Išties pasiekti šią šalį yra nepatogu ir jei ne darbo vizitai, vargu ar šią šalį pasirinkčiau kaip destination country.
Keliauti tenka mažiausiai 9 valandas ir daugiau. Ir neretai tenka turėti 2 persėdimus, jei nori sutrumpinti kelionės laiką.
Jau 7 metus lankausi šalyje ir esu nemažai miestų, miestelių aplankęs. Bet jei ne projektai tai vargu keliaučiau savo noru tiek kartu.
Tai viena iš skurdžiausiu šalių, kuri turi nuostabią nepaliestą gamtą ir nuostabius žmones. 
Lėktuvai leidžiasi Dušanbe – sostinėje ir Xudžante, antras pagal dydį miestas.
Pirmą kart atskridus teko brautis pro žmones praeiti patikrą sename sovietiniame oro uoste, tačiau dabar jus pasitiks nedidelis, tačiau tvarkingas prancūzų projektuotas ir statytas orouostas, kuris pilnai atitinka šalies poreikį.
Išėjus iš muitinės zonos, pasitiks taksi vairuotojai, kurie bandys pasiūlyti savo paslaugas, tai darys atkakliai bet neįkyriai. Lauke oficialus taksi vairuotojai nuvež jus kur reikia ir paims tik tiek kiek rodys programėlė. Ir tai nebus brangu.
Miestas nedidelis ir jokių istorinių paminklų, rūmų nėra, tačiau pilnas gražiai įrengtų parkų. Jie ne modernus, tačiau jaukūs ir gražina atgal, į praeitį.
Tadžikistane aiškiai jaučiasi praeitis, dabartis ir noras žengti į ateitį. Tai vieną iš nedaugelio šalių, kur nemažai moterų ir vyrų (jų mažiau vaikšto mažiau) dar vis nešioja nacionalinius drabužius kasdien.
Kur tradicinės šeimos vertybės saugomos ir vertinamos. Šeimoje retas atvejis, kad yra auginamas vienas vaikas – trys keturi tai yra standartas. Ir pagyvenę tėvai NIEKADA negyvena vieni,jais rupinasi vienas iš šeimos narių, dažniausiai vyriausias sūnus.
Kada septyni metai atgal atvažiavau į šalį oficialiai buvo deklaruojamas gyventojų skaičius buvo 6,7 mln – dabar jau arti 9 mln. Ir galiu patvirtinti, kad tai ne religija kalta, o įsitikinimas kad gera šeima, tai didelė šeima.
Miestas keičiasi neįtikėtinu greičiu. Per 7-9 menesius nugriaunamas senas namas ir jo vietoje pastatomas 24 aukščių daugiabutis. Šaunu tai, kad namas yra puošiamas ornamentais, kurie atspindi istoriją, šalį. Modernus namai, kurių yra keletas jie iškrenta iš aplinkos ir visumos.
Šalis pergyveno didelius pasikeitimus – savo laiku šalyje gyveno daugiau kaip 19 mln žmonių, bet Lenino komunizmas, 2 pasaulinis karas, pilietinis karas 1992 metais ir neramumai, kurie tęsiasi ne vienus metus neleido šaliai vystytis taip, kaip norėtusi.
Ir nors šalį valdo šeimą tiesioginę to žodžio prasme ir demkratijos su žiburiu nerasi, paprasti žmonės dėkingi, kad nėra karo ir yra galimybė turėti maisto ir vaikus leisti į mokyklą. 
Tačiau tadžikų jus rasite visame pasaulyje, kadangi tai žmonės ir kaip kiekvienas žmogus siekia gyventi geriau, todėl jų sutiksite it Lietuvoje už taksi vairo, ar atvažiavusiu nusipirkti mašinas.
Šalia viešbučio yra senas miesto rajonas, kuriame mėgstų vaikščioti rytais, vakarais – dieną vasarą temperatūra siekia virš 40 laipsnių.
Visi kiemai aptverti aukščiausiomis tvoromis, tvirti vartai ir pamatyti kas yra viduje nėra jokių galimybių. Kaip pasakoja, tvoros atsirado po dėl karų ir tai vienintelė galimybė, kiek tai apsisaugoti. O aš dar manau, kad paslėpti nuo kitų akių ir turtus, kuriuos sukaupė per daugelį metų.
Rytais moterys tvarko kiemo prieigas, pila vandenį, kad būtų mažiau dulkių . Miestas stebėtinai švarus. O vakarais gatvelės prisipildo žaidžainčių vaikų ir lėtai pėdinančių ar sėdinčiu senolių.
Patinka stebėti kekėmis nokstančias vynuoges, ieškoti sunokosiu figų, ar stebėti gilų rudenį raudonuojančius persimonus.Moteris, kurios tandyre kepa tradicine duona, gatvėje pastatyto kepamus įvairius „šašlykus” ir vietuoje ant plasitkinio stalo valgyti.
Galėčiau valandų valandas pasakoti apie jų buiti ir papračius, tačiau vis tiek liksiu iki galo neperpratęs jų. 
Teko būti laidotuvėse ir vestuvėse, mažuose ir dideliuose puotuose, valgyti kalnų perejose ir prie šeimos židinio artimų rate, keltis 6 ryto ir eiti į vyrų susirinkimus, kuriuose privalomą dalis tradicinio plovo valgymas. Ir tokių susirinkimų tą pacią dieną gali būti trys, keturi ir kiekviename iš jų bus patiekiams plovas.
Gyventi ant vandens ir kalnuose, važiuoti per pereją ankstyvą pavasarį ir tikėtis, kad pavyks pasiekti kitą miestą. Niekada nebuvo tekę tiek ilgai važiuoti iš baimės sugniaužta širdimį.
(Lijo lietus ir paplauti akmenys krito ant kelio prieš mus ir už mūsų, o pakilus aukčiau lietus perėjo į sniegą ir kelias pasidengė ledu, todėl buvo didelė riziką nuslysti į praraja, ar būti nuneštam lavinos. Kiekvienais metais žūna 5-15 žmonių)
Galima būtų daug rašyti, tačiau jei norisi tai pamatyti vienas kelias – tai praeiti pačiam. 
Visuose šiuose miesto pasikeitimuose, labiausiai gaila nugriauto senojo turgaus, kuri perkėlė į brangiausiai man matytą pastatą. Ir jis iš ties nuostabus. Tačiau aš pasigendu dvasios, dirbtuvėlių ir
paprasto bendravimo. 
Naujai atvažiavę žmonės to jau nesupras, jie gėrėsis naujuoju turgumi. kuri sunku pavadinti turgumi. Tai greičiau rūmai.
Ir dar nėra skanesniu citrinų, granatų, vynuogių kaip Tadžikistane. Ir tai pasakiau ne aš, bet aš sutinku 100%.
Jei norėsite aplankyti šalį – duokite žinoti, kuo galėsiu padėsiu.
Tadžikistane dar vieną šalies dalis neaplankyta, tai Pamyras. Yra didelis noras ir tai kelionės daliai reikės pasiruošti.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas