TIUMENĖ – Rusijos langas į Sibirą.
Jeigu Sankt Peterburgas yra Rusijos langas į Europą, tai Tiumenė vienareikšmiškai yra mūsų didžiosios kaimynės raktas į turtingąjį Sibirą. Tiumėnė didžiojasi esanti pirmuoju rusų įkurtu miestu Sibire. Dabar jau populiarioje kultūroje legendiniu tapęs, Sibiro užkariautojas kazokas Jermakas 1583 metais užkariavo Sibiro chanatą. O caro įsakymu 1586 metais pradėti Tiumenės statybos darbai.
Nuo to laiko Rusija stipriai išsiplėtė. O Tiumenės krašto šiaurėjė 1960-aisiais atrasta nafta davė postumį regiono klestėjimui. Administraciniu atžvilgiu Tiumenei pavaldžios yra naftos turtingos šiaurinės Jamalo-Nencų ir Chantų-Mansių autonominės apygardos. Miestui tai suteikia galimybe mėgautis didžiulėmis įplaukomis į biudžetą. Šiuo metu Tiumenė pagal BVP vienam asmeniui pirmauja visoje šalyje, o pagal bendrą BVP nusileidžia tik Maskvai. Tai reiškia didelius atlyginimus ir karjeros galimybes, kurios pritraukia naujus gyventojus iš kitų regionų nepaisant atšiauraus klimato.
Palyginimui panašaus dydžio Briansko gyventojų dinamika: 1990 – 452.000, 2000 – 457.400, 2010 – 415.700, 2017 – 406.550. Tiumenės: 1990 – 486.000, 2000 – 503.400, 2010 – 581.900, 2017 – 744.550.
Kaip visa tai pasireiškia vizualiai būnant mieste? Visų pirma tvarkingos ir lygios gatves ir šaligatviai, o tai su periferine Rusija nesiasocijuojantis reiškinys. Antra – daug naujų statybų. Šešiolikaaukščiai kaip domino išrikiuoti palei pagrindines gatves ypač tas kurios yra arčiau aplinkkelio. Kaip ir Vilniuje kuo toliau nuo centro tuo gyvenamieji rajonai aukštesni (statybų sparta nusileidžia tik Maskvai). Trečia – Tiumenės mieste bazuojasi dvi Rusijos mastu stambios aviakompanijos. Daugelis didesnių Rusijos miestų neturi nei vienos aviakompanijos.
Taigi atvykti į Tiumenę atvykti lektuvu nesudėtinga, o štai kitas būdas turbūt labiau romantiškas. Tai Transsibiro geležinkelis prasidedantis Maskvoje ir pasibaigiantis Vladivostoke. Tiumenė yra tarpinė stotelė, kurioje galima sustoti ir pasidairyti po miestą bei apylinkes. Už 250km. nuo Tiumenės yra gražus istorinis Tobolsko miestas, kuris kažkada buvo Sibiro administraciniu centru. Tačiau, būtent dėl sprendimo Transsibiro geležinkelį tiesti pro Tiumenę, miestas neteko savo reikšmės.
Taigi atvykdami čia rasite gerą viešbučių ir kavinių bei restoranų pasirinkimą. Apart įprastinių tinklų unikaliausi yra uzbekiškos virtuvės restoranas Uzbechka ir šiaurietiškos etninės virtuvės pažiba Чум.
Miesto centras yra kompaktiškas ir visas įdomiausias vietas galima aplankyti per kelias valandas. Aišku pasivaikščiojimus reikia planuoti pagal metų laiką, nes žiemą čia ganėtinai šalta arba itin karšta vasarą. Tiesa –15 laipsnių šalčio Tiumenėje prilygsta – 5 laipsniams Lietuvoje. Taip yra del sauso kontinentinio klimato įtakos, kuri šaltį paverčia ne tokiu skvarbiu kaip mūsų jūros veikiamame regione.
Likimo ironija, tačiau įdomiausios lankytinos vietos yra gatvėse pavadinimais: Komunistinė, Lenino ir Respublikos. Taip Rusijoje net klestinčiuose miestuose vis dar galvoja, kad prie Sovietų buvo gerai. Ne bet kokioje, o būtent Komunistinėje gatvėje iš tolo spindi Šventos Trejybės (Свято-Троицкий) vienuolyno kupolai. Kažkada religiją persekiojusiųjų gatvėje galima stebėti pravoslaviškos tikybos renesansą. Vienuolynas gražiai sutvarkytas, netrūksta lankytojų, jaukūs interjerai – manau tai sakraliausia ir labiausiai autentiką iššaugojusi vieta mieste. Znamenskij (Знаменский) soboras miesto centre turi puošniausią eksterjerą ir yra seniausia šventykla Tiumenėje (XVII a. vidurys).
Judant miesto gatvėmis dėmesys krypsta į daugybės bankų ir naftos kompanijų ofisų pastatus. Žmonės iš tų pastatų ženkliai prisidėjo prie viešųjų erdvių įrengimo Tiumenėje. Miesto centre išsidriekęs Kultūros ir Poilsio parkas. Parke yra apžvalgos ratas, karuselės, atrakcionai, cirko pastatas su šalia stovinčiu praeityje garsiu aktoriumi J. Nikulinu (paminklo pavidalu). Apskritai, parkų yra tiek, kad praėjus vieną iš jų galima patekti į kitą. Arba užsukti į centrinę aikštę apsuptą Tiumenės vyriausybės ir Tiumenės srities Dumos rūmų. Aikštėje mano pirmasis ne Grūto parke sutiktas milžiniškas Lenino paminklas rodo kelią į šviesią ateitį.
Maloniai nuteikia Sibiro kačių skveras. Šiai mano mėgstamai kačių rūšiai pastatyti keli linksmi paminklai taip pagerbiant gyvunėlį, kuris naujakuriams padėjo užkariauti Sibiro platybes.
Žmonės Tiumenėjė nepriklausomai ar tai padavėja ar taksi vairuotojas ar praeivis yra mandagus ir žymiai geranoriškesni nei sakykim Maskvoje. Tiesa yra linksmų išimčių. Čia autobuse ne vairuotojas arba keleivių kontrolės buldogai atsakingi už bilietų kontrolę. Dėl 25 rublių (0,35ct.) vertės vienkartinio bilieto įsigijimo autobuse jus pradeda persekioti vyresnio amžiaus tetulė konduktorė. Ji spėja apstumdyti keleivius ir sugėdinti tiek jaunuolius tiek senolius, kad neperduoda pinigų už bilietus. Jos sugebėjimas, greitai judėti po autobusą už nieko nesilaikant, kelia susižavėjimą.
Miestiečiai didžiuojasi didžiausiu Rusijoje teatro pastatu ir Filharmonijos rūmais. Tačiau mano nuomone labiausiai turėtų didžiuotis pėsčiųjų krantinės promenada palei Turos upę. Tai vienintelė keturių lygių pėsčiųjų krantinės promenada visoje Rusijoje ir planuojama, kad tęsis kelis kilometrus. Krantinėje edukaciniais tikslais pastatyti paminklai pasakoja miesto istoriją. Iš krantinės galima užlipti ant Įsimylėjėlių pėsčiųjų tilto. Nuo kurio atsiveria vaizdas į cerkvių kupolus ir privačių namų miesto dalį kitoje upės pusėje.
Taigi Tiumenė paliko gerą įspūdį. Miestas kiekvienam keliautojui galėtų būti puikiu atskaitos tašku keliaujant į Sibiro platybes arba Transsibiro geležinkeliu toliau į rytus.
Afrikietiška patirtis. Aš vis pagalvoju, norėčiau ten ar ne ir vis niekaip neapsisprendžiu ))) Nors iš tikrųjų, tai visur įdomu, kur dar nebuvome, o šitam spalvingam žemyne matėm dar labai mažai. O per kur viešbutį ieškojot?
Šį kart per Booking.com
Viešbučius visada pasirenku labai vykusiai, viskas tvarkoje būtų ir šį kartą, kaip visada – centre, bet ten anksti temsta, o apšvietimas kaip balanos gadynėj. O dėl to „norėčiau aš ten, ar ne” – tai aš ir dabar dar galvoju. Žinoma, Kenija turi savų privalumų, žmonijos lopšys, kaip ne kaip. Tačiau Egzotiškesnis man buvo, na kad ir Marokas.
Gražu ten, gamtoj. Bet kainas, kiek paskaičiau pasakojime, tai iš tikro užsilupę chebra nevaikiškai.
Gražu, tačiau daugiausiai egzotikos – safariuose. O į juos be pinigų patekt neišeina. Jie lupa daug, bet mūsų ar rusų turoperatoriai – dvigubai tiek. Safarius galima įsigyt ir internetu – tačiau neverta, nes irgi plešia.
Vis tik geriausia yra vykt su jų turizmo organizatoriais. Pritaikyti džipai, ir patys žino ką daro. Kokią kainą yra, tokia ir yra. Į trečią safarį mes važiavom su viešbučio proteguotu taksistu. Žuvęs reikalas – mašina be liuko, langai užtamsinti, o vairuotojas važiuoja paskui kokią nors kitą mašiną, bado mobilųjį, ir jokie ten žvėrys jo nedomina.
Teko būti PAR ir tai buvo egzotiškiausia kelionė so far. Užsibrėžiau sau tikslą pakeliaut po sub sahara šalis kada nors.
sillwio,
graži mūs žemelė, nuostabių vietų daug. Pažiūrėjau į Jūsų keliones, dar laukia Azija – kaip nors į Birmą, į Kambodžą reikėtų, kol dal neužplūdo marios turistų..
Kaip visad Alvydo patyrimus perskaičiau su malonumu. Labai sutinku, kad mum daugeliui reik pamatyt Afriką, kad nustotme dejuoti.
Man Afrika labai ir labai patinka. Dėl nuostabios gamtos ir gyvūnų, kurie dar laimei, gali tuose parkuose gyvent pusiau laisvai (pusiau, nes mes, turistai, važinėdami ratais aplink tikrai juos užknisam). Sutinku mokėt nemažai už tuos apsilankymus, nes kitaip, bijau, jei parkas nebus geras pajamų šaltinis, jo gali nebelikt… geriau jau mokėt.
Ir žmonės ten daugiausiai puikūs, nors Kenija, lyginant su Etiopija yr daug labiau turizmo sugdinta ir man jie pasirodė agresyvesni pinigų prašytojai. Betkokiu atveju, afrikiečių pozityvumas ir visiškas susitaikymas su situacija ir sugebėjimas būt laimingiems net ir skurdžioj lūšnoj yra kone tobulas, ir aš jiems to pavydžiu.
Ra,
gyvūnų Kenijoje dar yra tik todėl, kad egzistuoja tie parkai. ZONOS. Jei ne – seniai visi būtų iššaudyti ir kitokiais būdais nugalabyti. Iki vieno. Kuo daugiau pasaulio matau, tuo baisesniu žvėrim laikau žmogų. Dėl „mes šito nusipelnėm” – pagatavi bet ką padaryt. šaudo gyvūnus, visus, naikina miškus, visus, neseniai pakraupau, kai dokumentiniame filme pamačiau, kaip nupjaudinėja pelekus gyviems baltiesiems rykliams. O paskui suluošintus paleidžia atgal į vandenyną.
mes ir esame baisiausi sutvėrimai Žemėje…