Tolima, bet kartu ir artima : Gruzija ’11 (2 dalis)

Vienas geriausių ir labai mus nudžiuginęs dalykas, susijęs su kelione į Gruziją, buvo tas, kad skridom iš Vilniaus. Antras malonus dalykas buvo tas, kad į bilieto kainą automatiškai įtraukiamas ir bagažas, taigi, kiekvienas žmogus gauna 8kg rankinio bagažo, ir 20kg. papildomo. Dviese galėjom vežtis 56 kilogramus – tikrai neprastas kiekis, kurio, net ir skrisdami atgal su nemažu kiekiu lauktuvių, pilnai neišnaudojom. Dažnai skraidantys su Ryanairu taipogi žino, kad jų 737-800-ieji Boeing‘ai daug vietos kojoms, o ir apskritai daug vietos, nelabai turi – šiuo atveju vėlgi buvo labai malonu skristi ukrainiečių Embraer lėktuvu : jis nedidelis, jame daug vietos, patogios sėdynės, o kadangi lėktuvas mažas, tai ir leidžiantis ne taip krato, kaip didesnius lėktuvus – žodžiu, vieni privalumai 🙂

Taigi, vieną saulėtą šeštadieninę Rugpjučio popietę atvykom į Vilniaus oro uostą, atlikom būtinuosius formalumus, ir po poros valandų jau leidomės tarpinėje mūsų kelionės stotelėje – Kijeve. Šešios valandos oro uoste, laukiant kito skrydžio, neatrodė labai viliojančiai, ir todėl buvo labai džiugu, kad dar būdami Lietuvoje sukontaktavome su pažįstamu žmogum iš Kijevo, kuris mielai sutiko mus šiek tiek užimti – pavežioti po Kijevą, aprodyti įdomesnes vietas, netgi šiek tiek ir papasakoti apie jas.

Kijevas vistik nepasirodė labai įspūdingas miestas – taip, yra gražių vietų, gražių pastatų, bet kažkokios įpatingos auros jis neturi, susižavėjimo nekelia. Kad ir kaip bebūtų, kelias valandas praleisti vaikštant po naują, nelankytą miestą yra daug geriau, nei sėdėti oro uoste, tad ši pertrauka tarp skrydžių vistik buvo maloni ir atpalaiduojanti.

Galų gale, vistik, sulaukėm skrydžio, įsėdom į lėktuvą, ir štai, 3 valandą nakties mes pagaliau pasiekę savo tikslą – Tbilisi. Is anksto buvom užsisakę šiek tiek geresnį viešbutį, o tuo pačiu padarėm ir pirmą kelionės klaidą : paprašėm transfero iš oro uosto į viešbutį. Transferą, aišku, gavom, bet faktas, kad už 12-15 kilometrų atstumą vėliau nuo mūsų nuplėšė 30 baksų, mums visai nepatiko. Taigi, patarimas būtų toks : nesibaiminkit imt taksi, Gruzijoj ji tikrai nėra brangi. Be to, su taksistais dar galima, netgi ne tik galima, o ir reikia, pasiderėti. Tik geriau būtų kainą suderėti dar neįlipus pas jį į mašiną.

Bevažiuojant į viešbutį mums išsprūdo pirmasis iš daugelio kelionės „Vach!!”. Miesto apšvietimas yra neįtikėtinas – netgi paklausėm vairuotojo, ar pas juos elektra labai pigi, kad tiek šviesų mieste plieskia. Žmogus paaiškino, kad elektra pas juos brangi, mūsų pinigais butų apie 25ct (nors tai gerokai pigiau nei pas mus, įvertinus jų bedarbystės ir vidutinio atlyginimo rodiklius, supranti, kad tikrai brangu), tačiau valstybei gerai apšviesti miestai yra garbės reikalas. Būtent dėl to pas juos nėra nedegančių gatvės žibintų, kiekvienas vos kiek reikšmingesnis pastatas iš visų pusių apšviestas prožektoriais ir į šaligatvį įmontuotais halogenais, ir visa tai galioja ne tik centrui, bet ir miesto pakraščiams. Taip pat verta paminėti, kad visas šitas pokalbis vyko beveik miesto centre švilpiant 120-130km/h greičiu, per vidurį dviejų eismo juostų – kaip jau rašiau pirmoje dalyje, eismo juostos pas gruzinus atlieka tik rekomendacines funkcijas.

Apie patį viešbutį nieko blogo negaliu pasakyti : jaukus, gražiai įrengtas, tikrai geroj vietoj, beveik pačiame Tbilisi centre, puiki miesto panorama. Tačiau kartodamas kelionę jo nebeimčiau. Ne dėl to, kad kažkas buvo blogai, ar kažkas nepatiko – ne. Tiesiog, daug pigiau ir maloniau yra apsistoti pas žmones. Negana to, dar ir vakarienę su pusryčiais gausi, ir vynas liesis nenutrūkstančia srove 🙂

Sekančią dieną pakilom, papusryčiavom ir išėjom pažindintis su miestu. Aplankėme centrą, prasiėjome pagrindine Tbilisio gatve – Rustaveli prospektu, kuris pasirodė įdomus jau vien tuo, kad mums, vilniečiams, reprezentacinė miesto gatvė asocijuojasi su, tarkim, Gedimino prospektu, Pilies ar vokiečių gatvėmis, na, žodžiu, pėsčiųjų arba labai riboto eismo gatvėmis. O Rustaveli – 6 eismo juostų arterija, kuria važiuojantys vairuotojai nepasibodi paspaust iki 100km/h ir daugiau.

Užlipome ir iki vieno pagrindinių Gruzijos simbolių – ant kalvos stovinčios gruzinų motinos, kuri vienoje rankoje laiko vyno taurę –svečiams, o kitoje rankoje priešams skirtą kalaviją. Iš principo šią dieną matėm nedaug, nes vistik miegojom trumpai, buvom pavargę nuo skrydžio ir viso to kas vyko prieš skrydį – atvykimai į oro uostus, Kijevas, atvykimas į mūsų viešbutį tik apie 4 ryto – tad labai nesiplėšėm, tuolab kad abu nesam patys didžiausi miestų gerbėjai. Bevaikščiodami po miestą porą kartų prisėdom užkasti, padegustuoti vyno, žodžiu, buvo tingi, karšta, skani atostogų pradžia.

Deja, kaip dažniausiai būna, jei kažkas vyksta per gerai, lauk bėdos. Taip atsitiko ir mums : dar būdami Lietuvoj pasinaudojome viename iš road.lt skelbtų pasakojimų pateiktų kontaktų ir susisiekėme su tokiu piliečiu Naseru, kuris mums pažadėjo pabūti mūsų gidu ir vairuotoju Kakheti regione – Gruzijos vyndarystės širdyje. Preš išvažiuodamas jam paskambinau dar kartą, Naseras patikino, kad labai laukia ir ruošiasi. Ir ką jūs manote, nusipirkęs gruzinišką kortelę aš jam skambinu, norėdamas galutinai sutarti laiką ir maršrutą, o Naseras man ir sako „I am sorry, i have important business in Batumi“. Taigi, paprasčiau pasakius, jis iš pradžių su mumis sutarė, o po to paprasčiausiai pametė ir net nesiteikė pranešti. Tad jei kur nors aptiksite jo kontaktus – nepasitikėkite, nes ir jums paskambinus jis gali but išvykęs „svarbiais reikalais į Batumi“.

Taigi, supykę ant Nasero ir susinervinę, nes jo kiaulystė gerokai pakomplikavo mūsų ir taip pakankamai trumpos kelionės planus, padarėme antrą klaidą – kitą vairuotoją/gidą susiradome viešbutyje. Vėliau, į kelionės pabaigą, jau susipažinę su šalim, padarėm išvadą, kad jam smarkiai permokėjom. Negana to, dar ir „gidas“ iš jo buvo toks pats naudingas, kaip, pavyzdžiui, kupranugaris 🙂 Na, paprasčiau sakant, nieko gero.

Na, bet ką radom, tą radom, antrą kelionės dieną iš pačio ryto sėdom į mašiną ir išvažiavom i dviejų dienų turą po Kakheti regioną. Pati pirma vieta, į kurią nuvykome, buvo Davit Gareji vienuolynas. Tai yra vienas iš trijų Gruzijos urvinių miestų. Visi vienuolyno kambariai yra iškalti uoloje, joje vienuoliai ir gyvena, jau ne pirmą šimtmetį. Pati vieta yra labai nuošali, prie pat sienos su Azerbaidžanu, ir yra nepasiekiama jokiu viešuoju transportu. Nepaisant to, marso dykumą primenanti aplinka, kurioje įsikūręs šis vienuolynas, yra nuostabi – įvairių spalvų ir atspalvių uolos, akmenys, kalvos, kalvelės.. Vieninteliai gyvi šioje dykynėje yra tik keli ten gyvenantys vienuoliai, besilankantys turistai, driežiukai ir vienas kitas kartais virš galvų praskrendantis paukštis. Davit Gareji yra būtina aplankyti vieta.

Tęsdami tos dienos kelionę, pasiekėme Bodbe vienuolyną. Tai yra cerkvės ir vienuolyno kompleksas, labai populiari piligriminių kelionių vieta, mat čia yra saugojamos su šventąja Nino, moterimi, ketvirtame amžiuje apkrikštijusia Gruziją, susijusios relikvijos. Taip pat, nusileidus nuo kalno, ant kurio stovi vienuolynas, pasieksite šventą šaltinį, kurio vanduo tariamai turi gydomųjų galių. Gruzinai tuo gan rimtai tiki, nes būdami šiame vienuolyne matėme ne vieną šeimą, atvažiavusią su akivaizdžiai ne visai sveikais vaikais – greičiausiai jie važiavo būtent prie šaltinio.

Kalbant apie vienuolynus, svarbu pabrėžti, kad juose egzistuoja tam tikras aprangos kodas. Moterys turi prisidengti galvas, negalima dėvėti trumpų sijonų, šortukų, bei kelnių. Vyrams draudžiami šortai. Abiems lytims taip pat geriau vengti maikučių be rankovių. Vėlgi, dar vienas svarbus momentas yra tas, kad Gruzija – tai ne Vatikanas, kur gali atstovėt pusantros valandos eilę, kad patektum į Petro baziliką, bet jei būsi netinkamai apsirengęs, tavęs tiesiog neįleis, o visa kita – tavo problemos. Beveik prie kiekvienos cerkvės ar vienuolyno, kuriuos lankėme, įėjimo kabo stoveliai, ant jų – paprastučiai sijonai ir skarelės. Kitaip sakant, mes norime, kad jūs gerbtumėte mūsų šventas vietas, bet tuo pačiu mes norime, kad jūs jas vistik aplankytumėte ir apsigrožėtumėte. Beje, vyrams pagalbinių priemonių nėra, tad šortus Gruzijoje vistik geriau pamirškite, arba rezervuokite juos kurortams ir pajūriui.

Šalia Bodbe, už kelių kilometrų yra įsikūręs Sighnaghi miestelis. Gruzijoje jis vadinamas „meilės miestu“, mat vestuves švenčiantys gruzinai labai mėgsta važiuoti aplankyti šį miestą. Tai tikrai žavingas, nedidelis miestukas, įsikūręs ant skardžio, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai į greta plytintį Alazani slėnį, kuriame išauginama labai nemenka dalis šalies vynuogių. Jei kada užsuksite į kokią vynoteką, kuri prekiauja ir gruziniškais vynais, tikėtina, kad rasite nemažai vynų, turinčių užrašą „Alazani valley“ – būtent greta Sighnaghi esančiame slėnyje jos ir bus išaugusios. Taip pat, jei kada pavyks aplankyti šį miestą, viename iš miesto kampų yra labai faina kavinės lauko terasa, nuo kurios visas slėnis – kaip ant delno.

Sekantis aplankytas Alaverdi kompleksas siekia 6 amžių. Tiksliau, 6 amžių siekia vienuolynas, o greta stovinti katedra statyta 11 amžiuje. Tai tikras architektūrinis šedevras, o siekdama 55 metrus aukščio, Alaverdi katedra užima antrą vietą Gruzijoje, nusileisdama tik Tbilisioje stovinčiai Tbilisi Sameba katedrai. Nors šis kompleksas ir nestovi kokioje nors įspūdingoje gamtos kertelėje, kas, beje, Gruzijai yra gan reta, nes dauguma vienuolynų pastatyti labai gražiose vietose, tačiau aplankyti jį vistiek verta. Alaverdis, kaip ir labai labai daug Gruzijos vienmuolynų ir cerkvių, dabar taip pat yra restauruojamas, mat sovietmečiu šios šalies religiniai objektai ypač nukentėjo, nemažai freskų ar kitų meno kūrinių sunaikinta negrįžtamai, mat bažnyčios būdavo paverčiamos kareivinėmis, o kad religiniai motyvai nedarytu „neigiamos įtakos moralei“, juos paprasčiausiai uždažydavo. Dar vėliau bandėm užsukti į Ikalto vienuolyną, tačiau pavėlavom, mat nuo 19 val. vartai uždaromi ir lankytojai nebeįleidžiami.

Nakvynės užsukome į Kakheti regiono sostine, Telavi. Telavis yra 20 000 gyventojų miestas, iš esmės nelabai ir turintis kuo pasigirti be poros menkų muziejų, kuriuos aplankėme kitą dieną iš ryto. Būtent Telavyje pirmą kartą apsistojome nes viešbutyje, o privačiame name, kuriame viena gyveno Nelly – pusamžė literatūros mokytoja, kurios vyras pasimirė, vaikai išvažiavo laimės ieškoti į sostinę, ir, kaip dažniausiai ir būna, visai didelei šeimai statytas namas liko tuščias. Pas Nelly gavome ir puikią, sočią vakarienę, kurios visos neįveikėm, ir vyno, ir pusryčius, taip pat maloniai pabendravom. Kadangi per dieną neblogai nusivarėm nuo kojų, tai ilgai nenaktinėdami ir nukeliavom ilsėtis.

Iš ryto, ilgai netempdami gumos papusryčiavom ir patraukėm pirmyn. Pravažiuodami pro šalį šiek tiek stabtelėjome prie Gremi vienuolyno, tačiau jame nuo a iki z vyksta rekonstrukcijos, tad nei labai daug pamatysi, nei labai smagu vaikščiot, kai kas antra žingsnį rizikuoji isirioglint į šviežią cementą.

Todėl, ilgai neužtruke, nukeliavom toliau, kol pasiekėm Kindzmarauli gamyklą. Jinai seniau buvo karališkoji, tiekusi vyną išimtinai karaliui ir jo armijai. Pačioje gamykloje mus pasitiko gidė, pavedžiojo po teritoriją, parodė saugyklas, išpilstymo liniją, spaudyklas, na ir šiaip visas kitas patalpas. Po šio nedidelio malonaus turo laukė degustacija – ragavom keturių skirtingų kindzmaraulio vynų. Verta paminėti, kad visa ši atrakcija buvo nemokama, o kindzmaraulis savo gražą gavo po to, kai jų firminėje parduotuvėlėje neblogai apsipirkom – tiek sau, tiek lauktuvėms.

Įdomi situacija susiklostė degustacijos metu. Gamyklos darbuotoja papilstė vyno mūsų nedidelei kompanijai, po to papilstė toliau susėdusiai kompanijai. Apie vynus viską pasakojo rusiškai, kompanija su gidu irgi bendravo rusiškai, o galų gale mes irgi persimetėme keliais žodžiais. „Iš kur jūs?“, pasmalsavo žmogelis. „Mes iš Lietuvos, o jūsų grupė iš kur“ ? „iš ten pat“, išgirstam atsakymą jau nebe iš gido, o iš pačios grupės narių. Pasirodo, susiduūrėm su tautioečių alpinistų grupele, grįžtančia po kopimo į Šcharą – kaip tik ta kryptymi ir planavome patraukti kitą dieną. Išssikalusinėjom apie orus, sąlygas. Tautietis mūsų nepradžiugino, papasakojęs apie baisias liūtis, na, bet kadangi planas jau buvo sudarytas, nusprendėme jo ir laikytis.

Prisiragavę vyno, patraukėme link Nekresi vienuolyno. Belipdami prie jo kone gavom galą : mums niekas nepasakė, kad iki vienuolyno bene dviejų kilometrų ilgio ištisinis serpantinas, be jokio pavėsio, ant saulės, kuri tą dieną pakaitino iki maždaug 33-35 laipsnių karščio, o mes netgi neturėjom nei lašo vandens. Ne vieną kartą kopdami keikėmės, klausėm savės, kokio velnio mes čia lipam, kas mus atginė į šią galerą, na ir panašūs egzistenciniai klausimai vis nedavė ramybės. Pasiekę vienuolyną galų išgriuvom po medžiais pailsėt. Mus pamatęs vienas vienuolis nubėgo kažkur į vienuolyno gelmes, ir greitai šalimais sukliuksėjo H2O srovelė, prie kurios, pamiršę visus nuovargius ir karštį, nulėkėm kaip tikri sprinteriai.

Atsigavę, patraukėm pažiūrėti, kas per stebuklas tas Nekresi vienuolynas, ir bematant supratom, kad nepaisant visų vargų, karščio, ilgo kopimo, neabejotinai buivo verta. Nekresi yra įsikūręs ant aukšto kalno, skardžio papėdėje, nuo jo atsiveria puikūs vaizdai į Alazani slėnį. Pats vienuolynas yra labai senas, kai siekiantis 6 amžių. Nemažai unikalios dvasios jam prideda ir faktas, kad dėl savo atokumo ir nebaisiai viliojančio 2 kilometrų žygio į tikrai stačią ikalnę (jei reiktų spėti, sakyčiau, kad viso kelio statumas svyruoja nuo 10 iki 12%), Nekresyje nesutiksit daug žmonių, o gali nutikti ir taip, kaip mums – mes buvome vieninteliai lankytojai. Tikrai smagu pavaikščioti po žavingas, beveik magiškas lankytinas vietas nesistumdant pečiais su kitais lankytojais, ir šis faktas mums ypač patiko. Vėliau, aptardami kelionę, lengvai sutarėm, kad Nekresi buvo pats įspūdingiausias turo objektas, ir vienas labiausiai mus sužavėjusių objektų visoje kelionėje.

Taigi, apvažiavę visą Kakhetijos regioną, patraukėme atgal į Tbilisi, kur planavome pailsėti porą valandų ir išvažiuoti į Zugdidi, kuriame pagal planą turėjome sėsti į maršrutką ir ja važiuoti iki Mestia, Svanetijos regiono sostinės, kur mūsų jau laukė žmonės, nuvešiantys mus į Ushguli, aukščiausią europos nuolat gyvenamą vietą – 2,2km auktyje įsikūrusį mažą, žavų kaimelį, nuo kurio ir Šchara jau ranka pasiekiama… Turėjome.. 🙂

Čia mus ir užklupo nemaloniausia kelionės dalis. Visų pirma, tai pagal planą mes apskritai turėjome iš Tbilisi skristi vietiniu reisu iki Mestijos. Tačiau, kai paskambinome pirmą kartą, bilietų dar nepardavinėjo. Kai paskambinome antrą kartą, bilietų jau nebebuvo. Tada pakeitėme planus. Nusprendėme važiuoti naktiniu traukiniu, jame išsimiegoti, ir ryte važiuoti į Mestia. Ka gi, šnekant trumpai ir aiškiai, negavome bilietų ir į traukinį. Pasirodo, rugpjūtį tiek gruzinų važiuoja atostogauti prie jūros, kad net į traukinį bilietus užsakinėti reikia prieš dvi-tris dienas. Teko visą naktį kratytis autobusu. Paryčiais, atvažiavę į Zugdidi, pradėjom ruoštis išlipti, ir neberadome savo fotoaparato. Labai apie po to sekusias kelias valandas nesiplėsiu, papasakosiu tik tiek, kad praleidom keturias valandas nuovadoj, kol iš mūsų pagaliau teikėsi priimti pareiškimus, kad visą tą laiką mus lydėjo vienas savanoriškai pasišovęs pagelbėti gruzinas, kad tik jo dėka mieste kažkur radome iš ko nusipirkti šiek tiek naudotą fotoaparatą, ir tik jo dėka turim nuotraukas bent jau nuo šio kelionės momento.

Taigi, užtrukę gausybę laiko, susigadinę daug nervų, galų gale Zugdidi-Mestia maršrutui pasiėmėm taksi, mat susisiekimas Svanetijoje yra, kukliai tariant, sudėtingas. Planas turėjo būti toks : atvažiavę autobusu, persėdam į maršrutką, laukiam, kol susirinks vairuotoją tenkinantis keleivių skaičius (mat maršrutkos pagal grafiką ten nevažiuoja), tada nuo keturių iki [penkių valandų važiuojam 130 kilometrų iki Mestijos, mestijoje susitinkam su mūsų laukiančiais žmonėm, tada dar 4-5 valandas važiuojam likusius 45 kilometrus iki Ushguli.

Tačiau besitampydami su policija, praleidom maršrutką, o sekanti planavo išvaž-iuot tik apie 3 valandą dienos. Nesunku suskaičiuoti, kelintą valandą mes butume atvykę į Ushguli. Todėl galų gale suderėjom su taksistu, jis mus netgi greičiau, nei planavom, atvežė į Mestia ( pasirodo, baisusis kelias Zugdidi-Mestia jau smarkiai remontuojamas ir nebe toks ir baisus, o po poros metų jis bus visiškai atnaujintas, ir maršrutas truks nebe 5-6 valandas, o viso labo kokias dvi su puse- tris). Vietiniai, beje, netgi tikisi, kad valdžia sutvarkys ir kalnų taką, o ne kelią primenantį Mestia-Ushguli atkarpą. To jiems ir linkėčiau, nes 45 kilometrus važiuoti daugiau nei keturias valandas visgi yra graudoka 🙂

Čia – trečia kelionės pasakojimo dalis.

P.S. – kadangi dėl ką tik minėtų priežasčių šios pasakojimo dalies nuotraukų neturiu, tai po porą foto iš aplankytų vietų susižvejojau iš įvairių viešai prieinamų šaltinių. Tikiuosi, labai nebarsit ir nesmerksit, kad ne savo foto įdėjau, juk darau tai gerų norų vedinas 🙂