Tranzitu per Makedoniją

Makedonija, kaip tarpinė stotelė, buvo įtraukta į mūsų kelionės po Graikiją planus, vadinamajam autobuso “atstojui”. Dėl tebesitesiančių nesutarimų su Graikija dėl valstybės pavadinimo (viena iš Graikijos provincijų taip pat vadinama Makedonija) šalį vadina „Buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija“.

Makedonija, tiksliau makedoniečiai, savo įdomiąją pusę parodė tik įvažiuojant į šalį – muitinėje. Jaunos pasienietės, įlipusios į autobusą patikrinti pasus, pirmas klausimas buvo, ar turime eurų. Žinoma, turėjome mes jų, bet ji norėjo, kad nedidelę sumelę (10 EU) jai padovanotumėme, tiksliau – duotumėme kyšio. Kadangi mūsų kelionės organizatorius iš principo nevertina piniginių mainų, išsisukome šokoladais. Paliekant Makedoniją teko toliau dovanoti šokoladines dovanas, tik jau didesnį kiekį, kad kuo mažiau sugaišti laiko pasienyje.
Taigi, praėjus “dovanų” užtvarą, pirmas sustojimas Makedonijos žemėje prie valiutos keityklos patvirtino taisyklę – makedoniečiai yra makedoniečiai. Kadangi keitimo kurso iškabinta nebuvo, bandėme pasiteirauti vietoje, koks jis, į tai buvo atsakyta klausimu: – “O kiek valiutos keisite?”. Pasirodo, nuo to ir priklausys keitimo kursas.
Ryto saulei pamažu kopiant dangaus skliautu, pamažu prieš mūsų akis atsivėrė šio krašto nykokas peizažas, pagrąžintas pakelėse besimėtančiomis šiukšlėmis. Šiek tiek šokiravo pakeliui stovintys kelių mokesčių punktai ( pravažiavom iki Skopje du ar tris punktus, nors atstumas visai nedidelis), nes keliai visai prasti. Nusprendėme, kad taip renkami pinigai kelių infrastruktūrai gerinti. O gal bedarbiams remti, nes Makedonijoje nedarbo lygis siekia net 36% , nors vargu.
Iš tolo, paskendęs rūkuose, mus pasitinka ant kalno pastatytas kryžius, skirtas 2000 metų nuo Kristaus gimimo. 76 m aukščio plieninė konstrukcija – makedoniečių pasididžiavimas. Vakare apšviestas lempučių, kryžius, atrodo, tiesiog kabo tamsiame danguje.

Keliasdešimt kilometrų nuo sienos, ir mes Skopje – šalies sostinėje ir didžiausiame mieste. Metas ankstyvas, tad automobilių kol kas gatvėse nedaug. Autobusas mus išleidžia centre, netoli miesto valdžios rūmų. Kitoje gatvės pusėje boluoja netvarkingos palapinės. Greičiausiai tai buvo kokios nors protesto akcijos dalyvių nakvynės vieta.
Kažkoks keistas miestas, visai negražus ir netvarkingas, mažai žalumos. Po 1963 m. baisaus žemės drebėjimo, miestas buvo smarkiai sugriautas. Dauguma naujųjų pastatų, statytų už didžiulius pinigus dabar stovi be naudos niekam nereikalingi. Tiesa, didelė senojo miesto dalis išliko. Patraukiame link senamiesčio, kur saulė jau auksina miesto tvirtovės sienas ir minaretus. Kertame nemažą Skopje aikštę. Čia, tarsi spinduliai subėga miesto gatvės, o ji, suspausta aukštų pastatų, atsidususi nusilenkia Vardaro upei, per kurią, vienintelis kelias į senamiestį – apleistas senovinis arkinis akmeninis tiltas, statytas turkų laikais15 a.

Keista, bet nežiūrint į tai, kad senojo miesto gatvelėse dar beveik nėra praeivių ir tik vienas kitas parduotuvės savininkas tingiai rakina duris, mums čia pradeda patikti. Pirmame didesniame viešbutyje išsikeitę pinigų ir pasiėmę miesto žemėlapį, nusprendžiame rytmetį praleisti Bizantijos laikų tvirtovėje Kale. Įėjimas nemokamas, šalia autobusų parkavimo vieta. Ir kodėl mūsų autobusas stovi kažkur centre, kur paskui bus labai nepatogu jį pasiekti?

Nedidelė dalis tvirtovės teritorijos jau sutvarkyta, bet mes užklystame, kur vyksta kasinėjimai. Keli vyrukai sulipę į duobę kažką rausia, o netoliese didelėje palapinėje pritūpusi moteriškė kruopščiai skalauja vandenyje rastas puodų šukes. Kita dalis kasinėtojų rausiasi palei tvirtovės sienas ir vežimėliais gabena išraustą smėlį kažkur žemyn.

Vėjo gūsis siūbteli saują smėlio mums į veidus, tarsi ragindamas eiti toliau. Paklūstame, ir po kelių žingsnių nuo tvirtovės sienos atsiveria visa ankstyvo miesto panorama. Didieji prekybos centrai, universiteto fakultetai, bažnyčios ir minaretai. Už upės, tarsi burė, boluoja stadiono stogas. Virš miesto sklando smogo debesėlis. Įsitaisome ant suolelio netoli vandens fontanėlio. Įsidrąsinę paukščiai tupia atsigerti ir savo tamsiomis karoliukų akim stebi mus, tuos keistus ankstyvus įsibrovėlius ir tolėliau dirbančius archeologus.

Kaip gerai, kai nereikia skubėti, juk autobusas stovės 9 valandas. Galime ir pasėdėti, miestui apžiūrėti tikrai liks laiko. Tačiau po poros valandų mūsų idilišką ramybę sudrumsčia bulgarų turistai. Garsi šneka girdisi iš tolo, o suoliukai turbūt patogesni tik tie, kurie netoli mūsų. Negana to, dar puola mus bulgariškai kalbinti ir visai nekreipia dėmesio, kad mes jų nesuprantame. Turistiniai mainai tarp šių dviejų šalių vyksta sėkmingai. Makedonija, kaimyninėse šalyse tampa populiari tarp turistų. Lankant architektūrinius paminklus ( nors paveldu ir nelabai rūpinamasi), dalis turistų traukia pailsėti prie Ochrido ežero arba keliauja į slidinėjimo kurortus. Tačiau patiems makedoniečiams būtinos vizos, keliaujant į daugelį šalių.
Pakilus saulei, darosi vis karščiau. Leidžiamės į senamiestį. Pirmoje gatvelėje pro pravertas dureles patenkame į namo – muziejaus kiemelį, kuriame gyveno Goce Delčev – ideologas ir revoliucionio pakilimo Makedonijoje organizatorius.

Jo vardu pavadintas vienas iš tiltų per Vardaro upę ir gatvė. Muziejus nedirba (pirmadienis nedarbo diena ), bet besitvarkantis dėdulė mūsų neveja iš čia. Tamsaus medžio apdaila ir varpinė gražus kontrastas baltoms sienoms. Po kiemelį žioplinėja dar pora tokių pat turistų kaip ir mes. Aplink tokia ramuma, kad atrodo girdisi kaip sprogsta ant medžių granatų vaisiai.
Lendame iš šios tylos į senamiesčio gilumą. Pakeliui besiplaikstantys ant virvės apatiniai baltiniai prie viešbučių sienų – dalis tikrojo senamiesčio gyvenimo.

Susėdę dviejų parduotuvėlių savininkai žaidžia šachmatais. Siuvyklos savininkas prie siuvamosios, tingiai rakinėja dantis. Kažkas traukia kirpyklon, kur musulmonišku papročiu (ši miesto dalis musulmoniškoji) tarp vyrų vyksta debatai, kol laukiama savo eilės. Kalbos liejasi pro plačiai atidarytus langus. Skaromis apsigaubę galvas moterys šmirinėja po juvelyrines parduotuves. Į aukso dirbinius atsimušęs saulės spindulys verčia prisimerkti iš netikėtumo. Virtuvės rakandų savininkas išdidžiai išgabena į lauką ir ant šaligatvio pastato savo prekę – naminukės varymo aparatus.

Niekas nesikabinėja ir nekviečia apžiūrėti jo parduotuvės prekių. Jeigu jau įeini ir pradedi kažką žiūrinėti, tiesiog mandagiai sustoja netoliese. Veidai nėra linksmi, išvarginti karų ir vidinių konfliktų.
Traukiame koja už kojos stebėdami atbundantį senosios miesto dalies gyvenimą, kol mus pasieka kažkoks tolimas murmesys. Patenkame į turgų. Praėjus pro kelis prekystalius prikrautus kažkokios avalynės, mūsų akims atsiveria kalnai daržovių ir vaisių net blizgančių nuo šviežumo.

Žalios ir mėlynos vynuogės,rinktiniai pomidorai, kalnais sukrautos tviskančios alyvuogės, maišai spalvingų prieskonių. Kvapų, garsų, spalvų kakofonija. Tarsi užburti, negalime atsispirti ir nusiperkame kilogramą agurkų ir vynuogių (pardavėjai nesupranta, kaip galima pirkti mažesnį kiekį), net nepagalvoję, kad visa tai, dar ne vieną valandą reikės su savimi nešiotis. Uogas nusiplaunu prie mečetės fontanėlio. Šalia kantriai laukia maldininkai. Prieš įeinant į mečetę, privaloma nusiplauti rankas. Vynuogių saldumas nenusakomas, garantuotai deserto nereikės.
Artinasi pietų metas, tad įvairiausi kvapai sklindantys iš šalia esančių užkandinių, kavinukių ir keptų kaštonų pardavėjų, pradeda kutenti nosis. Sėdame vienoje iš daugelio jaukių gatvės kavinių. Kol laukiame užsakytų patiekalų, nutariu nueiti į šalia esančią parduotuvėlę apžiūrėti odinių, pintų, rankų darbo batukų. Čia ir įstringu. Pardavėjas, pasiteiravus iš kur aš ir ar kalbu angliškai, nudžiunga. Pasakoja, kad odinius batukus daro pats – tėvas išmokė. Pasirodo, gaudavo kartais į sprandą, kai tingėdavo mokytis, bet dabar tik juokiasi iš to. Per dieną įmanoma padaryti tik porą suaugusiųjų porų batų. Lietuvos vardas jam girdėtas, tad puola porinti Makedonijos istoriją – nuo antikos iki šių dienų. Tiesa sakant, išgirstu faktų, kurių niekas niekur neskelbė. Tikrai su dideliu liųdesiu pasakoja, kad didelė dalis vietinių gyventojų po paskutinio konflikto neteko savo namų, jiems teko palikti šalį. Parduotuvės savininkas liko gimtojoje šalyje tik todėl, kad jo mama buvo tikroji Makedonijos gyventoja. Kadangi šalis nedidelė, daug kartų dėl jos kovėsi įvairios tautos. Bet makedoniečiai išdidūs – dabar džiaugiasi, kad yra nepriklausomi. Labai didžiuojasi Aleksandru Makedoniečiu, kuriuo niekaip negali pasidalinti su graikais ir savo simboliu saule. Ne veltui net jų vėliava- saulė raudoname fone. Tiesa, nepatenkinti dabartine valdžia, nes šiuo metu į valdžią atėję nemažai albanų, kurie ir sukelia nepasitikėjimo bangą. Šalyje gyvena du trečdaliai makedonų ir didelė albanų mažuma (25%). Taip pat mažesnės turkų bei romų mažumos. 1991 m. konstitucija buvo iš dalies pakeista 2001 m., suteikiant daugiau teisių tautinėms mažumoms. O jos tuo labai greitai pasinaudojo.
Pagaliau ištrunku į laisvę ir, mano džiaugsmui, patiekalai pasirodo tik ką atnešti.

Viskas šviežiai pagaminta, kaip ir įvairios užkandinių bandelės bei pjaustomi pyragai, kurie išperkami dar šilti. Prie stalo neužilgo įsitaiso kačių būrelis ir tyliai medituodamos laukia savo gardaus kąsnelio. Graikiškos salotos ir kebabas, užsigeriant visai neblogu vietiniu alumi „Skopsko“pamažu užpildo skrandį, tad galime stebėti šalia vykstantį ganėtinai ramų gyvenimą, kartas nuo karto sudrumsčiamą garsių padavėjų kvietimų prisėsti jų kavinėje.Laikas nuo laiko vis pribėga vaikai pasiūlyti parduoti kvepalų, cigarečių ar kitų niekučių.
Nutariame dar paslampinėti po senamiestį ir kitoje kavinukėje išgerti kavos su konjaku. Kava gera ir stipri (atnešamas ir vandens stiklas), o konjaką patiekia su ledu. Visai neįprasta ir mūsų akims netinkama. Negana to, dar atneša nedidelį kibirėlį ledukų. Aplink sėdi nedidelės vietinių vyrų kompanijos. Bendrauja, gurkšnoja kavą ir rūko. Rūkoma labai daug.
Pro gatvės“ barankų“ pardavėją atgal arkiniu tiltu traukiame į europinę miesto dalį. Seklios Vardaro upės viduryje subridę iki pusės žvejoja žvejai. Kažin, ar jie ką pagauna tame rudai drumzliname vandenyje?
Ši miesto dalis visai kitokia. Pasitinka mus savo triukšmingomis, dūstančiomis nuo automobilių gatvėmis, europietiškų firmų pavadinimais ir prekėmis. Moterų su skarelėmis ant galvos vos viena kita. Sėdame ant suolelio pėsčiųjų alėjoje, per kurią kartkartėmis pralekia motoroleriai. Skopjėje yra Makedonijos mokslo ir meno akademija, universitetas, tad jaunimo gatvėse nemažai. Iš kažkur garsiai sklindanti muzika natūraliai įsilieja šioje ganėtinai triukšmingoje miesto dalyje. Stebime balkone rūkančią močiutę. Ne tiek rūko, kiek stebi praeivius. Tuo tarpu, nuo smilkstančios cigaretės pelenai sėkminga krenta ant praeivių galvų. Darbo diena baigiasi ir žmonės neskubėdami traukia būriais link senamiesčio, sėdasi prie stalelių kavinukėse, bendrauja. Paėjėjus tolėliau, pėsčiųjų alėjos gale, prie parkelio – paminklas Motinai Teresei. Didelius darbus nuveikusi moteris, gimusi Skopjėje, 1910 m. rugpjūčio 26d.

Artėja laikas išvažiuoti. Dulkinomis ir šiukšlinomis gatvėmis traukiame link autobuso, braunamės per sausakimšas žmonių miesto transporto stoteles. Lengviau atsikvepiame jau išvažiavę iš šio savotiško miesto. Leidžiantis sutemoms, pro langą stebime kraštovaizdį. Kuo toliau nuo Skopjės, tuo jis gražesnis. Mūsų akims atsiveria kanjonų grožis, tik gaila, viskas labai išdžiūvę. Įdomu, kaip čia viskas atrodo pavasarį? Tačiau prieblandoje kalnų geltonis įgauna naują įdomų atspalvį, paįvairinamą tamsiomis žemaūgių medelių dėmėmis. Kelių būklė taip pat daug geresnė.
Iš Graikijos taip pat tenka grįžti tranzitu per Makedoniją, kur pasikartoja ta pati istorija su muitininkas. Žmogaus dar nesimato, bet jau girdisi žodžiai, suprantami visomis kalbomis: „Taksa-Metaxa“. Ne tokie naivūs tie lietuviai, kad pultų dalytis „Metaxa“ buteliais. Geriausia apsimesti, kad nesupranti, ko čia kas nori. Tad vėl tenka pasitenkinti mažu. Vairuotojams tiesiog įsakoma padaryti geros kavos. Kavos -prašom, vaišinkitės.
Maža, išdidžių, bet nuvargintų amžinų nesantaikų žmonių šalis, pagrįstai galinti didžiuotis savo istorija atskleidė tik labai mažą savo šalies puslapį. Gal kada nors, kitą kartą pasiseks pamatyti dar kelis šios šalies kampelius.
Makedonijos dinarai 100 Denarų – 5,6 Lt. Keitimui mieliau ima eurus, bet jeigu liks pinigų ir norėsite atsikeisti juos atgal, tai geriau bandyti tai daryti vietoje, nes net Graikijoje jų nesuperka.