dieną miestai pasipuošia Ukrainos tautinių kostiumų spalvomis , šitą šventę Ukrainoje švenčia beveik visi. Šioje šalyje yra labai daug žmonių, kurie net sunkiausiais metais nebuvo liovęsi laikyti savo krašto laisvu , jie net tarybinio režimo laikotarpiu išdidžiai vaikščiodavo apsirengę savo tautiniais drabužiais, demonstruodami nesusitaikymą ir nepaklusnumą. Laisva laisvų piliečių šalis.
Žvelgiant į šituos linksmus žmones mane graužė pavydas.
Graužė pavydas ir visame mieste matant ukrainietiškai užrašytas iškabas bei reklamas.
Prisiminiau gražiąją mūsų sostinės gatvę prie pat Aušros vartų, vitrinoje sukrautą krūvą gintaro, reklamuojamą svetimu žodžiu – „AMBER“, raštuotas manekenų galūnes su iškaba – „ GOOD SOCKS „ . Šiandien Lietuvoje didesnė pusė visų iškabų yra angliškos, kita pusė susideda iš kažkokių klaikių naujadarų, dainas dainuojame angliškai, prieš tai joms parašę, žinoma, angliškus, pasibaisėtino lygio tekstus, kalbame sniaukrodami, ir lygiai taip pat kaip ir tarybiniais laikais vis žiūrime į vakarus, vis laukdami žinios – kokios spalvos ir kokio rašto timpomis ar kelnėmis turime mautis. Šiandien turime dvi „kultūras”. Mėgavimosi ir fizinio išlikimo. Abiems vadovauja „ visur viską išmanantys „ vadybininkai, tad esant tokiai padėčiai mums yra nutiesti visi keliai tapti vienaveide, nepilnavertiškumo komplekso kamuojama tauta.
Atleiskite, kad taip dažnai rašau apie suvienodėjimą: rūbų, poelgių, smegenų. Tačiau man atrodo, kad mano profesija ant manęs nepyksta, jog aš kartais vis mėginu įkąsti vartotojiškai kultūrai ir bandos jausmui paklususiems tėvynainiams. Tokio išorės ir vidaus vienodumo nebuvo net tarybiniais septyniasdešimtaisiais, kuomet moterys vilkėjo vos keturias siūles turinčias ” šlebes ”, o vyrai – primityvaus kirpimo pimpalus išryškinančias kelnes. Šiandienos madoje pagrindiniu žmogaus organu tapo timpomis ir elastiku aptemta įpenėta sėdynė… Kuo turtingi, tuo ir laimingi. Mada visais laikais ryškindavo svarbiausią žmogaus organą.
Į atidarymo spektaklį publika rinkosi tokia pat šventiška, kokią matėme miesto gatvėse ir aikštėse, dominavo balta spalva ir ją puošiantys siuvinėti ornamentai. Su tuo grožiu šiek tiek nesiderino festivalio pradžios spektaklis, skandalingoji Nabokovo „Lolita“, kurį vaidino Ukrainos Liaudies artistas Volodimir Smotritiel. ( Įdomi smulkmena – festivalis vyko nedideliame teatre „Kut“ , kurį specialiai šiam artistui, sename name įrengė Chmelnickio miesto vadovai ).
Festivalio pradžios baliuje buvo skanu. Tačiau mes čia labiausiai žavėjomės natūraliais produktais ir nuostabaus kvapo bei skonio vaisiais. Tokį vaisių skonį mes vyresnieji jau seniai pamiršome, o mūsų jaunimas nė neįsivaizduoja, kad gali būti šitokie fantastiškai sultingi persikai, vynuogės, slyvos, kad egzistuoja tokio nepakartojamo kvapo pomidorai arba melionai.
Nepriklausomybės šventei skirtas fejerverkas truko neilgai, isteriški ir skubūs šūviai aidėjo kaskart vis dažniau, ugninės žiežirbos kilo vis aukščiau, susidarė įspūdis, jog šaudytojai nori kuo greičiau atsikratyti šiuo darbu ir grįžti prie pradėtos „ harilkos „.. Stebėti fejerverką trukdė ir prieš mano langus riogsantis didžiulis griozdas. Šaudymas pasibaigė lygiai taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo.
Iš Vilniaus mūsų grupelė išskrido rugpjūčio dvidešimt trečiosios rytą – aštuntą valandą penkiasdešimt penkios minutės. Išaušus dvidešimt penktajai dienai, gavau Gabrieliaus žinutę „Aš jau Kijeve. Pilnai“.
„Aš jau Kijeve. Pilnai“. Po dviejų nervingų parų šventės organizatoriai ir mudu su Vytu buvome laimingi, lengviau atsiduso Ukrainos Kultūros ministerijos atstovė, atsakinga už teatrų veiklą šalyje, o mus šefavęs kijevietis pasakė: – „ Kol žmogus kakta neatsitrenkia į sieną – nesubręsta“.
Penkioliktą valandą festivalio direktorė Irina, Gabrielių pasitiko Chmelnickio geležinkelio stotyje, pavalgydino ir nuvedė į teatro salę, kur griausmingo balso vokietis vaidino spektaklį „ Pakalbėkime vokiškai „. Na, po dviejų su puse paros praleistų oro uostų salėse ir koridoriuose, sėdėti tamsioje salėje ir žiūrėti vaidinimą nesuprantama kalba, yra nuotykis skirtas aprašyti ne mano, o Michailo Zoščenkos plunksnai.
Gabrielius, gi, po savo nuotykingos penkiasdešimt aštuonių valandų kelionės atrodė visai žvaliai.
Dar paaiškėjo, kad jo paso galiojimo laikas ėjo į pabaigą, su tokiu dokumentu kirsti sienos niekas niekur neleistų, bet kijeviečiai sutiko jį įsileisti į šalį su bet kokiu, svarbu tik, kad jis būtų.
Kai renginio direktorė Irina, šventės dalyviams pasiūlė nedidelę ekskursiją po miestą, Gabrielius su pasiūlymu nė nemirktelėjęs sutiko. Tik prieš tai užbėgo į viešbutį pasidėti savo daiktų.
Po šitos ekskursijos apie ką nors smulkiau parašyti būtų truputį sunku. Įdomiausias dalykas šiame mieste, man pasirodė, yra jo istorija ir svetingi gyventojai. Maloniai nuteikia atnaujinti senieji miesto pastatai, plačios gatvės, erdvios aikštės, net kelios miestą kertančios pėsčiųjų alėjos, vešlūs parkai, padedantys apsisaugoti nuo varginančios kaitros, fontanai ir visur mus lydėjęs šeimininkų dėmesingumas. Man nuo jaunystės patinka slavų tautos. Ir kuo toliau, tuo jos man patinka labiau. Festivalio svečiai, ir jo šeimininkai visai neblogai žino Lietuvą, nutuokia apie mūsų etninius dalykus, šių dienų meną, žino ir net asmeniškai pažįsta daugelį mūsų šalies kultūros ir meno veikėjų, o kai kurie mūsų šalies istoriją išmano geriau net už mus pačius – lietuvius. Drįstu teigti, kad mūsų šalies kultūra ir menu, niekas ir niekada taip giliai nesidomėjo, kaip domėjosi rusai, baltarusiai, ukrainiečiai…Turiu nemažą kelionių patirtį Europoje, ir šitą savo teiginį galėčiau paremti gausiais argumentais.
XXX
Atėjo sekmadienio rytas. Netoliese esančios cerkvės varpininkas „ kalbėjosi „ su Dievu. Po pusryčių išvažiavome į Kameniec Podolską. Ukrainą aš jau šiek tiek žinau: kelis kartus buvau Kijeve, kelis kartus vaikščiojau po Lvovą, Užgorodą, lankiausi Užkarpatėje, tris kart kopiau į Goverlą, kelis kartus pervažiavau visą šalį. Į Kameniec Podolską vykau pirmąjį kartą.
Pravažiavome neseniai pastatytą, milžiniškų išmatavimų Karavan – turgų, į kurį kol kas niekas nenori kraustytis, nes senasis yra daug arčiau Chmelnickio. Beveik kiekvienas ukrainietis kaip nors yra susijęs su turgumi, tačiau dėl to nemenko atstumo nuo miesto, ir dėl įvairių ekonominių grupuočių tarpusavio rietenų, šitas kol kas neveikia. Dėl tų pačių grupuočių interesų kovos, kol kas neveikia ir naujai įrengtas Chmelnickio oro uostas, nors du šimtai jo darbuotojų jau kuris laikas gauna atlyginimus. Gidas mums kalbėjo apie begalę įdomių dalykų: apie krašto istoriją, ekonomiką, politikos veikėjus, apie Chmelnickio miesto herbą, kraštiečių atlyginimus, apie tai kokie jie yra nepatogūs „didžiajam kaimynui“ , kodėl šitas kraštas vadinasi „ Podole „ ( padol – padalkos, apatinė sijono dalis ), apie tris istorinius draustinius ir tulpių medžius.
– Mums ilgai kalė į galvą, kad mes ukrainiečiai ir didieji kaimynai esame vienodi, tačiau mes visada žinojome, kad esame labai skirtingi, ir dar visada žinojome, kad labai mylime savo šalį.
Autobusas važiavo vis tolyn, o gido pasakojimas skverbėsi vis gilyn į šių vietų istoriją. Pravažiavome vaisių ir uogų supirktuvę. Didelės mašinos ir vilkikai laukė ilgoje eilėje, kad galėtų parduoti pernokusį savo krovinį. Šiais metais Ukrainoje užderėjo labai didelis derlius, laukuose guli nenurinkti melionai, arbūzai, soduose pūva obuoliai, supirkta tik nedidelė dalis grūdinių kultūrų. Paradoksas – šalis išgyvena krizę, ir tuo pačiu… perteklių. O valdžia nė su viena problema niekaip negali susitvarkyti.
Kameniec Podolskas yra už 110 kilometrų nuo Chmelnickio. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą šis miestas paminėtas 1374 metais. Keturioliktame amžiuje vietovė buvo Lietuvos dalimi, vėliau atiteko lenkams, nuo 1793 metų – rusams, na ir 1937 metais Kameniec Podolską gavo Ukraina. Miesto istorija labai persipynusi su Lietuvos, besidomintiems mūsų ir Ukrainos istorijų sąlyčiu , čia yra ką pastudijuoti. Mums buvo malonu, jog savo pasakojimuose, gidas labai dažnai geru žodžiu paminėdavo senovės Lietuvą, jos valdovus, jų išmintį ir dorą būdą.
Šiandien Kameniec Podolskas yra stambus šalies kultūrinis ir religinis centras, čia gyvena apie 110 tūkstančių gyventojų, Kameniec Podolskas yra didžiausias Podolės turistinis centras, pagal architektūrinių paminklų gausumą, jis (po Kijevo ir Lvovo ) užimą trečiąją vietą šalyje. Gidas prasitarė, kad šitą miestą kai kurie istorikai laiko gražesniu ir įdomesniu net už patį Lvovą, tačiau aš su tokia nuomone sutikti negalėčiau. Kameniec Podolskas tikrai yra dailus, tačiau lyginti jį su aštuonis ar net devynis kartus didesniu gražuoliu Lvovu , manau tikrai yra neprotinga. Lvovo kapinės užima ne ką mažesnį plotą, nė visas Kameniec Podolskas kartu su visu savo kanjonu ir pilimi.
Gražuolė pilis man padarė nemažą įspūdį. Kur kas didesnį, nei mūsų Trakai. Tačiau ji šiandien turi gana nemažai bėdų, neseniai nugriuvo vieno bokšto stogas, po kiek laiko – antrojo, o šalies kultūros ministras, skėstelėjęs rankomis, tepasakė:
– Mes turime daugybę problemų ir su kitais Ukrainos architektūriniais paminklais.
Tačiau man už Kameniec Podolsko pilį , dar labiau patiko gražuolis kanjonas, galingas, pilkas, gilus. Sako, kad šitas kanjonas yra gražiausias pavasarį, kai ant jo pilkos spalvos akmenų pražysta geltonos gėlės. Didžioji Ukrainos poetė Lesė Ukrainka, pamačiusį šitą žydėjimą, parašė nepranokstamo grožio kūrinį apie Kameniec Podolską. Jį pavadino – Gėle ant akmens.
Mieste man dar labai patiko Petro ir Povilo bažnyčia su varpine – minaretu (unikalus reiškinys ), Triumfo vartai, Domininkonų ir Jėzuitų vienuolynai, Šventosios trejybės bažnyčia, cerkvės, botanikos sodas ir pietūs senienų prikištame restorane, kurio pavadinimo, deja, aš neįsidėmėjau. Nepatiko suvenyrų parduotuvės. Tikrai norėjau išleisti šimtinę kitą šalies prisiminimui, tačiau kad ir kaip stengiausi, pinigai liko gulėti mano kišenėje.
XXX
Paskutinį festivalio vakarą žiūrėjome Degestano mono spektaklį, sukurtą pagal Nikolajaus Gogolio „ Pamišėlio užrašus“. Vaidino Rusijos federacijos nusipelnęs meno veikėjas Imam Akautdinovas.Spektaklis šiek tiek glumino stilių, temperamento ir vaidybos manieros nelygumais. Išėję iš teatro, tiesiai per didžiulę savivaldybės aikštę, patraukėme į kavinę „ Promenada“ atsisveikinimo vakarienei. Festivalio sumanytoja ir direktorė, dešimties įvairiausių titulų ir regalijų savininkė, Nina Mazur pasakė, kad visi spektakliai jau pamatyti, visos kalbos jau išsakytos, telieka tik gerai pasistiprinti prieš išsiskirstymo dieną. Daugelis turėjo išvykti rytui išaušus, mes gi ruošėmės išsidanginti netrukus.
Tačiau taip lengvai išeiti iš baigiamojo pokylio, ir šiek tiek atsipūsti prieš kelionę į namus, mums nepavyko. Iš užstalės pakilome dešimtą, tačiau laukan išėjome likus tik keletui minučių iki dvyliktos. Prie mūsų tai po vieną, tai po kelis vis prieidavo festivalio aktoriai, organizatoriai, šiaip svečiai, ir vis kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo…
Čia mes išklausėme tiek pagyros žodžių, kad jų mums užteks keliems metams į priekį.
Festivalio metu vykdavo spektaklių aptarimai. Ten mūsų Gabrielius buvo itin pamalonintas profesionalų, labai išgirtas, nuo jo daktaro vaidmens, iki Rusijos federacijos nusipelniusio artisto suvaidinto Popriščino kolegos aktoriai nutiesė gražių žodžių kupiną palyginimų tiltą, o Ukrainos, Vokietijos ir Moldovos kritikai jo debiutą vienbalsiai pavadino – puikiu. Prieš mūsų „ Amoką“, prie mūsų priėjo pagyvenęs vyriškis, prisistatė, paaiškino, kad jo dukra yra ištekėjusi už mūsų Čiurlionio proanūkio, kad jaunoji pora šiuo metu yra išvykusi, tačiau jis labai norėtų pažiūrėti mūsų spektaklį. Smulkmena, tačiau irgi labai maloni.
Į viešbutį užbėgome tik pasiimti savo daiktų. Ant stalo stovėjo butelis pirmaklasio konjako, kurį mums padovanojo Degestano teatro direktorius, ir kurio mes niekaip negalėjome vežtis namo, nes skridome Boltik Air kompanijos lėktuvu, be papildomo bagažo. Įsivaizduoju, kaip apsidžiaugė kambarinės atradusios joms paliktą mūsų dovaną.
Tą akimirką mes dar nežinojome, kad oro uoste mūsų vėl laukia siurprizas. Bilietų registratorė pareiškė, kad Gabrieliaus deportacija buvo padaryta ne veltui, o už jo atgalinį bilietą, todėl skrydžiui į namus mes privalome įsigyti naują. Tas naujasis kainavo tūkstantį du šimtus šešiasdešimt litų, ir tokį bilietą turint, mes galėjome priduoti ne tik didelį bagažą, bet ir ne vieną konjako butelį tame bagaže…
XXX
Čia dar ne viskas. Grįžęs į Vilnių susiruošiau paskambinti savo seseriai, tačiau nustebau ragelyje išgirdęs elektroninį balsą, skelbiantį, kad mano telefonas yra užblokuotas. Omnitelio būstinėje man paaiškino, kad užsienyje aš smarkiai viršijęs savo limitą, kad jie mane perspėję žinute, jog aš privalau susimokėti bent jau dalį prakalbėtos sumos, o kadangi į tą jų žinutę aš niekaip nereagavau, tai telefoną, vardan mano paties saugumo, jie man ir išjungė. Tą patį vakarą susimokėjau ką tik atsiradusią kelių šimtų litų skolą ir, šį kartą dėl jų pačių saugumo, nusprendžiau artimiausiomis dienomis atsisakyti Omnitelio paslaugų. Jų klientu aš buvau penkiolika metų. Ir visada sąskaitas sumokėdavau nedelsdamas nė valandos.
Keletą žodžių noriu pasakyti ir apie Boltick Air. Iki šios kelionės su šita agentūra aš neturėjau jokių reikalų. Tačiau pirmieji skrydžiai – nuvylė, skrydžių laikų kaitaliojimas nusibodo. Jie jau keitė ne tik šios mūsų kelionės laikus, bet ir tos, kuri bus spalio mėnesį. Lapkričio pradžioje mano pažįstami su Boltick Air turi skristi į Tailandą. Jų išskridimo laikai jau taip pat kaitaliojami. Bilietus įsigijome agentūroje Greitai.lt, tačiau atsiradus pakeitimams, apie tai šie nieko girdėti nenori ir siunčia visas problemas spręsti su Air Boltic.
Teko girdėti, kad kai kurios mūsų solidžios įstaigos ir kontoros vengia Air Boltic oro linijų. Turiu apie ką pamąstyti ir aš.
Na, ir nežiūrint visų mūsų šitos kelionės nuotykių, visų piniginių netekčių, aš ją vis tiek vertinu gerai. Puiki kelionė, norėčiau tokių daugiau, tik, žinoma, be tų nenumatytų siurprizų…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas