Svetingoji Moldova

Ir štai pagaliau paskutinė darbo diena- laukia dviejų savaičių atostogos. Jau šiandien išvažiuojam iš Lietuvos. Dar tik įpusėjus darbo dienai jau skubame į geležinkelio stotį ir sėdam į traukinį Vilnius-Minskas. Keletą valandų praleidę Minske, sėdame į traukinį, kuris pusantros paros taps mums namais. Kadagi traukinys išvažiuoja 00.25, tai tik susiradę savo vietas ir gavę patalynę užmiegame saldžiu miegu. Mūsų dar laukia visa diena ir dar viena naktis traukinyje. Iš pradžių atrodė, kad tai labai ilgas laiko tarpas, bet iš tikrųjų diena prabėga gana greitai, spėjame susipažinti su moldovu, kuris mus nuteikia ne itin geriems įspūdžiams šioje šalyje, bet tuo pačiu gauname naudingos informacijos, kad neverta naudotis taksistų paslaugomis, nes iš turistų nulups dvigubai ar net trigubai daugiau nei iš vietinių. Taip pat pataria saugoti daiktus ir apskritai stebisi ko mes važiuojame i Moldovą, jei neturime nei giminių, nei draugų.
Visai netyčia išgirstame, kad mūsų kaimynystėje važiuojanti moteris yra kilusi iš Orchėjaus ir važiuoja aplankyti savo giminių, tad paklausiame gal žino kaip pasiekti Senąjį Orchėjų, kuris garsėja vienuolynu, isikūrusiu olose, bet pasirodo, kad ji apie tokį iš viso nieko negirdėjusi.
Tad galiausiai nusprendžiame, kad pasikliausime informacija rasta internete, nors ji ir buvo labai kukli.
Štai dar viena naktis ir ankstyvą rytą pagaliau pasiekiame Kišiniovą. Mus pasitinka šilta saulutė, idealiai švari geležinkelio stotis, išpuosėlėti rožynai ir pulkas taksistų siūlančių savo paslaugas. Bet mes paklausę savo pakeleivio moldovo, į taksistus nekreipiame dėmesio ir pasidėję daiktus stoties saugojimo kameroje, stoties informacijoje paklausiame kaip pasiekti pirmąjį mūsų kelionės tašką- Senąjį Orchėjų. O jį galima pasiekti iš autobusų stoties, kuri yra visai netoliese. Autobusų stotyje sužinome, kad į Senąjį Orchėjų važiuoja tik vienas autobusas per dieną, bet nusprendžiame pasidomėti privačių mikroautobusų vairuotojų, kurių autobusų stotyje pilna ir tik vienas per kitą rėkia, kiek gali garsiau: Orchej, Orchej. Bet pasirodo, kad norint patekti į Senąjį Orchėjų, reikia važiuoti iki kaimo Butučeni, o ten važiuoja tik vienas mikroautobusas, kuris išvyksta po pusvalandžio, arba paskui tik trečią valandą. Vairuotojo pasidomime ar rasime nakvynę šiame miestelyje, jis mums pažada, kad ją suras, tad nusprendžiame dar kelias valandas pralesti Kišiniove.
Kišiniovas -tai miestas įsikūręs ant septynių kalvų. Kišiniovas garsėja kaip labai žalias miestas, kuriame gausu parkų, miesto teritorijoje yra net 23 ežerėliai. Nepakartojamą įspūdį paliko memorialas žuvusiems kariams, kuriame visą laiką skamba muzika ir budi garbės sargyba. Na ir žinoma trukšmingas ir didelis turgus.
Prieš kelionę į Senąjį Orchėjų užsukame į kavinukę įsikūrusią netoli turgaus. Ji mus pakerėjo ten dirbančio barmeno nuoširdumu, vaišingumu. Joje skaniai pavalgėme mamalygos (moldaviška kukūrūzų košė) su skaniai paruošta mėsyte. Ir dar gavome pakvietimą sugrįžti po poros dienų, nes tada turėsiąs naminio moldaviško vyno.

SENASIS ORCHĖJUS

Apie valandą kelio nuo Kišiniovo ir mes jau Senajame Orchėjuje. Tai tarp dviejų kalnų dauboje įsikūręs kaimas Butučeni-tai viena seniausių gyvenviečių Moldovoje. Nakvynei apsistojame pas vietinius gyventojus už 300 lėjų ( 60 litų) dviems. Tai buvo pati brangiausia nakvynė visos viešnagės Moldovoje metu. Pasidėję daiktus einame apžiūrėti vienuolyno, iškalto uolose. Tai muziejus po atviru dangumi ats seniausias vienuolynas Moldovoje. Ten labai gražu, einant takeliu aukštai ant kalno apačioje matosi nuostabiai vingiuojanti upė. Pasivaikščioję ir pasigerėjė vaizdais nutarėme patraukti atgalios, bet pamatėme turistų grupę apačioje prie upės, kuri truputį pakilusi į kalną pradingo, o paskui vėl pasirodė. Pasidarė labai smalsu kas gi ten tokio yra, kur galima pasislėpti ir nusileidome stačiu šlaitu siauru takeliu prie upės. Ir tada pamatėme, kad tolėliau paėjus uolose matosi daugybę iškaltų langelių- tai senosios vienuolių celės. Apžiūrėjus cėles teko atgal lipti į kalną. Begrįždami atgal po sena varpine radome duris, kurios veda į vienuolyno patalpas, iš kurių patenki į nedidelį balkonėlį be jokių turėklų ir tiesiai nuo stačios uolos žvelgi žemyn į upę. Pasigėrėję nuostabiais vaizdais, nusprendėme dar pasivaikščioti vieninintele kaimo gatve. Tai jaukus, šiltas kaimas. Eidami keliu išvystame kaip vienoje pusėje gatvės susirinkę moterys, o kitoje vyrai vakariniams pasišnekiams. Pasigirsta piemens genama mūkiančių karvyčių banda. Pasirodo kad visas kaimas gano gyvulius kartu, o piemeniu kiekvieną dieną būna vis kitas kaimo gyventojas.

Paėję toliau pamatome, kad žmonės jau kasa bulves. Pasirodo šiame kaime bulvių derlių nuima du kartus, nes dauboje šilta ir drėgna, tas spėjama užauginti du derlius.
Vienas kaimo gyventojas pasiūlo nusipirkti abrikosų ir pomidorų , žinoma sutinkame. Prisivalgę nuostabaus skonio pomidorų ir gavę didelę porciją įspūdžių einame ilsėtis, nes rytoj šeštą valandą vairuotojas pažadėjo mus pavėžėti iki kelio, nuo kurio galėsime pasiekti Orchėjų, o iš ten –Soroką.

SOROKA-ČIGONŲ MIESTAS

Soroka pasiekiame apie 11 val, nors atstumas nėra didelis, bet kadangi keliai prasti, tad važiuoti tenka gana ilgai.Soroka-tai miestas įsikūręs pasienyje su Ukraina, šias dvi valstybes skiria upė Dniestras. Sorokoje pirmiausia apžiūrime seną pilį-fortą. Iš pilies pasukame link garsiosios Čigonų kalvos, kuri įsikūrusi miesto centre ant kalno. Čigonų namai įspūdingi, tiesiog pilys, papuoštos ereliais, žirgais su didžiuliais vartais. Bet patys čigonai pilaitėse negyvena, jie šalia pasistatę paprastus namukus, o pilys tam, kad pasididžiuoti vieniems prieš kitus.

Grįžtame atgal į stotį ir čia mus pasitinka taksistai siūlantys nuvežti į Casautzį vienuolyną, mus tikina, kad ten labai gražu. Kad gražu tikime, bet kaina nelabai patinka, tad nusprendžiame pasidomėti stoties parduotuvėje dirbančių moterų ar galima kažkaip kitaip pasiekti šį vienuolyną ir ar rasime ten nakvynę. Jos mus nudžiugina, kad vienuolynas priima nakvynes nemokamai, o nuvažiuoti galima mikroautobusu. Tad nieko nelaukę su miesto transportu važiuojame iki miesto galo, o iš ten mikroautobusu iki Casautzi-akmenskaldžių miestelio ir vienuolyno. Bet deja mikroautobusai jau nebevažiuoja, bet pasisiūlo nuvežti taksistas. Sėdame į seną Moskvičių ir už 30 lėjų (6 lt) važiuojame. Vienuolynas iš tiesų įsikūręs gražioje vietoje. Iš abiejų pusių supa kalvos apaugusios miškais.

Teritorija nuostabiai sutvarkyta. Atsigėrę vandens iš stebuklingo gydančio šaltinio, išsimaudę mažame upelyje, einame prašytis nakvynės. Vienuoliai mus labai maloniai priima, aprodo vyno rūsius, papasakoja kaip gaminama brinza na ir žinoma ja bei vynu pavaišina. Siūlo kartu ir pavakarieniauti, bet nusprendžiame per daug nesinaudoti svietingumu ir einame apžiūrėti pačio kaimo, kuris įsikūręs apie porą kilometrų nuo vienuolyno. Ir čia mus užklumpa lietus, tad tenka nuo lietaus slėptis vienintėlėje kaimo parduotuvėje-bare. Sukeliame didžiulį vietinių susidomėjimą, pasirodo, ne taip dažnai užklysta turistai, o lietuviai dar rečiau. Visi susidomėję klausinėja apie Lietuvą, prašo nacionalinio patiekalo recepto, viena net užsirašo cepelinų receptą. Aprimus liūčiai grįžtame į vienuolyną, paaukojame cerkvei pinigėlius, nes už nakvynę pinigų neima-galima tik aukoti cerkvei. Vienuolis aprodo visą nemažą vienuolyno ūkį: avys, dešimtys viščiukų, karvytės.
Po ekskursijos po nemažą vienuolyno ūkį griūname kaip lapai į lovą, rytoj laukia kelionė į Kišionovą, o iš ten kur kojos nuves. Tai nuspresime ryt iš ryto.
Ryte pažadina vienuolis, palaimina mus ir padovanoja po kryžiuką. Netgi pasiima telefono numerį ir vėliau paskambina ir paklausia ar laimingai pasiekėme Kišiniovą-nuoširdus rūpestis. Malonu.

CIPOVA-UOLŲ VIENUOLYNAS
Iš Sorokos į Kišiniovą važiuojame mikroautobusu. Ir čia mus nustebina, kad pirmenybę atsisėsti turi tas, kas nusipirko bilietą pas vairuotoją, o ne tas, kas pirko stotyje. Kadangi autobusiukas buvo jau pilnas, pinigai iš keleivių surinkti, tai atėjusiems su bilietais pirktais stoties kasose buvo pastatyta kelios taburetės per vidurį tarp sėdynių ir taip važiuoti tenka ne taip jau ir mažai-3 valandas. Kaip mums paaiškino vietiniai- pinigai už kelionę atitenka vairuotojui į kišenę, jokių bilietų neduoda, nes iš algos elementariausiai-nepragyventų, tad visi sukasi kaip išmano.

Grįžę į Kišiniovą skubame į mūsų kavinukę. Mus maloniai pasitinka tas pats barmenas, užsisakome pavalgyti, o jis mus skuba pavaišinti naminiu vynu. Vis tas moldaviškas vaišingumas ir geranoriškumas, kuris mus lydėjo visą kelionę. Mes barmeno ir pasiteiraujame ką dar pasiūlytų pamatyti Moldovoje ir jis pasiūlo aplankyti Cipovą-kaimą, kuriame yra uolų vienuolynas ir didžiausias Moldovos krioklys.
Mes ir pasinaudojame šiuo patarimu. Pasirodo į šį kaimą važiuoja tik vienas mikroautubusas ir dar teks 3 km eiti pėsčiomis. Pėsčiomis eiti netenka, kaip tik tuo metu privažiuoja autobusiukas ir mes su juo pasiekiame kaimą, iš karto paklausiame kur galima būtų gauti nakvynę ir vairuotojas pasiūlo apsistoti pas jį. Mus išleidžia prie vienuolyno, o kai mes paklausiame kaip surasti jo namus, jis atsako, kad ieškotume Viktoro, kuris turi traktorių, nes kaime jis vienintelis jį turi.
Nors truputį linojo lietus, bet tai mums nestrukdė grožėtis vienuolynu į kurį veda siauras takelis, einantis stačiu Dniestro skardžiu. Kitapus Dniestro- Padniestrė-nepripažinta atskira valstybė. Cipovo vienuolynas įkurtas VI amžiuje. Paskui ilgą laiką vienuolynas buvo tuščias ir tik 1756 metais buvo atidarytas vėl. Vienuolyno celės išskaptuotos tiesiog uolose, kadaise čia buvo siauras takelis, kad nieks neužpultų, tik vėliau takai buvo praplatinti.. Mus čia sužavėjo ir augalai- didžiulės žolės, usnys- didesnės už žmogų.
Pasivaikščioję, tiksliau pasikabaroję po vienuolyną, grįžome į kaimą. Pačioj kaimo pradžioje pamatę parduotuvę, nusprendžiame į ją užsukti. Tokių tuščių lentynų dar niekur neteko matyti: tik mineralinis vanduo, keletas konservų dėžučių, degtinė, alus, druska, cukrus ir cigaretės. Kaip vėliau papasakojo šeimininkė, pas kurią nakvojome, kad parduotuvėse beveik nieko iš maisto neperka: daržovės, vaisiai, mėsa-savi, duoną irgi kepa patys. Artimiausia didesnė parduotuvė už 20 kilometrų, į kurią be savo mašinos nepateksi, nes iki greitkelio, kur važiuoja autobusai -10 kilometrų, o autobusai kurie stoja už trijų kilometrų nuo kaimo važiuoja tik vienąkart per dieną-ankstyvą rytą link miesto, o vakare grįžta atgal.
Mus kaimas pasitiko visai kitoks nei Senasis Orchėjus. Aplinkui mirtina tyla- kiemų tvoros užvertos, atrodė, kad kaimas išmiręs. Einam keliuku tolyn ir akimis ieškome traktoriaus kieme, kurį kaip skiriamąjį ženklą nurodė mus pavėžėjęs vyras, bet deja nieko panašaus nematome. Ir štai išganymas-keliuku eina du jauni vaikinai, vienas iš jų eina su didžiuliu plaktuku (galvoje sukirbo mintis-„šaltasis ginklas“) nors ir nedrąsu, bet klausiame kaip rasti Viktorą, jie nurodo eiti tolyn ta pačia puse. Ir už kelių žingsnių pamatome kapines (ir vėl mintys galvoje- va kur mus pasiuntė, va kur jums vieta). Apsisukame ir grįžtame atgal, šįkart pavyksta surasti mums reikiamus namus, mat mūsų jau laukia praviromis durimis. Pasitinka mus svetinga šeimininkė, ir paaiškėja, kad tie vaikinukai tiesiog nesuprato ko mes klausiame, pasirodo kaime mažai kas moka rusiškai.
Šeimininkė mus pavaišina brinza, placindomis (labai skanūs pyragėliai su įvairiais įdarais: bulvės, brinza, varškė, aviena, kiauliena), pasakiško skonio pomidorais, abrikosais, na ir žinoma vynu.
Pavakaroję, pabendravę su šeimininke krintame miegoti, juk rytoj vienintelis autobusas išvažiuoja šeštą valandą, o iki jo dar teks eiti tris kilometrus.
Paskutinę dieną nusprendžiame praleisti Kišiniove. Vėl užsukame į mūsų pamėgtą kavinukę ir barmenas pasiūlo nuvažiuoti iki Vadul-lui-Vodi. Tai mėgstamiausia Kišiniovo gyventojų poilsio vieta.
Paskutinę dieną Moldovoje praleidę ilsėdamiesi pasyviai, vakare jau išvykome link Ukrainos. Labai gaila buvo išvažiuoti iš Moldovos, bet išvykome su mintimi, kad nors kartą būtinai sugrįžim.

.