Švedija: Kruizas Ryga – Stockholmas – Ryga

Intro
Prasidėjo viskas gana netikėtai, kai kovo mėnesio vidury iš turistinės kompanijos gautame naujienlaiškyje buvo rastas pasiūlymas plaukti kruizui naujai atidaryta linija iš Rygos už gerą kainą. Svarstymai vyko ne daugiau kaip 24h ir jau kitą dieną 8 žmonių komanda užsisakė kruizo bilietus po 69Lt + draudimas po 30Lt kiekvienam. Trijų dienų kelionė automobiliais ir laivu, dvi nakvynės laive, visa diena Stockholme. Kaip už 100Lt — puiku.

Data
Post-Velykinė savaitė, 2006 04 18-20.

Transportas
Vilnius – Ryga ir Ryga – Vilnius – Audi A3 + Opel Vectra.
Ryga – Stockholmas – Ryga – Tallink kompanijos laivas Fantaasia.

Finansai
Viso vidutiniškai kiekvienam trijų dienų kelionę iki tokios pigios šalies kaip Švedija gavosi po maždaug 250Lt. Per daug neišlaidaujant, bet ir nebadaujant.

Dienoraštis:

2006 04 17
Keliauninkai nekantrauja. Kas dedasi daiktus, kas plauna transportą, kas bando nesusirgt. Visi laiką stūmė kaip tik kas sugebėjo. Kaip visada tokiais atvejais, kai labai nekantrauji, laikas neskubėjo eiti.

2006 04 18
Anksti ryte (08.00) jau suplanuota išvažiuoti nuo už Vilniaus esančios Lukoil degalinės. Dar prieš tai iš įvairių miesto galų surankiojamas Vilniuj tuo momentu besanti ekipažo dalis ir tik 3 minutėm vėliau, nei suplanuota, pajudama A2 keliu Ukmergės link.

Ryte visi gana guvūs (nestandartiškai), važiuojasi smagiai, nors oras lietuviškas — nelepina. Vis kartas nuo karto pakrapnoja.

Pasiekiam Ukmergę, ten pasikraunam nauju ekipažo nariu ir lekiam toliau link Panevėžio, kur mūsų pagal planą laukia jau susijungę Panevėžio ir Radviliškio ekipažo nariai.

Panevėžy kažkur netoli stoties susirandam Maximą, kur buvo susitikimo vieta ir shoppingo taškas. Viskas pagal planą, nusiperkam lietuviško maistelio pusryčiams laive, kad nereiktų brangaus svečioj šaly pirkti. Kadangi tikras studentiškas alus Kvorta randas tik RIMI shopping centruose, tai vietinio ekipažo nario pagalba bandome iki vieno tokio nusigauti. Pavyksta gana nesunkiai, ir nusipirkę kone svarbiausio ingridiento bandom vėlgi vietinio ekipažo nario pagalba rasti kelią Biržų link, nes kaip žinia Via Baltica plentas gana intensyviai remontuojamas, daug šviesoforų ir greičio apribojimų iki 50, kuriuose tiesiog ganosi latviški tvarkdariai, buvo vienbalsiai nuspręsta važiuoti per Biržus ir Skaistkalne. Tuo labiau, kai atstumo skirtumas tik keliolika, jei ne dar mažiau, kilometrų.

Taigi išsukam į Biržų kelią per Vabalninką. Važiuojam važiuojam, pačiam Vabalninke dėl gana klaidžių ženklų biškį biškutį pasiklystam, bet vėl randam kelią ir už Vabalninko nepakartojamai gražiu mišku neilgai trukus pasiekiam ir Biržus. Biržuose nuspręsta papietauti. Deja, ne taip lengva padaryti, kaip buvo lengva užsimanyti. Kiek pavyko suskaičiuoti, viešųjų įstaigų, tiekiančių maistą miestelyje yra 4, o dėl nelabai darbo dienos po Velykų iš jų dirbo tik viena ir, be abejo, paskutinė, kurią radom. Ir rasti ją truko gal 45 minutes.

Viešoji įstaiga pasitaikė įsimintina ilgam. Įstaiga, savininkas, ‘padavėja’, maistelis ir alus, atmosfera ir net WC. Viskas ten tikrai įsimintina. Reikia pačiam pabandyti, kad tuo patikėti.

Užskaitę tai kaip pietus, pajudėjom toliau Latvijos link. Siena — visiškai prie pati, todėl ir pasiekiam ją labai greitai. Išjudinę vienišus be darbo sėdinčius Latvijos pasieniečius pervažiuojam Nemunėlio upę ir patenkam pas brolius latvius. O Latvija mus pasitinka tikrai broliškai — masyviom kelio duobėm, per kurias važiuojant optimalus greitis būtų daugmaž 20 km/h. Pradedam keiktis, bet ne ilgam, nes keiksmai suveikė ir labai greit kelias pasitaisė. Su keliais pit-stopais pabėgiojimui ir šiaip parūkyt, jau žiūrėdami po truputį į laikrodžius (gi tvarkaraštis spaudžia, o bebėgiojančių nelaukia) pasiekiam Rygą. Ten per kamščius pasiekiam ‘Rigas pasažieru stacija’, kur prisiparkuojam.

Visi patenkinti ir laimingi išlipa iš automobilių, susikrauna terbeles ant pečių ir išsišiepę keliauja į pasažieru stacijos vidų. O ten, visiškai labai netikėtai, valandos trukmės eilė. Ką gi darysi, tenka. Atstovim eilę, kiekvienam gaunam vardinį bilietuką į laivą. Pereinam pasų kontrolę, prasmugglinam tašę Kvortos į Švediją ir bandom patekt į laivą. „Rankovės” latviai dar neturi, todėl į laivą patenkam per automobilių skyrių — per pakeltą nosį. Laive nusigaunam iki kajučių, pasidedam viską ko nereik ir lekiam ant denio atsisveikint su Rygos krantais.

Pajudėjus iškart supranti, kad išplaukt iš uosto upe yra daug smagiau, nei tiesiai į jūrą. Pakrantės dar geras 40 minučių slenka pro šalis. Vėliau Daugava pasibaigia ir išplaukiam į atvirą jūrą. Po valandėlės kranto ir nebesimato. Keliauninkai sulenda į laivo apačią, biškį biškutį nusiperka vakarui gėrimų tax free parduotuvėse ir per daug ilgai (čia jau kaip pažiūrėsi) netempę naktin užmiega, nes ryt sunki diena — teks daug pėdint po Stockholmą.

2006 04 19
Keliamės kiek tik sugebam anksčiau, nes jau prieš tai buvau plaukęs į Stockholmą du kartus ir žinau, kokie vaizdai slenka pro šalis. Visi plaukę į Stockholmą paliudys, kad tai turbūt vieni įspūdingiausių vaizdų įmanomų Baltijos jūros regione. Laivas plaukia pro tūkstančius mažų salelių, visaip be paliovos sukiodamasis. Yra vietų, kur nuo abiejų bortų iki salos yra tik po maždaug (iš akies) 50 metrų. Kartais tokiose vietose dar reikia prasilenkti su tokiu pačiu ar netgi dar didesniu laivu. Tokiomis situacijomis atrodo, kad laivais bortais susilies. Kadangi jūros kelias siauras ir lenkimai neįmanomi, tai mus nuo pat šio gamtos stebuklo pradžios lydėjo iš Talino ir Helsinkio atplaukę Viking Line ir Silja Line jūrų laivai. Su tokia didinga palyda ir plaukėm iki pat Stockholmo.

Priartėjus prie pačio Stockholmo miesto, pirmas dalykas, kurį pamatom — Globe Arena, kurioje dar visai neseniai laimėjom Europos auksą. Nebloga pradžia. Laivas prisišvartuoja Tallinko terminale ir mes, visa banda, paleidžiami per rankovę pasų kontrolės link. Ten, be didelių problemų sutvarkę formalumus, žengėm pirmą žingsnį Švedijos sostinės žemėj. Suderinę laikrodžius susivokėm turį tik 6-7 valandas iki laivas išplauks ir mus paliks, jei mūsų jame nebus, todėl nieko nelaukdami pradėjom pažintį su miestu.

Kadangi taksi — brangus studentui malonumas (Švedijoje, turbūt, ne vien studentui), o autobusų Stockholme milijonai ir tarp jų atsirinkinėjant gali ištikti panika, kaip transporto priemonę pasirinkom metro. Iki metro stotelės, be abejo, reikia papėdint, bet oras gražus, todėl per daug nesielvartavom. Metro stotelę radom, bilietus nusipirkom (brangūs velniai, bet ką daryt), nudardėjom iki T-Centralen — centrinės metro stotelės (kas truko dvi metro stoteles).

Išlipęs atgal ant žemės paviršiaus patenki į patį miesto centrą ir kelias minutes stovi apstulbęs. Miestas — fantastiškas. Šiltas, spalvingas, gyvas. Tiesiog rojus. Visi linksmi, šypsosi. Turisto lituano patraukia banko link ir ten pasiima šiek tiek Švediškų kronorų.

Sekanti stotelė — viešoji įstaiga, suteiksianti turistams lengvą užkandį prieš sightseeingą. Užduotį įgyvendinam be didelių ieškojimų ir sušveitę po kebabą keliauninkai patraukia Gamla Stan, tai yra Stockholmo senamiesčio, link.

Paklaidžioję senamiesčio gatvelėm, apsidairę karališkųjų rūmų kieme, paveizėję į karališkosios sargybos apsikeitimo ceremoniją (kuri, šiaip jau, visai ir prailgo), turistų kompanija pajuto alkį — visgi be pietų nesmagu. Pasidėjo intensyvios paieškos Pizza Hut viešosios įstaigos. Rasti ją pavyko labai atsitiktinai, kai jau buvo viltis iš esmės prarasta. Hut’e, pamačius kainas, įvyko šiokia tokia diferenciacija, bet galiausiai visi liko daugiau ar mažiau sotūs ir išleidę (su nedidele paklaida) po apie 30 lietuviškų litų.

Po puotos, nebebuvo per daug laiko tempt, teko truputį padidinta sparta nusipirkti keletą suvenyrų ir vėl keliauti iki T-Centralen, iš kur požeminiais kanalais patekom ten, nuo kur viskas prasidėjo. Nuo metro stotelės vėlgi padidinta sparta nupėdinom iki Tallinko terminalo, praėjom kontroles ir mes vėl laive. Čia jau nebebuvo noro net pažiūrėti kaip atsišvartuojam nuo Stockholmo krantų. Visi tik į kajutes ir bent po pusvalandį ar valandėlę (kai kurie ir dvi) pasnaust.

Pasnaudę ir jėgas atgavę grįžom ant denio, ten atsisveikinom su dar horizonte matomu Stockholmu ir per salų karalystę su Viking Line ir Silja Line žvalgais priešaky plaukėm atgal Rygos link. Vyko fotonuotraukų gamyba, pokalbiai, šiaip ramus laikas, nes energija jau buvo nusekus. Artėjant vėlyvam vakarui energija kiek pasitaisė, todėl dar tą patį vakarą lietuviai latviškai prie savo staliuko padainavo karaoke bare, dalis lietuvių angliškai dainavo viešai, kitiems to nesinorėjo. Po to vyko šioks toks triukšmo kėlimas laivo koridoriuose, apie kurį išsamiau geriau nepasakoti. Anksčiau ar vėliau, visi nuėjo miegoti.

2006 04 20
Atsikėlė visi gana vėlai ir vos spėję palįst po dušu pamatėm, kad jau atplaukėm į Rygą. Kažkaip per greitai, rodos būsim kiek pasimetę laiko zonų kaitoje. Kol laivas vidury Daugavos apsisukinėjo, visi susibazavom apačioje, automobilių skyriuje, kur laukėm nosies pasikeliant. Patekę ant kranto sugužėjom prie pasų kontrolės langelio, kurį po šiokio tokio laukimo eilėje praėję patekom prie savo mašinų, kurios mūsų aiškiai nekantriai laukė grįžtant. Palikę ko nereikia ir nusprendę, kad mašinos pakankamai gerai, netoli centro ir nemokamai stovi, pėsti nupėdinom Vecrigos link.

Riga, be abejo, po Stockholmo nublanko ir per didelio įspūdžio nepaliko. Vis tiek papietavom (jei taip galima sakyti), išgėrėm po kavą, kas norėjom ir vėl patraukėm atgal prie mašinų. Iš ten, apie 12.00 startavom iš Rygos uosto stovėjimo aikštelės, nes jau 14.00 buvom sutarę vieną ekipažo narę paleisti Joniškyje. Be abejo, pataikėm ant kamščių ir kelio remonto darbų dar pačioje Rygoje, bet, iš jos išvažiavus, viskas buvo tvarkoje, vietomis netgi kelias panašus į Vilnius – Kaunas, jei ne kokybe, tai bent pločiu.

Jelgavoj išleidę paskutinius latikus ant Gotina saldainių (lietuviškai — Karvutė), neilgai trukus pasiekėm ir Lietuvos sieną. Savoj šaly, sako, ir saulė gražiausiai šviečia. Deja. Vos už kelių kilometrų už sienos jau beveik dvi paras be perstojo mus lydėjusi saulė pasislėpė ir pradėjo lyti. Ir lyti gana nekukliai. Čia Lietuva, čia lietūs lyja, todėl mes per daug nesistebėdami važiavom Joniškio link.

Joniškio autobusų stotyje paleidę pirmą ekipažo narę važiavom link Šiaulių, kur bevažiuodami nusprendėm aplankyt vieną bendrą viso ekipažo pažįstamą, šviežiais įspūdžiais pasidalint. Be abejo, kol per Šiaulius randi kelią užtrunki (vien tie šviesoforai be geltonos šviesos kiek nervų prigadina) ir kol įspūdžiais vienas per kitą rėkdami pasidalini taip pat užtrunki, vien dėl to Šiauliuose užtrukom apie dvi valandas. Gal net kiek daugiau.

Kita stotelė — Radviliškis, kur paleidžiam dar vieną komandos narį. Radviliškyje vėl ilgos atsisveikinimo ceremonijos. Už Radviliškio stojam į vietinio ir jau paleisto ekipažo nario rekomenduotą viešąją įstaigą vakarienės. Vakarienė užtrunka, nes užsakinėjama buvo po tris kartus, nes visiems patiko lietuviškos provincijos kainos, kurios tikrai nesilygina nei su Stockholmo, nei su Rygos, nei netgi su to paties Vilniaus, kuris paskutinių dviejų miestų atžvilgiu yra labai pigus miestas, kainomis. Po vakarienės išėję laukan buvom pasitikti nebe lietaus, o tikros liūties su žaibais. Nelabai geromis sąlygomis važiavom link Panevėžio. Šiaip ne taip ten nuvykę vėl paleidom vieną narį ir pagal pasakojimą tamsoje išsukę į autostradą nieko nelaukdami nulėkėm namų link. Ties Ukmerge paleidom paskutinį ne Vilniuje gyvenantį ekipažo narį ir likę keturiese vilniečiai nuspaudė likusius 70 kilometrų.

Vilniuje — ilgi atsisveikinėjimai ir išvežiojimai po visus miesto galus. Į savo pirkią grįžau 23.59. Nuo Rygos važiavom 12 valandų. Aišku, gryno važiavimo (įskaitant miestus) buvo gal 4-4,5 valandos.

Tai, rodos, bus ir viskas. Vargšai tie, kurie netingėjo ir skaitė, nes šiandien kažkaip žodžių netaupiau.