Tailando stebuklas – gyvenimo džiaugsmą skleidžiantys tajai

Tailandas, 2007 metų rugpjūtis

Keliauti kažkada seniai mane paskatino pirmoji mano specialybės dėstytoja Marija. Didelis ačiū jai už tai. Dabar į keliones vykstu vedamas įvairių paskatų, dažnai noriu pažiūrėti to, ko mes savo šalyje neturime ar jau nematome. Šiomis dienomis kelionės yra ir gana nebloga galimybė pamąstyti ar pabėgti nuo įgrisusių besikartojančių reiškinių Lietuvoje, nuo mūsų laikraščių, televizijos, o jeigu keliaudamas dar gauni prisiliesti prie grožio, tai tokia kelionė pasiteisina visu šimtu procentų.

Važinėdamas ar skraidydamas po įvairias šalis (dažniausiai keliaujame dviese, kartais keturiese) įsitikinau, kad daugiausiai keliauja ne tie kurie turi daug pinigų, o tie – kurie labai nori ir mėgsta keliauti.Tad ir mėginu parašyti šiek tiek informacijos būtent šitai keliautojų grupei. Aš visada skatinu net menkiausią pažįstamo ar bendradarbio norą pabūti kitose šalyse, nes absoliučiai kiekvienoje šalyje galima atrasti ką nors įdomaus ir įsimintino.

Rugpjūčio mėnesį trečiąjį kartą lankėmės Tailande. Dar šioje šalyje buvome 2000 ir 2006 metais. Paskaičius atsiliepimus internete, išaiškėja keistos išvažiuojančiųjų į Tailandą „specializacijos“: vieni išalkę sekso industrijos, kiti pagauti visiškos laisvės, “palaidos balos“ iliuzijos, tretieji – neva dėl to, kad ten viskas beprotiškai pigu.

Deja, pragyvenimas Tailande nors ir nėra labai brangus, tačiau brangsta sulig kiekvienais metais. Sekso industrija, tikiuosi, ne visus domina, nors jos ten yra sočiai, o palaidumo ir laisvės ko gero pas mus galima atrasti kur kas daugiau.

Sutinku, kad tajai yra tauta, kuri padeda atsipalaiduoti, tarsi nieko nedraudžia, bet mes ten pamatėme dalykų, kurių gimtinėje labiausiai pasiilgstame. Bet kokio gymio moteris ar vyras Bankoke, užmiesty ar bet kur kitur ten gali vaikščioti be baimės naktį ir dieną, ir jų niekas neužkabins; nei su blogais kėslais, nei su labai gerais. Toks įspūdis, kad Tailandas vadinamas milijono šypsenų šalimi ne dėl to, kad nuolat šypsosi. Amerikiečiai irgi šypsosi, ir švedai, bet po dešimties dienų nuo jų pritemptų šypsenų negera darosi. Nieko nuoširdaus tose šypsenose be baltų dantų nėra. O tajų šypsenos yra paprastos ir nuoširdžios. Žinoma, Tailande daug jaukumo suteikia ir pats klimatas, žmonės turi mažiau rūpesčių. Net „bomžai“ čia puikiai išgyventų: jiems tereikėtų nueiti į džiungles, ir jie ten be vargo atrastų nemažai uogų ar vaisių, arba užtektų įbristi į jūrą ir gausiai prisirinkti midijų. Teliktų tik pasiprašyti degtukų.

Tailandiečiai garsėja tuo, kad yra labai ramūs miniatiūriniai žmogiukai, ir tu jautiesi nuoširdžiai laukiamas, kad ir kur eitum. Ne, jie visai nesmalsūs, ne kaip kokie turkai ar tunisiečiai, kurie nepraleis praeiti pro šalį, kol neišmelš iš tavęs, iš kokios šalies tu esi, kada atvykai ir ko nori. Tajai turi dvasinės pusiausvyros, gerumo ir parduotuvėj, turguj ar taksi jautiesi be galo jaukiai. Gyvenime niekada nenorėjau kokioj svečioj šaly įsikurti, bet pabuvęs Tailande susimąsčiau…

Vištos ryškesnės už sekso mergaites

Ten dangus dažniausiai šviesus, 365 dienos saulės, kartais per karšta, bet tai yra neregėto grožio šalis – visut visutėlė žalia, kalnuota, tropikai ir subtropikai, pilna palmių, keistų gyvių, egzotiškų rojaus paukščių. Bet antrą kartą lankydamasis praregi, kad šalis stipriai suniokota, džiunglės iškirstos. Žemė derli, dosni, ir vėl augina sunaikintus daigus. Bet jums su kaupu atseikėta atgaivos nacionaliniuose parkuose, kur tik įžengę 20 metrų į džiungles takeliu turistams patirsite pilnatvę. Šiaip jau po džiungles be palydinčiojo laigyti nerekomenduočiau, nes tai iš tiesų nėra saugu ir gana pavojinga.

Ne veltui daugelis keliauninkų Tailandą vadina pasaulio rojumi. Didžiausia egzotika čia gali būti net ne rožiniai flamingai ar priešistoriniai ropliai, o paprasčiausios vištos prie vienuolynų: trumpakojės, spalvotos, ilgakojės, raibos, mažos ir didelės, labai didelės… Žodžiu čia jų tokia įvairovė, kad vien vištų pulkas jau gali palikti neišdildomą įspūdį.

Net neketinę apsilankyti sekso kvartale jūs galite tenai patekti, ir tikriausiai pateksite, jei panorėsite nukakti į naktinį turgų arba jus ten nuveš „tuktuko“ (motociklo su trimis ratais) vairuotojas net jums nesusivokus. Tačiau sekso industrija Tailande yra šiek tiek kitokia nei mes įsivaizduojame. Jeigu ankstyvų vakarą ar gilų vidurnaktį gatvėje pamatysite būrelį mergaičiukių, panašių į mūsų mokines ar nesenų laikų pionieres su itin trumpais sijonėliais ir spalvotomis skarutėmis, ar panašias į stiuardeses, tai jos būtinai įteiks jums skrajutę, kurioje bus kvietimas ne tortui valgyti ir kavutei siurbčioti… Tikriausiai tik tada susivoksite, jog tai laisvo elgesio mergaitės. Sekso industrija daugelyje šalių yra slogus verslas, aplink save skleidžiantis žiaurumą, o Tailande jie tai daro“lengvai, tarsi žaisdami.“ Gal tai tik išorinis lukštas, žinoma.

Šventovės kaip nėriniai

Vienuolynų aplankėme labai daug įvairiuose miestuose, vienuolių amžius čia labai įvairus ir tikriausiai neribotas: nuo mažo vaiko iki seneliuko.

Keistai nustebina, jog vienuolynai – ramybės salos, ir jei pas mus pamaldūs ir išdidūs vienuoliai neša savo abitus, iš aukšto žiūri į mirtinguosius, tai šičia kiekvienas vienuolis veržiasi su tavimi šnekėti. Apie viską. Be jokios „atsivertimo“strategijos. Vienuoliui ten draudžiama dirbti, žinia, o jeigu jis medituoja, tada žinoma pas tave pakėlęs savo oranžinius „undarokus“ neatbėgs.

Šventovės visos yra kaip mūsų nėriniai: išmegztos, be galo daug rankų darbo, vien rankų darbas, o einant aplink jas dar atrasite mažų šventovėlių, į medį atremtų Budų ir „Budulių“ statulėlių. Ir kartais kyla negeros mintys: o gal ir gerai, kad čia iš buvusios sąjungos yra tiek nedaug žmonių?

Aš nežinau ar iš vis noriu šnekėti apie Tailandą. Vienas mūsų tautietis ten pabuvojęs parašė, jog jis nenorįs, kad lietuviai ten važiuotų. Ir aš suprantu kodėl. Stebiuosi tajais, kaip jie sugeba išlaikyti savo gyvenimą, tradicijas, darną, kai aplink yra tokia didžiulė turistinė laisvė. Tam turbūt ateis galas, o tiems kurie nori važiuoti į Tailandą ir jo nematyti reikia vykti į Patają. Tai yra triukšmingas milijoninis kurortas su iš proto turtingus turistus vedančiomis pramogomis. Ten ir pastatai šiuolaikiški, ir susitelkę visa, kas blogiausia yra pas mus Europoje ir Amerikoje kartu paėmus.

Pilvo imperija

Apie maisto kultą Tailande galima parašyti atskirą straipsnį ar knygą, kaip, beje, apie bet kurią kitą gyvenimo sritį. Kinų ir tailandiečių maisto industrijos – milžiniškos, neaprėpiamos imperijos. Jie turi tūkstančius nacionalinių patiekalų, ir kiekvienam gatvės kampe nuolat ruošiamas šviežias valgis, verdama, kepama, rūkoma, o gėrimai net pačioje atokiausioje miesto dalyje visada pateikiami atšaldyti arba su ledo gabalėliais.

Jie valgo viską ką ir mes, ir tai, ko mes nevalgome niekada: gyvates, tarakonus, vikšrus, didžiules kirmėles, žiogus. Nesu tikras, kad ten nevalgiau kokios nors rupūžienos, nes rupūžės mėsytės ten gali būti įdėtos į daugelį patiekalų. O kai turguje pamatai tas milžiniškas tarsi arbūzus išpampusias rupūžes…Į jūros gėrybes – karališkas krevetes, aštuonkojus, žuvis, midijas – dedama kokoso ūglių, pikantiškų prieskonių.

Tailande mačiau tik gatvės renginius. Salėse buvome mažai. Nebuvome nei garsiajame transvestitų šou Patajoje, nei Bankoke, tik Hua Hino kurorte. Tačiau ten jis silpnokas, su prašmatniais tualetais, bet vyksta dainuojant pagal fonogramą, tiksliau, nedainuojant o žiopčiojant, kaip ir pas mus. Ką gi, pasaulis yra tuo įdomesnis – kuo margesnis. Sakyčiau, kad Tailando didmiesčių kvartaluose vyksta kažkas panašaus į mūsų uostamiesčio Jūros šventę, tik ten ji tęsiasi ne tris dienas, o ištisus metus. Be išeiginių vyksta puota akims ir pilvui. Mes joje dalyvavome Bankoke, Šlapiųjų ryžių gatvėje, kituose miestuose, tačiau labiausiai ten mus pakerėjo ne koncertai ar renginiai, o prekyba. Lietuvaičiai pakelia sėdynę tik duonai paskrudinti ir pasiūlyti alaus, o tailandiečiai su savimi tempiasi milžiniškas keptuves, įspūdingus virtuvės rakandus, sunku apsakyti, su kokiais ratais ir vežėčiomis jie išeina į gatves. Tam tikrą maistą jie nešioja tiesiog ant nasčių, kaip antai kiaušinius ant žarijų, nes Tailande negausi ataušusio maisto.

Kas Tailande buvo nuostabiausia? Tikriausiai jau pasakiau: žmonės. Nes jeigu aš noriu nustebti, aš einu į cirką. O gyvenime labiausiai stebina tai, kas yra paprasta: paprasti jausmai, žmogiški dalykai, nes per mūsiškio įvaizdžio kūrimo, stiliaus, mados laidas mes matome tik vis labiau beždžionėjančią tautą. Tailandiečiai – žmogiški ir laimingi, net labiausiai skurstantys.

Pabaigai

Niekada nemėginau raštu patarinėti tiems, kurie nori pamatyti tą ar kitą šalį, tad ko gero reikėtų atsiprašyti už minčių padrikumą. Pabaigai noriu pasakyti tik tiek, kad jeigu norite ten vykti – vykite kuo greičiau. Šita šalis labai greitai keičiasi. Ir keičiasi ji, mano manymu, toli gražu ne į gerąją pusę.

Kaip jau minėjau – jeigu norite Tailande būti ir jo nematyti – vykite į Patają. Jeigu norite žavėtis šia šalimi – pasirinkite kitus miestus ir kurortus, kurių čia yra tikrai apsčiai. Kadangi augmenija šalyje jau gerokai išretinta tai būtinai reikėtų apsilankyti nacionaliniuose parkuose, draustiniuose. Įdomūs tiek dieniniai , tiek naktiniai šalies turgūs, tikrai vertas dėmesio savaitgalio turgus Bankoke. (šeštadieniais ir sekmadieniais) Geri zoologijos sodai, savotiškas Nacionalinis muziejus sostinėje.

Jeigu norite taupyti: Khao San ar Silom rajonuose Bankoke galite atrasti labai pigių viešbučių ir svečių namų. Tailande verta apsipirkti nes už tokius pačius daiktus pas mus mokėsite žymiai brangiau. Nieko nepirkite didžiuosiuose turistų susibūrimo centruose, tam tikslui galite nuvykti, tarkime, į Silom ar Pratunam prekybos centrus. Parduotuvių ten rasite gausiai. Didžiuosiuose miestuose dažnai tenka naudotis taksi paslaugomis, tik nestabdykite mašinų lankomiausiose turistų vietose, o paėjėkite bent 100 metrų į šalį. Mokėsite tris kartus mažiau. Naudokitės visais tajų pasiūlymais ir kelionė bus puiki.