Taivanis – kontrastų sala

Skrydis lėktuvu iš HK į Taivanį trunka tik 1,5 h ir aš jau Kaohsiung – tai antras pagal dydį Taivanio miestas ir 6 didžiausias pasaulio uostas. Kaip visada, pirmiausiai susirandu savo viešbutį (keistu pavadinimu – 202), kur manęs niekas nepasitinka – žmonių nulis, viskas atrakinta. Tik didelis užrašas ant sienos – numeris kur skambinti, kad užregistruotų nakvynei. Truputėli keistai pasirodo toks visiškas pasitikėjimas ir saugumas. Tačiau po kiek laiko pripranti prie daug labiau atsipalaidavusio ir ramesnio žmonių gyvenimo būdo, niekas čia neskuba ir nesidrasko kaip Honkonge, vietiniai visada atviri naujoms pažintims ir itin draugiškai priima turistus.

Apžiūrėjęs miestą, sekančią dieną patraukiu i Kenting – pačius salos pietus. Tai nacionalinis parkas, su karštomis versmėmis, kalnais ir nerealiais pajūriais (turiu omeny ne tik jaukius balto smėlio paplūdimius, kurių irgi apstu, o akmenuotus lavos krantus ir stačias uolas). Kaip visada išsinuomoju motorolerį ir patraukiu po apylinkes – kalnus, pajūrius ir žinoma patį piečiausią salos iškišulį. Taip pat aplankau viena didžiausių pasaulio jūrų muziejų, garsėjantį savo milžiniškais akvariumais, rūšių gausa bei stikliniais tuneliais.

Vienas iš skirtumų kai keliauji pats vienas, tai, kad esi labiau atviras naujoms pažintims. Per kelionę teko susipažinti ir pabendrauti su daug įvairių žmonių: nuo studentų iš Japonijos ar muzikantų iš Čekijos iki atominės elektrinės inžinieriaus. Geras būdas praplėsti akiratį.

Po kelių dienų salos pietuose patraukiu i Taitung. Čia vyko draugų iš Indijos ir Taivano – tai ir buvo pradinė priežastis aplankyti Taivanį. Kartu su dideliu draugų būriu po vestuvių patraukiame į Chihpen – miestelį kalnuose, garsėjantį karštomis versmėmis. Labai įspūdingai atrodo rūkstantys tiršti balti garai vos ne iš kiekvieno namo. Būtų šiaurė – sakytum žmonės šildosi, kūrenasi, bet ne prie 25 laipsnių temperatūros. Padrybsom karštose versmėse ir tose pačiose versmėse išsiverdam bulvių bei kiaušinių (vištos, aišku). Egzotika.

Po karštų vonių patraukiu į Alishan. Iš visos kelionės – ši vieta patiko labiausiai! 2,5 km aukštis, nuostabūs kalnai ir debesų jūra po kojomis. Ir žinoma didžiuliai medžiai – kai kurie daugiau kaip 2000 metų senumo. Alishan – vienas iš trijų pasaulio vietų dar turintis siaurą geležinkelį, kuriuo buvo gabenami nukirsti medžiai. Šis geležinkelis buvo pastatytas japonų, jiems okupavus salą prieš II pasaulinį karą.

Nuostabią gamtą ir kalnų ramybę truputėli drumstė masės žemyninės Kinijos turistų, nepasižyminčių didele kultūra ir visur varinėjančių dideliais tuntais.

Po kelių dienų Alishan – laukia sekanti stotelė Sun Moon Lake. Didžiausias Taivanio ežeras 700 metrų aukštyje apsuptas kalnų. Išsinuomavęs motorolerį apvažiuoju visą ežerą. Įspūdingos šventyklos ir labai graži gamta. Žinoma pilnam rinkiniui – paplaukioju laivu po ežerą, bilietą dvigubai pigiau suvairuoja hostelio kuriame apsistojau savininkė. Taip pat padovanoja adapterį elektros lizdui ir dar užsako man pigiausią viešbutį Taipėjuje (aš net neprašiau). Žiauriai draugiški žmonės!

Na kaip jau supratote sekanti stotelė – Taivanio sostinė Taipėjus. Apsistoju hostelyje, kurio savininkas meksikietis. Dušai balkone bio tualetų budelėse – pirmą kartą mačiau tokį sprendimą taupant vietą. Po Taipėjų su motoroleriu važinėtis butų lygu savižudybei, todėl pasitenkinu metro bei autobusais. Žinoma, aplankau garsiausią ir didžiausią istorinį Kinijos meno kūrinių muziejų – National Palace Museum. Taip pat pasaulio religijų muziejų bei kelis kitus. Pasikeliu į aukščiausią pasaulio pastatą Taipei 101 su greičiausiu pasaulio liftu kuris į beveik 400m aukštį pakyla per 39s ir išvysto ~1 km/min greitį. Užgula ausis besivažinėjant. Be pasikultūrinimo, kitas garsus dalykas kuriuo garsėja Taivanis – maistas ir naktiniai turgūs. Jei tik būdavau didesniame mieste, visada vakarieniaudavau turguje. Milžiniškas pasirinkimas ir man kaip mėsos mėgėjui – tiesiog rojus. Aišku 70% viso to gėrio negali identifikuoti. Valgydavau kas skaniai atrodo ir dažniausiai neprašaudavau. Didžiausiais delikatesas ką teko paragauti – kalnų varlių sėklidžių latakai. Aišku pasakė ką valgiau tik po to kai pabaigiau. Niekšai…

Po 3 dienų Taipėjuje patraukiau į Hulien. Ten išsinuomavau motorolerį ir patraukiau į Taroko Gorge. Turbūt pati garsiausia ir labiausiai lankytina Taivanio vieta. Milžiniški kalnai ir didžiulės stačios kelių kilometrų uolos, siauri serpantinai ir begalės tunelių. Tiesiant šį kelią žuvo labai daug žmonių. Na, čia reikia žiūrėti nuotraukas.

Grįžęs į Taipėjų nusipirkau greitaeigio traukinio bilietą. Traukinys labiau panašus į lėktuvą nei į traukinį, išvysto 300 km/h greitį ir Tainan buvau po 1,5h vietoj 6h su normaliu traukiniu. Iš patirties galiu pasakyti, kad traukiniui tik pradėjus judėti ir bėgėjantis iki 300 km/h greičio, labai nekokia idėja nueiti į tualetą – stovėsi skersas viso proceso metu…

Tainan – seniausias Taivanio miestas. Aplankiau olandų forto liekanas bei kelias seniausias Taivano šventyklas. Siauros gatvelės, seni autentiški pastatai. Orientuotis itin sudėtinga, turistiniai žemėlapiai atvaizduoja tik stambiausias gatves ir kadangi Kinija pereina prie kito pihnyn standarto (atvaizduoti pavadinimus romėniška abėcėle), daugelis gatvių pavadinimų ant pastatų skiriasi nuo tų ką turi žemėlapyje.

Per visą kelionę linksmiausia buvo bendrauti su vietiniais. Labai draugiški ir visada stengiasi padėti, nesvarbu, kad patys žino vos vieną kitą anglišką žodį. Vietiniuose restoranėliuose ar užkandinėse dažniausiai pasikviesdavo i virtuvę ir parodydavo ką turi, o tada jau pirštų pagalba surodai ko tu nori ir kiek. Taip pat įstrigo vienas nutikimas mažame miestelyje, kur turėjau pakeisti traukinį i Taitung. Ieškodamas interneto kavinės tiesiog užėjau į vieną parduotuvę pasiklausti kelio, man buvo paaiškinta, kad šiame miestelyje jokių interneto kavinių jie neturi ir iškart pasiūlė pasinaudoti savo kompiuteriu. Sėdžiu sau už prekystalio kažkokioj mobiliakų parduotuvėj, tikrinuos paštą… Egzotika, su mielu noru sutikčiau pakeliauti po Taivanį dar kartą.

Šaltinis: lauristravels.blogspot.com