1 diena, 2016 m. sausio 26 ( kelionės trukmė–16 dienų)
Skridome Ryanairu į Milaną, po to į Briuselį, čia nakvojome, vien dėl to, kad apsidraustume nuo
pavėlavimo į svarbiausiąjį rytojaus skrydį Briuselis–Stambulas–Dar es Salamas. Kadangi į Briuselį
atvykome prieš vidurnaktį, mūsų užsakytas kambarys matyt buvo atiduotas, ir gavome dar geresnįliuksą.
Net gaila buvo palikti tokį komfortą, kurio, žinojome, daugiau nematysime.
2-3 diena, sausio 27–28, trečiadienis-ketvirtadienis
Rytinis skrydis su trumpu 2 val persėdimu Stambule, ir štai jau mes tiesiu taikymu į Dar es Salamą.
Alpės iš lėktuvo
Atskridome ne be nuotykių, vietoj trečios, kokią penktą val ryto, nes priverstinai nutūpėme Mombasoje
(Kenija). Buvome truputį išsigandę, nes vis žiūrime, kad lėktuvas niekaip negali nutūpti dėl audros matyt,
Aukštis tai kyla, tai mažėja, o paskui didžiuliu greičiu pasileido skristi. Ir tik tada paskelbė, kad negali
nutūpti dėl lietaus ir skrenda pasipildyt degalų į Mombasą (Kenija). Stiuardesės iki to laiko visos buvo
susislėpusios, nieko neaiškino, štai ir išgirtosios Turkish airlines. O jei aš silpnų nervų ir man reikia
nuraminimo?
Taigi Daro oro uostas apstulbino-niekaip nepavadinčiau jo internacionaliniu, kažkoks aptriušęs pašto skyrius
ten, kur muitinės procedūros. Kokie 5-7 pareigūnai sėdi ir tempia laiką. Skrybėliuota juodukė klapsėdama
akimis vardais šaukia tuos, kurių pasai jau vizuoti, ir į pusvalandį trys gali eiti per „budkę“, vieniems reikia
pirštų atspaudų, kitiems kažkodėl ne, viskas daroma, atrodo, dėl akių. Visas lėktuvas kantriai ir nuolankiai
kenčia, kad ir su mažais vaikais. Mes, aišku, paskutinės, nes kilo jiems neaiškumų, ar susimokėjom už vizą
(ten duodi pasą ir 50 dol. į ranką ir lauki). Tai matyt nusprendė, kad galutinė suma parodys, ir jei netruks
jiems pinigų, vadinasi tikrai mokėjom. Taigi teko laukti iki galo, o mes turėjom bilietus į vietinį Fastjet
lėktuvą iki Zanzibaro (išvakarėse pagavom akcinius bilietus). Galų gale viskas išėjo į gerą – vietoj to kad
lauktume ilgiausiai oro uoste, iškart po muitinės nubėgome į kitą lėktuvą. Čia irgi apstulbimas- tik 7 keleiviai
įskaitant mus, o lėktuvas didžiulis. Už pusvalandžio–Zanzibare. Truputį dar lijo. Susiradome pakenčiamą
viešbutį ir, nors nemiegoję, apvaikščiojome Stone Town įžymybes. Gražu, bet ten nepatarčiau apsigyventi
atostogoms. Jų masteliais jis gražus ir vertingas, bet mes gi žinom, kokie Europoj miestai.
Zanzibaro įžymybės
.
4-5 diena, sausio 29–30, penktadienis šeštadienis
Ryte pasisamdėme mašinėlę (nes su dala dala (jų mikruške) per daug laiko užimtų) nuvykome tiesiai į
Nungwi, šiauriausią Zanzibaro kurortą. Po poros valandų jau įsikūrėme tokiame atseit bungale, trys žingsniai
nuo jūros. Susigundėme pirmu pasiūlytu variantu, ir tai buvo blogiausias visoje kelionėje. Apart lovų su
baldakimais daugiau nieko – net veidrodžio, net vinies drabužiams pasikabinti. Aišku, dušas ir tualetas, bet
tokie šlubuojantys. Tačiau niekas nerūpėjo, troškome pagaliau į jūrą pasinerti, po tokios ilgos kelionės. Ir ką
jūs galvojate? Prieš akis atsivėrė kerintis vaizdas. Vanduo neįtikėtino žydrumo, pasijutome kaip Leonardo
„Paplūdimyje“.
. Nungwi vandens spalva
Paplūdimiai
Įdomu tai, kad pakrantės labai švarios. Paplūdimys tęsiasi kelis kilometrus, ėjome iki Kendwos
palei vandenyno pakrantę, ir taip švaru, žmonių reta, nemanau, kad tokius plotus valo. Grožis toks,
kad akys nenustoja jį gerti. Tos palmės, ošimas, lengvas vėjelis… Nungwi geras tuo, kad potvyniai
ir atoslūgiai ten ne taip pastebimi, kaip kituose Zanzibaro kurortuose (juokinga vadinti kurortu, nes
asocijuojasi su neatrastu rojumi, o ne su perpildytu kūnais pliažu). Per atoslūgį tu neišsimaudysi,
nes eisi iki gilesnio vandens taip ilgai, kad galiausiai pasuksi atgal. Taigi prisikvėpavę,]
prisivaikščioję ir prisigėrėję mes vakare pasidavėme vieno vietinio šustro vaikinuko, beje, gražuolio
atleto, Mikės, tikriausiai Nungwi pažibos, įkalbinėjimams ir sutarėme kitą dieną ryte prisijungti prie
pusdienio tripo burlaiviu su pietumis snorkelinti į salą. Nebrangu, rodos, 15 dol.(beje, visada
mokėjome vietiniais pinigais, taip pigiau). Mikė važiavo kartu. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip jis
parūkęs žolytės staiga susizgribdavo padaryt keliolika atsispaudimų, matyt raumenynui palaikyti.
Matėsi, kad išvaizdos puoselėjimas yra svarbiausias tikslas jo gyvenime, bet rezultatai stulbinantys.
Publika buvo įvairi – italai, britai, net rusų kompanija, kurių šiaip niekur nesigirdėjo, ir kt. Įgulos
buvo gal 7. Jie ruošė mums pietus iš šviežutėlės didžiulės žuvies, rodė kaip tą daro, labai įdomu
stebėti. Žodžiu, pasnorkelinome (dugnas nebuvo labai įdomus, tikrai manau yra gražesnių vietų
Zanzibare), be proto skaniai pavalgėme ir patraukėme atgal, praplaukdami pro Bilo Geitso salą, kuri
yra visuose atvirukuose. Kažkokia fantastika, kad toks grožis tikrai egzistuoja.
Nardėmė netoli Bilo Geitso salos
Bet kilo vėjas.
Netikėtai pradėjome džiūgauti, kai bangos smagiai tėkšdavo į denį. bet greitai juokai baigėsi. Keli
žmonės buvo suguldyti denyje ant liemenių, nes jiems buvo bloga (nežinojau, kad tai padeda),
likusias kelias užsimovė kas spėjo, aš dorojausi su jūros liga įsikibusi į bortą, taigi neturėjau kada
bijoti, be to, žinojau kad nenuskęsiu, nes gerai plaukioju, du įgulos nariai be perstojo kibirais sėmė
vandenį, kiti ramino keleivius -– No panic. Kažkur prieky kilo baisus triukšmas ir barnis – italas
rėkė kad kapitonas suktų tuoj pat į krantą, kuris šmėkšojo toli horizonte, mūsų Mikis šiurkščiai rėkė
ant italo. O ir arkliui buvo aišku, kad plaukėme tiesiai prieš bangas ir negalime sukti, kad laivo
neapverstų ar ta sena gelda nesubyrėtų, nes vandenį sėmė iš eilės pasikeisdami visi jūreiviai. Viena
rusė visai pamišo – žiūrėjo paklaikusiom akim ir verkė , vyras ant jos rėkė, o juodis laikė už rankos
ir tikino, kad viskas gerai. Kai aš tarp pykinimų užklausiau vieno nario, ar tai įprasta, tai jis sakė
kad taip dažnai būna, nežinau, ar tikėti. Šauniausia buvo, kad laivo pirmagalyje įsitaisė trys
merginos, ir be perstojo krykštavo iš laimės, kai užliedavo banga. Matyt jos nieko nepastebėjo.
Žodžiu, galiausiai mes kažkaip pasukome į krantą ir jau kažkodėl nurimus bangoms prie kranto
išsilaipinome. Apie arbatpinigius įgulai manau nebuvo jokios kalbos, ir įsivaizduoju, ką tie
keliautojai parašys savo forumuose.
Laivo kapitonas
Tęsiu pasakojimą. Vakare dar pasivaikščiojome, pavakarieniavome, atsipeikėjome ir sudarėme
planą, ką daryti toliau. Pagal mūsų maršrutą jau reikėjo vykti į žemyną, į safarius. Trumpiausias
kelias – persikelti laiveliu (tiesiai 40 km vandeniu), bet po šios dienos tripo pradėjome bijoti. Bet
nugalėjo noras pasidirginti nervus ir sutaupyti labai daug laiko (atkrenta būtinybė važiuoti iki kelto,
juo keltis 3 val., paskui trenktis per kamščius į autobusų stotį, iš ten vėl gaudyt autobusą ir t.t.). Be
to, ir suderėjome su Mike visai priimtiną kainą, jis užtikrino, kad tai visai saugu (nors internete
buvo rašančiųjų, kad tik savižudžiai gali keltis laiveliais) http://www.tripadvisor.com/ShowTopicg482884-
i9487-k6141166-Boat_Pangani_Zanzibar_DON_T_DO_IT_It_s_dangerous-
Zanzibar_Island_Zanzibar_Archipelago.html pažadėjo, kad tikrai bus liemenės. Tik viena sąlyga –
turime išplaukti 5 ryto, mat tada nebūna bangavimo.
6 diena, sausio 31, sekmadienis
Tai buvo sunkiausia, bet ką darysi – 5 val. buvome sutartoje vietoje ir Mikė mus nuvežė prie
mūsų motorkės kapitono, su kuriuo susipažinome išvakarėse. Dėl 500 metrų Mikė samdė mašiną, kurią vairavo italė
mergina, Zanzibare gyvenanti 5 metus, ir, kaip išsikalbėjome, dar nebuvusi niekur žemyne. Ką ji čia
veikia, belieka spėlioti, nes papriekaištavo Mikei, kad jis jai per mažai užmokėjo už nuvežimą.
Padarėm išvadą, kad matyt svaiginasi, nes neįsivaizduoju, kad už tokį menką užmokestį, kaip
nugirdome, galima keltis 5 ryto, kad Mikė galėtų nuvežti turistes 500 metrų. Bet labai miela, tik
išsekusi. O mūsų Mikė ne bet kas, šparino su ja ir itališkai, ir angliškai. Taigi mes laivelyje,
paprastoje mažytėje motorkėje, iškart apsivilkome liemenes ir brėkštant išplaukėme. Ir tikrai, visai
saugu, jokio pastebimo bangavimo, per 3 val. atplaukėme ramiausiai, kapitonas su junga dar
pažvejojo pakeliui, nes taip buvo sutarta, bet nieko nepagavo. Išlipome Panganyje, tai jau žemyne.
Panganis aprašytas kaip labai gražių paplūdimių vieta, tik iki jų irgi reikia dasikasti. Iškart
„atsitiktinai“ prisistatė vietinis gaidas, Alli , supažindino su savo veikla ir nuvedė į geriausią
miestelio viešbutį, kurį mes ir taip jau buvome nužiūrėję forumuose. Buvo labai karšta, ir nutarėme
paimti iš Ali brolio pusdienio pasiplaukiojimą nedideliu laivu Panganio upe pro mangroves ir
palmių giraites. Labai patiko, labai gražūs vaizdai, bet nieko, ko nematėme anksčiau.
Panganio upe pro gražuoles palmių giraites pakrantėse
Vakare viešbučio savininko, jauno tanzaniečio, baigusio mokslus Amerikoje, anglų jo gimtoji kalba,
patarimu užsisakėme nuostabios žuvies. Įspėju, kad viskas labai skanu, bet visur reikia laukti visko
daugiau nei valandą, nes gaminama šviežiai. Kainos tikrai nedidelės, įkandamos, o patiekalai
puikūs. Miegoti nuėjome tik sutemus, nes laukė rytojaus 15 km žygis su Ali dviračiais į
nuostabiuosius Panganio paplūdimius.
7 diena, vasario 1, pirmadienis
Kitą dieną, 6 ryto, kol ne taip karšta, anot Ali, išvykome su dviračiais. Ali man, kaip vyriausiai,
bandė įsiūlyt kažkokį dviratuką mažais ratais, atseit lengvas, bet aš griežtai pasirinkau vyrišką, tad
jam beliko sėstis ant to moteriško ir tankiai minti, bet tai tiko prie jo smulkutės kompleksijos.
Persikėlėme keltu per upę ir pasimėgaudami varėme 16 km per vietinių gyvenvietes rudai raudonu
būdingu Tanzanijai spalvos takeliu. Labai gražu, žalia, kaktusai, bananų giraitės, baobabai ir daug
nežinomų augalų. Buvome apsimuturiavę po kelias skaras, kad tik nepatektų saulės spindulėlis ant
skausmingai apdegintos odos Zanzibare, todėl kad mes baltosios (muzungu) buvo galima atpažinti
tik iš pusės veido, palikto kvėpavimui. Kelionė neprailgo, vienas malonumas. Ir pagaliau išsukome
takeliu į vandenyno pakrantę. Apsistojome žavioje šiaudais dengtoje kavinėje, supamuosiuose
krėsluose. Buvome geidžiamiausiuose Ushongo pliažuose. Nuostabi vieta, ne blogesnė kaip
Zanzibare, tik dar geriau tai, kad visai visai nėra žmonių. Baltieji(jeigu jų yra), susislėpę matyt
brangiuose pakrantės bungaluose, na sutikom bevaikštant vieną kitą Hemingvėjų.
Mūsų kavinė Ushonge
Atoslūgis, kur mes jau nuėjome kokį kilometrą į vandenyną
Kad čia apsistoti brangiai kainuoja, supratome iš kavinės kainų – įstengėme užsisakyti tik vieną
daržovių troškinį ant trijų ir pro sukąstus dantis po butelį alaus. Bet užtat kaip buvo skanu!!!
Laukėme, aišku, valandą. Ali mums davė laiko iki 5, nes su mūsų oda, anot jo, anksčiau jokiu būdu
nevažiuosime dėl mūsų žaizdų. Saulė tada bus ne tokia nuožmi. Taigi, apsigaubusios skaromis
pasileidome relaksuotis-pirmyn atgal neaprėpiamais paplūdimio kilometrais. Čia patyrėme, ką
reiškia atoslūgis – ėjome į jūrą gal kilometrą (vadinu jūra, bet čia gal vandenynas?), niekaip
nepasiekėme vietos, kur būtų giliau, kad galėtume maudytis. Priklydęs šuo, bet su antkaklėliu, mus
globojo ir brido kartu, o paliko mus vėliau tik toj vietoj, kur priklydo.
Grįžome kupinos romantikos ir ramumos. Kadangi Ali dar minant dviratį paskambino viešbučio
savininkui ir mums užsakė konkrečiai valandai vakarienei skaniąją žuvį, tikėjomės kad grįžę tuoj
gausim pavalgyti. Deja, („не тут то было“-rusiškas posakis), laukėme papildomai daugiau negu
valandą. Bet per tą laiką Ali mus supažindino su prie stalo sėdėjusiais dviem savo bičiuliais
verslininkais, kurie nesavanaudiškai pasiūlė mus veltui nuvežti į Arušą, bet ne ryt, kaip mes
buvome numačiusios, o poryt. Tamsoje jie buvo panašūs į šachtininkus, ir mes suabejojome, kodėl
jie tokie geri. Reikia pasakyti, kad Tanzanijoje viešasis transportas buvo didžiausia problema
mums–užtrunka ilgai, išvykimo laikas neaiškus, perkrauta, duok dieve atsisėst, karšta, greitis,
stoviniuoja kiekvienoj pakelėj, nes nenutaikai įsėst į greitesnį, tik kad pigus. Taip kad pasiūlymas
buvo viliojantis. Iki Arushos daugiau kaip 500 km, mažiausiai 8 val kelio, su persėdimais. Bet
atsisakėme, gaila buvo dienos, kurios nenorėjome prastumti be tikslo. Aišku, Ali prieš tai siūlė
mums visokias savo tripų galimybes, iki pat safarių, bet jų net nesvarstėme dėl neįmanomo
brangumo. Tačiau, jis liko geranoriškas ir stengėsi kaip įmanoma mums padėti. Taigi nuėjome
miegoti su vištomis kaip visada, nes laukė ankstyva sunki kelionė iki Arušos – safarių Mekos.
8 diena, vasario 2, antradienis
5 ryto atsikėlėme ir susiruošėme į stotį. Vadinu visur autobusų stotimis, bet tai iš tikrųjų tik kokia
aikštelė su kokiu nors transportu. Vakarykščių pažįstamų patarimu, ketinome sutrumpinti kelią ir
važiuoti trikampio įstrižaine, kad įsistatytume į kelią į Arušą, bet deja, tas autobusas neatvyko ir
teko laikytis seno plano – važiuoti dala dala mikruške) iki Tangos (1,5 val,), ten persėsti į autobusą į
Arušą. Ali nepatingėjo atsikelti, atėjo kaip žadėjo mus palydėti ir padarė didelę paslaugą: liepė
mums atvažiavus nelipti, o laukti, kol dala dala vairuotojas mus įsodins į tiesioginį autobusą į
Arušą, nes kitaip vietiniai mus sudraskys. Tikrai tai padėjo – Tangoje už langų jau matėsi puolančių
būrys su savo pasiūlymais. Ačiū Ali, nes jis tikrai iš mūsų ne ką uždirbo. Kol kas iš tanzaniečių, net
ir suinteresuotųjų, patyrėme tik gera.
Važiavome net 9 val, nes ekspresas stojo kiekviename bažnytkaimyje, galiausiai dėjosi į priekyje
važiavusią mašiną, nukrito bamperis, tai dar užtrukome, kol policija tvarkė dokumentus. Visai
nusikalėme, o ir sutemos ne už kalnų. Galų gale – mes įvažiuojam į Arušą. Kaip ir tikėjomės, čia
užpuolė visa ko zazyvalos, ir nors forumų buvo prisakyta su jais nesikalbėti, niekaip nėjo
atsikratyti. Sekė iš paskos gal 12, kol ieškojome tinkamo viešbučio, liko 4 atkakliausi, ir mes
palūžome. Galų gale jie ne tokie ir blogi tie neoficialai. Surado mums puikų viešbutį už norimą
mažą kainą, o paskui sėdome fojė prie stalo derybų. Visi jie ten pažįstami, visi kažkieno agentai,
negi dabar eisi į miestą ir ieškosi oficialios sąrašinės kompanijos. Buvom pavargę, tikėjomės kad
gal neapgaus. Po kruvinų ilgų derybų (jie paskui labai gyrė (o gal piktinosi) mūsų derybiniais
sugebėjimais) paėmėme 2 dienų safarį į Lake Manyara ir, mūsų nuomone, įdomiausią jų parką –
Ngorongoro su krateriu. Sutarėme po 135 dol. už dieną, taigi 270 dol. iš viso žmogui. Kas čia buvo,
žino, kad tai labai gera kaina Paskui iš vieno bendrakeleivio sužinojome, kad jis mokėjo po 200 už
dieną . Manau, jie nusileido, nes matė, kad mes visai netrokštame mirtinai to safario. Ir iš tikrųjų,
mes buvome nutarę, kad safariui skiriame 300 eurų 2 dienom, o jei neišeis, tai neimsime, ir taip
pasakiška kaina, juolab kad safarį matėme ir Šri Lankoj. Bet ko čia važiuot, jei nepamatyt safario,
antra vertus? Taigi sumokėjome avansą ir nuėjome pasimėgauti viena komfortiškiausių nakvynių
kelionėje. Keltis tai vėl anksčiausiai.
9-10 diena, vasario 3-4, trečiadienis ketvirtadienis
Apie safarius daug nepasakosiu, pilna medžiagos internete. Viskas buvo kaip priklauso, matėme
didijį penketą, išskyrus leopardą, ir begalę kitų gyvūnų. 3 liūtės gulėjo džipo šešėlyje 2 metrai nuo
mūsų, ir nevaikė musių nuo snukio. Sujaudino didžiuliai seni drambliai, kurie nusileidžia į
Ngorongoro kraterį kai laikas numirti, nes jie jau nepajėgia maitintis medžių žieve, neturi dantų,
todėl geba ėsti tik slėnio žolę. Pirmą dieną tarp bendrakeleivių buvo pagyvenusių rusų porelė ir
palestinietis (gyvenantis Jordanijoje), labai išsilavinęs ir kultūringas žmogus, fotografavęs su
aukščiausio lygio technika. Pažiūrėjus pro jo objektyvą, begemotas atrodė praris tave, o iš tikro
toliausiai. Jie tik ką nusileido iš Kilimandžaro. Antrą dieną– tanzanietis verslininkas, lydintis
draugą japoną,–jie tik ruošėsi kopti. Darau išvadą, kad visi žmonės, kurių tikslas kalnai, yra kitokie
nei paprasti turistai—jie visi išsimokslinę, įdomūs ir tiesiog puikūs.
Dviejų dienų safariams visai pakanka, na kiek gi galima žiūrėti į tuos gyvūnus, kad ir gamtoje. Man
gerai jų gyvenimą stebėti ir per televizorių. Nors kai kurie svaigsta. Per vakarienę kinietis pasakojo,
kaip leopardas prie jų džipo pagavo ir draskė gazelę. Kad galėtų, jis dar 5 dienas neišeitų iš parko.
Graži žirafa
Mielas drambliukas
Tarp safarių nakvojome stovyklavietėje palapinėse, bet ne visi, kiti namukuose. Bet buvo
stovyklavietėje baseinas!
Grįžtant į Arušą po 2 dienų dar užvažiavome į masajų kaimą. Bendrakeleivis tanzanietis mums
suorganizavo tą ekskursiją už 5 dol. nuo žmogaus, buvome šešiese! Masajų vadybininkas pasiraukė
paskaičiavęs bendrą sumą, bet matyt tautiečiui nenorėjo atsakyti. Masajai davė gąsdinantį koncertėlį
su patrypčiojimais ir šuoliukais, leido fotografuotis su jais, aprodė namelius. Kaip taip varganai
galima gyventi ir būti laimingam? Matėm pseudomasajų ir Zanzibare, bet šitie buvo tikri.
Po masajų jau mūsų keliai skyrėsi, mūsų jau laukė vairuotojas nuvežti į Arušą. Atsisveikinant ir
atsibučiuojant su nuostabiaisiais bendrakeleiviais iš safario ir vairuotoju-gidu, iš kažkur prišoko
nematytas vyriokas reikalauti arbatpinigių. Sakom, jau tik ką davėm (vairuotojui-gidui). Tai
pasirodo, reikia dar ir virėjų komandai. To nebuvom kažkaip skaitę, bet teko krapštyti. O aš
galvojau, kodėl taip skanu buvo…
Grįžome į Arušą tamsoje ir gavome iš anksto rezervuotą kambarį, bet jau ne tokį gerą, nors buvo
pažadėtas ankstesnis.
11 diena, vasario 5, penktadienis
Ryte gerai išsimiegoję išvažiavome į Moshį-kokias 2 val niurkėmės prigrūstoj dala daloj. Ten jau
nesidairydamos pagal google map traukėme į ispanių keliautojų aprašytą viešbutį ir gavome jų
kambarį su vaizdu į Kilimandžaro!!! Būtent tai buvo vienas svarbiausių mūsų kelionės tikslų. Ko
važiuot į Afriką, jei nepamatyt Kilimandžaro (aišku, geriau įkopt, bet čia ne mūsų biudžetui, laikui
ir jėgoms).Deja, nieko neišvydome, viskas aptraukta migla, ir mums pasakė, kad jis matomas tik
anksti ryte saulei patekant ir vakare leidžiantis. Nieko baisaus, bus dar laiko, čia apsistojome 2
naktims. Pagal planą buvo numatyta aplankyti Moshį apylinkes. Taigi vėl sėdome į autobusą ir po 2
valandų jau buvome Marangu –viename iš pradinių kopimo į viršūnę maršrutų. Ketinome nueiti
prie gražaus krioklio, kur nebūtinas joks gidas, nes yra nuorodos. Bet kur ten. Prisvilo vienas, nors
sakėme, kad nereikia, nemokėsim, bet jis vis tiek neatstojo. Toks bernelis, nekalto angelo veidu, iš
išvaizdos gal 16, bet sakėsi kad 26. Tik smarkiai apsirūkęs, akys padūmavusios, bet toks naglas.
Galiausiai pasakėm, kad duosim 5 dol, daugiau ne. Gerai, patraukėm, bet aišku tuoj draugas išlindo,
prisistatė mokytoju, vyresnio amžiaus, juodos kelnės, balti marškiniai, tik labai nešvarūs, kaip iš
šiukšlyno, ir viskas karo ant jo. Daug labai vyrų taip apsirengę. Pasisakė savanoriškai mus lydėsiąs.
Na ką gi, viskas aišku, ką darysi, žinojom, kad taip bus. „Mokytojas“, kad pateisintų gido vardą,
skainiojo nuolat mums žoles ir lapus ir pasakojo, kas tai per augalai. kas nuo maliarijos, kas nuo
musės cėcė, kuri čia siautėja, net papurškė mus. Buvom nieko prieš, nes nuo maliarijos vaistų
negėrėm. Beje, visi vietiniai, su kuriais tekdavo kalbėtis, sakėsi persirgę maliarija, ir ne kartą, nors
Tanzanija nelaikoma infekuota zona ir vaistus gerti nėra privaloma. Taigi einame pro gražias
laukymes, giraites, upeliūkščius ir gėrimės gamta, kai kur vos ne Lietuva. einam ir pro džiunglyną,
žmonių nėra, gal vieną matėm Mūsų jaunuolis vos velka kojas, o susigriebęs, kad jis gidas, siūlosi
panešti kuprinytę ar irgi kažką aiškinti, bet matosi jam sunku, nors abu jie pasisakė esą iš vietinės
Chagga genties (tuo didžiuojasi) ir uždarbiauja nešikais į Kilimandžarą. Atveda į kažkokią
griuveną džiunglėse, kur atseit punktas: čia liepia mums merginai su vaiku sumokėti mokestį už
krioklį, o jo dydis pasakomas susižvalgius tarpusavyje. Kadangi nedaug, sumokame. Ir netrukus jau
nusileidžiame į krioklį. Išsimaudome paeiliui, visai nešalta, tik gaivu. Krioklys gražus, vandeningas,
nors ir nelabai didelis, tik viskas skendi dauboje, nė saulės spindulėlio. Ir nei vieno turisto. Tą
galima suprasti–visi atvažiuoja čia į Kilimandžarą kopti, o ne po krioklius vaikštinėti. Staiga iš
kažkur aukštai ar ne su virve nusileidžia trečias vietinis, draugelis, kažką šnekasi, ginčijasi.
Nejauku. Vandeningos mūsų bernelio akys įbestos į kuprinytes, kuriose tūkstančiai (2000 šilingų–1
doleris), nes pinigus beveik visada nešiojamės su savimi. Patraukiame atgal. Užpakalyje girdime,
kaip jie rimtai pykstasi, „mokytojas“ rėkia kažką ant to trečiojo, nugena jį. Mes vaizduojam
nerūpestingas, aš skambinu telefonu nesamam pašnekovui, kad jie žinotų, jog mes nedingsim be
žinios, jeigu ką. Baimė atslūgsta, kai pro upelį einant pamatome netoliese besiturškiančius
vaikučius-supratom, kad dar gyvensim.
Grįžtam kitu keliu. Gerasis „mokytojas“ dar nuveda mus ant aukštumos, nuo kurios turėtų matytis
Kilimandžaras, ir labai susikremta, kad skendi viskas debesyse. Tuo tarpu jaunuolis trumpam
pradingsta ir grįžta visiškai jau stiklinėm akim. Einant plentu, pamatome visai liūdesį keliantį
vaizdą. Visai gatavas be galo liesas juodukas griuvinėja po plentą tiesiogine prasme, su juo tik
ištikimas šuo, nusirita į griovį pagaliau ir nebejuda. O mes einam iš paskos, mūsų jaunuolis šaiposi,
kad šitas vakar grįžo iš Kilimandžaro (nešikas), ir uždirbtus pinigus praleido ne tai rūšiai, kuriai
reikia, suprask, jis tai žinąs, kurią rūšį gerti ar rūkyti. Neįsivaizduoju, kaip tokį nešiką galima
samdyti, jis kaip šapelis, ką jis gali panešti, kaip jis kvėpuos 6000 aukštyje, jį patį reiks nešti iš
kalnų užėjus abstinencijai. O mūsų safario bendrakeleivis sakė, kad be nešikų nebūtų pasiekęs
viršūnės, ir kad davė jiems 400 dol. arbatpinigių (keturiems). Kodėl žmonės, turintys galimybę
išsiveržti iš skurdo, pasirenka kelią užmiršti jį svaigindamiesi?
Prie autobusų stotelės, nepavykus mūsų įtempt į giminaičių suvenyrų lariokus, mes užmokame
kiekvienam po 5 dol. Jaunuolis išsprogdinęs akis agresyviai reikalauja daugiau, o „mokytojas“ jam
sako, kad tikrai enough ir su juo atsisveikiname. Grįžtame jau tamsoje, pavakarieniaujame
netoliese esančiame italų restorane, aplink tik muzungu, ir nustatome žadintuvus 6 val––gal
pamatysime pagaliau Kilimandžarą!
12 diena, vasario 6, šeštadienis
Auštant pagaliau patyrėme sukrėtimą: saulės nutviekstas Kilimandžaras atrodė kaip nereali svajonė.
Mums sakė, kad šiandien jis bus matyti visą dieną. Iki soties juo prisigėrėję prie rytinės kavos
puodelio nutarėme pavažiuoti iki netoli Moshi esančio miestelio-Uru. Anot ispanių, ten galima visą
dieną vaikščioti gražiomis apylinkėmis ir gėrėtis kalnu. Taip ir buvo. Apylinkės nuostabios, kaip
Lietuvoj, kurioj dar auga bananai ir kava. O saulė spigino visą laiką, ir Kilimandžaras matėsi ištisai, tiesa, nearti ir užstotas augmenijos.
Uru takeliais aplink Kilimandžarą
Popiet grįžome ir dar nuėjome į mokamą miestelio baseiną, nes karštis nualino juodai.
Juokingiausia, kad ten reikėjo registruotis, nurodant tel. numerį ir net tėvo vardą. O jei nežinotumę?
Telefoną patariu nurodyt melagingą, nes ir taip ten dažnai kiekvienai iš mūsų vietiniai numeriai
skambindavo, nors niekam niekada nedavėme. Matyt tai kaip pas mus–-komivojažieriai išknisa
numerį iš kažin kur. Baseinas buvo pilnas juodukų paauglių, muzungų matėsi tik keletas.
Tanzaniečiai nemoka plaukti arba vos vos. Tą ir pamatėme. Mergaitės plaukiojo su marškinėliais,
musulmoniukės.
Moshi paliko kuo geriausią įspūdį: spalvingas, pilnas energijos, viskas tik verda, juda. Daugybė
lariokų, prekyba klesti. Geriausia vieta suvenyrams rinktis. Nesusivaldėme ir mes, į kokią vietą
reiks įgrūst turint tik rankinį bagažą nemąstėme. Tų moterų rūbų spalvingumas užkeri, o ir jos
pačios jaunos tokių gražių bruožų, laikysenos kuo tiesiausios nuo nešulių nešiojimo ant galvų,
vaikai išvis akių atitraukt negali. Ne visi, aišku, gražūs, bet tikrai kaip tauta tanzaniečiai patrauklūs.
Vienintelis Moshi trūkumas, kad niekur neveikia Wi fi, o mums verkiant jo reikia. Pagaliau radome
restoraną matyt turtingiems vietiniams, kur susitarėme, kad valgysime, tik jei bus internetas. Po ilgų
vargų ryšys atsirado, ir mes užsisakėme kažką. Servisas mus apstulbino. Aš užsakiau žuvies sriubą,
žiūriu, man neša dubenėlį sriubos ir ant lėkštės didelę virtą žuvį, matyt iš jos buvo išvirta. Kitoms
patiekalus atnešė liepsnojančius. Paskui atėjo virtuvės šefas ir pasiteiravo, kaip mums patiko.
Aišku, kad labai. Su tamsa grįžome į mūsų nuostabų numerį. Rytoj laukė varginanti kelionė į
Lushoto. Kilimandžaro jau nebesimatė.
13 diena, vasario 7, sekmadienis
Autobuse sėdėjome pačiam gale, tai vos dantų neišsitarškinome per 5 val. kelionę. Aišku, prikimšta,
aišku, karšta. Stebėjau, kaip kelkraščiu ištisai eina žmonės, vieni pirmyn, kiti atgal. Ir tai mačiau
visur, kur tik važiavome. Ir kur jie eina, kodėl? Galbūt tai įprasta, gal jiems dešimt kilometrų ne
atstumas, o galbūt neturi pinigų autobusui. Eina visi: vyrai, moterys, masajai su raudonom
marškom, ištisai būreliai mokinių, aprengtų švarutėlėmis uniformomis, bet buvo ir basų. Išvis man
Afrika asocijuojasi su tuo ėjimu pakelėmis. Kiti, neinantys, kažką kruta, kalba, daro. Čia nelabai
pamatysi dienomis sėdint, traukiant žolę ar ką nors kitą, kaip, tarkim, Egipte. Tanzaniečiai mano
akimis yra verslūs žmonės ir ne tinginiai, ir jų skurdą lemia kitos priežastys.
Taigi pagaliau įvažiavome į Lushoto, nuo kurio prasideda kelias per prarajas į Usambaros kalnus.
Įsikūrėme tiesiog baisiame viešbutyje, net vandens ten nebuvo jokio. Ir kam mes ėmėm pirmą
pasitaikiusį. Kuo greičiau, kad suspėtume dar grįžti iki nakties, iškeliavome į žygį-mūsų tikslas
buvo Irentės wiew point. Gidų atsisakėme, čia nieks įkyriai nelindo, ir buvome nubaustos . Vietoj 5
km sukorėme su grįžimu 15, nes netyčia praėjome tą punktą. Įdedu interneto nuorodą iš tos vietos vaizdų, nes neįmanoma perteikti pamatyto grožio.
https://www.google.lt/search?q=irente+viewpoint+lushoto&biw=1280&bih=832&tbm=isch&imgil
Na nėr žodžių. Nuo plokštumos atsiveria vaizdas į begalinį tolį, o iš kitos pusės–kaip Maču pikču.
Grįžome į baisųjį viešbutį vos gyvos ir nutarėme, kad antrai dienai čia nebeliksime, nes kas
gražiausia čia jau pamatėme. Ryt keltis vėl anksti.
14 diena, vasario 8, pirmadienis
Prieš 6 jau buvome autobusų stoty. Prieš mus buvo keli pasirinkimai. Liko 3 dienos, ir norėjome dar
ką nors pamatyti. Buvo tokia mintis grįžti į Zanzibarą, nuvažiuoti į kokį kitą jo paplūdimį, bet
suskaičiavus kiek tai užtruks, neapsimokėjo dėl pusdienio prie vandenyno aukoti tiek laiko kelionei.
Tad pasirinkome Bagamoyo, irgi prie Indijos vandenyno, vis kažkas naujo. Kai kas sakė, kad tai ne
blogiau už Zanzibarą. Nuo Usambaros kalnų, kur mes dabar esame, per Lushoto ir Msata susidaro
apie 300 km, ir tai trumpiausias kelias. Taigi vietiniai mus įsodino į tiesioginį autobusą į Msatą, kur
turėsime persėsti į dala dala iki Bagamoyo. Kadangi mes visada įtaikydavome įlipti pradiniame
punkte, visada gaudavome atsisėsti. Na ir važiavo, sustodamas kiekvienoje gyvenvietėlėje, dėl
kiekvieno bičiulio, paveždavo ir mokinukus. Vaikai čia labai mylimi, niekas neišsodina dėl mokinio
pažymėjimo kaip pas mus, pavėžėja nors nepriklauso. Ir apskritai, tiesiog pribloškė tokie faktai, kad
eini, pavyzdžiui, miško takeliu, ir žiūri – mokykla autizmu sergantiems vaikams. Ir čia Tanzanijoje,
vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių. Visi švaručiai, uniformos įvairios, aiškiai duotos valstybės.
Ir kiek jų daug! Kažkur džiunglėse išnyra užrašas ant pastato–mokykla. Žodžiu, mokslo siekiama.
Tokių mokinukų pilnos pakelės
Iki Msatos važiavome kokias 5 val., paskui persėdome į braškantį dala dala ir jau apie 2 val.
buvome Bagamoyo. Susiradom visai neblogą viešbutuką (bet paprakaitavom), su vidiniu kiemu, ir
puolėm maudytis. Ne taip gražu ir švaru kaip Zanzibare, bet vis tik vandenynas. Vakarieniavom pas
vietinį prekiautoją, ilgai teko laukti kol pagamins, uodai sukandžiojo, bet labai skanu–ryžiai su
padažu, bet jis neturėjo alaus. Ir apskritai, prekiautojas nelegaliai įsilaužęs į nebaigtą statyti pastatą
ir prieš jį krūmyne atidaręs restoraną iš vieno staliuko. Tai buvo atlikta ekspromtu, mus išvydus ir
prikalbinus.
Paskui aptikome labai gražią kavinę su internetu, ten buvo išsvajoto alaus (pasirodo, kioskelyje
šiaip alaus negalima nusipirkti, nes reikia turėti butelį grąžinimui) ir daug muzungų.
Pasiinternetinome, susipažinome su mūsų viešbutyje pastebėtu labai stilingu juodu poilsiautoju,
kuris gėrė tik vandenį, atvykusiu čia iš Daro atsipalaiduoti. Tokių išskirtinai atrodančių sutiksi tik
madų sostinėse – a la Maiklas Džeksonas su katiliuku ant galvos. Bet atrodė jau apsirūkęs šiek tiek.
Praminėme jį Mike 2. Prižadėjo aukso kalnus: ir aprodysiąs rytoj Bagamoyo istorines vertybes, ir
nuplukdysiąs į kažkokį nuostabų paplūdimį, ir net pavešiąs į Darą, kaip tik poryt grįžtąs.
Apsidžiaugėme ir grįžome į savo mieląjį viešbutuką nakvot, palikę jį su kitomis muzungomis. Čia
laukė malonus netikėtumas – labai graži spalvota varlė, kuri paleidus vandenį lindo iš kriauklės–
norėjo gyventi. Paklykusios pasikvietėme juodukę ir ta abejingai ją ištraukė.
15 diena, vasario 9, antradienis
Per rytinius pusryčius kažkodėl nebepamatėm Mikės 2 (Tanzanijoje pusryčiai įskaičiuoti į viešbučių
kainas), matyt pramiegojo, taigi teko įžymybes lankyti pačioms. Įspūdį paliko žuvų turgus su
degančiais laužais žuvims kepti.
Kepa žuvį
Kiti pastatai kaip pastatai. Dar liko aplankyt garsias „ruinas“ už 5 km nuo miesto, nutarėme eiti
paplūdimiu. Buvo atoslūgis, ir už kelių kilometrų atsivėrė vaizdas kaip iš fantastinio filmo apie
nusiaubtą planetą. Šiukšlynai, vandeniui nuslūgus, benamių pašiūrės šalia kranto ir baisus dvokas
nežinia nuo ko, gal nuo mangrovių.
Atoslūgis atveria nykius vaizdus
Skubėjome kuo greičiau iš šitos vietos, apie kurią parašyta sutemus nevaikščiot vienam, nes apiplėš
ir pan. (bet apie labai daugelį taip parašyta), bet šita atrodė panašiausia. O ir sutikti žmogystos
neatrodė draugiški, šnairavo. Pasukę į kalną priėjome vadinamąsias ruinas, bet griuvėsių, nors ir
vertingų, vaizdas atmušė mums norą pasigilint arčiau už 10 dol. Grįžtant potvynis užkirto mums
kelią pakrante ir su džiaugsmu tą mistišką vietą apėjome vieškeliu, kuriuo ir važiuoja normalūs
turistai. Kai jau nusileidome prie vandens, potvynis leido pagaliau išsimaudyti, buvom perkaitę ir
perdžiūvę, nes paskutinį kartą maudėmės tik anksti ryte. Bet koks nemalonus šiltas vanduo vietoj
lauktos atgaivos.
Vakarieniavome jaukiausiame Bagamoyo restorane, anot forumų. Iš terasos stebėjome, kaip
gretimame apgriuvusiame name kažkokia gausi juodukų šeima leidžia vakarą–rengia kažkokį
vaidinimą, į kurį įsitraukia visi – ir seneliai, ir tėvai, ir vaikai, ir draugai. Neturi jokių lėlių ar
priemonių, o visi kūrybingi ir džiaugsmingi.
Grižus vėl radome varlę, bet šįkart be isterijų ištraukėme savo jėgom. Rytoj-į Darą!
16-17 diena, vasario 10–11, ketvirtadienis-penktadienis
Ryte išvažiavom į Darą. Čia numatėm kažkur palikti kuprines ir nuvažiuoti į labai išgirtą paplūdimį.
Skrydis tik 3 nakties, o pačiame mieste laiko leisti neketinome. Iškilo problema–prabangūs
viešbučiai kuprinių saugojimo paslaugą teikė tik savo klientams. Teko susirasti kažkokį pigų, bet ir
jis išpūtė akis–sako negirdėję apie tokį dalyką. Tada sugalvojome išsipirkti parai vietą dormitore –
daugiavietyje, bet į jį net neužėjome, patalpino mūsų kuprines sandėliuke – buvo vienintelės.
Nuskuodėme iškart į prieplauką, ten persikėlėme didžiuliu keltu su minia žmonių į Kigambonį
pusiasalį (bilietas – 5 centai, ar galite įsivaizduoti?). Dar pagalvojome kvailai–ar ta visa minia
važiuoja pliažintis? Neatėjo į galvą, kad jie vietiniai, prekiautojai, jiems ne poilsis rūpi. Čia
paskutinį kartą pasigėrėjome spalvingais moterų drabužiais, nes Dare nelabai to matėsi,
pasisamdėme tuk tuką (trivietį) ir tiesiu taikymu nudardėjome į puikųjį Kipepeo Beach Village. Jį
aplankyti labai rekomendavo tanzanietis safaristas. Tikrai, nenusivylėme, tik kad čia jau buvo
muzungų karalija, jokios egzotikos. Įsikūrėme po tentu, pasisėmėme alaus ir dykaduoniaudamos
praleidome laiką iki vakaro, taip kaip kiti ten gyvenantys baltieji leidžia visas atostogas.
Jau niekur nevaikščiojome–tiesiog ilsėjomės.
Bet jūra tapo audringa, lipom iš vandens tiesiog aplipusios
žolėmis ir smėliu. Gėrėme saulę ir vandenį visom jėgom, visai likusiai žiemai. Laikas pralėkė
akimirksniu, ir temstant pasukom atgal link kelto.
Šv. Juozapo katedra Dar-es-Salame (1898)
Dare šiaip taip prastūmėme laiką iki 8 vakaro – truputį paklaidžiojome gatvėmis. pavalgėme,
atsiėmėme kuprines ir beliko viena –į oro uostą, o iki skrydžio dar marios laiko. Ketinome važiuoti
dala dala, kam mokėti 30 dol. už taksi, o ir laiko per akis. Bet tai pasirodė komplikuota, pačios
nebūtume suvokę, kur persėsti, kaip įsigrūsti, o ir tamsu jau. Ir čia padėjo vietiniai: atsitiktinis
vaikinas, kurio paklausėme kaip nuvykti, ne tik viską nupasakojo, bet ir nuvedė, įsodino, susitarė su
vairuotoju, kad jis reikiamoj vietoj mus išlaipins ir persodins. Viskas taip ir buvo, tik mums
vairuotojas pagavo tuk tuką, nes įsigrūsti į mikruškę buvo neįmanoma. Nuostabūs žmonės šitoj
šalyj. Moteris verslininkė, su kuria išsikalbėjome važiuodamos dala daloje, sakė kad žmonės čia
garsėja draugiškumu, ko nėra nei Kenijoje, nei Ugandoje, nei kitose besiribojančiose valstybėse.
Kadangi oro uoste buvo labai karšta, įsikūrėme gražiame parkelyje prie pastato, apsiklojome
skarom ir nutarėme ten numigti, vis geriau nei ant suolo. Niekas mūsų nekliudė, visai nepavojinga,
tik uodai kando. Šiaip taip sulaukėme savo reiso. Sklandžiai nuskridome iki Stambulo, persėdome į
Londoną, o jau ten buvo nervinimosi apsčiai. Dėl klaikių kamščių numatytasis easy busas važiavo į
kitą oro uostą daug ilgiau negu reikėjo, ir mes dusdamos vos suspėjome į skrydį Vilniun. Kelionė
baigėsi, viskas ėjosi labai sklandžiai, niekur nepadarėme dvigubo kelio, aplankėme viską ką
norėjome.
Bendras įspūdis–labai žalia šalis, vešli gamta, stulbinančiai gražūs ir ryškūs moterų apdarai,
balerinų laikysena (gaila, kad jie nemėgsta būti fotografuojami, reikia leidimo, nes atseit atimi jų
sielą), neturtingi, bet labai draugiški paprasti žmonės, nuostabūs paplūdimiai. Sėkmės
pasirinkusiems keliauti būtent čia!!!
Kelionės biudžetas (vienam asmeniui)– iš viso maždaug 1105 eurai
Iš jų liūto dalis teko lėktuvo bilietams-515 eurų (Vilnius-Bergamo-Briuselis (čia plius brangi nakvynė)-Dar
es Salamas-Londonas-Vilnius, tarpinis skrydis Dar es Salamas-Zanzibaras, plius pervažiavimai oro
uostuose). Keičiausi dar 590 eurų į dolerius, o paskui į Tanzanijos šilingus–tai buvo vizai, viešbučiams, safariui,
transportui, maitinimuisi (ir alui) ir net suvenyrams, žodžiu viskam,visus praleidau.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas