Dar mokyklos laikais žiūrėdavau į žemėlapį ir galvodau kaip norėčiau nukeliauti į Švediją, tais laikais, tai atrodė neįmanoma, bet kaip sakoma svajok atsargiai, nes svajonės pildosi. Na bilietai rankose ir pirmyn į Švediją (už lėktuvo bilietus sumokėjome dviem žmonėm pirmyn atgal 320 lt, čia su Raynar), valanda skrydžio ir mes jau Švedijoje. Nusileidome Skavstos oro uoste (apie 80 km nuo Stokholmo). Mus pasitiko draugai, taigi nieko nelaukdami lekiame i trasą. Prieš važiuojant pasiskaitinėjome atsiliepimus apie Stokholmą, dauguma rašė, kad tai viena gražiausių Europos sostinių, kad norisi čia sugrįšti vėl ir vėl, taigi dabar įsitikinsime patys, ar tai tiesa?
1 diena Stokholmas
Kadangi viešėjome pas draugus, tai nereikejo rūpintis nakvyne ir transportu, draugai gyveno apie 80 km nuo sostinės, aišku Lietuvos mastais, tai yra gana daug, bet Švedijos, tai tas pats kaip 30 km Lietuvoje. Per valandą nusigavome iki Stokholmo, buvo sekmadienis, tai parkavimas centre buvo nemokamas.
Stokholmas yra didžiausias skandinavijos miestas, taip pat pati gražiausia ir didingiausia skandinavijos sostinė. Stokholmas įsikūręs 14-oje salų, sujungtų daugiau nei 50 tiltų. Miesto apylinkėse išsibarstę dar apie 30 tūkstančių įvairiausio dydžio salų salelių, iš kurių tik maždaug tūkstantis yra gyvenamos. Galime sakyti miestas ant vandens
mieste taip pat daug žalumos. Tik įvažiavęs į miestą pajunti karališką didybę. 1250 m. įkurtame mieste nesunku pajusti kadaise visame regione klestėjusios Švedijos galybę. Ją mena didingi pastatai, tokie kaip Karalių rūmai, Gamla Stan(Senamiestis)
. Netoli Karaliaus rūmų stovi Stokholmo katedra Storkyrkan.
Mes buvome apžavėti šio miesto grožio, viskas taip kuklu, bet tuo pačiu ir taip gražu. Miestas labai tvarkingas, daug sportuojančių žmogeliukų laksto (nors švedai labai mėgsta saldumynus ir jų valgo nemažai, bet labai retai pamatysi nutukusį žmogų, tai tikriausiai sporto dėka). Aišku kaip ir pridera kiekvienoje Europos sostinėje – minios turistų, daugiausia kiniečių, japonų, rusų. Jei atvirai šis miestas mus užbūrė 🙂
Prieš važiuojant namo, užsukome pasivaikščioti prie karalienės rūmų (Drottningholm slott), kur dabar gyvena Švedijos karališkoji šeima. Rūmai yra įtraukti į UNESCO. Rūmai yra įsikurę toliau nuo centro. Jie randasi Drottningholm saloje. Rūmai didingi, parke atskirtos vietos, kur gali vaikščioti turistai, ir kur karališkoji šeima, parkas labai kuklus (nesišvaisto karaliai), jokių įmantrių gėlynų, rožynų ar panašiai.
Bevaikščiojant parku aptikome Kinietišką pilį, kurią tais laikais karalius padovanojo savo žmonai, nes ji labai mėgo kinietišką kultūrą.
2 diena Stokholmas
Šiandien visą dieną nusprendėme skirti Skansen muziejui, nes muziejus toks didelis, kad kelių valandų nelabai užteks apžiūrėti. Skansen muziejus po atviru dangumi(panašiai kaip Rumšiškės). Čia įrengta per 150 tradicinių namų ir sodybų, atgabentų iš visos Švedijos. Taip pat galima aplankyti XIX a. miestelį, kuriame siūloma susipažinti su tradiciniais amatininkais. Muziejuje vaizduojamas kiekvieno Švedijos regiono buitis, namai, amatai, gyvūnai.
Nors ta pati šalis, bet viskas taip skirtinga.
Labai nustebino samių nameliai, elniai. Taip pat Skansen muziejuje yra Akvariumas, bet už įėjimą reikia mokėti atskirai, mes neatsispyrėme ir nuėjome, ir po to tikrai nesigailėjome, nors ir sumokėjome po 40 lt už žmogų. Įeinant į akvariumą mus pasitiko Lemūrai, beždžionėlės, pasijaučiau kaip pliušinių žaisliukų parduotuvėjė, tie gyvūnėliai tokie meilučiai, minkštučiai.
Po to pamatėme anakondą, net kojas pakirto,nes turiu tokia mažytę baimę gyvatėm.
]Labai smagiai praleidome laiką, užtrukome bevek visą dieną, kol viską apžiūrėjome, nes žiūrėti tikrai yra ką, o vaikams čia turėtų būti rojus, gausybę gyvūnų, paukščių, amatų, pastatų ir t.t. Įėjimas kainavo apie 100 kr(40 lt), bet tikrai verta, nes įspūdžiai išliks ilgam.
3 diena Mariefred
Ši diena skirta Stokholmo apylinkėm apžiūrėti. Pavažiavę apie 60 km nuo sostinės, atradome labai smagų, gražų miestelį Mariefred. Miestelis ant ežero kranto,
miestelyje taip pat stūkso didinga Gripsholms pilis, menanti karališkus Vasa laikus.
Jaukus senamiesčiukas su mediniais namukais, kuriuos matydavau Pepės ilgakojnės filmukuose.Atgaiva kūnui ir sielai.
Išalkome, kadangi restoranuose Švedijoje valgyti labai brangu, o čia pilna ežerų, o prie ežero stovyklaviečių su laužavietėm, suoliukais, tai būtų nuodemė nepasigrilinti.
Na mes klausiam draugų, ar čia niekas mūsų neįšvarys, ir kiek reikia sumokėti už stovyklavietę, bet draugai nuosijuokė ir nuramino: „Čia viskas žmogui, nereikia už nieką mokėti, nusiraminkit, ir mėgaukitės” Mes buvome labai nustebinti, nes stovyklavietė buvo įrengta labai gražiai, su gėlynais, pavėsinėm, na pastėbojom, kad Švedija myli savo pilietį 🙂
4 diena Oxeliasund ir namo
Ką gi jau viešnagė Švedijoje į pabaigą, kraunamė daiktus ir į oro uostą. Bet draugai mums dar nori parodyti kitą Baltijos jūros krantą. Apie 15 km nuo oro uosto yra Oxeliasund miestelis prie jūros, susigundėme pasiūlymų, norim pamatyti ar švedai taip pat turi tokį pajūrį, kaip mes su kopom, baltu smėliuku. Nuvykę pamatėm, kad pajūris visiškai skiriasi, čia yra akmenuotos pakrantės, su didžiulėm uolom ir arhipelagais, neįprastas, bet žadą atimantys vaizdas mūsų akim, žmonės čia deginasi ant akmenų 🙂 Laipiojom akmenimis, saugodamiesi, kad nenukristume, ir kartojom Vau 🙂
[img]
Mūsų kelionė baigta, Švedija ir jos sostinė mums labai patiko ir apažvėjo, internautai buvo teisūs, Stokholmas viena gražiausių sostinių. Kas labai nustebino, kad maisto kainos tokios kaip mus, nors atlyginimai, 6 kartus didesni, bet nors švedai gerai uždirba ir neatiduoda viso atlyginimo ant šildymo, bet jų namukai, mašinos labai kuklus, tipiškas skandinaviškas stilius, kiek teko bendrauti su švedais, tai jie sakė, kad pinigus daugiau investuoja į savo pomėgius, keliones, sportus, valtis, jachtas ir t.t. Mums patiko jų gyvenimo būdas ir stilius.
Skrendat lėktuvu namo, jau galvojome apie kitą kelionę, kaip sakant apetitas kyla bevalgant. Kelionės kaip virusas, nuo kurių nėra vaistų, tikriausiai mane supranta užkietėję keliautojai 🙂
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Vėl malonu Alvydą skaityti.Kaip visada puikios nuotraukos ir gera darbinė kelionė, o < INTARPAS> labai taiklus ::)))).
Alvydai , Sveikinu su jau 60-ąją jubuliejinę teatro premjerą.
Labai susidomėjusi paskaičiau. Visada man šitos šalys ( Uzbekija, Kirgizija, Tadžkistanas) buvo įdomios ir labai gailiuosi, kad anksčiau taip ir nenuvažaivau iki ten. Bet niekad negali kaip čia gyvenimas apsisuks 🙂
Taškente buvau gal prieš 25 metus, todėl beveik nieko neatsimenu, bet visiems laikams atmintyje išliko trys vaizdai :
rytietiškas turgus, su iki tol nematytais vaisiais, galybe riešutų ir prieskonių;
automobiliai, važiuojantys nepaisant raudono šviesoforo signalo;
ir vyrai, besinešantys pilstomą alų permatomuose celofaniniuose maišeliuose, kuris mums buvo panašus į šlapimą – to tai nepamiršiu niekada, nes daugiau taip ir neteko nieko panašaus matyti 🙂
O Samarkandas, tai be abejonės neužmirštamas…ypač kai aš Azijos daugiau nemačius.
Tų laikų standartiniu maršrutu keliavau 1988 metais. Taškentas- Samarkandas- Buchara. Įstrigo geras oras- gruodžio viduryje būdavau su švarku. Aukštas viešbučio pastatas, didžiuliai namai ir superplačios gatvės. Ten pirkau deficitą- spiralę, kurią ir dabar veikiančią vežuosi su savimi ir darausi kavą viešbutyje. Turgus irgi- derėjomės ir pirkome didžiausią arbūzą. Ėjau į namus pas vietinius Bucharoje. Labai svetingi lietuviams, nepažįstamiems. mačiau jų buitį. Buvau grupės vadovas. Pusė „mano” kolūkiečių juodai gėrė viešbutyje.. Tai jų neimdavau į ekskursijas. Man mažiau reikėjo juos prižiūrėti. Kelios mūsų grupės moterys piktinosi, jog neužimu moterų vakare ir naktį. Geriausiu atveju galima užimti vieną… O uzbekams jos irgi nerūpėjo. Uzbekams pasakojau apie Sąjūdį, vežiau jiems visokių lipdukų, nes su vietine gide man reikėjo organizuoti. Nesuprato kam mums kažko (nepriklausomybės, laisvės) reikia.
Sveiki,
labai smagu Jus visus čia vėl „matyti”,
kažkaip tarsi pasiilgau. Česiau, pačiam tai reikėtų daugiau rašyt, skaitau ir labai malonu, tokie įspūdžiai man visada labai patinka. Skaitant straipsnius gerai būna gauti kažkokios informacijos, bet man labai patinka ir subjektyvūs įspūdžiai. Kuo daugiau, tuo geriau. Smagu.
Linosos vaizdiniai su alumi permatomuose celofaniniuose maišeliuose… mums tarsi neteko regėt. Vytas tai iš vis kalba, kad Uzbekijoje beveik nematė žmonių. Nežinau, aš mačiau, nors tikrai reikia pasakyti – nedaug, juk Taškentas – milijoninis.
Alvydai, malonu, labai malonu vel isgirst! Ir ypac apie tookia vieta kaip Samarkandas. Baisiai noreciau ten dar karta, nes toji madrasu ir mauzolieju architektura ir arabiski rastai man nesvietiskai patiko. O jau dynios, dynios…. Bet aisku, kad po ju gert negalima 🙂 rasiau kazkada apie tai ir as.
O tas intarpas apie aprangas… Alvydai, drisciau nesutikti :). Bet, kaip saket savo komentare – turim kiekvienas savo subjektyvu poziuri ir ispudzius. Del to ir idomu skaityti kitu mintis.
Žinau apie pastovių Krymo gyventojų įpročius.Rudenį prisiperka pusvelčiui arbūzų, priridena jų visą palovį. Būdavo anais laikais spyruoklinės metalinės lovos. Tai ir spyruoklės neišsilenkdavo dėl arbūzų. Žiemą juos vartodavo vietoj sulčių, gėrimo. Kai kas prileisdavo švirkštu į arbūzus spirito ir po to valgydavo (gerdavo). Nebuvo jokios neigiamos reakcijos. Bet buvo ne melionai, o arbūzai. Melionai Kryme prasti. Geriausi yra Tadžikijoje. Nebuvau, bet valgiau tadžikiškų melionų.
Ra,
labai malonu pačią skaityt. Na, o dėl tos aprangos, ypač klaipėdietiškos, galėčiau prieštaraut ir prieštaraut. Mūsų mieste žiūrint į jaunas merginas man į galvą nuolat lenda mintys, jog jas kažkas paleido iš internato ar pataisos namų. Šimtus kartų merginų kojytes apdainavęs Puškinas, šiandien apie jų grožį turėtų rašyti maždaug taip: jų nuostabias kojas buvo idealiai aptempusios juodos medvilninės tamprės, o pėdutės apautos jokio vaizdo neturinčiais bekulniais bateliais atrodė kaip ląstai…
Ir t.t.