Turkija – 1001 nakties pasaka…

Turkija – didžiulė šalis, kurioje persipina daugelių civilizacijų istorijos – čia Tigro ir Eufrato slėnyje civilizacijos pamatus kūrė Mesopotamijos tautos, čia klestėjo, o vėliau ir žlugo asiru, hetitu, frigu kultūros, Egėjo pakrantėse klestėjo helenistinė kultūra, vėliau Romos imperija paliko pėdsakus šiose žemėse, kol čia tūkstantmečiui įsiviešpatavo Bizantijos imperija, o po jos žlugimo dabartinės Turkijos pamatūs ėmė kurti Osmanų imperija. Turkija, o tiesiogine ta žodžio prasme Istambulas – tiltas tarp Europos ir Azijos, tarp rytų ir vakarų, čia persipina istorija, religijos, civilizacijos ir jų likimai… Turkija nuostabi šalis žavinti istorija, kultūra, gamta ir neblėstamais įspūdžiais. Tai svajonių šalis, kitaip dar vadinama Anatolija – tekančios saulės šalimi kurioje gimsta ir pildosi 1001 nakties pasaka…

Ankara – harizmos stokojanti sostinė

Neviniosiu žodžiu į vatą, Ankara po Stambulo nublanksta. Mūsų viešnagė mieste truko neperilgiausiai, o ir įspūdį sostinė paliko neperdidžiausia… Visgi reikia pripažinti tai senas miestas manoma gyvavęs hetitų, frygų laikais buvęs užkariautas lidu ir persu, vėliau priklausęs Romos imperijai, seldžiukams. Miestas strategiškai puikioje vietoje, Anatolijos stepėje sudaro tiltą tarp rytų ir vakarų, o šiandieninėje Turkijoje esti kone šalies viduryje – patogu administraciniu požiūriu.
Apsilankymas Anatolijos civilizacijų muziejuje leidžia susipažinti su senovės civilizacijomis užgimusiomis Tigro ir Eufrato tarpslėniuose – Mesapotamijoje, gyvavusiomis dabartinės Turkijos teritorijoje, tai uratų, frygų, hetitų, asirų senosios civilizacijos. Taip pat pristatomas antikos ir Romos laikų palikimas. Smagu pasižvalgyti po civilizacijos ištakas, tačiau ilgainiui tampa muziejiškai slogu… Žvilgsnis krypsta ne į eksponatus, o į XVa. statyto turgaus kupolu skliautus, lauke išrikiuotas puodines ar kolonų likučius, bandant atgaivinti atmintyje skirtumus tarp jonėninių, dorėninių ar korintinių kolonų…
Ankaros pilis iškilusi virš lūšnynų rajono sukelia dvejopus jausmus, iš vienos pusės žavu ir gražu iš kitos pusės apmaudu – puiki vieta palikta savavališkoms statyboms… visgi padėtis po mažėliai keičiasi, lūšnos griaunamos ir jųjų vietoje dygsta šiuolaikiški namai, bet vėlgi… tikrai ne senamiestis. O vaizdai nuo pilies išties nuostabūs, miestas kaip ant delno, verta užkopti ir apsidairyti.
Atatiurko mauzoliejus – sostinės ir šalies vizitinė kortelė, sakoma bet koks oficialus užsienio diplomatijos vizitas neaplenkia šios turkų kulto vietos. Nors syki buvo kuriozas su prancūzišku prieskoniu… sakoma Turkijoje viešėdamas N.Sarkozi nerado laiko aplankyti Atatiurko mauzoliejaus, tačiau rado laiko bendraudamas su diplomatais pakramsnoti kramtoške, tad išlydint N.Sarkozi namolio visi turku diplomatai žiaumojo kramtoškes… Subtilus reikalais ta diplomatija… Subtilus reikalas ir kultas, toks įspūdis, kad Atatiurkas – Mustafa Kemalis turkams prilygsta dievui, tai buvo žmogus po Osmanų imperijos žlugimo išsaugojęs ir atkūręs šiuolaikinę pasaulietinę Turkija, padėjęs pamatus šalies klestėjimui. Visgi tragiško likimo herojus, nenusisekusi meilė, vedybos su Turkija, santykinai ankstyva mirtis nuo cirozės. Tačiau neapsakomi jausmai užplūsta matant vėliavėlėmis nešinus vaikučius su džiaugsmu traukiančius į tautos herojaus muziejų ar didybės aurą kuriančia garbės sargybą. Sunku tai suprasti, tačiau turkams tai šventa…

Tuzo ežeras – stebina gamtos pokštais

Keliaujant tarp Ankaros ir Kapadokijos atokvėpio minutėlei verta sustoti prie neįprasto Tuzo ežero. Neįprastas jis didumu, sakoma antras Turkijoje, neįprastas sūrumu, sakoma antras po Negyvosios jūros, neįprastas ir šokiruojančiu vaizdu. Kiek akys užmato vien baltuojantis toliai, vandens nematyti nė lašo, o po kojomis apie pora metru druskos klodu. Vasara ežeras išdžiūna, tik išsikasus duobukę druskoje randasi vanduo – druskos vonelės sveikatinimo procedūroms. Žiema vandens prisikaupia daugiau ir ežeras tampa vėlei panašus į ežerą. Prisipažinsiu, užburiančiu baltumu ir atsiveriančiais toliais druskos ežero didybė man paliko labai gilu įspūdį.

Kapadokija – žavintys gamtos turtai ir žmonijos pėdsakai Goreme ir Kaymakli (UNESCO)

Kapadokija – kadaise garsėjo puikiais žirgais (iš senovės persų kalbos išvertus – gražių žirgų šalis). Šiandien kraštas žavi nepakartojamais kalnų, slėnių ir įvairiausių formų vulkaninių uolienų – tufų dariniais. Kadaise išsiveržus ugnikalniui visa kraštą apgaubė didžiulis pelenų debesis, kuris pamažu apklojęs visą žemę, o per jį pasruvo lavos upės ir ežerai suformuodami apsauginį sluoksnį. Sutvirtėjęs pelenų sluoksnis – tufas yra lengvai apdirbamas, tad nekeista, kad čia įsikūręs ne vienas miestas uolose. O laiko nugalėti tufo dariniai sudaro įvairiausias formas kaitindami keliautojų vaizduotę, ko tik čia nepamatysi ir fėjų kaminai ir kupranugaris ir grybas ir vienuolis ir…
Kaymakli – miestas viename kalne, kuriame manoma vienu metu gyveno apie 1000 gyventojų, kompleksą sudaro 6 aukštai, tačiau manoma yra net 8. Kaip nebūtų keista, karts nuo karto šiuo kalnu miestu naudojasi iki šiol, XXa. pradžioje čia slėpėsi negandu persekiojami graikai krikščionis, manau ir per ateities negandas kalnas tarnaus kaip puiki slėptuvė. Įdomi vieta, visgi neprilygstanti daugelio tautiečių aplankytai požemio karalystei Veličkose…
Goreme vietovę apie IXa. pamėgę krikščionių vienuoliai uolose įsirengė celes ir koplyčias/bažnyčias, kurių priskaičiuojama apie 30. Stebina šio komplekso didybė ir uolose išlikusios bizantiško stiliaus freskos. Didinga aura turinti vietovė, deja puikią aurą malšina tūkstančiai turistų…
P.S. Goreme nac. parkas su minimomis vietovėmis įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo sąrašą, ne veltui mūsų grupei viešnagė Kapadokijoje, Goreme ir Kaymakli paliko didžiausia įspūdi. Visgi asmeniškai man, kad ir kokie įmantrus ir keisti miestai… niekas neprilygsta natūraliam gamtos grožiui – kalnai, slėniai, tufo dariniai yra tie Kapadokijos perlai kurie ilgiausiai žibės atmintyje.

Turkiškas svetingumas = verslumas… ir pramogos Kapadokijoje

Kapadokijoje gražių žirgų ir kvapas išnykęs, o štai keramikos ir kilimų gamybos tradicijos puoselėjamos ir šiandien. Turkai darbštūs kaip lietuviai, verslūs kaip lenkai. Vos ne kas dieną lankėmės keramikos, vyno ir saldumynų, kilimų ar odų dirbtuvėse/parduotuvėse kur kuo maloniausiai mus sutikdavo ir tik mums siūlydavo neregėtas nuolaidos… kaip vėliau paaiškėjo nuo pasakiškų kainų, kurių Stambulo didžiajame turguje net sapne neregėjo… Toks turkiškas verslumas, ne veltui mūsų gidas Šenol vis kartojo – reikia padėti turkų ekonomikai. Tiesa pasakius kai ką tai erzino, ne apsipirkti atvažiavome, tačiau tai dalis rytietiškos kultūros reikia priimti ir mėgautis.
Kapadokija nestokoja pramogų. Turkiška naktis – dviprasmiškai vertinamas šou su tautiniais šokiais, pilvo šokiais, žiūrovu įtraukimu į šou ir gausiomis vaišėmis, deja ne visiems palikęs gerą įspūdį… Dervišu pasirodymas – užburianti šokio ekstazė į kurią pasineria ne tik vienuoliai, bet ir stebintis turistai, rekomenduojama. Saulėtekis skrendant oro balionu – nepigi pramoga, sakoma paliekanti pasakiškus įspūdžius apie Kapadokijos grožį, visgi mums to patirti neteko, kam pinigėlių pagailo, o kam dievai oro pašykštėjo… sakoma atvykėliai kartais po savaitę gyvena, kol sulaukia tinkamo oro, kad pasigrožėtų akimirka žavinga.

Konija – Mevlevi šokančių dervišu centras

Žydinčių rožių soduose akys raibsta nuo įvairiataučiu turistų gausybės. Virš medžių viršūnių kyla sultono Alaeddino mečetės kupolai ir minaretai. Tai muziejus po atviru dangumi, kuriame laikas neprailgsta, yra kur paganyti akis, ne tik po mečetę, eksponatus, relikvijas, tačiau ir į žmones, atsigaivinti fontanėlio vandeniu ar pasimėgauti sodo grožybe.
Kadaise XIII amžiuje seldžiukų sultonas prisikvietė išminčių Rumi – Mevlana kuris įkūręs šokančių dervišų ordiną. Konija pamažėlei tapo religiniu, o šiuo metu piligriminiu traukos centru. Mevlevi vienuoliai daugeliui asocijuojasi su muzikos ir šokio ekstaze kurioje vienuoliai siekia dievišku aukštybių. Tačiau be šokio vienuoliai siekdavę ir intelektinių aukštumų, didžiulė galybė jųjų yra tapę išminčiais, teisininkais, gydytojais ir kitais visuomenei naudingais veikėjais. Kiekvieno jų kelias prasidėdavo vienuolyno virtuvėje – tarsi bandomasis laikotarpis ar pasiruošęs ar tinkamas… o vėliau priklausydavo nuo polinkių, gabumų, vyresnybės ir tik laikas parodydavo kur kelelis nuves.
Pasakojama, kadaise senovėje keliaujantis išminčius užsukęs į nepažįstama miestą ir ieškojęs kur apsistoti. Žmonės jį nukreipė pas geraširdį turtinga pirklį, kuris jį priėmęs kaip savą ir šie du susibičiuliavo. Iškeliaudamas išminčius pasidžiaugė bičiulio pirklio gražiais ir svetingais namais, palinkėjo sėkmės, o šis jam teatsakė viskas praeina…
Po kiek laiko išminčius grįžo į tą patį miestą, tačiau pirklio namuose rado naujus šeimininkus, o žmonės apie jo bičiulį pirklį papasakojo, kad šis praradęs turtus ir dabar gyvenantis lūšnoje. Tačiau išminčius nepasididžiavo surado bičiulį ir vėlei apsistojo pas jį, tik šį karta kuklioje lūšnoje. Iškeliaudamas išminčius palinkėjo bičiuliui sėkmės, susigražinti buvusia šlovę ir namus, o šis jam teatsakė viskas praeina…
Kai išminčius trečia kartą atkeliavo į miestą, nei namuose, nei lūšnoje bičiulio nerado, o ir žmonės jo neatminė. Tik vienas senukas prisiminė jojo bičiuli ir pasakė, kad šis miręs, palaidotas ant kalvos, bet po audros nei paminklo nelikę. Visgi išminčius nusprendė užkopti ant kalvos ir atminti bičiuli. Kopdamas užkliuvo už akmens ant kurio buvo užrašas viskas praeina…

Pamukalė – gaivinantis jaunystės prisiminimai (UNESCO)

Ne ne ne niekada dar nebuvau Pamukalė, tačiau pirmasis apsilankymas atgaivino senus jaunystės prisiminimus, kai permirkęs lietuje buvau laimingas iki sielos gelmių. Tik šį syki permirkau iki plaučių gilumų, kurie savaitę gaivino šaltais prisiminimais apie Pamukalė. Nors iš apsilankiusiųjų girdėjau, kad tai nuostabi vieta, visgi paliko slogu prisiminimą… Tikiuosi gyvenimas dar suteiks galimybių pataisyti įspūdžiams, mat antikinis Hierapolis su Pamukalė terasomis įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo sąrašą, o tai jo vertę ir unikalumą, bent jau mano akyse daro nekvestionuojama.

Efezas – antikos laikų megapolis (UNESCO)

Graikai miestą įkūrė dar 1000 m. pr. Kr., tačiau dabartinio Efezo griuvėsiai mena Aleksandro Didžiojo įpėdinio Lisimacho laikus. Romos laikais tai buvo didžiausias Egėjo jūros uostas, sakoma net didžiausias miestas po Romos. Vaikštant plačiomis lyg alėjomis gatvėmis įrėmintomis arkų, kolonų, rūmų likučiais dar ir šiandien alsuoja buvusi galybė. Iš po akmenų, marmuro, granito luitų šnibžda įvairios intrigos. Efezo didikai mėgo lankytis bibliotekoje, mat iš jos buvęs slaptas tunelis vedęs į viešuosius namus su pirtimis ir kitais žemiškais malonumais… Tai milžiniškas griuvėsių miestas – muziejus po atviru dangumi nuo 2015m. įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo sąrašą. Beje tai viena didžiausių įspūdį paliekančių vietų (bent jau mūsų turistinei grupelei).
Anot legendos senovėje miestą įkūrusios karingosios amazonės dievinusios Artemidę. Tad nekeista, kad Efezas garsėjo vienu iš 7 senovės pasaulio stebuklu – Artemidės šventykla, kuri į dangų kilo net 127 kolonomis, o jos pirmtakė sakoma buvusi dar dailesnė tik vienas beprotis Herostratas ją sudeginęs… na ir mulkis…
Efezas svarbus ir krikščionybės istorijoje, manoma čia paskutiniuosius metus praleido ir palaidoti Švč. Mergelė Marija. Efeze vyko net du didieji ankstyvosios bažnyčios susirinkimai. Šalimais esančiame Selčuk mieste manoma palaidotas Šv. Jonas Evangelistas, o miestą puošia ant Ayasoluko kalvos išlikusi bizantinė citadelė ir apylinkėse išsidėsčiusios mečetės ir bažnyčios.
Nakvynei apsistojame Kušadasi miestelyje, kurio neaplenkia net kruiziniai laivai, ar turtingi keliautojai jachtomis, tačiau sezonas į pabaigą, tad ramiai pasivaikštome krantine grožėdamiesi Genujos pirklių statyta pilimi ir laukiame naujos dienelės kupinos naujų įspūdžių ir nuotykių.

Pergamas – knygos ir medicinos tėvonija (UNESCO)

Kelinta diena lankantis didinguose antikos miestuose po mažėlei ir šie ima pabosti. Ima pabosti amfiteatrai, nors kiekvienas vis kitoks, pabosta kolonos, tik atsiveriantys peizažai į papėdėse esančius miestus ar jūras vienas už kitą gražesni.
Pergamas pasauliui davė šiuolaikinę knygą, ant pergamento – išdžiovintos gyvulių odos buvo rašomi tekstai kolei neatsirado popierius. O ir šiandien pergamentas naudojamas, o būgnų gamyboje netgi sunkiai pakeičiamas. Sakoma Pergame buvusi viena didžiausių antikos bibliotekų, kol Romos imperatorius Marko Antonijus vestuvių proga jos nepadovanojo Kleopatrai ir ši neiškeliavo į Aleksandrija…
Pergamas pasauliui davė mediką ir filosofą Klaudiju Galena. Aleksandrijoje baigęs mediko studijas grįžęs į Pergamą tampa gladiatorių gydytoju. Gydydamas sužeistuosius stipriai praplečia žinias apie žmogaus anatomija, vidaus organus, jų funkcijas. Išvyksta į Romą, tačiau dėl nesutarimų su sostinės gydytojais priverstas grįžti (matyt stipriai aplenkė laikmetį). Visgi vėliau tampa imperatoriaus Marko Aurelijaus asmeniniu gydytoju.

Troja – iš senovės mito likę tik griuvėsiai (UNESCO)

Jaunystėje su didžiuliu pasimėgavimu skaičiau Homero „Iliada” ir „Odisėja”, deja, apsilankęs Trojoje likau kiek nusivylęs… iš šlovingo senovės mito likę tik surausti griuvėsiai… visgi vaizduotę tebekaitina prisiminimai apie Elenos grožį, Achilo jėgą, Hektoro drąsą, Odisėjo išmonę ir kelionės nuotykius… Šiandien vaizduotę žadina nebent tik klastingieji arkliukai, beje Kankale mieste prie Dardanelų nors ir archajiškesnis, visgi man gražesnis…