Turkija: ANTALIJOS REGIONE

Turkija 2016, liepa

Bilietus į Turkijos Gazipašą nusipirkom kaip tik tą rytmetį, kai Vilniuje studentai sugulė ant grindinio priešais vyriausybės langus.

Į mūsų ministrą pirmininką poną Butkevičių visada žiūrėjau ramiai pasitikėdamas, galvojau apie jį kaip apie taikų, romų ir nuosaikų. Tačiau studentų protesto dėka savo ankstesnes mintis į aukščiausias šalies personas pakeičiau. Klausydamasis vakaro žinių išgirdau, kaip gerbiamas ministras ir ponia Loreta Graužinienė šaipėsi iš sumaniusiųjų pakovot dėl savo ateities ir teisybės.

Nustebino Butkevičiaus ir Graužinienės arogancija ir užsispyręs tonas, atsieit, nieko jiems neatsitiks, tegul sau pasivolioja, išsiguli, negi dabar imsim ir vaikysim darbo kodekso nesuprantančius ir neskaičiusius jaunuolius. Tačiau man pasirodė, kad šitie studentai tą kodeksą ir skaitė, ir puikiai suprato. Visai neseniai, kitas seimo veikėjas – Eligijus Masiulis, taip pat per tą pačią respublikinę Lietuvos televiziją, durnijo Lietuvos žmones, galinčius tenkinti savo poreikius už pačius kukliausius atlyginimus. Na, pastarieji šito pono poelgiai rodo, kad jis už tokius menkus atlygius tikrai negyventų.

Ant grindinio įsikūrę studentai, paprasčiausia forma mums signalizuoja apie visiems žinomą tiesą – brangstantį gyvenimą. Jie protestuoja ir prieš per daug greitai išaugusias kainas, ir per mažus atlyginimus, tačiau jų protestą galima suvokti ir žymiai paprasčiau – jauni žmonės išdrįso sukilti prieš mūsų valdžią, sakydami jog ne vienu darbu gyvas žmogus, kad jis jau nėra nė budulis, nė vergas.
Mūsų šalį kasdien palieka jauni, nes negali įsigyti būtiniausių dalykų, nusipirkti būsto, išsiprausti pilnoje vandens vonioje, o svarbiausia – negali niekur prisibelsti iki teisybės. Valdžia su savo rinkėjais turėtų kalbėti ir kalbėtis, o ne bukai pamokslauti. Tikrai nesuvokiu, kas atsitinka su patekusiais į „baltuosius rūmus“, nesvarbu į kokius: savivaldybės ar parlamento. Nesuprantu, kaip mąsto mūsų valdininkai? Kas pakinta jų smegeninėse, kad vos atsisėdę į šiltąsias kėdes, jie nustoja bendrauti su žmonėmis, o paskui suįžūlėję pradeda juos pravardžiuoti „šušariniais“ ar „runkeliais“. Pastebėjau, kad patys didžiausi mūsų šalies sukčiai, ypač mėgsta kartoti žodį „demokratija“. Gi šnekėdami, galvoja tik apie savo klanus ir pasturgalius.
Žmonių kantrybę ir pinigus siurbia korupcija, šeimų interesai, nesibaigiantys valdininkų skandalai, melas, arogancija ir maustymas. Sovietinių ponų tradicijas ciniškai ištobulino pačio įvairiausio plauko naujosios Lietuvos perėjūnai. Kam šiandien rūpi įstatymų paisymas? Nebūsiu originalus sakydamas – retai kam.
Kol aš piktinausi mūsų „mieląja“ valdininkija, Vytas įnirtingai naršė savo planšetėje, o paskui pasakė:
– Viskas keistai banalu: tie patys baltamarškiniai turkai, tie patys pilvo šokiai, tie patys paplūdimiai, tie patys arbūzai, moliūgai ir diakritiniai ženklai. Pasižvalgius internete atrodo, kad per penkiolika metų Turkijoje niekas nepasikeitė.

Iš tiesų, šiandieninė turizmo infrastruktūra: reklamos, leidiniai, rekomendacijos – savyje turi daug grėsmingo ir gniuždančio. Jie užmuša įdomiausią pasiruošimo momentą – nežinią ir laukimą. „Šį kartą Turkijoje reikės pasiieškoti ko nors netikėto – baltosios magijos, o gal juodosios magijos, ir ko nors dar niekur neaprašyto turistiniuose skaitaluose ir reklamoj“- pagalvojau.

DĖKUI LIKIMUI, KAD LIETVOJE NĖRA NEI GYVAČIŲ, NEI SKORPIONŲ…

Didelė laimė, kad išvengėme Wizzair lėktuvų. Šitos kompanijos aš niekada nemėgau, o po paskutinės kelionės nuotykių mūsų sostinės oro uoste, mano nemeilė jai išaugo dešimteriopai. Su Smaall Planet airlines skridome pirmą kartą. Tikriausiai jau reikia priprasti, kad pigūs skrydžiai yra pigūs skrydžiai, ir į bet kokius šitų linijų aptarnaujančio personalo išsišokimus, žiūrėti kaip į privalomą programą.
Vilniaus oro uoste į įsodinimo aikštelę atėjome anksti. Lietuvaičiai, susiruošę ilgesnį ar trumpesnį laiką praleisti saulėtame krašte, nesužavėjo. Laukimo salėje buvo ir šiek tiek kitų tautybių atstovų, tačiau – akivaizdi mažuma. Visi keleiviai, gal dėl ankstyvo laiko, ar dar kokių nors kitų nesuprantamų priežasčių, buvo irzlūs ir nesmagūs, tarsi netikri. Stebėjome su Vytu vis naujus ir naujus veidus, ir priėjome išvados, kad skrendantieji kažkuo labai primena televizijos laidos „ 24 valandos“ dalyvius.
-Gal televizija užpirko lėktuvą savo laidų herojams, – pagalvojau. Tikrai kažkuo labai panašūs. Dar panašesni į šios laidos herojus jie tapo, kai į aikštelę įsiveržė tuzinas stipriai apgirtusių jaunų vyrų. Vienam jų aiškiai niežėjo rankos, du labai komplikuotai suvokė logišką savųjų poelgių seką. Aukščiausias vyras garsiai postringavo apie laisvę, ir kokius malonumus jam turi suteikti šitas žodis.
Pastebėjau, kad pas mus šiandien šnekėti apie laisvę labai madinga. Turiu pasakyti, kad aš labai sunkiai atlaikau tuos šnekalus, nes manau, kad laisvė, visų pirma yra gerai įsisąmoninta pareiga, prieš savo planetą, tėvynę ir šeimą. Teisę į gyvenimą ir laisvę turi kiekvienas mūsų nuostabios žemės gyventojas – mąstantis ir ne. Gyvenimu džiaugtis turėtume visi vienodai, nes visi privalome turėti vienodas teises į jį: žmonės ir žvėrys. Baisi buvo Černobylio katastrofa, tačiau dabar užkrėstose teritorijose pilna preževalskio arklių, rudųjų lokių, leopardų… Pasitraukus žmogui, daugiau teisių į gyvenimą ir laisves liko žvėrims.
Man regis, visi turėtume gyventi lygiomis teisėmis, net ropliai, voragyviai ir duobagyviai. Dėkui likimui, kad Lietuvoje nėra nei nuodingųjų gyvačių, nei skorpionų, anei liūdnai pagarsėjusių medūzų, užtat visas jų kraugeriškas funkcijas, dažnai nė kiek ne blogiau atliekame mes patys. Nepriklausomybės pradžioje naiviai galvojau, kad ateityje tapsime vienas kitam geresni ir atidesni, apsirikau visu šimtu pasisukimų – tapome nuodingesni.
Už mūsų nugaros atsistojo jauna pora, lyg tai meilužiai, lyg tai broliai. Vaikinas iš kitų skristi pasiruošusių personažų jokiais ypatingesniais bruožais neišsiskyrė, mergina vilkėjo vien trumpute striukele. Bent jau taip ji atrodė. Tarsi visus kitus drabužėlius būtų pamiršusi namuose. Striukė ir dvi ilgos kojos – nešaržuotas portrtetas.
Būgštavau, kad salone neįvyktų ko nors nemalonaus. Veltui. Stiuardesių išbartas įkaušęs jaunimas pritilo, orlaiviui dar nepakilus prie tualeto nusidriekė eilė. Į Antalijos regioną su savo vyru ir dviem paaugliais sūnumis skrido pažįstama klaipėdietė. Praeidama pro šalį man pašnibždėjo, kad Alanijoje ruošiasi išsinuomoti dviračius, ir kasdien važinėtis po kalnus. Turkijoje buvau kelis kartus, todėl smagiai pasijuokiau, įsivaizdavęs klaipėdiečių šeimyną, minančią dviratukas Tauro kalnuose. Tą pasivažinėjimą, tikriausiai, suplanavo „iššūkiams“ pasiruošusi moters galva, vyriškoji – nemirktelėjusi palaimino. Neabejoju, kad Turkijos kalnuose jie manė atrasiantys baltais punktyrais nubrūkšniuotus dviračių takus, panašius kaip Klaipėdoje…
Atsiimant bagažą stebėjome linksmą sceną. Ilgųjų kojų savininkė, atėjusi į bagažo skyrių, vis žiūrėjo ir žiūrėjo į besisukantį konvejerį ir niekaip negalėjo prisiminti, kaip atrodo jos lagaminas. Vaikinas ar brolis visokiais būdais skatino jos vaizduotę, vardijo atskiras lagamino dalis, tačiau jo pastangos buvo bevaisės. Mergina tik kartojo, kad jos lagaminas yra juodas. Pavargęs nuo pastangų suprasti, kaip vis tik atrodo kompanionės daiktas, nusivylęs mestelėjo:
– Pastovėsim, palauksim, kuris liks, tas bus gerai.
Važiuojant autobusu, mus pasitikusi moteris kalbėjo apie Turkiją, turkus, ekskursijų ir medicinos paslaugų kainas. Jeigu kam nors prireiktų Turkijos medikų pagalbos įsidėmėkit: gydytojo iškvietimas kainuoja 150 eurų, apžiūrėjimas – dar tiek pat, lašelinės pastatymas – dvigubai. Po šitos „reklamos“, autobuso gale kažkas garsiai sukaukė ir prisiekė nesirgti. Mūsų trijų žvaigždžių viešbutis buvo beveik pačiame miesto centre, prie uosto. Vytas, kaip visada viską ramiai apžiūrėjęs, pasakė:
-Hostelis. Tiktai nesuprantu, kaip hostelyje atsirado fenas ir baltos šlepetės. Juk panašaus profilio įstaigose tokių dalykų nebūna.
Kambaryje buvo du langai ir balkonas. Iš visų pusių mūsų naująją viešnagės vietą supo panašūs pastatai. Nė pro langus, nė iš balkono kažkokių įsidėmėtinų vaizdų pamatyti neteko. Įėjus į mūsiškį, ranka buvo beveik galima pasiekti kaimyninio namo atitinkamą architektūrinį išsikišimą, kuriame vakarais, baltoje kėdėje, sėdėdavo nepatrauklus užsienietis. Virš jo galvos gyveno panašaus amžiaus žmogystos, išvagotos venomis ir raukšlėmis. Žiūrint per kitą langą, vaizdas buvo identiškas, tiesa, pirmuosiuose namų aukštuose visur buvo nebrangios knaipės, o viename – kirpykla. Jauna vilnietė vakare pasakojo, kad į tas knaipes naktimis renkasi įtartinos ypatos, kurių vakarinis drabužis – vien tik kojinės. Daugiau apsirengimo elementų blausioje šviesoje ji neįžiūrėjusi.
Mūsų rajone, kaip ir visame regione, daugiausiai poilsiavo patys turkai. Turistų iš užsienio matėsi vienas kitas. Vieni išsigando sprogdinimų ir teroro aktų, vokiečiai neatvyksta dėl armėnų genocido nepripažinimo, rusai bijo Putino rūstybės. Antalijos regionas visai nepanašus į kažkada pažintą: triukšmingą, klegantį, besidžiaugiantį pirtimis, pilvo šokiais ir kvepiantį kaljanu.

VIRŠ ALANIJOS KALNŲ

Kai jau užsikabarojome į vieną virš Alanijos iškilusių kalnų, Vytas nusirengė savo marškinius ir išgręžė. Vanduo tekėjo srove. Aš nusivilkau saviškius ir padžioviau ant kažkokio spygliuoto medžio šakos. Gręžti pabijojau, kad pamatęs vandenį nepulčiau į paniką, jog jau esu per silpnas, per ligotas, kad man jau šiek tiek kenkia per daug dramatiškas karstymasis kalnais, ir kad su panašaus pobūdžio ekstremaliais pasivaikščiojimais reikia būti atsargesniam.
Atsisėdau pavėsyje. Cikados grojo pašėlusiai garsiai. Taip garsiai griežiant cikadas galima išgirst tik vienoje kitoje šalyje. Jaunos lietuvaitės viešbutyje klausinėjo, kas čia krūmuose ir brūzgynuose kelia tokį didelį triukšmą? Paaiškinom. Merginos buvo nustebę.
Iš viršaus žiūrint, Alanijos vaizdas man kažkuo primena Rio de Ženeirą. Trūksta tik kelių aukštyn į dangų šaunančių uolų, ir laiminančio Kristaus. Kleopatros paplūdimys yra panašus į Kapakabanos išlinkimą, o pliažo liniją atkartojantys namai primena Rio krantinę. Tačiau Rio krantinės ir paplūdimiai dieną ir naktį vos atlaiko poilsiautojų kiekį, tuo tarpu šiandieninės Alanijos pakrantės stebina erdvumu. Rusų propagandinė televizija, rodydama tuščius paplūdimių gultus, menkai perlenkia lazdą. Paplūdimiuose maža žmonių, pliažuose neužimta net viena dešimtoji poilsiautojams skirtų gultų.
Didžiąją šiandieninės Antalijos regiono kurortų poilsiautojų dalį sudaro patys turkai. Tie keli šimtai atskridusių lietuvių ir bulgarų, keli tūkstančiai lenkų, išsiskirsto po viešbučius, ir gatvėse ar parduotuvėse jų beveik nematyti. Turkai man pasirodė tokie pat paslaugūs ir mandagūs kaip ir prieš penkiolika metų. Gal tik šiek tiek irzlesni. Ir šiek tiek pasimetę, tarsi nesusitaikę su tokiais tuščiais paplūdimiais ir parduotuvėmis.
Tačiau vakarais skverai, gatvės, kavinės ir lauko tavernos vis tik atgyja. Žinoma, šiandien čia nėra tokio didelio žmonių kiekio ir žioplinėjančio turistų srauto, mažiau girdisi muzikos, neteko regėti nė vienos pilvo šokių atlikėjos. Prieš penkiolika metų beveik kiekvienoje gatvėje galėjai į jas pažiopsoti ir pakaitinti kraują. Tačiau šiandieninė Alanija man patinka labiau. Čia gali vaikštinėti nors kiaurą parą, nebijodamas, kad tave kas nors užkabins ar įžeis, na, o jeigu tave kas nors ir užkabins, tai tikrai tiktai su gerais ketinimais. Matyto tuzino girtų lietuvių Alanijoje nesutikome, naujos rusų ordos dar nesuspėjo atvykti, o visi kiti šito ir kitų miestų gatvėse sutikti žmonės buvo blaivūs.

PATS GRAŽIAUSIAS IR NAUDINGIAUSIAS PASTATAS

Turkijoje lankėmės ketvirtą kartą, jau esame susipažinę su Stambulu, keturiais senovės gražuoliais: Sidė, Aspendu, Perge, Kekovu, prabėgę Antaliją ir Marmarį. Kapadokijoje su savo senu bičiuliu Romu praleidome dvi šaunias ir tikrai įsimintinas dienas, ten teko išvysti taip gausiai nukrautą vakarienės stalą, kokio nemačiau niekur kitur visame pasaulyje.
Turkijoje turėjome ir patį dramatiškiausią ir nemaloniausią kelionių įvykį, čia, pasiplaukiojimo po upę metu, nuskendo mūsų teatro aktorė Edita. Tada visi labai stipriai pergyvenome, Editos kūnas geležiniame karste kartu su mumis sugrįžo į savo tėvynę, o apsukrūs mus aptarnavusios firmos atstovai iš mūsų nelaimės pasidarė sau gerą reklamą: atsieit, reikėjo pasirinkti mūsų kompaniją, ir viskas būtų buvę čiki čiki, ir atostogos būtų likę nesugadintos, ir mergina dar būtų gyvenusi šimtą metų.
Kai po trejeto vasarų mes vėl atskridome į Antaliją, tos pačios turistinės firmos darbuotojas, vos mums įlipus į autobusą, vėl pradėjo pasakoti mūsų Editos žūties versiją, turinčią atvykusius lietuvius atgrasinti nuo turkiškų ir užsienietiškų turizmo operatorių, ir pasirinkti būtent juos.
Turkija yra nuostabi šalis, su nepakartojama ir velniškai skirtinga gamta, puikiu oru ir karštomis jūromis. Poilsis Turkijoje, tai užsitęsusi šventė, pasipildymas jėgomis visiems metams. Keliautojai, kurie rašo apie čia nuobodžiai praleistą laisvalaikį ir įkyrią animaciją, patys yra nepataisomai irzlūs ir nuobodūs. Jeigu prieš išvažiuojant į Turkiją truputį paplanuoti savo norus ir troškimus, tai dviejų savaičių, ko gero, tikrai neužteks bent paviršutiniškam susipažinimui su šita šalimi. Gyvendamas tarybiniais laikais net įsivaizduoti negalėjau, kokie lobiai egzistuoja palyginti nelabai toli nuo mūsų nutolusioje šalyje.
Šį sykį apsistojome Alanijoje, ir jokių labai didelių išvykų neplanavome. Norėjosi bendravimo ir poilsio, bet kad mums su tuo poilsiavimu ne visada viskas gerai išeina. Nemokam mes tinginiauti, negalime kiauras dienas drybsoti prie baseino, nors tu ką. Vėl nukakome į Sidė, vėl aplankėm Aspendos. „Sidė – nedidelis kurortinis miestelis. Nuostabūs smėlio paplūdimiai, amfiteatro griuvėsiai, Apolono ir Atėnės šventovės, romėniškos pirtys, nekropolis, akvedukas ir daug daug kitų įdomių pastatų. Sidė yra miestas, tarsi sukurtas istorijos mėgėjams. Kurortas įkurtas be galo gražiame iškyšulyje, kurio krantus skalauja skaidrūs Viduržemio jūros vandenys. Sidė yra ne tik galimybė pasinerti į tolimos praeities atmosferą, bet ir pasimėgauti Rytų egzotika. Graikų ir romėnų architektūros stiliai, nekitę tūkstantmečius, suteikia Sidei neginčijamą koloritą. Gatvelių tankynė, įdomi augmenija, mediniai nameliai, mečetės į tolius nusidriekusios prekyviečių eilės“.
Svarbiausias Aspendos pastatas neabejotinai yra 5000 žmonių talpinantis amfiteatras. Turistiniuose leidiniuose talpos skaičius aiškiai padidintas. Nepakartojamiausia jo savybė, yra jo tvirtumas. Nors šiuose kraštuose yra buvęs ne vienas žemės drebėjimas, Aspendos amfiteatras, stebinantis savo įspūdinga architektūra, išliko iki mūsų dienų.
Iš vietinių gyventojų galima išgirsti gražią legendą apie tai, kodėl buvo pastatytas šis pastatas. „Kadaise Aspendosą, kaip ir kaimyninius regionus, valdė Romos imperatorius Antoninas Pijus, turėjęs gražuolę dukrą, kurią pamilo du architektai. Imperatorius davęs jiems užduotį – dukrą ištekinsiąs už to, kuris sukurs patį gražiausią ir naudingiausią pastatą. Vienas architektas sukūrė vandens tiekimo sistemą su akveduku, kitas – amfiteatrą. Antoninas Pijus buvo sužavėtas abiem kūriniais ir nežinojo, kuris architektas labiau nusipelnė jo dukros rankos. Tačiau architektas Ksenonas tarė „ištekinkite savo dukrą už to, kuris pastatė amfiteatrą“ ir imperatorius nusprendė jo naudai“.
Kiekvienais metais Aspendoso amfiteatras yra aplankomas daugybės muzikantų iš įvairių šalių. Nuo liepos mėnesio dešimtos iki dvidešimtos dienos, du tūkstančius metų skaičiuojančiame amfiteatre vyksta kasmetinis Operos ir baleto festivalis, kuris rengiamas nuo 1994 metų. Renginį stebi nuo penkių tūkstančių žiūrovų, dauguma jų – turistai.
Šį kartą aplankėme ir po rekonstrukcijos atvėrusį duris Alanijos muziejų. Gal jį negalima lyginti su analogišku broliu esančiu Antalijoje, tačiau visi eksponatai čia irgi daro didžiulį įspūdį. Alanijos centre, prie pat Kleopatros paplūdimio įsikūrusiame muziejuje, eksponuojami archeologiniai ir etnografiniai radiniai iš helenistinio, romėnų, bizantiškojo laikotarpių, iš tų laikų, kai Turkiją valdė seldžiukai bei osmanai. Tarp labiausiai žinomų muziejaus eksponatų – 52 cm aukščio bronzinė Heraklio statula, sukurta antrajame amžiuje prieš Kristų. Muziejuje yra kelios salės kuriose ir istorija, ir dievai, imperatoriai, kapai ir monetos.
Mudu su Vytu , privačiose savo kelionėse, kartais elgiamės kaip trenkti. Nesuprantu, kas su mumis pasidaro, kad svetimose šalyse mes domimės ne tik tuo, kuo reikėtų domėtis, bet kartais visokiausiais dėmesio nevertais niekalais. Visuose miestuose visada aplankome zoologijos sodus, būtinai pėsčiomis beldžiamės į užmiesčius, lendam į tropikų miškus, vaikščiojame paupiais, karstomės po kalnus. Antalijos regione, zoologijos sodų, regis, nėra, tai Vyto interesas gyvūnams čia pakrypo šiek tiek kita kryptimi ir mes pradėjome domėtis miestuose gyvenančiomis katėmis. Tarp kitko, pasirodė, kad tai irgi visai įdomus užsiėmimas. Visoje Turkijoje yra pastatyta tūkstančiai beglobių ( beglobių – netinkamas išsireiškimas) kačių namų. Sakyčiau, kad tai netgi ne namai, o ištisos kačių sodybos, susidedančios iš kelių įvairaus aukščio namelių, žaidimo aikštelių , želdinių ir pasimaitinimo ir atsigėrimo vietų. Katės tuos namus gerai žino, čia susitinka su savo draugėmis ir draugais, čia visada randa pilnus dubenėlius maisto ir vandens, o tvoros juosiančios šituos rezervatus, apsaugo jas nuo per daug smalsių turistų ir šunų. Turkijos katės neatrodo benamėmis, traukia akį blizgančiais kailiais ir dailiomis spalvomis. Tačiau saulei nusileidus, tarpusavyje jos dažnai dėl kažko susipjauna, tada kyla triukšmas, gaudynės, ir baltaplaukės baltaodės turistės būna šokiruotos tokiu negražiu vietinių kačių elgesiu.
Kažkurį vakarą, artėjant pusiaunakčiui, sugalvojau užsukti į vaistinę. Pasiteiravau, kiek čia kainuoja mano dažnai vartojami vaistai“Avamys“. Pas mus už juos mokėdavau septynis eurus su trupučiu, tačiau neseniai jie pabrango beveik dvigubai. Buvau maloniai nustebintas, nes čia jie kainavo mažiau, nei pas mus iki pabrangimo. Nusipirkau. Pasiteiravau dar vienų vaistų kainos, paskui kitų… Dvigubai pigesni. Tačiau visais vaistais iki gyvenimo galo juk neapsirūpinsi. Be to, Lietuvos muitininkai, juos gali ir atimti. Ne kartą teko matyti atiminėjant. Kažkodėl jie labai saugoja mūsų šalies farmacininkus ir mūsuose jų išpuoselėtus verslus.

PERVERSMAS

Ko gero, jau bus kokie penkeri ar septyneri metai, kai mes su Vytu savo asmeninėse kelionėse ar komandiruotėse nė karto neįsijungiame televizoriaus. Anksčiau, aš net telefono į keliones neimdavau. Kaip jau minėjau, pirmąją „poilsio“ dieną mes praleidome labai intensyviai, antrąją – taip pat. Antrosios dienos vakare, Vytas ilgai naršė internete ir skaitė mūsų teatro facebooko lankytojų komentarus. Ten kilo tikras širšalas po to, kai aš patalpinau penkiolika nuotraukų su Kaliningrado turgaus vaizdais. Lietuvius, įsivaizduojančius dėl ekonominio Europos embargo badaujančius rusus, tiesiog šokiravo turtingo produktais ir spalvomis Kaliningrado turgaus nuotraukos.

Taigi, pasijuokę atsigulėme miegoti. Pusę dviejų pabudino per mečetės minareto garsiakalbius pasigirdęs imamo balsas. (Imamas – asmuo, vedantis maldą. Imamu gali būti vyriškos lyties atstovas, kuriam ne mažiau nei aštuoneri metai. Moterų maldai vadovauja taip pat imamas – vyras, net jei mečetėje moterims išskirta atskira patalpa). Tą balsą šituose kraštuose mes esame įpratę girdėti penkis kartus per parą, bet šį sykį jis pasigirdo tikrai per vėlai. Be imamo balso gatvėje girdėjosi ir pratisi automobilių signalai. Paskui jie pradėjo tirštėti.

Atsikėliau ir priėjau prie lango. Kurortiniuose miestuose turkai gulasi labai vėlai, tačiau tą naktį gatvėse žmonių buvo kaip niekada daug. Iš gretimų vilų sklido garsiai atsuktų radijo ir televizijos diktorių balsai. Mašinų signalų gausmas vis augo. Iš kaimyninio namo kiemo išvažiavo turkų vėliava apgobta mašina. Didėjo triukšmas. Jaunimas važinėjo automobiliais per langus iškišę rankas, skeryčiojosi ir mosavo. Visos mašinos signalizavo. Vis daugiau žmonių pasirodydavo gatvėje, susisupę į savo šalies vėliavas.

– Kažin ar pavyks išsimiegoti,- pamaniau, nes triukšmas netilo.

Antrą po vidurnakčio, Vytą pasiekė pirmosios žinutės iš Lietuvos:“Kaip ten pas jus? Ar ramu?“, „Kaip jūs laikotės?Ankaroje ir Stambule prasidėjo karinis perversmas. Neveikia oro uostai. Ką jūs ten veikiate?“

Na, ką gi mes galėjome veikti svetimame mieste po vidurnakčio? Nieko neveikėme. Šnekėjomės. Tačiau Alanijoje esantys turistai ramūs buvo ne visi. Sulaukėme skambučio iš pažįstamos klaipėdietės: „Mums čia nesaugu, mes čia nesijaučiame saugūs, ką turėtume daryti , jūs ne pirmą kartą lankotės šitoje šalyje, ką galėtumėte patarti, mes nesaugūs, nesaugūs…“

…

Iš ryto perskaitėme, kad pigių skrydžių bendrovė Smaall Planet airlines, išanalizavusi padėtį, į Turkiją išskraidino virš trijų šimtų turistų. Mane tai nelabai nustebino, sunku pasakyti, teisi bendrovė ar ne, juk čia Antalijos provincijoje jokių rimtų incidentų nebuvo, subėgo suvažiavo žmonės į miestų centrus, pamitingavo, pašūkavo ir paryčiais išsiskirstė. Tačiau Marmario turistai, keliautojai Ankaroje, Stmbule, turėjo labai rimtų priežasčių ramiai nesijausti. Stebiuosi mūsų turistinių firmų sprendimais, ramybe ir…akiplėšiškumu.

Iš karto po nepavykusio mėginimo padaryti perversmą, mūsų Užsienio reikalų ministerija išleido rekomendacijas, nepatariančias turistams vykti į Turkiją. Atsirado silpnesnių nervų žmonių, ir juos tikrai galima suprasti, kurie mėgino atsisakyti savo kelionių ir paprašė grąžinti už jas ar bilietus paimtus pinigus, tačiau… agentūros atsisakė patenkinti jų prašymus.

Pasibaisėtinas ir ypač smerktinas nesiskaitymas su žmonėmis, atsieit, kurortuose ramu, tai prašome keliauti ir jokių pinigų grąžinimo nesitikėti. Bet juk karinis perversmas vyksta visoje šalyje, ir židiniai gali užsiplieksti bet kur bet kada. Ponai kelionių organizatoriai, ar jūs esate tikri, kad panašiose situacijose viešbutį saugantys ginkluoti vyrai vieną dieną automatų neatsuks į atvykėlius? Ar jūs tikrai žinote, kam jie tarnauja ir kas jų galvose?

GALAS

Jeigu būti atviram, tai turiu pasakyti, kad įžūlūs turistinių organizacijų ir vežėjų poelgiai manęs jau seniai nestebina. Su panašiomis bėdomis jau esame susidūrę ne kartą ir mes. Mano nuomone, mūsų turistinių organizacijų ir vežančiųjų įžūlumas ir amoralumas yra akivaizdūs. Jiems viskas galima, galima per prievartą skraidinti keleivius, galima atsisakyti grąžinti pinigus jei turistas nenori skristi į neramumų apimtą šalį, galima žmogui iš jo sumokėtų 6000 litų jam negrąžinti nė vieno, nors jis apie negalėjimą skristi pranešė prieš pustrečio mėnesio, o atsisakymo priežastis – pati nelaukčiausia bjauriausia liga ir sudėtingos operacijos. Ir čia dar ne viskas.

Pasirodo, kad galima ir nė iš šio nė iš to klientą šantažuoti, ir priversti jį susimokėti pinigus už kažkieno kažkur padarytas klaidas. O pasiteiravus, kuo gi jis yra kaltas, kad privalo mokėti neprivalomus mokesčius, sulaukti pačio idiotiškiausio pasaulyje argumento:

– Jūs nesate niekuo kalti, visiškai niekuo, tačiau PRIVALOTE susimokėti arba AŠ NEĮLEISIU JŪSŲ Į LĖKTUVĄ…

Valstybėje, kurioje jautiesi nesaugiai, gyventi yra nejauku… Valstybės, kurioje žmonės negali prisibelsti iki teisybės, piliečiai negerbia… Iš valstybės, kurioje taip baisiai nesiskaitoma su žmonėmis – išvykstama…

KAS SU JOMIS DAROSI, KAI PAMATO TURKĄ?

Giulerio viešbutyje likimas dešimčiai dienų suvedė dešimt lietuvių: dvi maždaug po dvidešimt – dvidešimt dvejus metus turinčias jaunas šeimas, dvi jaunas vilnietes, mudu – brandžius vyrus iš Klaipėdos, ir dvi merginas iš kažkurio Lietuvos rajono. Tarkime iš Švenčionių miesto. Aštuoniese kas vakarą po vakarienės susisėsdavome terasoje, plepėdavomės, pasipasakodavome kas ką nuveikėme per prabėgusią dieną, švenčioniškės dienas ir naktis leido turkų apsuptyje. Vilnietės, ypač masažo salone dirbanti mergina, buvo labai žingeidžios, ir kasdien visiems užduodavo daug visokių klausimų.

Vienas jų nuskambėjo šeštąją ar septintąją mūsų viešnagės dieną, kaip visada vakare, kaip visada prie puodelio kavos, ne puse lūpų, kaip tokiose situacijose įprasta, o garsiai ir aiškiai:

– Kas darosi su lietuvėmis, kai jos pamato turką?- paklausė masažistė, ilgą laiką nenuleidusi akių nuo panelių iš Švenčionių?

– Nežinau,- atsakiau vieno pjesės personažo žodžiais,- tikriausiai kažkas ypatinga.